TOLERASTIJOS ABC
gruodžio 23, 2016

Tolerancija kaip aukščiausia bausmė

Tolerancija kaip aukščiausia bausmė

Ne per seniausiai progresyvi Vakarų visuomenė linksmai atšventė Mirties dieną Helovyną, paskui sulaukėme ne mažiau džiugios Tarptautinės Tolerancijos dienos, kuri pažymima lapkričio 16. O čia ir iki Kalėdų nebetoli. Europietiškų švenčių grandinėlė sukelia nelinksmas mintis…

Helovynas – Visų Šventųjų diena – jau seniai prarado Vakaruose savo pirminę reikšmę – mirusiųjų pagerbimą, maldą už juos, kapų lankymą. Dabar visa tai pavirto satanistų siautuliu. Rengiami masiniai karnavalai su persirengimais numirėlių, zombių, velnių, vampyrų ir raganų kostiumais, ir visa tai jau įgavo tradicijos statusą. Sulig kiekvienais metais tokiose orgijose dalyvauja vis daugiau vaikų, o labiausiai išradingi – paaugliai. Butaforiniai karstai, voratinkliai, lavonų kirmėlės, kraujas, nukapotos kūno dalys – nepakeičiami visą naktį trunkančios „šventės“ atributai.

Europos iškrikščioninimas sunaikino vertybinę sistemą, ant kurios pamatų formavosi kontinentas. Ir pamatai subyrėjo. Kaip rezultatas – visų gyvenimo parametrų pasikeitimas. Europą užgriuvo teroro banga, pabėgėlių problema – tik viena iš daugelio. Ir tai tikriausiai tiktai pradžia sunkios ligos, kuri daro įtaką politiniams, ekonominiams, visuomeniniams ir doroviniams procesams. Naujienų programos vis labiau primena kriminalines kronikas. Šiandien masiškai vyksta tokie dalykai, kurių anksčiau ramioje Europoje niekas net neįsivaizdavo.

Tai kodėl gi Europa praranda tai, kuo gyveno ištisus šimtmečius, kartu su suverinitetu prarasdama ir savisaugos instinktą?

Galimai mes stebime absoliutaus europietiško „apšvietos projekto“ kracho rezultatus. Jau XVIII amžiuje šio projekto rėmuose žmogus buvo pateikiamas kaip tam tikras „nulinis dydis“, kas panaikino bet kokias žmogaus sąsajas su religija, tautybe ir kultūra – visa tai buvo paskelbta menkaverčiais dalykais. Svarbiausiu dalyku buvo laikoma sukurti tokias sąlygas ir tokius įstatymus, kurie taptų universaliais visiems ir kiekvienam. Tačiau utopinė demokratiška visuomenė realybėje nebuvo sukurta. Paaiškėjo, kad žmogus nenori ir nėra pasirengęs atsisakyti nei protėvių papročių, nei religijos, nei kultūros tradicijų. Dar daugiau – jis siekia perduoti savo paveldą vaikams, net jeigu dėl to teks pakovoti. Ir kova vyko.

O šiandien liberalios vertybės bei sekuliarizacija ropoja ir traiško viską Europoje tarsi buldozeris. Tokiu sudėtingu laikotarpiu niekuo kitu, kaip tik savižudybe, tai nesibaigs. Europos siela, kurią suformavo krikščioniškos tradicijos per daugiau kaip 2000 metų, jau stovi ant ešafoto. Protestantų pastoriai sodinami už tai, kad pavadino nuodėme homoseksualistų poras. Prancūzijoje, per nemokamą meno kanalą galima pamatyti meninius filmus su fiziologinėmis detalėmis apie sodomitų „džiaugsmus“. Ne silpnų nervų žiūrovams! Tačiau tarp jų pasitaiko ir vaikų bei paauglių. Negana to, prieš rodant filmą, pasisako kritikai, kurie kala į galvas nenormaliems tradicinių vertybių atstovams, kad visa tai „yra normalu, visa tai tik viena iš meilės formų“.

Yra toks filosofinis pasakojimas, kai Antikos miesto gatvėje susitiko mokinių apsuptas išminčius ir prostitutė. Moteris priėjo prie filosofo ir nusišaipė: „Tu juos pusę gyvenimo mokai sekti savimi, o man pakanka pirštu pamoti, kad sektų paskui mane“. Į ką išminčius atsakė: „Visiškai teisingai. Ir taip yra dėl to, kad tu juos stumi žemyn, o aš kviečiu juos kopti į kalną“.

