GENOCIDAS
rugpjūčio 26, 2016

Strateginė humanistų-žmogėdrų klaida

Strateginė humanistų-žmogėdrų klaida

Daug kas tvirtina, kad pasauliniai užkulisiai ėmėsi mažinti planetos gyventojų skaičių, panaudodami tam kaip instrumentus karus ir ginkluotus konfliktus. Kuriuose žuvo, žūsta ir ateityje žus daugybė žmonių. Esmė, atseit, yra ta, kad dar 8-ame dešimtmetyje Romos klubo analitikai apskaičiavo, kad planetos resursai yra riboti, dėl to jų jau artimiausioje ateityje nepakaks sparčiai gausėjančių gyventojų poreikiams patenkinti. Vienas iš sprendimų – sukurstyti įvairiuose planetos kampeliuose visą eilę karų, kurių tikslas – masinis žmonių naikinimas. Ką mes ir stebime šiandien už lango.

Reikia pažymėti, kad šia faktas liudija apie Vakarų Europos civilizacijos krachą humanizmo aspektu. Pradėjo juk dar Atgimimo epochoje (kūniškas žmogus, žmogaus garbinimas), o pabaigė absoliučiai žmogėdriška teorija ir praktika masiškai naikinti žmones, kad išgyventų žmonija. Tai labai įdomus šios civilizacijos kultūrinis prieštaravimas, apie kurį galima ir reikia detaliai kalbėti, tačiau šiame straipsnyje norėčiau aptarti kitus dalykus. Mane domina grynai pragmatiškas klausimas: o kiek ekonomiškai naudinga tokia žmonijos valdymo sistema, kuri mažina gyventojų skaičių permanentiniais karais?

Kaip tik ekonominiu tokio valdymo metodo efektyvumu ir galima smarkiai suabejoti. Ir iš tiesų – dar Amerikos vandenilinės bombos kūrėjas Edvardas Teleris apskaičiavo štai ką. Jo apskaičiavimais gaunasi, kad vieno priešo kareivio sunaikinimas kainavo: Cezario laikais – 75 centus, Napoleono laikais – 3000 dolerių, Hitlerio laikais – 50 000 dolerių, Vietnamo karo laikais – 2 milijonus dolerių. Galima pratęsti šią seką, prisiminus, kad visa eilė šiuolaikinių Amerikos karų buvo pradėti ilgalaikiais amerikiečiams nepatikusių šalių apšaudymais tegu ir „protingomis“, bet labai brangiai kainuojančiomis bombomis ir raketomis. Rezultatas – tose šalyse žuvo po kelis tūkstančius žmonių, o agresoriai neteko dešimčių, o gal ir šimtų milijardų dolerių. O tai reiškia, kad vieno priešo sunaikinimas dabar kainuoja jau ne mažiau kaip 10 milijonų.

Tai liudija apie tai, kad vykstant kariniam-techniniam progresui žmonių skaičiaus mažinimas permanentiniais karais, priešingai nei tikisi žmogėdriškas elitas, darosi vis mažiau efektyvus ekonomine prasme. Matyt, ši aplinkybė tapo viena iš priežasčių, dėl kurių Vakarai plėtoja informacinių-psichologinių karų technologijas, kurios šiandien jau išbandytos ne vienoje šalyje per taip vadinamas „spalvotąsias revoliucijas“. Ekonominis jų efektyvumas pasiekiamas tuo, kad žmonių naikinimu užsiima patys naikinamieji, ypač kai prasideda po kiekvienos revoliucijos neišvengiamas pilietinis karas.

Kiek gi tasai pažangesnis Vakarų „Humanistų“ kanibalizmas efektyvesnis ekonomine prasme? Paskaičiuokime, paėmę Ukrainos pavyzdį. Kaip žinia, su šia šalimi dirbantys amerikiečių politikos veikėjai gyrėsi, kad 2014 vasarį išleido „demokratijos plėtrai Ukrainoje (sąlygų spalvotai revoliucijai sudarymui) 5 milijardus dolerių. Konflikto rezultate Donbase abi kariaujančios pusės neteko, skirtingais vertinimais, 10-50 tūkstančių žmonių. Net jeigu paimsime didžiausią aukų skaičių, tai vienam ukrainiečiui užmušti JAV išleido 100 000 dolerių. Tai, žinoma, mažiau negu Serbijoje ar Irake, bet vis tiek du kartus daugiau nei Hitlerio laikais, t.y. vis tiek neleistinai daug šiuolaikiniams patologiškiems pinigų garbintojams, kurie ir sudaro dabartinį pasaulio elitą. Pavyzdžiui, kad tais pačiais metodais ir su tokiomis pačiomis išlaidomis būtų išnaikinti visi Ukrainos gyventojai (40-45 mln žmonių), prireiktų 4-4,5 trilijono dolerių.

