Sudie, laisve

Mūsų svarbiausias fundamentalias teises gyventi, būti laisviems ir siekti laimės – atakuoja. Ir tasa atakuojantis mus priešas – tai „Didysis turtas“, o ne „Didžioji vyriausybė“, kaip tikina mus konservatoriai. Spręskite patys.

GYVENIMAS. Atotrūkis tarp turtingų ir vidutinės klasės amerikiečių gyvenimo trukmės nenumaldomai auga.

LAISVĖ. Korporacijos, dirbančios informacinių technologijų srityje, šturmuoja mūsų asmeninį gyvenimą. Tuo pat metu bankai įklampina mus į skolas ir jos praktiškai paverčia mus vergais. Dirbantys amerikiečiai, kurių skaičius vis mažėja, apiplėšiamas savo elementariausių teisių srityse.

LAIMĖS SIEKIS. „Socialinis liftas“ Amerikoje nebeveikia. Darbo vietų pasirinkimo galimybė pastoviai siaurėja. Na, o tiems, kurie ir toliau pluša ir uždirba nemažai, patarčiau pagalvoti apie štai ką: laikotarpyje tarp 1969 ir 2008 metų vidutinis atlyginimas šalyje išaugo 11684 doleriais. Kiek šių pinigų gavo „viršutiniai“ dešimt procentų gyventojų? Visus. Likusių gyventojų pajamos smuko.

Šitos permainos įvyko ne per vieną dieną. Jos įvyko turčių ir korporacijų valia. Jūsų asmeninių laisvių grobimą verslininkai pavadino „kova už korporacijų laisvę“. Meriamo-Vebsterio žodynas apibūdina terminą „teisė“ kaip „kažką, ko jūs galite teisėtai pareikalauti“. Žodžio „laisvė“ apibūdinimas turi savyje tokius teiginius kaip „teisė daryti tai, ko nori individas“, „nepriklausomybė nuo savavališkos ar despotiškos kontrolės“, „mėgavimasis įvairiomis socialinėmis, politinėmis arba ekonominėmis teisėmis ir privilegijomis“, bei „pasirinkimo teisė“. Nejaugi būtent tai jūs jaučiate, kai tenka turėti reikalų su savo banku? Tuo metu, kai dešinieji vaizduoja tautos išrinktą vyriausybę beveidžiu engėju, stambios korporacijos ir turtingiausi asmenys – tai, ką mes vadiname „Didžiuoju turtu“ – kiekvieną dieną trypia mūsų asmenines laisves ir teises. Štai dešimt pačių ryškiausių pavyzdžių.

Mūsų amerikietiškos laisvės pasibaigia ties durimis, per kurias jūs įeinate į savo darbo vietą.

Vis daugiau žmonių samdoma nepilnai darbo dienai arba laikinam kontraktui – kad galima būtų nesuteikti jiems lengvatų ir teisių. Jūsų darbdavys gali kišti nosį į stovintį ant jūsų stalo kompiuterį, kad ištyrinėtų jūsų pačių paštą, o jo išduotas mobilus telefonas leidžia atsekti kiekvieną jūsų judesį. Žodžio laisvė? Jus gali atleisti iš darbo už jūsų politinius įsitikinimus, apie kuriuos paskelbėte internete, netgi jei užsiimate tuo ne darbo metu. Kaip pareiškė Markas Trepas, juristas, kuris specializuojasi darbo teisėje, „laisvės reikšti savo nuomonę realybėje darbe jau nebėra“.

Vyksta puolimas ir prieš darbuotojų seną teisę kurti profsąjungas. Gubernatoriai ir valstijų įstatymų leidėjai skundžiasi skylėmis biudžetuose , kurias sukūrė korporacijos ir mokesčių turtingiesiems sumažinimas, kad nesudarytų sutarčių su profsąjungomis dėl atlyginimo normų. Jūsų teisės sutryptos, atleiskite, netgi jums einant į tualetą. Kaip laikraštyje New York Times pranešė Merė Viljams, „nuėjus į tualetą žemas pareigas užimantiems darbuotojams, gali būti netgi nuimamas laikas, neretai jiems griežtai uždrausta ten vaikščioti, jiems gali būti uždėtos sankcijos dėl pernelyg dažno lankymosi, o nurodymus gaunantys kontrolieriai gali „paskubinti“ juos greičiau iš ten išeiti“.

