Ten, kur kapitalizmas, ten ir melas

Daugelis tikriausiai žino kompaniją DuPont. Tai tie vyrukai, kurie sugalvojo freoną ir tefloną.

DuPont prasidėjo nuo parako gamyklos, įkurtos po to, kai Diuponų šeima atvyko į Ameriką 1802 metais. Pinigų fabrikui emigrantai gavo iš gerų šeimos draugų, prancūzų masonų: finansininko Žako Nekero ir markizo de Lafajeto, juk kompanijos įkūrėjo vyresnysis brolis buvo Delavero ložės Didžiuoju iždininku.

1902 metais parako gigantas ėmė gaminti dažus ir plastiką. 1903 metais buvo įkurtas mokslo padalinys, užsiimantis perspektyvių chemijos technologijų kūrimu. Jo darbui buvo išskirtos nemenkos lėšos, o darbuotojams buvo leista užsiimti ne tik taikomaisiais, bet ir fundamentaliais moksliniais tyrimais. Būtent šiame padalinyje buvo sukurtas celofanas, teflonas, freonas, nailonas, laikra, kevlaras ir kitos naudingos medžiagos.

Ketvirto dešimtmečio viduryje DuPont gamino begalę visokių produktų, tame tarpe sintetinius audinius ir baliklius popieriui. Tiesa, šių dviejų prekių pardavimams kliudė kanapės – iš jų darė popierių, audinius, avalynę, virves, lynus, siūlus. Kanapių pasėlių plotai užėmė milijonus hektarų.

1935 metais DuPont chemikai sukūrė nailoną, kuris tapo galingu konkurentu siūlams iš kanapių. Kanapės jau seniai erzino kompanijos atstovus bent jau dėl to, kad iš jų pagamintas popierius, skirtingai nei popierius iš medienos, nereikalavo išbalinimo. Vadinasi, nereikalingi buvo ir reaktyvai, kuriuos gamino chemijos gigantas. Ir kompanijos chemikai išplėtojo prieš kanapes plataus masto puolimą.

Į sąjungininkus buvo pasikviestas žiniasklaidos magnatas Viljamas Herstas, kontroliavęs daugybę spaudos leidinių, o taip pat daug iš medžio gaminamo popieriaus fabrikų. Nuo to laiko Hersto laikraščiuose, o vėliau ir visoje kitoje žiniasklaidoje kanapės buvo vadinamos tiktai meksikietišku žodžiu – marichuana. Ir laikomos jos buvo jau nebe žemės ūkio kultūra, bet labai kenksmingu narkotiku. Kovos prieš kanapes tikslai, priemonės, taktika ir strategija buvo apskaičiuoti absoliučiai tiksliai ir jau antrojoje ketvirto dešimtmečio pusėje Amerikoje ir daugelyje kitų šalių kanapių auginimas buvo kategoriškai uždraustas ir netgi prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Užtat nailono ir popieriaus baliklių pardavimas išaugo keleriopai.

Kartais kompanija sąmoningai naikino nuosavus išradimus, tačiau tokie sunaikinimai tik paskatindavo kompanijos augimą. Taip nutiko su freonu.

Freonas buvo sukurtas 1932 metais. Medžiaga buvo netoksiška, nedegi ir neskatinanti korozijos, be to, ją buvo labai paprasta ir pigu gaminti. Freonas buvo naudojamas gaminant kondicionierius ir šaldymo agregatus, aerozolinius preparatus, kuriant putojančias kompozicijas sintetinėse plovimo priemonėse, jį naudojo statybose, mašinų, aviacijos ir kosminėje pramonėje.

Gana ilgą laiką freoną gamino tiktai kompanija DuPont, tačiau galiausiai teisę jį gaminti gavo ir kiti. Atsiradus konkurencijai, rinka persisotino, paklausa smuko, o drauge su ja ir kompanijos pajamos. Problemą išspręsti galima buvo pereinant prie kitų korporacijos užpatentuotų dujų, tokiomis tapo šaldiklis Suva šaldytuvams bei kondicionieriams ir propelentas Dymel aerozoliams. Tiesa, jei turėjo trūkumų, lyginant su freonu – kelis kartus didesnę kainą ir prastesnes savybes. Dėl to niekas ypatingai netroško jų pirkti.

Ir štai čia netikėtai paaiškėjo, kad freonas yra siaubingai kenksmingas aplinkai. Buvo paskelbti amerikiečių mokslininkų tyrimai, kad būtent šios dujos kaltos dėl 1957 metais atrastų ozono skylių. Vartotojų organizacijos pradėjo raginti žmones boikotuoti aerozolinius dezodorantus, „žalieji“ piketavo chemijos gamyklas, valstybės ėmė pasirašinėti sutartis dėl freono turinčių medžiagų taikymo apribojimo. 1985 metais buvo pasirašyta Vienos konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos, praėjus dviem metams – Monrealio protokolas dėl ozoną ardančių medžiagų. 1990 metais freono atžvilgiu buvo įvestas absoliutus prekybinis embargas.

