Sudegintas Tokijas

Tą naktį nuo napalmo žuvo daugiau žmonių, nei nuo atominių sprogimų Hirosimoje ir Nagasakyje. Tačiau Amerikoje mažai kas žino apie tai.

Tai, kad nerengiamos oficialios paminėjimo ceremonijos ir nebuvo jokių oficialių atsiprašymų, nusistebėjimo nekelia, kadangi dauguma amerikiečių laiko II Pasaulinį karą „teisingu“, teigdami, kad jį kariavo „didingiausia amerikiečių karta“. Dėl tokių štampų kritika beveik nepalietė žvėriškumų, dėl kurių kalti amerikiečiai.

Ta negausi medžiaga, kuri prieinama Tokijo bombardavimo tyrimams, sudaryta daugiausiai iš lakūnų ir karo vadų bei karinių istorikų nuomonių, kurios paprastai nebūna bešališkos. Tiems, kurie nori geriau suprasti kovo 9-osios tragediją, tenka perversti kalnus istorinių dokumentų, susijusių daugiausiai su strategija, amerikiečių kareivių heroizmu, ant miesto išmestų bombų kiekiu ir praktiškai kultiniu bombonešio B-29 garbinimu.

Pasakojimuose apie 1945 kovo 9-osios įvykius vyrauja mintis, kad tokie amerikiečių lakūnai ir strategai kaip Kertis Lemėjus (Curtis LeMay), kuris planavo masinius japonų miestų bombardavimus, neturėjo pasirinkimo ir buvo priversti tai daryti. Amerikiečiai „neturėjo kito pasirinkimo“ kaip tik gyvus sudeginti daugiau kaip 100 000 civilių japonų.

Panašu, kad dauguma istorikų įsitikinę, jog Lemėjus vertas visokeriopų pagyrų už tai, ką darė per karą, nes būtent šis „sunkus pasirinkimas“ atseit padėjo išgelbėti daugybę gyvybių iš abiejų kariaujančių pusių, pagreitinęs karo pabaigą.

Negausi bombardavimo kritika užsipuolama už tai, kad jos autoriai atseit neįžvelgia konteksto ir nepasiūlo jokių alternatyvių sprendimų, kurių dėka karą galima buvo užbaigti anksčiau. Kritikų užsipuolimai neretai teisinami fraze „japonai irgi tai darė“.

Žiaurumu II Pasauliniame kare pasižymėjo visos kariaujančios pusės. Japonų armija sunaikino beveik 6 milijonus kinų, korėjiečių ir filipiniečių. Tačiau teigti, kad taikūs japonai, japonų vaikai nusipelnė mirties nuo amerikiečių kariškių dėl to, kad jų vyriausybė žudė kitų šalių civilius – tai visiškai nepriimtina pozicija tiek moraliniu, tiek etiniu aspektu.

Operacijoje Meetinghouse dalyvavo daugiau kaip 300 bombonešių B-29, kurie veikė iš 3000 metrų aukščio. Bombonešiai padegė Tokiją vėlų kovo 9-osios vakarą. Amerikiečių lėktuvai numetė ant miesto 500 000 bombų M-69, sukonstruotų taip, kad sudegintų medinius, dažniausiai – gyvenamus japonų sostinės namus.

Bomba svėrė apie 3 kilogramus, jos buvo sudėtos į kasetes po 38 vienetus. Daugiau kaip 200 kilogramų svorio kasetės paskleisdavo savo bombas 600 metrų aukštyje. Fosforo sprogdiklis uždegdavo žele primenančius degalus, kurie užsiliepsnodavo susidūrimo su žeme momentu.

Napalmo gniužulai – lipni ugninė masė – prilipdavo prie visko, prie ko prisiliesdavo. Bombos M-69 pasirodė tokiomis efektyviomis priemonėmis gaisrui Tokijuje sukelti, kad pūtęs tą naktį uraganinis vėjas pavertė tūkstančius atskirų ugnies židinių vienu ištisiniu ugniniu viesulu. Temperatūra mieste pasiekė 980 laipsnių. Kai kuriuose rajonuose ištirpo asfaltas.

Kad sustiprintų mirtiną efektą, Lemėjus pradėjo bombardavimą tada, kai vėjo greitis siekė 45 km/h. Rezultate 40 kvadratinių kilometrų miesto teritorijos sudegė iki pamatų.

