Supersubjektas, arba Komitetas 147

Anksčiau man jau teko rašyti apie grupės mokslininkų iš Šveicarijos technologijos instituto Ciuriche tyrimus. Jų rezultatai buvo paskelbti 2011 metų viduryje, stambiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės pateikė juos kaip metų sensaciją. Nuo to laiko daug autorių nuolat nurodo šį šveicarų darbą. Šio tyrimo rezultatais naudojasi ir Deividas Vilkokas savo knygoje „Finansinė tironija“. Judėjimo „Okupuok“ aktyvistai irgi apsiginklavo ištraukomis iš šveicarų grupės tyrimo (nuorodos plakatuose, atsišaukimai, bukletai…)

PASAULIO EKONOMIKOS BRANDUOLIO ATRADIMAS

Šveicarų mokslininkai išsikėlė tikslą ištirti atskirus pasaulio ekonomikos elementus ir išsiaiškinti vertikalius bei horizontalius kompanijų ryšius ir šitokiu būdu atsakyti į klausimą, ar esama pasaulio ekonomikoje savotiško branduolio, ar toji ekonomika tėra amorfiška masė. Svarbiausias dalykas, į ką šveicarai atkreipė dėmesį – vienų kompanijų dalyvavimas kitų kompanijų kapitaluose. Jie apdorojo kompiuteriais milžinišką masyvą informacijos apie 37 milijonus viso pasaulio firmų bei investorių, kurie atsidūrė duomenų bazėje Orbis 2007. po pradinio grubaus kompanijų masyvo apvalymo nuo visokiausios smulkmės, liko grupė iš 43 000 transnacionalinių korporacijų. Tęsdami gilesnę analizę, mokslininkai aptiko branduolį iš 1318 kompanijų, kurioms teko apie 20% visų duomenų bazėje esančių kompanijų bendrų pardavimų. Tuo tyrimas ir baigėsi. Paaiškėjo, kad kiekviena iš branduoliui priklausančių kompanijų dalyvauja vidutiniškai dar dvidešimties firmų kapitaluose. Tokiu būdu branduolys kontroliuoja maždaug 60% pasaulinio BNP sukūrimą.

Šveicarai surizikavo pasikapstyti dar giliau ir didžiojo branduolio viduje aptiko dar vieną, mažytį branduolį, kurį sudarė viso labo 147 transnacionalinės korporacijos. Informacijos apie jį šveicarai pateikė labai nedaug.

Pirmas dalykas – šios 147 kompanijos glaudžiai susijusios tarpusavyje per abipusį dalyvavimą viena kitos kapitaluose.

Antra – didžiąją mažojo branduolio dalį (57%) sudaro bankai, draudimo bendrovės ir finansinės kompanijos. Mažojo branduolio sąraše pats pirmas atsidūrė Barclays bankas, po jo eina JP Morgan Chase, UBS AG, Merrill Lynch, Deutsche Bank, Goldman Sachs ir kiti (tyrimas atspindi 2007 metų situaciją, iki prasidedant pasaulinei krizei).

Trečia – šveicarų vertinimais, mažasis branduolys kontroliuoja 40% pasaulio aktyvų, tame tarpe 90% aktyvų bankų sektoriuje.

„Informaciniai partizanai“ mano, kad šveicarų mokslininkų darbas galutinai patvirtina išvadą, kad egzistuoja kažkokia siaura žmonių grupė, kuri kontroliuoja pasaulinę ekonomiką, finansus ir politiką. O taip pat, kad mažasis branduolys, o tiksliau, jį sudarančių korporacijų šeimininkai, yra kaip tik toji „sąmokslininkų grupė“, su kuria „informaciniai partizanai“ kovoja. Jų manymu, šią grupę teisingiau būtų vadinti ne mažuoju branduoliu, bet supersubjektu, kuris valdo ekonomiką, finansus ir politiką globaliu mastu. Mažąjį branduolį dar pradėjo vadinti Komitetu 147 – pagal analogiją su Džono Kolemano Komitetu 300.

SUPAPRASTINTAS ŽVILGSNIS Į PASAULINĘ EKONOMIKĄ

Reikia pasakyti, kad šveicarai, paskelbę tokią sensacingą „naujieną“, truputėlį išsigando. Ir tartum teisindamiesi, pradėjo kalbėti, kad: a) netiki jokiais sąmokslais; b) kalba atseit eina viena apie ekonominę, bet ne politinę mažojo branduolio valdžią; c) 147 kompanijos turi labai skirtingus interesus ir tai neleidžia joms įvesti efektyvios kontrolės pasaulio ekonomikos ir politikos atžvilgiu.

