„The Beatles“ atsiradimas

„Bitlai“, kurie savo nekalta išvaizda paskelbė roko ir šiuolaikinės elektroninės muzikos atsiradimą, – tai ne šiaip paprasta 7 dešimtmečio grupė. Tai ne šiaip spontaninis jaunimo maištas prieš seną socialinę sistemą, bet kruopščiai anglų vyriausybės (slapta vadovaujant britų psichologinio karo biurui) sukurtas planas įvesti galingą griaunamą elementą į didelę tikslinę gyventojų grupę, kurios sąmonė buvo planuojama prieš jos valią. Tai buvo „ryškus visuomenės apdorojimo pavyzdys, kai ji priėmėm pasikeitimus, kuriuos didžioji gyventojų dalis laikė nepageidaujamais“. Planas buvo realizuojamas kontroliuojant CŽV, britų MI 6 ir Tavistoko institutui, kurie paleido į apyvartą nepaprastai stiprius narkotikus, pažeidžiančius psichiką, o taip pat naudojosi naujausia informacija apie žmogaus elgesį radijo ir TV atžvilgiu. Kitaip sakant, „Bitlus“ į Ameriką atvežė todėl, kad tai buvo dalis socialinio eksperimento, kuris turėjo praplauti smegenis didelėms gyventojų grupėms, kurios apie tai nieko net neįtarė. Vėliau šis pasaulinis fenomenas tapo žinomas kaip bitlomanija. Atvažiavus „Bitlams“ į Ameriką, niekas negalėjo net įsivaizduoti, koks didelis bus mastas tos kultūrinės katastrofos, kurią grupė sukels ištisai amerikiečių kartai. Išimtį sudarė tik keli žmonės, veikiantys po smegenų centrų ir tyrimų įstaigų, susijusių su Tavistoku, priedanga.

Nuo savo kuklaus atsiradimo momento 3 dešimtmetyje Tavistoko institutas, vadovaujamas Džono R. Rizo, vystėsi, kol nepavirto psichologinio karo ir britų žvalgybos medicininės psichologijos institutu II Pasaulinio karo laikais.

4 dešimtmetyje institutas užmezgė glaudžius ryšius su Frankfurto mokykla, kuri buvo sukurta kritinės kultūros analizės iš neofroidizmo pozicijų kūrimui. Artėjant II Pasauliniam karui, Frankfurto mokykla, perkelta į Niujorką ir dėl to saugi, koordinavo pradinius tyrimus, susijusius su pagrindinės tuo metu masinės informacijos priemonės – radijo – įtaka kultūrai. Radijo tyrimo projektui buvo vadovaujama iš bazės Prinstone. Tyrimo metu instituto veikėjai skyrė ypatingą dėmesį nacių propagandos technikai, kurią paskui įjungė į savo žmogiškojo elgesio tyrimus, kas po kelių dešimtmečių atvedė į „kultūrinę revoliuciją“ Amerikoje, prasidėjusią kaip „Bitlų“ įsiveržimas. Šis planas yra žinomas kaip „Vandenio sąmokslas“.

Džonas Kolemanas rašo: „Bitlų“ fenomenas – tai ne šiaip spontaninis jaunimo maištas prieš seną socialinę sistemą. Tai nesusekamų sąmokslininkų kruopščiai sukurtas planas įvesti galingą griaunamą elementą į didelę tikslinę gyventojų grupę, kurios sąmonę buvo planuojama pakeisti prieš jos valią. Tavistoko institutas sukūrė specialų jaunimo slengą ir įdiegė jį „Bitlų“ pagalba. Madingi pasidarė tokie žodžiai kaip „klasiška“ ir „popmuzika“, tapę slengo, būdingo jaunimui, dalimi. Žodžiai atėjo kartu su „Bitlais“ ir sekė paskui juos visur, kur jie beatvažiuotų. Tyneidžeriai (1) sukūrė naują nuo sociumo atskilusią didelę jaunimo grupę, kurią pasitelkus socialinę inžineriją ir apdorojimą, privertė patikėti tuo, kad „Bitlai“ yra išties jų mylima grupė.

