Tariama kova už demokratiją

„Antiamerikanizmas dabar labai madingas“ – skeptiškai nusišypsos kuris nors skaitytojas, peržvelgdamas straipsnius apie JAV užsienio politiką, Snoudeną, Siriją, Libiją. Demaskavimų ir amerikiečių užsienio politikos griežtų vertinimų lavina iš tiesų gali sudaryti įspūdį, kad vykdoma kažkokia propagandinė kampanija. Tačiau kodėl gi tuomet medžiaga šia tema visada sukelia daugiausiai kalbų ir ginčų?

Širdies gilumoje mes visada supratome prieš mūsų akis vaidinamos komedijos falšą. Komedijos, kai vaizduojamas bendravimas be kaklaraiščių su „draugužiu Bilu“ ar „draugužiu Džordžu“. Labai jau įdėmus ir šaltai vertinantis buvo mūsų derybų partnerių žvilgsnis, kurį jie nukreipdavo į Rusijos elito viršūnių atstovus, besistengiančius atitikti „progresyvios pasaulio bendruomenės“ reikalavimus. Tos pačios bendruomenės, kuri, pažvelgus atidžiau, pasirodydavo esanti ne kas kita, kaip glaudus NATO narių šeimyninis ratelis. Na, ir jo geopolitiniai „patarnautojai“, kuriuos pavadinti tikruoju vardu – limitrofais – neleidžia naujojo tipo cenzūra – politkorekcija.

Tiesa, tiek politkorekcija, tiek tolerancija, tėra tiktai instrumentai, ištraukti iš permanentinio karo už demokratiją, kurį kariauja Vakarai, turtingo arsenalo.

Leidę NATO, kuris neva kovoja su terorizmu, įkurti bazes netoli mūsų sienų, mes tikėjomės sulaukti dėkingumo.

Bet paaiškėjo, kad tai mes turime jiems dėkoti už tai, kad jie mus nuo to tarptautinio terorizmo gina. Tiktai viena bėda – labai jau panašios viena į kitą teroristų žmonėms nupjautos galvos Afganistane, Sirijoje ir Čečėnijoje.

Ir kažkaip keista, kad priklausomai nuo to, kur jas nupjauna, prieš mus stoja jau visai ne teroristai, bet „kovotojai už čečėnų laisvę“.

Mes daug ką sužinojome. Ir pamėginome gauti atsakymą iš svarbiausios kovotojos, kuri yra tokio aukšto dvasingumo lygio, kad net ant savo pinigų užsirašė „Dievu mes tikime“. Nes kažkaip keistai atrodo ta pasirinktinė kova už demokratiją, ar ne laikas pasiaiškinti? Ir sulaukėme atsakymo iš JTO tribūnos: „Aš laikau Ameriką išskirtine, kadangi mes esame pasirengę… ginti ne vien savo siaurus interesus, bet ir visų interesus“. Kaip jinai, Amerika, tuos interesus supranta.

Esu tikra, kad nėra jokios „kovos už demokratiją visame pasaulyje“, o yra tiktai parama toms jėgoms, kurios lojalios Vašingtonui, kurios gali garantuoti, kad bus paisoma JAV interesų svarbiausiuose pasaulio taškuose. Lojalūs – reiškia tinkami, ir nesvarbu, kaip žiūri į demokratiją Afrikos diktatoriai ar arabų monarchai. „Saviškio kalės vaiko“ principas politikoje visada buvo svarbesnis už abstrakčias „laisvę, demokratiją, žmogaus teises“.

Viljamas Bliumas, parašęs fundamentalų darbą „Demokratijos nužudymas: CŽV ir Pentagono operacijos šaltojo karo laikais“, suformulavo: „Nei tarybiniais, nei potarybiniais laikais Amerikos veiksmai nebuvo šlovingas ir kilnus darbas, palaikant laisvę ir demokratiją. Šitas Vašingtono darbas buvo nukreiptas paremti autoritarinius režimus ir absoliučias monarchijas, kurios yra pasirengusios laikytis griežtų amerikietiškų taisyklių, kai kalba užeina apie naftą, karines bazes ir Izraelį, kurios gynė JAV ekonominius interesus savo šalyse, mainais į tai, kad Pentagonas ir CŽV teikė toms monarchijoms ir diktatūroms politinę paramą“. Atrodytų, nieko čia naujo, viskas akivaizdu. „Kovos už demokratiją“ spindesys ir paradinė pusė iki šiol akina daugumą pasaulio žmonių, ir tai neleidžia jiems suprasti svarbiausio dalyko: instrumentarijus, kurio pagalba Amerika siekia pasaulinio viešpatavimo, kurio dėka užsitikrina nuosavą ekspansiją.

Kiekvienoje šalyje, kurią kontroliuoti Vašingtonui buvo itin svarbu, buvo sukuriama „giluminė valstybė“ – kompleksas iš neregimų politinių, karinių ir lobistinių struktūrų, kurios kontroliuoja šalį ir užtikrina Vašingtono interesų paisymą, kad ir kokios vidaus politikos situacijos toje šalyje susidarytų. Konspirologija?

Birželis Egipte įrodė, kad jokios sąmokslų teorijos čia nė būti negali. Vos tik Mursis su „broliais musulmonais“ nustojo tenkinti JAV interesus, kariškiai jį nuvertė. Kai tik Kataras savo veiksmais ėmė pažeidinėti strateginio saugumo Artimuosiuose Rytuose sistemą, iškart „po ilgų diskusijų karališkojoje šeimoje ir su partneriais iš JAV ir Anglijos“, iki tol valdęs emyras perdavė sostą sūnui.

Kova už demokratiją, kurią Vašingtonas vykdo visame pasaulyje, pasidarė įmanoma, mano manymu, ir dėl mūsų nekritiškumo, pasidavimo iš išorės atkeliavusiems mitams.

Knygos „Demokratijos nužudymas: CŽV ir Pentagono operacijos potarybiniu laikotarpiu“ išspausdinimas – tai visgi yra ženklas, kad atsirado blaivus požiūris į pasaulį, kuris mus supa.

Suvokti realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – tai pati svarbiausia ir reikalingiausia sąlyga, norint imtis adekvačių veiksmų.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!