Iš kitos pusės, egzistuoja dar viena pakankamai svarbi aplinkybė, kuri vystantis kariniam-techniniam progresui padaro taip trokštamą pasaulio užkulisiams žmonijos naikinimo procesą labai nenaudingu ekonomine prasme. Esmė čionai ta, kad kuo tobulesnis vienas ar kitas ginklas, tuo didesnę turi griaunamą galią, t.y. tuo daugiau nuostolių pridaro ne tik žmonių aukų, bet ir ekonominių nuostolių prasme.

Pavyzdžiui, iš visko sprendžiant, elitas, turėdamas puikų I ir II Pasaulinių karų pavyzdį, kai jis nepaprastai praturtėjo, norėtų surengti tikrą, pilnavertį III Pasaulinį karą. Tačiau toks karas reikštų masinį visų rūšių ginkluotės, tame tarpe ir atominės, panaudojimą. Šiuo atveju gyventojų planetoje sumažėtų 90-95%, tačiau šiuolaikinė civilizacija, ypač materiali jos dalis, būtų visiškai sunaikinta. Dėl įvairių priežasčių (branduolinė žiema, radioaktyvus užterštumas ir dar dievai žino kas) žūtų ir planetos gamta, šitą civilizaciją maitinanti. Tokiu būdu ekonominiai nuostoliai tokio karo atveju būtų praktiškai absoliutūs, šimtaprocentiniai. Ir tai pasakytina apie visas kariaujančias tokiame konflikte puses, tame tarpe ir apie pasaul;inį elitą. Tai, iš visko sprendžiant, ir sulaiko tuos žmones nuo karo sukurstymo. Jiems kol kas tenka tankintis spalvotosiomis revoliucijomis ir lokaliniais karais. Tačiau ir čia destruktyvus ekonominis efektas, naudojant vien tik informacinį-psichologinį ginklą, yra pakankamai didelis.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Kaip žinia, panaudojus šį ginklą, buvo suorganizuota spalvotoji revoliucija ir pilietinis karas Libijoje. Rezultate, buvęs šalies lyderis Kadafis buvo nuverstas ir nužudytas. Taip pat žinome, kad kaip tik šių įvykių išvakarėse jis sugebėjo įgyvendinti pasaulinio masto projektą, apie kurį mokslininkai svajojo dar nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Pasirodo, po Sacharos dykuma slypi ištisa gėlo vandens jūra, kuri žmonijai darosi vis labiau reikalinga. Organizavus to vandens gavybą reikiamais mastais, be viso kito galima paversti bent jau dalį dykumos žydinčia oaze. Ką ir mėgino padaryti, ir netgi iš dalies padarė Kadafis, išleidęs šiam projektui 60 milijardų savo šalies dolerių be jokių užsienio paskolų ir kreditų. O tai, kaip daug kas teigia, ir tapo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių jis buvo nuverstas. Bet esmė netgi ne tame slypi. Pagal mus pasiekusius duomenis iš Libijos, šita vandens gavybos sistema sparčiai griūva, išvaginėjama, apleista. Kyla klausimas – kiek nuostolių ekonomikos prasme patyrė žmonija dėl šio grandiozinio projekto kracho, kurį sukėlė informacinio-psichologinio ginklo panaudojimas?

Kokią gi bendrą išvadą galima padaryti iš šio straipsnio? Ogi štai kokią: šiuo metu Vakarų Europos civilizacija išgyvena visuotinę krizę, kuri pasireiškia įvairiais atskirais aspektais: politiniu, ekonominiu, finansiniu, ekologiniu, kultūrologiniu ir t.t. Aprašyta šiame straipsnyje krizė at civilizacijos aklavietė gali būti pavadinta demografine-ekonomine. Juk šiuolaikinių „išminčių“ požiūriu, tolimesnis planetos gyventojų skaičiaus didėjimo pasaulis jau nebeatlaikys. Dėl to, jų nuomone, toks didėjimas netikslingas – žmonijos skaičių reikia mažinti. Tačiau iš kitos pusės, mėginimai mažinti gyventojų skaičių įprastais kariniais metodais, vienokia ar kitokia karų forma, irgi ekonomiškai nuostolingi dėl savo nepaprasto brangumo.

Aklavietė!

Toliau riedant abejotino Vakarų civilizacijos „progreso“ bėgiais, iš šitos aklavietės išvažiuoti neįmanoma.

Šaltinis

Comments are closed.