Visas slengas, atsiradęs roko muzikos kontekste, buvo skirtas masiniam naujos tikslinės grupės, t.y. Amerikos jaunimo, valdymui.“

Tavistoko socialinė inžinerija

„Bitlai“ buvo ne pirmi muzikantai, kurie sukūrė isteriškai šaukiančių minių fenomeną. Frenkas Sinatra muzikoje ir Hitleris politikoje buvo šioje srityje pionieriais. Jie sukėlė savo pasekėjams tokią pat isteriją, tačiau „Bitlams“ pasisekė tai pasiekti ilgesniam laikotarpiui ir intensyvesniu būdu. Kai rokenrolo fenomenas apėmė 6 dešimtmečio jaunimą, mažai kas suprato, kad jis visiškai lems amerikiečių gyvenimą visą likusį šimtmetį. „Kai „Bitlai“ pakilo į viršūnę, – rašo Fentonas Bresleris knygoje „Kas nužudė Džoną Lenoną?“ („Who killed John Lennon?“), – apie tą įvairovę, kurią turime dabar, negalėjo būti nė kalbos. Ji buvo sukurta dėka populiarumo, kurį užkariavo keturi paprasti vaikinai su tam tikru talentu ir milžiniška gerbėjų minia. Šio reiškinio pamatai buvo pakloti dėka augančio televizijos vaidmens“. Dėka Edo Salivano ir jo populiaraus vakarinio šou, išeinančio į eterį sekmadieniais, „Bitlus“ išgirdo visose Amerikos namų svetainėse. Istorijos eiga buvo pakeista.

Edvardo Vincento Salivano pasirodymas

Salivanas buvo pati tikriausia Amerikos TV žvaigždė, pagarsėjęs kaip populiaraus TV šou su dideliu reitingu vedantysis. Laida ėjo nuo 1948 iki 1971 metų. Tuomet kanalas CBS, kurio finansavimą ilgą laiką kontroliavo „Brown Brothers Harriman“ (šalia viso kito, ši autoritetinga firma rinko lėšas remti Hitlerio III Reichui), Bilderbergo klubo garbės narys, ir daktaras Frenkas Stentonas, Tarptautinių santykių tarybos narys, Rokfelerio ir Karnegio fondų, kontroliuojamų Bilderbergio, beneficiaras, pasamdė Salivaną sekmadienio šou vesti. Salivano įvaizdį sukūrė socialiniai inžinieriai iš Tavistoko, kur sąmokslininkai jį pasiuntė susipažinti su roko grupe, tapusia bandymo triušiu. Įvaizdis buvo sukurtas, kad TV programos tikslai atitiktų publikos lūkesčius: jis atrodė paprastas žmogus, kuris, sekant paties CBS propaganda, demonstravo namų televizorių ekranuose įspūdingus pramogų industrijos reginius.

„Bitlų“ sukūrimas

Istorikas ir žurnalistas Donaldas Fau rašo: „Bitlai“ pradėjo koncertuoti 6 dešimtmetyje džiazo pabuose Anglijoje ir Vakarų Vokietijoje. Tie klubai visada buvo įsikūrę bjauriausiuose miestų rajonuose ir buvo pamėgti prostitučių bei narkomanų“. Filipas Normanas, „Bitlų“ biografas, tvirtina, kad „vienintelė vieta, kur jie reguliariai grojo, buvo striptizo baras. Klubo savininkas mokėjo kiekvienam grupės nariui po 10 šilingų, kad jie brazdintų savo gitaras, kol striptizo šokėja Dženis palengva atsisveikindavo su savo drabužiais prieš publiką, kurią sudarė jūreiviai ir drovūs klerkai“.

Pirmas šansas grupei pasitaikė Vokietijoje 1960 metų rugpjūtį, kai vienas džiazo klubas Hamburgo Riperbane pasirašė su muzikantais kontraktą. Aprašydamas šią vietą, Normanas tvirtina, kad „raudonųjų žibintų kvartalo languose sėdėjo prostitutės įvairiausiais, pačiais keisčiausiais aprėdais ir visų amžiaus grupių – nuo lolitų iki močiučių… Viskas buvo nemokama ir paprasta. Seksas buvo kažkuo labai paprastu… Ten seksas sekė paskui tave“. Toliau jis rašo: „Tolimi nuo to nekalto įvaizdžio, kurį jiems dažnai priskiria, „Bitlai“ net per pirmuosius savo pasirodymus visada buvo paveikti narkotiko fenmetrazino. Iš Lenono burnos virto putos – dėl visų tablečių, kurių jis prisirijo… Kadangi publika nesuprato nė žodžio, ką jie kalbėjo, jis pradėjo šūkauti: „Sieg Heil!“ ir „Parsidavėliai nacistai!“, į ką publika reaguodavo juoku ir aplodismentais“. Už scenos ribų „Bitlai“ buvo ne ką geresni. Normanas tęsia: „Kol jie buvo Hamburge, kiekvieną sekmadienį Džonas išeidavo į balkoną ir provokavo tuos, kurie ėjo į San Chosė bažnyčią. Kartą jis pririšo vandens pripiltą prezervatyvą prie Kristaus paveikslo ir iškabino jį lauke, kad tai galėtų pamatyti einantys į mišias. Kitą sykį jis apšlapino iš balkono tris vienuoles“.

Būtent Brajenas Epšteinas, jų menedžeris, maniakine depresija sergantis homoseksualistas, buvo radikalaus „Bitlų“ įvaizdžio pasikeitimo architektas. Iš kvailiojančios rokenrolo grupės jie pavirto patraukliu, gražiu jaunystės įsikūnijimu. „Švarus“ įvaizdis, kurį pasiūlė Epšteinas (Tavistokas), leido jiems įeiti į viso pasaulio šeimų namus, kas suteikė Tavistokui auksinę galimybę užvaldyti viso pasaulio jaunimo sąmonę. „Bitlai“, patys to nežinodami, tapo pagrindiniais veikiančiais asmenimis naujosios pasaulio tvarkos planuose aprobuoti masinės sąmonės kontrolę.

EMI atsiradimas

Įrašų kompanija EMI («Electrical Music Industries»), kuriai vadovavo aristokratas seras Džozefas Lokvudas, yra viena pagrindinių elektronikos britų armijai ir karinei žvalgybai gamintojų, kadangi turi nuolatinius kontraktus su britų kariniu biuru. Dar daugiau, slaptu EMI partneriu buvo dar viena garso įrašų firma – RCA («Radio Corporation of America»), kuri taip pat aktyviai darbavosi kosminės ir karinės elektronikos bei kosminių ryšių sferoje. Tai klasikinis pavyzdys to, ką Amerikos prezidentas Dvaitas Eizenhaueris pavadino kariniu-pramoniniu kompleksu, t.y. pasauline vyriausybe, kuri koncentruoja valdžią vis siauresniame žmonių rate. 7 dešimtmečio viduryje muzikinis EMI padalinys išsiplėtė iki 70 000 darbuotojų o pardavimai viršijo 3 mlrd dolerių.

Būtent EMI sukūrė mitą apie milžinišką „Bitlų“ populiarumą. Vadovaujant Džordžui Martinui, garso įrašų kompanijos „Parlophone“ (EMI filialo) vadovo, kuris pats buvo talentingas klasikos muzikantas, ir Brajenui Epšteinui, „Bitlus“ išprausė, apvalė ir sušukavo „Bitlų“ stiliumi. Liverpulio ketveriukė, o taip pat visa eilė įžymybių, jų pasekėjų, buvo sukurti Martino studijoje. Muziką ir eiles jiems rašė Teodoras Adorno, kas visada buvo slepiama nuo publikos.

Įžymybių ratas

Vieną pagrindinių vaidmenų masiniame smegenų plovime ir visuomenės nuomonės formavime suvaidino reklama, padedanti platinti „šlovės kultą“, ko ir siekė Bilderbergas bei Tavistokas.

3 dešimtmetyje, taikos laikotarpiu, Edvardas Berneisas įvedė sąvoką „ryšiai su visuomene“, pakeitęs ja terminą „propaganda“, kas pagimdė vartotojų visuomenę (ją vaizdingai lygina su viliojančiu torto gabalėliu, kuris turėtų reikšti laisvos rinkos kapitalizmą), sukurtą padedant pirmųjų įžymybių ir paslėptos reklamos, įtvirtinant masių psichologijos idėjas ir politinio bei ekonominio vidutinio piliečio nuomonės pakeitimą, kad jis vadovautųsi ne tiek protu, kiek emocijomis ir instinktais.