Lemėjus tvirtino, kad karinė japonų gamyba buvo daugiau „amatininkiška“, dėl ko ja užsiimantys civiliai tapo visiškai priimtinais taikiniais bomboms. Tačiau 1944 metais japonai praktiškai nutraukė namudinę karinę gamybą. 97% karinių atsargų buvo saugomos požeminiuose sandėliuose, kurių bombardavimas pažeisti negalėjo. Ir amerikiečiai tai žinojo.

Amerika gerokai prieš 1945 metus „nulaužė“ japonų šifravimo mašinas, gavę priėjimą prie didžiosios dalies priešininko slaptų pranešimų. amerikiečių generolai suprato, kad netrukus japonai jau nebegalės tęsti karo dėl finansinių ir materialių problemų.

Karinė jūrų blokada iš Amerikos pusės gerokai prieš kovo 9 paliko japonus be naftos ir kitų svarbių atsargų. Japonija atsidūrė tokioje galingoje izoliacijoje pagrindinių žaliavų srityje, kad lėktuvus teko gamintis praktiškai iš medienos.

Japonijos gyventojai tuo metu masiškai badavo. Ryžių derlius 1945 metais buvo pats prasčiausias nuo 1909 metų. Vyriausybės nurodymu 1945 balandį atlikti tyrimai parodė, kad gyventojai daugiausiai užsiima prasimaitinimo reikalais ir ne per daugiausiai galvoja apie pergalę kare. 1945 metų pradžioje sąjungininkų pergalė buvo praktiškai garantuota.

Baisiausi įkalčiai prieš napalmo smūgį pasirodė 1945 rugpjūčio 19, kai Volteris Trohanas (Walter Trohan) iš Chicago Tribune paskelbė straipsnį „Ruzveltas ignoravo Makartūro raportą apie japonų pasiūlymus“. Straipsnis buvo sulaikytas septyniems mėnesiams, tačiau pagaliau išvydo dienos šviesą.

Trohanas rašė:

„Cenzūros apribojimų panaikinimas pagaliau leidžia pranešti apie tai, kad savo pirmuosius taikos pasiūlymus japonai perdavė Baltiesiems rūmams prieš 7 mėnesius.

Apie japonų pasiūlymą, kurį sudarė penki atskiri bandomieji mėginimai tartis, generolas Makartūras raportavo Baltiesiems rūmams savo 40-ies puslapių dokumentu, ragindamas pradėti derybas, remiantis japonų bandymais taikytis.

Makartūro išdėstytame pasiūlyme buvo pateikiamos žeminančios kapituliacijos, atsisakant visko, išskyrus imperatorių, sąlygos. Prezidentas Ruzveltas atmetė generolo pasiūlymą, brūkštelėjęs trumpą pastabą: „Makartūras – patd geriausias mūsų generolas ir pats silpniausias mūsų politikas“.

Makartūro pranešimas net nebuvo svarstomas Jaltoje.“

1945 sausį, prieš dvi dienas iki Ruzvelto susitikimo su britų premjeru Čerčiliu ir tarybiniu vadovu Stalinu, japonai pasiūlė kapituliacijos sąlygas, beveik identiškas toms, kurios buvo priimtos kreiseriyje „Misuris“ 1945 rugsėjo 2.

Japonijos gyventojai badavo, karinė mašina išsikvėpė, o vyriausybė kapituliavo. Amerikiečių tai nejaudino. Jie negailestingai tęsė napalmo ir atominį bombardavimą. Jei kas nors ir kaltas dėl Tokijo bombardavimo napalmu konteksto ignoravimo, tai tik šališki pataikūnai amerikiečių istorikai, kurie išjuokia nepaprastai svarbius faktus.

Nereikia pamiršti, kas iš tiesų nutiko tą dieną Tokijuje. Palaidoti šią istoriją labai lenfgva ir paprasta. Edvino Palmerio Hoito knyga  Inferno: The Firebombing of Japan, March 9 — August 15, 1945 – tai tikriausiai vieninteliai prisiminimai apie tragediją, tiesioginių liudininkų perpasakojimas.