Galima daryti prielaidą, kad tokių išlygų priežastis glūdi tame, kad šveicarai prastai susigaudo šiuolaikinės ekonomikos ir finansų subtilybėse. Grupės vadovas Džeimsas Glatfelderis – pagal išsilavinimą fizikas teoretikas, o grupės nariai – informacinių sistemų specialistai. „Pati savaimė valdžios koncentracija nėra nei bloga, nei gera. – teigia mokslininkai iš Ciuricho. – tačiau tai nesusiję su glaudžiu tarpusavyje susijusių kompanijų branduoliu. Kaip pamatėme 2008 metais, tokie tinklai yra nestabilūs“. „Jeigu viena kompanija žlunga. – sako Glatfelderis. – Tai drauge su ja žlunga ir kitos“.

Tokiuose pareiškimuose asmeniškai aš įžvelgiu ne tik nepakankamą šiuolaikinės kapitalistinės ekonomikos išmanymą, bet ir atvirą klastą. Juk per minėtą krizę pasaulio ekonomikos branduolys nė kiek nenukentėjo, o tik dar labiau sutvirtėjo. Manko Lehman Brothers bankrotas 2008 metų rudenį, kaip teisingai pažymi rimti ekspertai, buvo priemonė, kurią suplanavo ir įvykdė visi stambiausi Volstrito bankai. Į šitą banką buvo pervesti visi beviltiški kitų bankų aktyvai, kas leido pastariesiems išlikti paviršiuje ir dar tapti dar tvirtesniu branduoliu.

Žinoma, šveicarų atrasto branduolio viduje esama savų prieštaravimų ir savo įtampos. Vyksta nuolatinė kova po kilimu dėl pasaulio aktyvų ir resursų kontrolės. Pačiame aukščiausiame pasaulinės hierarchijos lygmenyje vyksta nesiliaujanti ir neafišuojama priešprieša tarp Rotšildo ir Rokfelerio klanų. Žemesniame lygmenyje – savi priešpriešos dalyviai, kurie linksta prie vieno iš dviejų išvardintų klanų. Detaliai ir įtikinamai šitą kovą išanalizavo amerikietis Nikolas Hageris knygoje „Sindikatas. Slaptos pasaulinės vyriausybės sukūrimo paslaptys ir jos įtaka pasaulio politikai bei ekonomikai“. Tačiau įžvelgti ir, juo labiau, suprasti kovą branduolio viduje pasitelkus šveicarų naudotus metodus yra visiškai neįmanoma. Joks superkompiuteris to neišsiaiškins.

Kodėl branduolys ne tik nesuskyla, bet ir, atvirkščiai, dar labiau susicementuoja? Priežasčių daug – tiek objektyvių, tiek subjektyvių. Pateiksiu tik vieną subjektyvią priežastį – kraujo-šeimyninių ryšių stiprėjimas tarp šeimų – branduolio firmų savininkių. Tarp objektyvių priežasčių galima paminėti tai, kad pasaulyje dar išliko tam tikras laisvų resursų rezervas, dėl kurio kontrolės kaunasi klanai. Kalbant klasiko žodžiais, šiandien mes stebime kovą dėl pasaulio pasidalinimo. Kada ši fazė pasibaigs, prasidės kova dėl pasaulio persidalinimo, tada branduolyje vidinė įtampa smarkiai padidės ir jame gali atsirasti rimtų įtrūkimų.

Vaizdas, kurį nupiešė šveicarai, žinoma, yra ganėtinai supaprastintas. Krinta į akis, pavyzdžiui, tai, kad mokslininkai iš Ciuricho ryšius tarp kompanijų traktuoja tik kaip dalyvavimą kapitaluose. Jų schemose vienintelė verslo kontrolės priemonė yra tiesioginė investicija (kitaip sakant, stambūs akcijų paketai, dalys akciniame kapitale). Tačiau šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis vis didesnę reikšmę įgauna ne akcinės kontrolės priemonės. Pirmą vietą jų tarpe užima kreditai, kurie užtikrina kreditoriui bent jau ne mažesnes galimybes dalyvauti priimant strateginius sprendimus negu klasikinės akcijos. O kreditai – tai įrankis, kurį monopoliškai valdo bankai.