Europą apniko tolerancijos metastazės. Tos pačios liūdnai pagarsėjusios, žmonių galvose mutavusios bjaurasties, kuri verčia užsičiaupti ir mėgautis, netgi jei tavo akyse žudo tai, kas tau brangiausia. Eidami šiuo keliu, europiečiai išduoda vieną po kitos savo tradicines vertybes, pakeisdami jas visais įmanomais ir neįmanomais iškrypimais. Tolerancijos rūdys veda Europą į susinaikinimą. Kai kuriose šalyse draudžiama darbe nešioti kryželius. Tolerancija neleidžia tarti žodžio „Kalėdos“ ir „Velykos“, dabar tai tiesiog žiemos ir pavasario šventės. Tačiau niekam ir į galvą nešaus drausti nešioti darbe ženklus, liudijančius, kad priklausai seksualinėms mažumoms. Ir iki šiol nė vienas žmogaus teisių gynėjas nepagarsėjo didvyriška kova šiame fronte, jie juk supranta, kad žaisti prieš valstybę neapsimoka.

Tolerancija kaip sąvoka ir reiškinys buvo apversta aukštyn kojomis: natūrali abipusė pagarba kitokioms pažiūroms ir religijoms, pavirto pakantumu iškrypimams, besiribojančiais su kriminaliniais nusikaltimais. Negana to, laisvių riboti jau nebeleidžiama netgi tais atvejais, kurie sukelia visuotinį žmonių pasipiktinimą. Reikia viso labo „teisingai“ žvelgti į tokius atvejus, juk tai viso labo „gamtos įvairovė“. Senutei neįdomu ropštis į kalną, savisaugos instinktas sunaikintas, nužmogėjimo šmėkla klaidžioja po Europą.

Jeigu Senasis Pasaulis neatsipeikės iš letarginio miego ir nepradės skubios mobilizacijos kovai dėl išsigelbėjimo, Europa neatpažįstamai pasikeis. Dvasinis vakuumas ją jau nugalėjo. Kaip sakė apaštalas Paulius „Kas tave įveikė, tam ir vergauji“. Vakarų visuomenei smogtas galingas smūgis. Visos tos demokratinės vertybės, apie kurias rėkaujama visuose pasaulio kampeliuose, dabar susiaurėjo iki pakantumo LGBT sutvėrimams ir prievartai prieš vaikus.

Kodėl tamsūs ir neišsilavinę pabėgėliai atvirai tyčiojasi iš bevalės Europos, nesugebančios gintis? Kad atsirastų abipusė pagarba, turi būti bendras pagrindas, bendros vertybės. Yra toks nekvailas posakis: jeigu nori, kad tave gerbtų, pirmiausiai turi gerbti pats save. Tačiau savigarbos, pagrįstos savo identiškumu, Europa daugiau nebeturi, vietoje jos – sutrikimas, pasimetimas. Jeigu tu nežinai, kas esi, kaip galima tai gerbti. Imunitetą pakeitė politkorektiškumas, valia palaužta ir nebėra kam pasakyti „Štai čia yra mano istorija ir šimtmečius siekiančios tradicijos. O štai čia – mano tikėjimas ir mano įsitikinimai“. Ir pagarba pakeičiama pakantumu. Ar ne iš senovinių „pakantumo namų“ atėjo šita sąvoka? Ir dabar, kai neprašytas svečias veržiasi į svetimus namus, išvertęs duris, belieka tiktai pakantumas, pagrįstas baime, arba atvirkščiai.

Analogiškas scenarijus ateina ir pas mus. Be didesnio triukšmo šliaužia tie, kurių čia niekas nekvietė. Iš pradžių JŲ šventės, paskui ateis JŲ idėjos. Ir tik tada ant jau paruoštos dirvos stos svetima koja, nes niekada svetimos šventės neateina vienos. Puikiai žinoma, kad yra tokia valdžios forma, kuri veikia ne per prievartą, ekonominę ar karinę, o per vertybių, normų, kultūrinių aspektų ir stereotipų propagandą.

Kad neleistume įvykti pas mus premjerai pagal Europos scenarijų, būtų neblogai prisiminti Dantės Aligjerio žodžius apie tai, kad patys karščiausi kampeliai pragare palikti tiems, kurie didžiausių moralinių sukrėtimų laikais laikėsi neutraliteto.

Šaltinis

Comments are closed.