Tošiko Higašikava (Toshiko Higashikawa), kuriai bombardavimo metu buvo 12 metų, prisiminė: „Visur buvo ugnis. Mačiau, kaip vienas žmogus pateko į ugninio drakono nagus, nespėjęs ištarti nė žodžio. Jo drabužiai paprasčiausiai užsiliepsnojo. Paskui gyvi sudegė dar du žmonės. O bombonešiai vis skrido ir skrido“. Tošiko ir jos šeima pasislėpė nuo ugnies kaimyninėje mokykloje. Žmonės įstrigo duryse, mergaitė girdėjo, kaip vaikai šaukė: „Padėkit! Karšta! Mama, tėti, skauda!“

Netrukus Tošiko tėvas išprotėjusioje minioje paleido jos ranką. Kita ranka jis laikė jos jaunesnį broliuką Eiči. Tošiko su seserimi išliko gyvos. Tėvo su broliu ji daugiau nebematė.

Kodži Kikušima (Koji Kikushima), kuriai tuo metu buvo 13 metų, pasakojo apie tai, kaip bėgo gatve, o ugnis persekiojo ir ją, ir šimtus kitų žmonių. Karštis buvo toks siaubingas, kad ji instinktyviai šoko nuo tilto į upę. Kritimą mergaitė išgyveno. Ryte, kai išbrido iš vandens, ant tilto pamatė „kalnus lavonų“. Savo artimųjų ji nebesurado.

Sumiko Morikavai buvo 24 metai. Jos vyras kariavo. Ji turėjo 4-erių metų sūnų Kijičį ir 8 mėnesių dvynukes Acuko ir Riokio. Kai prie namų jos kvartale ėmė artėti ugnis, Sumiko čiupo vaikus ir ėmė bėgti link tvenkinio netoliese. Pasiekusi krantą, ji pamatė, kaip sūnui užsidegė striukė. Kartu su vaikais ji šoko į vandenį. Tačiau berniukui ugnies kamuolys kliudė galvą, motina puolė sūnų gesinti vandeniu, tačiau sūnus neberodė gyvybės ženklų.

Sumiko prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, pamatė, kad mergaitės nebegyvos, o sūnus vos kvėpuoja. Vanduo iš tvenkinio nuo karščio išgaravo. Sumiko nunešė sūnų į artimiausią pagalbos punktą ir ėmė girdyti jį arbata iš savo burnos. Berniukas sekundei atvėrė akis, ištarė žodį „mama“ ir mirė.

Tą dieną Tokijuje žuvo ir nukentėjo maždaug milijonas žmonių. Baisių istorijų, panašių į pateiktas aukščiau, buvo nesuskaičiuojama daugybė. Tačiau Hoito knygoje praktiškai nėra prisiminimų apie tuos įvykius, kuriuos pasakojo vyrai. Ir Tokijuje, ir Nagasakyje jų beveik nebuvo.

„Mes retai matėme tėvus mieste. – prisimena Nagasakio gyventoja Polo Hamo (Paul Hamm) knygoje „Hiroshima Nagasaki“. – Buvo daug senučių, motinų ir vaikų. Pamenu, kaip pamačiau savo rajone vyrą, panašų į tėtį, tačiau tai buvo sergantis žmogus“.

Tokiu būdu pagrindinėmis bombardavimo aukomis tapo moterys, vaikai ir senukai. Dauguma šaukiamojo amžiaus vyrų kariavo.

Tai kodėl gi amerikiečiai toliau bombardavo ir terorizavo civilius gyventojus, žinodami, kad karas tuojau baigsis? Daug kas tvirtina, kad šitaip buvo demonstruojama Amerikos karinė galia rusams šaltojo karo išvakarėse. Apie tai labai daug rašoma.

Tačiau šiandien labai dažnai pamirštamas to laikmečio rasizmas. Geriausia bombardavimų mastą paaiškina amerikietiškas rasizmas, su kuriuo visiškai komfortiškai gyveno amerikiečiai Džimo Krou įstatymų laikais ir kuris karo metu nukrypo prieš japonus. Baisios istorijos apie 200 000 japonų kilmės amerikiečius, kurie pateko į Ruzvelto koncentracijos stovyklas – tai tik vienas pavyzdys, kaip amerikiečiai elgėsi su japonais, netgi tais, kurie gyveno Amerikoje.