Garsenybių šlovė savo ruožtu sparčiai augo dėka masinės informacijos priemonių, pasitelkusių kino žvaigždes, kurios paskui tapdavo „visuomenės nuomonės mados diktatorėmis“, pasirodžius „Bitlams“, tas pats principas buvo pritaikytas jiems ir, atitinkamai, rokenrolui.

Taip buvo sukurta koncepcija „Įžymybė“, ir nuo to laiko TV nuolat diegė į protus mintį, kad įžymumo pasiekia tik nedaugelis. Kas yra įžymumas, jei ne kažkokia pseudo būtis, sufabrikuota turint tikslą patenkinti mūsų išpūstus lūkesčius apie žmogaus galią? Iliuzija XX amžiuje laimėjo galutinę pergalę. Buvo sukurtas šablonas, ir gerai parduodamus mūsų laikmečio herojų įvaizdžius galima buvo masiškai ir nekliudomai gaminti rinkos poreikių tenkinimui. Savybės, kurios šiandien paverčia vyrą ar moterį nacionalinio lygio brendu, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip nauja kultūrinės tuštumos kategorija.

Šioje juodojoje skylėje, skersai idealizuojamų įvaizdžių kelio stoja bet kokia religija, kuri žada kovoti prieš stabų garbinimą ir padėti mums užmegzti kontaktą su tuo aukščiausiu idealu, koks yra Dievas, nemirtingumas, kosminė sąmonė, nušvitimas, dvasinis pasaulis, vidinis „aš“ – kas tik norite. Naudodamas technikas, dažniausiai religines, Tavistokas, pats to nesuvokdamas, reklamuoja religiją, kadangi skatina žmones tikėti tuo, kad galima pasiekti aukščiausius kultūrinius idealus, pakanka tik aptikti atitinkamą produktą arba, jeigu eisime toliau, išgelbėtoją, filosofiją, bažnyčią, guru, atitinkamą kultą. Tai kultūra, kuri vietoj realybės pasirinko iliuziją (2).

„Bitlai“ išeina į sceną

1963 metų rugpjūtį, pirmosios „Bitlų“ pasirodymo Londone TV transliacijos metu tapo akivaizdu, kad būtent masinės informacijos priemonės paruošė minias vartojimui. Londono spaudoje pasirodė pranešimai apie neramumus, sukeltus „Bitlų“ gerbėjų. Kitą dieną pirmuosiuose stambių britų laikraščių puslapiuose pasirodė pranešimai, kad „policija bandė sutramdyti tūkstančius isteriškų paauglių“. „Šita naujiena buvo apgaulė“. – rašo Filipas Normanas knygoje „Šauk! „Bitlai“ savo kartoje“ („Shout! The Beatles in Their Generation“). Kaip kalba Elizabet Džein Horbi, Kanados aktorė, kuri tuo metu buvo Londone ir dalyvavo tariamame chaose, sukeltame „Bitlų“, „Neramumų nebuvo. Aš ten buvau ir mačiau tik kelias mergaites, žviegiančias visa gerkle“.

Po 6 mėnesių, 1964 vasarį, „Bitlai“ grįžo iš Amerikos. Jų grįžimas buvo lydimas „parodomaisiais neramumais“ Kenedžio aerouoste, kur juos atseit atakavo tūkstančiai isteriškų fanių. Amerikos spauda nedelsdama pareiškė, kad „bitlomanija“ pasiekė Ameriką (3). Tačiau tikrai yra žinoma, kad „isteriškos fanės“ iš tiesų buvo vienos iš Bronkso mokyklų mokinės, kurias atvežė į aerouostą tam, kad jos „pasirodytų“ Amerikos publikai ir būtų nufilmuotos TV kanalų, mainais už 20 dolerių. Visa tai buvo dalis plano, sukurto Tavistoke tam, kad ši „švari“ grupė atrodytų populiari.

Tačiau tam, kad fanai būtų galutinai įtikinti „Bitlų“ populiarumu, reikėjo surengti cirką žiniasklaidoje – tą patį, kurio mes ir dabar įpratę laukti iš pramogų industrijos. Kad surengtų pirmą „Bitlų“ turnė, žiniasklaida sukūrė vieną didžiausių istorijoje auditorijų. Donaldas Fau pasakoja knygoje „Satanistinės roko muzikos šaknys“ („The Satanic Roots of Rock“): „Du sekmadienius paeiliui Edo Salivano programoje vyko kažkas beprecedentinio. Daugiau kaip 70 miljonų amerikiečių stebėjo, kaip „Bitlai“ purtė galvas ir darė tokius kūno judesius, tarsi atlikdami kažkokį ritualą, kurį netrukus ėmė imituoti šimtai būsimų roko grupių“.