Mes prarandame „teisę gyventi“ – nuo pat gimimo iki senatvės

Visada stulbina, kad tie, kurie gina negimusių kūdikių teisę gyventi, nėra susipažinę su faktu: pagal naujausius statistinius duomenis, Amerika užima 49 vietą pasaulyje pagal mirusių kūdikių skaičių.

Sekantį kartą, kai perskaitysite straipsnį apie nuskurdusius Šiaurės Korėjos gyventojus ir jų iš pažiūros neadekvačią ištikimybę savo lyderiui, apie šalies pasenusią ekonominę sistemą, pamąstykite štai apie ką: vidutinė juodaodžio, gyvenančio Naujajame Orleane gyvenimo trukmė yra maždaug tokia pati kaip šiaurės korėjiečio. Ir šita trukmė yra mažesnė nei Kolumbijoje, Venesueloje arba Vietname. Amerikos sostinėje skirtumas tarp juodaodžio ir baltojo amerikiečio gyvenimo trukmės yra 13 metų. Tarp baltųjų varguolių situacija ne ką geresnė. Tyrimai, atlikti 2005 metais rodo, kad varguolio, gyvenančio Apalačuose ar Misisipės slėnyje, gyvenimo trukmė yra maždaug lygi Meksikos ar Panamos gyventojo gyvenimo trukmei. Jų gyvenimo trukmė yra keturiais su puse metų trumpesnė už vidutinio baltojo amerikiečio, gyvenančio kituose regionuose, gyvenimo trukmę.

Mes praradome teisę disponuoti savo sveikata

Milijonai amerikiečių priversti maldauti, kad jiems būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba. Paskui jie turi kautis su sudėtinga, klaidų pilna apmokėjimo, nuolaidų ir sąskaitų už gydymą, kurias jiems dėl nesuprantamų priežasčių atsisako padengti draudimo kompanijos sistema. Jeigu žmonės nepasirengę švaistyti laiko mūšiams su savo draudėjais arba pralaimi jiems ginčus, tai tokiu atveju paklius skolų už gydymą kolektorių malonėn. Pastarųjų veiksmai jau tapo juridinių nagrinėjimų ir visuomeninės kritikos objektu.

Mes praradome galimybę išbristi iš skurdo, užsidirbti oriam gyvenimui ir pasirinkti karjerą

Reguliarūs ekonominiai sukrėtimai, kuriuos provokuoja mūsų bankų sistema, leido darbdaviams mažinti atlyginimus pavaldiniams, kai tuo tarpu vadovų algos ir premijos vis auga. „Socialinio lifto“ sistemos pagrindą sudaro išsilavinimas, tačiau ir šitos durys į galimybių pasaulį užsitrenkia. Tyrimai, kuriuos atliko Nacionalinis viešosios politikos ir aukštojo išsilavinimo centras, rodo, kad pradedant devinto dešimtmečio viduriu mokestis už išsilavinimą universitetuose palaipsniui perkeliamas nuo mokesčių mokėtojų pečių studentams ir jų šeimoms. Šiame tyrime sakoma, kad per laikotarpį, per kurį vidutiniškos šeimos pajamos išaugo 147%, mokymosi koledže kaina pakilo 439%. Tai visų pirma atsiliepė mažas pajamas turinčioms šeimoms. „Vargingiausioms šeimoms kasmetinis studento mokymosi mokestis visuomeniniame universitete sudaro 55% šeimos biudžeto, t.y. išaugo 39%, lyginant su 1999-2000 metais“ – pastebėjo New York Times.

Kai kurios specialybės tapo paprasčiausiai nebepasiekiamos. Norite būti apžvalgininku arba reporteriu? Pasak Darbo statistikos biuro prognozių, šiais metais šioje sferoje išnyks beveik keturi tūkstančiai darbo vietų. Norite tapti mokytoju? Valdžia mažina jų etatus, kad užlopytų skyles, kurias padarė mokesčių nuolaidos turtingiesiems. Norite būti paštininku? Tas pats vaizdas.

Amerikos pramonės mirtis reiškia, kad jauni žmonės iš mažas pajamas turinčių šeimų jau nebepateks į visuomenės vidurinę klasę. Darbininkų vaikai netgi nebegali sekti savo tėvų pėdomis.