Daugiau kaip prieš šimtą metų fundamentalų teiginį apie dominuojantį bankų vaidmenį brandaus kapitalizmo ekonomikoje pagrindė vokiečių socialistas Rudolfas Hilferdingas ( (1877-1941) savo žinomame darbe „Finansinis kapitalas“. Knygoje jis padarė išvadą, kad bėgant laikui bankai ims valdyti visuomenę – iš pradžių nacionalinių grupių, o paskui ir viso pasaulio lygmenyje. Bankai planuos gamybą, apyvartą, mainus ir vartojimą. Tokiu būdu pasaulis, kaip teigė Hilferdingas, atsikratys krizių. Jis pavadino tokį visuomeninės santvarkos modelį „organizuotu kapitalizmu“. Jo manymu, šitą modelį su tam tikromis išlygomis irgi galima vadinti socializmu. Beje, per paskutinę krizę, kai amerikiečių ir kiti bankai gavo milijardus ir trilijonus dolerių iš JAV biudžeto ir FRS, Amerikoje pradėta kalbėti apie tai, kad atėjo „bankinio socializmo“ era.

Šiandien Hilferdingas prisimenamas retai. O veltui: šiuolaikinis pasaulis, pasižymintis bankų dominavimų ekonomikoje ir politikoje, stulbinančiai panašus į tą pasaulio paveikslą, kurį daugiau kaip prieš šimtą metų pavaizdavo tasai vokietis. Hilferdingo gerbėjai nesutaria dėl jo įžvalgumo priežasčių: vieni laiko jį genijumi, kiti įsitikinę, kad jis susigaudė ilgalaikiuose pasaulinės oligarchijos planuose per visą XX amžių atkakliai kurti bankinį socializmą.

SUPERSUBJEKTAS IR FRS

Taigi, apie šveicarų išvadas galima pasakyti, kad mokslininkai dar sykį atrado Ameriką, kuri iki jų jau ne kartą buvo atrasta kitų, kurie, beje, nesinaudojo supergalingais kompiuteriais. Viskas guli paviršiuje. Pakanka prisiminti amerikiečių tyrinėtojo Justo Mulinzo darbą „FRS paslaptys“, kur jis pateikia FRS akcininkų sąrašus. Juose figūruoja tie patys bankai, kuriuos „aptiko“ šveicarai, tiktai bankų pavadinimai šiek tiek pasikeitė, kadangi bėgant dešimtmečiams nuo FRS įkūrimo, bankai akcininkai dėl susiliejimų nuolat reorganizavosi.

Galima taip pat prisiminti 2011 metais paviešintus dalinio FRS audito reęzultatus, kuriuose sakoma, kad per paskutinę finansinę krizę FRS išdalino stambiausiems JAV ir užsienio bankams 16 trilijonų dolerių kreditų.

Buvo paskelbtas tų bankų sąrašas, išvardijant konkrečias kreditų sumas. Mes matome, kad tai vėlgi tas pats bankų rinkinys (skliausteliuose – iš FRS gautų kreditų sumos milijardais dolerių):

✦ Citigroup (2500);

✦ Morgan Stanley (2004);

✦ Merril Lynch (1949);

✦ Bank of America (1344);

✦ Barclays PLC (868);

✦ Bear Sterns (853);

✦ Goldman Sachs (814);

✦ Royal Bank of Scotland (541);

✦ JP Morgan (391);

✦ Deutsche Bank (354);

✦ Credit Swiss (262);

✦ UBS (287);

✦ Leman Brothers (183);

✦ Bank of Scotland (181);

✦ BNP Paribas (175).

Kaip matome, pamalonintų bakų sąraše – tie patys bankai, kuriuos „atrado“ šveicarų mokslininkai. Ar tai iš atsargumo, ar tai dėl neišmanymo mokslininkai netgi neužsiminė, kad supersubjektas turi kažkokį ryšį su FRS. Tuo tarpu santykiai čionai labai paprasti:

✦ Bankai, sudarantys supersubjektą, yra pagrindiniai privačios korporacijos, pavadintos FRS, akcininkai;

✦ FRS, turėdama monopolinę teisę spausdinti dolerius, aprūpina savo produkcija, t.y. pinigais, tuos pačius išrinktuosius bankus, kurie ir yra FRS šeimininkai.

Na, o gautus pinigus, „išrinktieji“ nukreipia supirkinėti aktyvus visame pasaulyje – tiesiogiai arba per jų kontroliuojamas nefinansines korporacijas, gaunančias iš jų rankų pigius ar apskritai beprocentinius kreditus.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!