Žmogus, kuriam pavedė padaryti, kad amerikiečiams patiktų „Bitlai, buvo patsai Volteris Lipmanas. „Bitlai“, labiausiai mėgdžiojama muzikos istorijoje grupė, buvo pasiūlyta Amerikos publikai ir buvo jos atrasta. Paaugliai, kurie iš tiesų nesuprato, kas vyksta, buvo paveikti „Bitlų“ muzikos propagandos škvalo, kol galiausiai neįsitikino, kad jiems patinka tos muzikos skambesys ir kol nepriėmė šios muzikos su viskuo, kas ją lydėjo (4). Kurdami skaitlingų ir patikimų informacijos šaltinių iliuziją, smegenų plovimo profesionalai apgaudinėjo žmones, kad šie patikėtų: tai, ką jie stebi – tai objektyvi informacija, ir kad čia nėra jokios išorinės kontrolės. Turint galvoje, kad Bilderbergas kontroliuoja beveik visas stambiausias pasaulio žiniasklaidos priemones, klubui buvo pakankamai paprasta to pasiekti.

„Grupė iš Liverpulio pateisino lūkesčius ir „truputį padėjus draugams“, t.y. uždraustoms medžiagoms, kurias mes vadiname narkotikais, sukūrė naują Amerikos jaunimo klasę, sumodeliuotą pagal Tavistoko instituto norą“, – tvirtina Kolemanas.

Kaip kartą pasakė pats Lenonas, vakar jie grojo kitų grupių kūrinių versijas striptizo aruose ir kitose Anglijos bei Europos landynėse, o rytoj juos jau pristatė Anglijos karalienei ir visų šalių, kur jie lankėsi, vadovams. Tačiau jų vaidmuo tuo neapsiribojo. „Bitlų“ įtaka jaunimo kultūrai tapo politine problema. Valstybių vadovai atkreipė dėmesį į tai, kaip smarkiai ši grupė patinka jų šalių piliečiams ir Tavistoko institutas rado būdą, leidžiantį grupei prasiskverbti į visas Amerikos svetaines.

Žmogus, atsakingas už beprecedentinį „Bitlų“ pasisekimą, yra Teodoras Adorno. Jo slaptas ginklas – atonalinės muzikos sistema arba, kaip ji dar vadinama, 12-tonė muzika, kuri, rodės, pažadindavo sąmonėje bendrus daugeliui žmonių pojūčius ir ypatingai veikė tam tikras klausytojų amžiaus grupes. Atonalinės arba dvylikatonės muzikos sistemą sukūrė 1910 metų pabaigoje austrų kompozitorius, britų žvalgybos slaptasis agentas Arnoldas Šionbergas. Tai muzika, kurioje kaip lygūs naudojami visi 12 chromatinės muzikinės eilės tonai, skirtingai nei tonalinėje sistemoje, būdingoje Europos muzikai XVII-XIX amžiuose, kur visa garsų-dažnių struktūra paklūsta griežtai hierarchijai, t.y. egzistuoja pagrindinis tonas, link kurio veržiasi likusieji garsai. Šionbergas siekė, kad jo kompozicijos metodas taptų pagrindine muzikos jėga, pakeisdamas tonalinę sistemą, pagrįstą harmoningumu.

„Nauja muzikos forma darė neigiamą poveikį amerikiečių psichikai, sukeldama nuoseklų ir tuo pat metu radikalų atotrūkį nuo šeimyninių ir religinių kultūrinių ryšių“ – rašo Ričardas Vorenas Lipakas knygoje „Epochos įvykiai ir paslaptys: Džonas Lenonas ir „Bitlai“ kaip žmogiško likimo atspindys“ („Epoch Moments and Secrets: John Lennon and the Beatles as the mirror of man’s destiny“). – Tai įvyko natūraliai, veikiant sunkiems ir besikartojantiems garsams, darantiems poveikį kūnui, smegenims ir žmogaus dvasiai atonalios skalės įtakoje“. – daro išvadą autorius.