Japonijos bombardavimas napalmu turėjo patikrinti naujus metodus, kaip kariauti su civiliais gyventojais. Amerikiečių karinės technikos kūrimui buvo skiriamos milžiniškos lėšos, vien atominė bomba kainavo 36 milijardus, skaičiuojant 2015 metų doleriais. Napalmas gi tuo metu buvo naujiena. Tokijo bombardavimas napalmo bombomis buvo pirmas jų panaudojimo prieš civilius gyventojus, tirštai gyvenamuose rajonuose, atvejis. Amerikiečiai panoro išbandyti savo naują išradimą ant žmonių, kuriuos jie laikė nepilnaverčiais.

Visi žino Lemėjaus išsireiškimą: „Tuo metu manęs nelabai jaudino japonų žudymas… Manau, jeigu mes pralaimėtume tą karą, mane teistų kaip karinį nusikaltėlį“. Vėliau Lemėjus pasinaudojo savo kariniu autoritetu ir rasistine karjera, tapęs kandidatu į viceprezidento postą negrų segregacijos šalininko Džordžo Voleso komandoje.

Tokios frazės kaip „didi karta“ byloja apie tai, kad amerikiečiai sąmoningai pamiršta savo istoriją. Tokie štampai supaprastina nevienareikšmišką paveldą ir trukdo kruopščiai ištirti jėgos panaudojimo neteisėtumą.

Kodėl niekas iš „didžios kartos“ atstovų nesustabdė tų nereikalingų bombardavimų? Kaip gali šalis, kurios vadovai nuolat kalba apie jos „išskirtinumą“, reguliariai švaistytis tokiomis banalybėmis kaip „Žiaurumą demonstravo visos kariaujančios pusės, tai kam susifokusuoti į amerikiečius“? Štai kokius klausimus reikia uždavinėti mokykliniuose vadovėliuose.

Kaip pasakė per savo paskutinę kalbą prieš mirtį Hovardas Zinas (Howard Zinn):

„Ši idėja apie gerus karus padeda pateisinti kitus karus, kurie akivaizdžiai siaubingi, akivaizdžiai neigiami. Bet nors jie ir siaubingi – aš kalbu apie Vietnamą, apie Iraką, Afganistaną, Panamą, Grenadą – toks istorinis požiūris kaip „geras karas“ sukuria pagrindą tikėjimui, jog esama tokio dalyko kaip geri karai. Ir tada galima sugretinti gerus karus su dabartiniais karais, nors tu to šiuolaikinio karo visiškai nesupranti“.

Na taip, sugretinimai. Sadamas Huseinas – tai Hitleris. Viskas stoja į savo vietas. Su juo reikia kovoti. Nekariauti šio karo reikštų kapituliaciją kaip Miunchene. Visos analogijos akivaizdžios. Tu palygini kažką su II Pasauliniu karu ir viskas pasidaro teisinga.

Po karo jūsų pėstininką Džo O’Donelį pasiuntė rinkti duomenų apie sugriovimus Japonijoje. Jo knygą Japan 1945: A U. S. Marine’s Photographs from Ground Zero turėtų pavartyti kiekvienas, kuris bando vadinti II Pasaulinį karą „geru karu“.

„Tie žmonės, su kuriais susitikau. – prisimena O’Donelis. – tos kančios, kurias ten pamačiau, tos neįtikėtinų sugriovimų scenos, kurias nufotografavau, privertė mane suabejoti visais tais įsitikinimais priešų adresu, kurių laikiausi anksčiau“.

Visur esanti Amerikos valstybė su jos nacionalinio saugumo lozungais, jos pasirengimas kariauti nesibaigiančius karus, o taip pat vyriausybės šovinizmas reikalauja iš mūsų demonstruoti budrumą tos propagandos atžvilgiu, propagandos, kuri formuoja amerikiečių įsitikinimus.

Kelias į priekį – tai praregėjimas, kaip praregėjo Džo O’Donelis ir Hovardas Zinas. Jei sunaikinsim mūsų mitus apie karą, tai padės mums atsisakyti to mentaliteto, kuris verčia Ameriką kariauti vardan nedaugelio interesų, darant didžiulę žalą daugumai.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Pagal

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!