Na, o tie, kurie darbo turi, praktiškai negali užsitikrinti sau oraus gyvenimo. Amerikos darbininkų su itin mažais atlyginimais procentas yra gerokai didesnis negu daugelyje kitų išsivysčiusių šalių. Kaip rodo tyrimai, darbo vietų su vidutinėmis algomis dalis nuo 1980 metų sumažėjo nuo 52 iki 42 procentų, o darbo vietų su mažomis algomis dalis padidėjo nuo 30 iki 41 procento. Mums buvo sakoma, kad turime teisę į karjerą, darbą ir orų gyvenimą – tuo atveju, jeigu atkakliai darbuosimės. Šiandien visos šios galimybės baigia išnykti.

Mes nebeturime teisės į asmeninį laiką

Daugelyje išsivysčiusių šalių „teisė ieškoti laimės“ reiškia tai, kad turime laiko poilsiui: vakarais, per išeigines, per atostogas. Amerika – viena iš nedaugelio išsivysčiusių šalių, kuri nereikalauja iš darbdavių, kad tie suteiktų pavaldiniams apmokamas atostogas. Praėjusių metų gegužės mėnesį paskelbta analizė rodo: dauguma neina atostogauti, kadangi nėra kam jų pakeisti, kiti atsakė, kad negali sau to leisti. Gerokai daugiau respondentų pranešė, kad bosai spaudė juos, kad jie atsisakytų atostogų. Ilgalaikis dvylikos tūkstančių vyrų, sergančių širdies ligomis, stebėjimas, parodė: tie iš jų, kurie vis dėlto pasinaudojo atostogomis, išgyveno ilgiau.

Tai štai. Visuomenėje, kurioje vis mažiau ir mažiau piliečių gali ilsėtis, vis daugiau ir daugiau žmonių „nusidirba iki mirties“.

Bet juk ne vien atostogose slypi problema. „Amerikiečiai dirba maždaug vienuolika valandų per savaitę daugiau negu 1970 metais, o šeimų su vidutinėmis pajamomis, įskaitant infliaciją, sumažėjo 13%“ – rašo Washington Times.

Mes daugiau nebegalime kaip laisvi žmonės derėtis su bankais ir korporacijomis

Santykiai pardavėjas/pirkėjas jau nebėra lygiųjų sandėriu. Korporacijos nuolat atima iš mūsų gyvybiškai svarbią informaciją, be to, susilpnėjo mūsų kontrolė korporacijų atžvilgiu. Bankai neretai slepia didžiules išmokas ir kitus esminius paskolos punktus sudėtinguose ir neperskaitomuose dokumentuose, kas leidžia iškraipyti suteikiamos paskolos sąlygas. Daugeliui korporacijų leista veikti kaip monopolistėms, įskaitant kabelinės TV kanalus ir sveikatos draudimo draugijas. Šita situacija sugriovė tai, ką vadinome laisvąja rinka. Iš mūsų atėmė pasirinkimo laisvę ir galimybę aptarti sudaromų kontraktų sąlygas.

Mes praradome galimybę pasirinkti gyvenamąją vietą ir keliauti savo nuožiūra

Amerikoje yra šešiolika milijonų „povandeninių namų“, kuriuose gyvena apie 40 milijonų žmonių. Terminas „povandeninis namas“ reiškia štai ką. Konkretus realus pavyzdys: šeima įsigijo Las Vego apylinkėse namą už 187980 dolerius, šiandien ji norėtų jį parduoti ir persikelti į kitą vietą. Tačiau už namą dabar duoda viso labo 99 220 dolerių. Šeimos nariai pasiskolino pinigų, kad įsigytų namą tais laikais, kada Amerikoje buvo intensyviai pučiamas „finansinis burbulas“ ir kainos augo. Po 2008 metų krizės būsto kaina smuko, o palūkanos už kreditą namui yra didesnės už įprastas. Kaip kalbama toje šeimoje, „namas nebus vertas už jį sumokėtų pinigų iki pat jų mirties“. Bankininkai, kuriems šeima skolinga, patyrė neapsakomą džiaugsmą, kai „burbulas“ sprogo. O namų savininkai liko prasiskolinę: jie turi sugrąžinti pinigus žmonėms, kurie juos apgavo su ipotekos sąlygomis. Į šitą apgaulę taip pat įeina ir dokumentų padirbinėjimas bei dezinformacija. Iki to laiko, kol žmonės nepadengs skolų, jie neturi teisės persikelti į kitą miestą, netgi jei norės padaryti tai ieškodami darbo. Skolos padaro persikėlimą neįmanomą. Tuo pat metu daugelis iš turtingų bankininkų gyvena atitvertuose anklavuose už akylai saugomų tvorų. Norite apžiūrėti jų prabangius namus? Jums neleis to padaryti.