Galima atsekti glaudų ryšį tarp atonalios sistemos ir Dioniso kulto. Dionisas – graikų vaisingumo dievas, juslinio atsipalaidavimo, uždraustų aistrų ir taip vadinamo išsilaisvinimo per ekstazę įsikūnijimas. Priešingai nei racionaliojoje kultūroje, atsakingumas ir sąmoninga kontrolė čia tampa kažkuo antraeiliu, lyginant su jusliniu pasitenkinimu. Avlosas, į gobojų panašus instrumentas, sudarytas iš dviejų vamzdelių, tradiciškai asocijuojamas su šio dievo kultu. Instrumento skambesiu specialiai buvo imituojamos žmogaus dejonės. Dar vienas svarbi Dioniso kulto dalis – būgnai. Skirtingai nei Egipte, kur iškilmes Ozirio garbei lydėjo įvairių ritmų muzika, Graikijoje mušamieji instrumentai plačiai nepaplito. Be to, tarnaujant Dioniso kultui, visada buvo naudojamas tamburinas, skleidžiantis sunkius vibruojančius garsus, o taip pat gigantiškos kastanjetės. Muzika, sukurta šiais instrumentais, buvo kelianti jaudulį, energinga. Kartais ją lydėjo laukinės girtos orgijos. „Svarbiausias dalykas Dioniso kulto pasekėjams. – rašo ekonomistas ir buvęs kandidatas į Amerikos prezidentus Lindonas Larušas viename iš pagrindinių savaitinių tyrimų žurnalų EIR. – tai leisti sau atsipalaiduoti ir atsiduoti impulsams, kur tarpusavyje derinasi seksualiniai troškimai ir pyktis, be to, šis „pasitenkinimo“ būdas pasireiškia kaip veiksmas, pažeidžiantis svarbias normas, kurias diktuoja pati sąmonė“.

Tokiu būdu bet kuriam žmogui, kuris susimąstys apie šiuos dalykus, turi būti akivaizdu, kad pop kultūra ir rokenrolas – tai ne spontaniški ir ne atsitiktiniai įvykiai, bet kažkas, kas buvo sukurta ir kontroliuojama konkrečių organizacijų. „Tai klasikinių senojo frygų Šėtono-Dioniso kulto ir į jį panašaus senovės Romos Bakho kulto tyrinėjimų produktas, – rašo Larušas. – Naujos muzikos rūšies pasirodymas iš tiesų buvo ginklas[…], kurį panaudojo masinės informacijos priemonės“.

PAAIŠKINIMAI:

1. Žodis „tyneidžeris“ nebuvo vartojamas, kol scenoje nepasirodė „Bitlai“. Kiti žodžiai, sukurti Tavistoke, atrodytų, išniro iš niekur: „bitlai“ ir „hipiai“ tapo leksikono dalimi.

2. Idealizuoti vaizdiniai pakelia mums dvasią tik tada, kai egzistuoja koks nors būdas priartinti mus prie tobulybės. Jeigu su idealu mūsų niekas nesieja ir jis lieka mums nepasiekiamas, reklama sukelia neviltį. Tokiu būdu, suvokimas, kad idealas yra nepasiekiamas, sugriauna tobulo pasaulio iliuziją.

3. „3000 fanų sutinka britų grupę „Beatles“, „Keturi roko grupės nariai, kuriuos susižavėję sveikina paaugliai“, „3000 isteriškų fanių sutinka „Bitlus“ (Polas Gardneris, „The New York Times“, 1964 vasario 8, 25-26 puslapiai).

4. Dėl didžiulės savo įtakos „masinės informacijos priemonės pajėgios įteigti didelėms žmonių masėms konkrečias programas, o tai yra pagrindas, kuriant kontroliuojamas grupes, kurios reikalingos smegenų plovimui. Kaip parodė Tavistoko instituto tyrimai, buvo svarbu, kad aukos nesuvoktų, kad jų aplinka yra kontroliuojama“ (L. Vulf. „Smegenų plovimas: Kaip britai naudoja masinės informacijos priemones masiniam psichologiniam karui“).

Ištrauka iš knygos „BILDERBERGO KLUBO PASLAPTYS“

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą