Žmonijos saulėlydis
sausio 23, 2012

Totalitaraus kapitalizmo įtaka visuomenės materializacijos procesui

Totalitaraus kapitalizmo įtaka visuomenės materializacijos procesui

Praturtėk arba mirk

Pagrindinis pinigų civilizacijos tikslas – gauti pelną, o verslo planas – šio tikslo vertinimo instrumentas. Dėl to kapitalizme viskas įtalpinama į verslo plano Prokrusto lovą ir viskas susiveda į pinigus. Kapitalizmas gyvena ne pagal Bibliją, ne pagal komunizmo kūrėjo kodeksą, kapitalizmas gyvena pagal verslo planą. Verslo planas – tai jo Biblija, kodeksas ir visa kita. Vieningas rodiklis – sąnaudų ir pelno santykis – leidžia sudaryti verslo planą absoliučiai visiems gyvenimo atvejams. Pavyzdžiui, pinigai duodami politikui ne todėl, kad jis „geras dėdulė“, o todėl, kad esama susitarimo: po jo išrinkimo meru jis perduos savivaldybė viešbutį būtent mūsų firmai. Dabar viską lengva suskaičiuoti: duodam jau 10 milijonų rinkiminei kampanijai, 50 mln – viešbučio rekonstrukcijai. Laukiamas pelnas – 10 mln per metus. Vadinasi, per 6 metus viskas atsipirks, o jei pridėsim bankų procentus – tai per 7.

Tokia schema absoliuti visiems rinkimams. Vieningas rodiklis leidžia palyginti bet ką su bet kuo, pavyzdžiui, unitazus su morale. Moralinę žalą teismas įvertino 30 000, unitazas kainuoja 2000, vadinasi, moralė lygi 15 unitazų arba 10 000 tualetinio popieriaus už 3 rublius rulonėlių.

Negalima pasakyti, kad pinigų civilizacijoje nekuriami dvasinės kūrybos produktai, priešingai, šimtai milijonų išleidžiama kurti filmams, milijoniniais tiražais leidžiamos knygos ir panašiai. Juk dvasinė kūryba irgi neša pelną. Tačiau pinigų civilizacijoje ir filmai, ir knygos, ir visa kita suvedama prie vieno bendro vardiklio – pinigų. Dėl to žmonių su sudėtingu dvasiniu pasauliu ir labai kukliais materialiniais poreikiais egzistavimas yra nerentabilus ir nepelningas ir, pagal pinigų civilizacijos logiką, tokie žmonės turi būti sunaikinti arba bent jau iš jų turi būti atimta galimybė daryti įtaką visuomenei, kitaip sakant tokie žmonės turi būti paversti marginalais.

Nesiliaujantis pinigų vaikymasis veda į būtybės, kuri vadinasi žmogumi, išsigimimą. Pinigų civilizacijai nenaudinga, nepelninga, kad žmoguje liktų bent lašelis vidinio pasaulio, kurio nebūtų galima įvertinti skambia moneta.

Laiko trūkumas

Vystantis kapitalizmui, žmonės pradėjo jausti laiko trūkumą, netgi ėmė rastis teorijų, įrodinėjančių, kad laikas dėl kažkokių priežasčių susispaudžia. Žinoma, čia ne laikas susispaudė, tai mes susispaudėme, tai mus suspaudė kapitalizmo replės. Kapitalistinė civilizacija faktiškai reikalauja, kad žmogus palaikytų gamybos-vartojimo procesą ir tik vardan jo krutėtų, kad visam kitam jam neliktų laiko kapitalizmas vaiko žmones kaip vergus.

Gyvenimo ir vartojimo greitis toks didelis, kad, galbūt, jau atėjo laikas stabtelėti ir susimąstyti: nejaugi mes pavirtome paprastomis baterijomis, kurios reikalingos tik tam, kad maitintų energija nepasotinamą marketingo sistemą?

Gyvenimas natūraliu žmogui ritmu darosi nepasiekiama prabanga, visiškai nepelningu dalyku. Kapitalizmas suinteresuotas gyvenimo ritmo spartinimu, nes tokiu atveju greičiau vyksta piniginė prekinė apyvarta, kuo ir suinteresuota vartojimo visuomenė.

Apie laiko trūkumą mąstė daugelis XX amžiaus filosofų. Vienas jų buvo vokiečių-prancūzų mąstytojas A. Šveiceris. Jis rašė:

„Žmogų pradėjo neigiamai veikti vis greitėjantis sociumo judėjimas, staigus visuomeninio gyvenimo vystymosi tempų sustiprėjimas. Pasikeitė visa žmogaus gyvenimo būdas. Per dvi ar tris kartas pakankamai daug individų ėmė gyventi tiktai kaip darbo jėga, o ne kaip žmonės. Pasidaręs įprastu šiuolaikinio žmogaus super užimtumas visuose visuomenės sluoksniuose veda į dvasinio prado atmirimą. Darbui laisvalaikiu su savimi, rimtiems pokalbiams, knygų skaitymui reikia susikaupimo, kurį ne taip lengva pasiekti. Absoliutus atsainumas, pasilinksminimai ir noras užsimiršti tampa žmogui fizine būtinybe. Ne žinių ir tobulumo jis siekia, bet pramogų – ir tokių pramogų, kurios reikalauja minimalios dvasinės įtampos.

Nenoras mąstyti žmogui tapo antrąja prigimtimi. Kalbėdama su į save panašiais jis seka, kad būtų laikomasi bendrų vardiklių, kad pokalbis nepavirstų tikru apsikeitimu mintimis. Jis daugiau nebeturi nieko savo ir netgi jaučia savotišką baimę, kad iš jo gali pareikalauti kažko savo. Nuolatinė skuba, bendro darbo intensifikacija veda į tai, kad mes, nepaliaujamai ir pačiomis įvairiausiomis sąlygomis susitikinėdami vieni su kitais laikomės atokiai nuo į save panašių. Mūsų būties aplinkybės neleidžia mums elgtis vienas su kitu kaip žmogui su žmogumi. Mes degraduojame“.

 

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.