Mes praradome teisę į privatų gyvenimą. Facebook ir Google vadovai pasakė vieną ir tą patį: privataus gyvenimo neliečiamumo laikai pasibaigė. Susitaikykite su tuo.

Privatus gyvenimas turėtų būti svarbiausia žmogaus teise. Tačiau amerikiečiai, kurie įtikinėja, jog atseit gins šitą savo teisę, net jeigu tektų paaukoti gyvybę, su dideliu džiaugsmu aukoja laisvę, žasdami „Mafijos karus“. Arba tyrinėdami įžymybių gyvenimus. Arba susirašinėdami su nklasiokais, kurių jie niekados ir nemėgo.

Interneto kompanijos, vaikydamosis naudos, prekiauja mūsų asmeniniais duomenimis. Facebook pardavė duomenis apie tuos, kurie nuomojosi video kasetes. Google padarė prieinamą wi-fi funkciją Street wiew. Apple „aifonai“ seka ir saugo atmintyje savininkų judėjimą. Mes buvome mokomi, kad mūsų namai – tai mūsų tvirtovė. Tačiau elektroniniai įrenginiai sugriovė šios tvirtovės sienas ir pradėjo šnipinėti darbo kabinetuose, valgyklose ir miegamuosiuose.

Mes prarandame savo teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime kaip informuoti piliečiai

„1984 metais Amerikos masinės informacijos priemonių kontrolinis akcijų paketas priklausė 50 kompanijų, šiandien beliko šešios.“. – pastebi Bilas Mojersas, žinomas žurnalistas, dirbęs Baltųjų rūmų spaudos sekretoriumi prie Lindono Džonsono 1965-67 metais. Taip įvyko dėl įstatymo telekomunikacijų srityje, respublikonų iniciatyvos, kurią palaikė prezidentas demokratas Klintonas. Įstatymas likvidavo daugumą „neparankių balsų“ svarbiausiose žiniasklaidos priemonėse ir sukūrė dirbtinį konsensusą spaudoje. Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad internetas praktiškai nurungė laikraščius, tačiau didžioji dalis amerikiečių ir šiandien daugumą naujienų sužino iš žiniasklaidos, ypač TV.

Drauge su laikraščių ir radijo įtaka, tai reiškia, kad masinės informacijos priemonės, priklausančios korporacijoms, formuoja mūsų požiūrį į tai, kas vyksta. Dešimtys tūkstančių demonstrantų išėjo į gatves 2001 metais, prezidento Bušo inauguracijos dieną, tačiau apie tai praktiškai niekas nepranešė. Maždaug milijonas manifestantų išėjo į Amerikos miestų gatves 2003 vasario 15 dieną, protestuodami prieš įsiveržimą į Iraką. Tačiau pagrindinės žiniasklaidos priemonės šį įvykį ignoravo. Arba dirbtinai „subalansavo“ akciją, parodydamos karo šalininkų pasirodymus, nors pastarųjų susirinkdavo vos po kelias dešimtis žmonių.

Mes prarandame atstovaujamą demokratiją

Daugelio amerikiečių norai pačiose įvairiausiose srityse yra ignoruojami. O kartais politinis ir žiniasklaidos elitas paprasčiausiai paskelbia tuos norus ir troškimus marginaliais.

Didžioji piliečių dalis trokšta griežtesnės bankų kontrolės, tačiau tai laikoma neįmanomu dalykų, politikų požiūriu. Žmonės nori, kad padidėtų mokesčiai milijonieriams, bet ir šitas siekis atmetamas. Tuo pat metu valstybė realizuoja politiką, kuri paranki patiems nepopuliariausiems Amerikos institutams, tokiems, kaip stambiosios korporacijos ir Volstrito bankai.

____________________

Ričardas Eskou – buvęs valstybės tarnautojas sveikatos apsaugos, informacinių technologijų ir finansų srityse. Šiuo metu – vyresnysis mokslinis bendradarbis „Kampanijoje už Amerikos ateitį“.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!