O dabar dėmesio! Monrealio protokolo iniciatorė buvo kompanija DuPont. Šio protokolo dėka firma:

  • Įvarė į bankrotą daugybę smulkių konkurentų, gaminusių freoną;
  • Suorganizavo gerokai brangesnės ir pelningesnės produkcijos pardavimus;
  • Privertė visą pasaulį keisti šaldytuvus ir kondicionierius, utilizuojant tuos, kurie naudojo freoną ir perkant „ekologiškai švarius“.

Iki 2005 metų vien JAV šaldytuvų buvo „pakeista“ už daugiau kaip 220 milijardų dolerių. Rusija, laikydamasi Monrealio susitarimo, nebegamina freono jau nuo 1996 metų, o perka jo pakaitalus iš DuPont.

Tuo pat metu jau seniai įrodytas visiškas freono nekaltumas dėl ozono skylių atsiradimo. Nes ta skylė anaiptol neatsirado iš niekur, ji egzistavo visada. O freonas gali naikinti ozoną tik laboratorinėje menzūrėlėje, juk jis keturis kartus sunkesnis už orą, vadinasi, patekęs į atmosferą, jis nepakils į 30 kilometrų aukštį, kur esama ozono sluoksnio, o nusileis į žemumas. Be to, visiškai nesuprantama, kodėl skylė formuojasi Antarktidoje, kurioje jokių freono teršalų ir būti negali, o štai virš stambių miestų, kur freonas išmetamas tonomis, jokių skylių nefiksuojama.

Panaši istorija maždaug tuo pat metu nutiko su asbestu – jie netikėtai buvo apkaltintas žala žmonių sveikatai.

Apie pavojingas asbesto savybes buvo žinoma jau praėjusio amžiaus pradžioje, kai vieno Anglijos karjero darbininkui buvo nustatyta į pneumoniją panaši liga, sukelta asbesto dulkių. Liga buvo pavadinta asbestoze. Dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių, šita liga nejaudino visuomenės iki to laiko, kol neišseko asbesto atsargos Europoje ir kol svarbiausia jo tiekėja netapo TSRS. Va tada visuomenė ir puolė skambinti pavojaus varpais. Tyrimai parodė, kad asbestas gali sukelti ne tik asbestozę, bet ir vėžį.

Mineralas buvo tuojau pat įrašytas į kancerogeninių savybių turinčių medžiagų sąrašą. Žiniasklaidoje pasirodė medžiaga apie siaubingą asbesto poveikį žmogaus organizmui. Europa ėmė griauti pastatus, kuriuos statant buvo naudojamas asbestas, pradėtas keisti šiferis ant stogų, kadangi būtent šiferyje asbesto dalis buvo ypač didelė. Buvo išleista dešimtys milijardų dolerių. Galiausiai Europos komisija apskritai uždraudė naudoti asbestą.

Kaip nebūtų keista, tačiau šis draudimas turėjo ir priešininkų. Pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizaciją nustebino tai, kad iš daugiau kaip 300 medžiagų, įtrauktų į „pavojingų“ sąrašą, uždraudimui buvo pasirinkta anaiptol ne pati pavojingiausia. Juk netgi tam, kad susirgtum asbestoze, reikia ne šiaip ilgą laiką darbuotis su asbestu, bet ir ne mažiau kaip 15 metų kvėpuoti asbesto dulkėmis, o vėžys pasireiškia jau po asbestozės komplikacijų. O ir pati asbestozė – nepaprastai retas susirgimas. Per pastaruosius 30 metų Rusijoje ir Kanadoje, šalyse, kuriose asbestas plačiausiai paplitęs, nebuvo užfiksuota nė vieno susirgimo.

Į akis krinta viena įdomi aplinkybė – „asbesto persekiojimas“ prasidėjo po to, kai DuPont darbuotojai išrado sintetinį pakaitalą nomeksą. Po asbesto uždraudimo būtent jis tapo pagrindine priešgaisrine, ugniai atsparia medžiaga (iš jo siuva gaisrininkų kostiumus, juo uždengia viską, ką būtina pridengti nuo ugnies).

Dabar kompanija traukiasi iš chemijos verslo ir pereina prie labiau perspektyvesnio biotechnologijų biznio. Pačioje XX amžiaus pabaigoje korporacija nusipirko stambiausią augalininkystės firmą Pioneer Hi-Bred International ir sojų baltymų gamintoją Protein Technologies International.

Praėjusiais metais JAV Aplinkos apsaugos federalinė agentūra pareiškė, kad netrukus bus uždraustas teflonas. Pasirodo, į jo sudėtį ieinanti rūgštis PFOA „skatina kepenų vėžį, sukelia imuninės sistemos sutrikimus ir problemas su naujagimių vystymusi“. Panašu, kad DuPont rado teflono pakaitalą…

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą