Smegenų plovimo moksle aksiomos

XX amžiaus 3 dešimtmetyje spino (faktų interpretacija) pionieriai Berneisas ir Ivis Li, įgiję daugiau patirties, pradėjo formuluoti taisykles ir instrukcijas, kaip vadovauti pačiai visuomenės nuomonei. Jie greitai įsisąmonino, kad minios psichologija pagrįsta ne mąstymu, bet emocijomis. Kadangi minia neturi smegenų, jos motyvacija turi remtis ne logika, bet forma ir pateikimu. Štai kelios aksiomos iš naujo PR pseudomokslo.

  • Technologija – tai religija pati savaime.
  • Reali demokratija yra pavojinga valdantiesiems.
  • Sprendimus turi daryti ekspertai.
  • Keičiant problemos rėmus, reikia laikytis kuo toliau nuo esmės – kurti tik paviršutiniškus įvaizdžius.
  • Niekada neteigti melo, kuris akivaizdu, ar kurį lengva įrodyti.

Tariami žodžiai turi būti kruopščiai parenkami, atsižvelgiant į jų sukeliamą emocinį poveikį. Konkretus pavyzdys.

Iškaba „Tarptautinė Informacinė Maisto Produktų Taryba“ yra sukurta tik tam, kad sulaužytų įgimtą žmonių priešiškumą gentiškai modifikuotiems maisto produktams. Žmonės jaučia, kad GMO gali paveikti ir jų paveldimumą. Kokiu būdu „Tarptautinė Informacinė…“ pasiekai savo tikslo? Ji kruopščiai parenka esminius žodžius. Turėdama tikslą įtikinti publiką visišku GMO saugumu, savo spaudos pranešimuose organizacija vengia tokių negerų žodžių, kaip Frankenšteino maistas, biotechnologijos, chemija, DNR, sintetika, eksperimentai, manipuliavimas, pinigai, saugumas, mokslininkai, apšvitinimas, radiacija, genų skaldymas, genetinis ginklas, atsitiktinumas.

Priešingai, pranešimai spaudai mirga tokiais gerais žodžiais, kaip: natūralumas, apsauga, grožis, naudingos iškasenos, pasirinkimas, įvairovė, žemė, saulė, fermeris, organiškas, vientisas, hibridai.

Tai esminė žodžių takoskyra pagal Froido-Tonio Robinsono asociaciją.

Korporacijos nori pateikti viską tokiu būdu, tarsi GMO būtų paprasčiausiai hibridais, kaip kad skiepyti obuoliai. Faktas, kad GMO nėra hibridai, kurie auginami kryžminant, neturi reikšmės. Pavyzdžiui, pridedamas braškės genas dirbtinai auginamai lašišai. Ir tuo pat metu norima pavaizduoti, kad vartoti GMO yra būdinga žmogui, kad tai neatskiriama „šiuolaikinio, aukštesnio gyvenimo lygio, lyginant su tamsiais praėjusiais šimtmečiais, kai nebuvo jokios pažangos“ dalis.

Šiame melo ir propagandos pseudomoksle turinys – yra niekas, o forma ir pateikimas – viskas.

Tai kas, jūsų manymu, įkūrė „Tarptautinę Informacinė Maisto Produktų Tarybą“? Teisingai. Genų korporacija Monsanto, chemijos firma DuPont, Frito Lay, Coca Cola, Nutrasvit– kaip tik tos korporacijos, kurios darosi milijardus, parduodamos GMO.

Pavyzdinės propagandos charakteristika

Vystantis protų kontrolės mokslui, PR firmos sukūrė tolimesnes instrukcijas efektyviam darbui. Čia tik kai kurie perlai:

  • Oponentų dehumanizacija apkabinėjant juos gėdingomis etiketėmis ir pasmerkiant obstrukcijai.
  • Ką nors maskuojant, negalima naudoti visiems suprantamos kalbos, reikia naudoti pseudomokslinę lotynišką terminologiją, susijusią su visai kita tema.
  • Kalbėti reikia tik apie stulbinančias perspektyvas, vartojant emociškai pozityvius žodžius ir išsireiškimus.
  • Kuriant teigiamą įvaizdį, reikia užsitikrinti paramą iš įžymybių, bažnyčių, sportininkų ir iš paprasto žmogaus iš gatvės pusės, iš visų, kas nėra šios srities specialistai.
  • Reikia naudotis metodu: „mes, oligarchai, esam tokie patys žmonės, kaip ir visi“.
  • Užglaistant žmonių pasipiktinimą, reikia akcentuoti pozityvius momentus.
  • Reikia visur ir visada vengti moralinių aspektų. Jeigu išvengti neįmanoma, pakeisti moralę žodžiu „etika“. Ir vengti etinių klausimų nagrinėjimo visur ir visada.

Įsiminkite šituos dezinformacinės industrijos triukus, atkreipkite į juos dėmesį. Tai nėra sudėtinga, pakanka pasižiūrėti šio vakaro žinių laidą. Sekit, kaip jos padarytos – o padarytos jos tiesiog puikiai ir profesionaliai. Tai labai aukštos klasės sukčiai.

PR‘ui tarnaujantis mokslas

PR firmos išmoko pasitelkti žymių mokslininkų pavardes, kad būtų pritarta tariamiems tyrinėjimams, apie kuriuos tie mokslininkai nė girdėt negirdėjo, kitaip sakant, jos eksploatuoja jų vardus jiems nežinant, tačiau tokiu būdu, kad niekas negalėtų prisikasti. Tai visuotinai priimta praktika. Dažnai net patys laikraščių ir TV naujienų redaktoriai konkrečiai nežino, kad konkreti laida – tai propagandinė maišalynė, ar, bent jau apsimeta, kad jiems tai nėra žinoma.

Štauberis savo knygoje pasakoja puikią istoriją, kaip atsirado benzinas su švino priemaišomis. Geras daiktas, jei pamiršime, kad be benzino mes turime kvėpuoti dar ir švinu, labai toksišku nuodu.

1922 metais „General Motors“ atrado, kad pridėjus į benziną švino, galima išspausti daugiau arklio galių. Kai kilo įtarimų dėl kenkimo sveikatai, firma nutarė užmokėti „rūdos kasybos biurui“, kad tie padarytų fiktyvius tyrimus ir paskelbtų aiškiai melagingas ataskaitas, kurios bylotų, kad švinas išmetamosiose dujose absoliučiai nekenksmingas.

Ir čia mes persikeliame į patį žymiausią Amerikos ekologinį centrą, į Niujorko Sloan Katering onkologinį centrą. Jo įkūrėjas Čarlzas Kateringas, taip jau sutapo, buvo vienas iš „General Motors“ direktorių. Ir staiga šis onkologinis centras pradeda skelbti mokslinius straipsnius, kuriuose tvirtinama, kad švinas – tai natūrali, organizmo apytakoje esanti medžiaga, kad žmogaus organizmas be vargo pašalina jį iš organizmo. Ganėtinai daug metų Sloan Kateringo centras,kartu su „Industrinės higienos fondu“ ir PR giganto, kompanijos Hill&Knowlton, visokiais būdais trukdė objektyvius švino poveikio žmogaus sveikatai tyrimus. Dėl šios mafijos per sekančius 60 metų tauta patikliai kvėpavo švininį benziną ir kentė chronišką švino intoksikaciją, sirgo vėžiu pagreitintais tempais. Štai akivaizdus pavyzdys, kokiu būdu įstaigos, kurių pareiga saugoti sveikatą, atlieka tiesiogiai priešingą vaidmenį.

Praėjo dešimtmečiai, kol tapo akivaizdu, kad žmonės miršta nuo švinuoto benzino ir kad švinas – stiprus kancerogenas. Tik 9 dešimtmečio pabaigoje Amerikoje toks benzinas buvo uždraustas, tačiau kiek šimtų milijonų žmonių per 60 metų užmokėjo už tą aferą savo sveikatomis? Niekas to netyrinėja ir tyrinėti nesiruošia. Nurašė į nuostolius ir baigta.

Ir tai – viso mokslo problema – niekas neatlieka tyrimų, niekas neina skersai kelio materialiai naudai, o tik rūpinasi apie kažkokią abstrakčią, nieko nereiškiančią žmonių sveikatą. Žmonių sveikata – nėra ts mokslinio tyrimo faktorius Amerikoje, kuris gautų didelė finansinę paramą. Tačiau bendras švino išmetimo į atmosferą ir susigėrusio į plaučius skaičius visgi žinomas – tai 30 milijonų tonų.

Tais pačiais laikais šimtmečio pradžioje buvo dar viena istorija su visuotiniu rentgeno tyrimų metodo naudojimu be elementariausios apsaugos nuo apšvitinimo. Kelis dešimtmečius nuo rentgeno spindulių atradimo momento, firmų, iškart užgrūdusių rinką rentgeno aparatais, pastangomis, ligonių ir personalo sveikatos klausimai nieko nedomino. Svarbiausia buvo maksimali nauda, kol dar galima buvo gaminti aparatus be apsaugos, labai pigiai ir pelningai. Vienam Dievui težinoma, kiek milijonų medicinos darbuotojų, rentgenotechnikų, rentgenologų, chirurgų mirė dėl to, kad spinduliai iš pradžių laikyti nepavojingais. Tik tada, kai apie tai žinojo praktiškai visi, kai medicinos personalas pradėjo kristi darbo vietose kaip musės, tik tada pradėjo įvedinėti saugumo technikos taisykles, naudoti specialias prikyštes ir specialiai izoliuoti rentgeno kabinetus. O kiek žmonių pražuvo? Ir manote, kad kas nors tyrė, skelbė? Ne, čia irgi buvo pasistengta užgniaužti, kaip sakoma, šį nedidelį incidentą. Informacinis kelias nutiestas tik su viena eismo juosta, viskas, kas leidžia uždirbti pinigų – važiuoja, o tai, kas neuždirba – nevažiuoja. Šia, kaip dabar sakoma, informacijos magistrale, nemokamai nevažinėja net Tiesa.

Dabar ta pati istorija kartojasi su GMO. Kas nors tyrė jų saugumą? Ne, net minties tokios nebuvo. Kas nors ištyrė tolimas ir ilgalaikes pasekmes? Ne, niekas net neužsiminė apie tai. Jūs pasiūlykite. Ir susilauksite visiškos tylos.

1993 metais vienas PR veikėjas, vardu Pitris Huberis, parašė knygą ir nukalė naują terminą. Knyga vadinosi „Galilėjaus kerštas“ (Peter Huber „Galileo’s Revenge”), o terminas – „Šiukšlinis mokslas“. Pagal Huberio apibūdinimą, tik tas mokslas, kuris stumia technologijas ir pažangą, vertas vadintis mokslu, o visa kita – tai „šiukšlinis mokslas“. Vėl išplaukė žodis „progresas“. Nieko keisto, kad knygą aktyviai reklamavo taip vadinamas Manheteno institutas.

Tačiau tikri mokslininkai ieško tiesos, o ne pinigų. Tikri mokslininkai supranta, kad rezultatai gali būti visiškai nelaukti. Tikri mokslininkai dirba štai kaip. Pirmiausiai suformuluojama hipotezė. Daromos prielaidos. Surenkami stebėjimo rezultatai, atliekami bandymai. Hipotezė arba pasitvirtina, arba būna atmesta. Kitaip sakant, atskaitos taškas fundamentaliame tyrime – ne nauda ir ne pelnas.

Tačiau šiandien pasaulyje niekas taip jau seniai nebedirba. Šiandien mokslinis procesas vyksta štai kaip. Iškeliama hipotezė, kaip galima padaryti daugiau pinigų. Apskaičiuojama, kiek reikia investuoti, kad reikalas užsisuktų. Jeigu esama didelio saldo pelno naudai, reikalas prasukamas, netgi jei išmirs artimiausi giminaičiai. Kitaip sakant, dabar mokslinio tyrimo matas – tai pinigai ir pelnai. Ir visai nepriklausomai nuo tokių sąvokų, kaip kenksmingumas, žala žmonėms, kurie paprasčiausiai nepatenka į šiuolaikinio mokslo akiratį. Iš kur atsirado tokia nenormali situacija? Ogi iš pačios visos šiuolaikinės visuomenės organizacijos.

Vienas pseudomokslininkas iš Bostono universiteto, Deividas Ozonofas, aiškina tai diplomatiška forma tokiu būdu, kad mokslinės idėjos turi būti „finansiškai palaikomos ir kultivuojamos vardan augimo ir klestėjimo“. Viskas teisingai, tik klausimas – kokios mokslinės idėjos? Ozonofas turi galvoje kaip tik savo tamsias idėjas kaip susižerti pinigo ir pateikia jas kaip mokslines. O kiek visko didžio ir gražaus pražuvo vien dėl to, kad nežadėjo jokio pelno? Pavyzdžiui, geriausi vaistai, kurie išties gali išgelbėti gyvybę, randasi nemokamu pavidalu augaluose ar apskritai gamtoje. Jie tiesiog guli po kojomis ir yra visiems prienami. Dėl to nieko ir nedomina. Patys svarbiausi vaistai – grynas oras, saulė ir tyras vanduo – yra prieinami visiems, ir taip pat nieko nedomina.

Dar vienas būdas, kaip atskirti tikrą mokslą nuo netikro yra tai, kad tikra mokslinė ataskaita visada turi skyrių apie nesėkmes ar apie metodo ribotumą ir trūkumus, kai tuo tarpu pseudo mokslinėje ataskaitoje viskas nuostabu ir viskas rožėm klota – tai „proveržis moksle“. Išties „šiukšlinis mokslas“…

Priešingai negu sveiką, realiai šiukšlinį mokslą plėtoja korporacijos ir jų PR padaliniai. Visi korporatyviniai tyrinėjimai pradedami turint iš anksto aiškius tikslus, kurių svarbiausias „kokia kaina už pelną“? Kaip seniai tai nutiko su Amerikos mokslu? Iki II Pasaulinio karo viskas jau buvo iškreipta. Jeigu farmacijos kompanija pradeda tyrimus, kad įrodytų naujų vaistų naudą ir nekenksmingumą, o išeina atvirkščiai, tai kas tuomet išeina? Teisingai, tyrimo duomenys nustoja būti finansuojami ir kompanija pradeda lipti per tvorą iš kitos pusės, mėgina įrodyti savo „teisumą“ kitaip, bet vis tiek įkiš vaistą publikai. O juk bet koks vaistas – tai nenatūrali, cheminė, svetima organizmui medžiaga, kitaip sakant – nuodas. Klusimas tiktai tame, kokia dozė nesukeli staigios mirties, o atskiri efektai nieko nedomina, kadangi žmogų iki to laiko gali suvažinėti automobili, o farmacijos kompanijų nedomina žmogaus rytdiena, jas domina nuosavas pelnas, ir jos akcentuoja žmonių dėmesį į teigiamus nuodų aspektus.

Štauberis dokumentuoja smarkiai išaugusį korporacijų sponsoriavimą universitetiniams tyrimams. Tai neturi niko bendro su normaliu mokslu. Mokslininkai skundžiasi, kad tyrimai tapo įprasta preke: jeigu jie neparsiduoda, tai ir neatliekami – tikrąjį mokslą nužudė. Korporacinis PR priešinasi visiems moksliniams tyrimams, kuri susiję su realia žmogaus sveikatos ar gamtos apsauga.

Kai matome spaudoje kokias nors užuominas apie „šiukšlinį mokslą“, tai kalba čia eina visuomet apie tuos tyrimus, kurie kaip tik ir gina gamtą ar žmogaus sveikatą. Pinigai daromi tik parduodant sveikatos ar gamtos apsaugos iliuzijas, tik iš melo šiais klausimais. Tikroji sveikata ar švari gamta neturi įkūnytos rinkos vertės, tiksliau pasakius, neapibūdinamos finansiniais terminais arba, dar paprasčiau pasakius – sveikatos negalima nusipirkti už jokius pinigus ir jokie varstai nepadės ją sugrąžinti.

Tai tiesiog pasityčiojimas, kai apsišaukėliai kovotojai su „šiukšliniu mokslu“, patys nėra mokslininkai, o priklauso visuomenės dilerių-maklerių sluoksniui. Visi šiuolaikinės visuomenės aspektai iškeisti į pinigus – sveikata, švari gamta ir pati nelaimingo šiuolaikinio žmogaus sąžinė bei garbė.

Kai PR atakuoja aplinkosaugininkų ar žmonių, užsiimančių alternatyvia medicina grupes, jie naudoja specialius žodžių rinkinius: Pasipiktinimas; Sveikas mokslas; Šiukšlinis mokslas; Įsisąmoninimas; Bauginimas; Atsakingas; Fobija; Apgaulė; Panikuotojai; Isterija; Persidraudėjai.

Kitą kartą, skaitant laikraštį, atkreipkite dėmesį, kaip autoriai mėgina sužaisti emociniais aspektais, priskirdami veiksmui išgalvotas sąsajas tarp sąvokų.

Kita jų taktika – pasinaudoti pačių gamtosaugininkų retorika, kad būtų apgintas pavojingas produktas. Paimkim kad ir GMO stūmikus. Jie akcentuoja, kaip GMO padeda pakelti derlingumą ir padėti badaujantiems. Jūs susigaudysite šiame reikale, jeigu sužinosite, kad visos GMO kompanijos tuo pat metu gamina herbicidus su pesticidais, be to, GMO sugeba įsiurbti į save gerokai daugiau chemijos, t.y. GM maistas turi daugiau pesticidų ir herbicidų. Bet juk jūs turite suprasti, kad tai, kas užmuša vikšrą, užmuša ir žmogaus ląsteles. Tiesiog žmoguje daugiau ląstelių negu pas vikšrą. Tačiau tik iki tam tikro laiko.

„Spausdinkis arba žūk“ – tai bet kurio mokslininko devizas. Tai reiškia, kad jeigu kas nors nori gauti pinigų tyrimams, turi publikuotis solidžiame moksliniame žurnale, pavyzdžiui: „JAMA“, „New England Journal“, „Britich Medical Journal“. Specialistų, kolegų atsiliepimai, recenzijos šiuose, jei taip galima sakyti, „moksliniuose“ žurnaluose spausdinami tarp puslapių su ryškiomis, į akį krintančiomis preparatų ir vaistų reklamomis. Iš esmės tie „solidūs“ stori pseudomoksliniai žurnalai yra paprasčiausia reklaminiai prospektai su nedideliu kiekiu pseudomokslinių straipsnių. Mokslas galutinai tapo prostitute. Visi tie žurnalai visiškai priklauso nuo korporacijų, kurių reklamos užima daugiau kaip pusę leidinio apimties. Ar mokės farmacijos kompanija žurnalui, kurie spausdina neigiamus atsiliepimus apie jos preparatą? Leidėjai nebeturi jokios moralės, bet užtat proto jiems tikrai pakanka.

Kita problema – interesų konfliktas. Esama formalių reikalavimų, kad visi slapti straipsnio autoriaus ryšiai būtų paskelbti. Tačiau praktikoje taip niekad neatsitinka. 1997 metais specialiai tuo tikslu buvo ištirti 142 medicininiai žurnalai ir nė viename niekas neatskleidė savo ryšių. („Wall Street Juornal, 1999, vasario 2). 1998 metais tyrimas „Naujosios Anglijos medicinos žurnale“ parodė, kad 96% straipsnių, kuriuos recenzavo specialistai, turėjo finansinių sąsajų su kompanijomis, kurių vaistus jie reklamavo. Manote, nors vienas mokslininkas paskelbė, kad jis – samdomas rašytojas? Visi darbuojasi kaip labai rimti mokslininkai.

Egzistuoja ir tiesioginis pirkimas. Farmacijos kompanija gali atvirai duoti 100 000 dolerių moksliniam žurnalui, kad šis išspausdintų palankų straipsnį. Apgaulės ir perrašymai – tai kasdieninė visų mokslinių žurnalų praktika. 1987 metais prestižinis „Naujosios Anglijos medicinos žurnalas“ pasekė tik vieną sukčių, daktarą Sluckį (R. Slutsky M.D.). Žurnalas išsiaiškino, kad per 7 metus Sluckis apskelbė 137 straipsnius įvairiuose medicinos leidiniuose. Atidžiau panagrinėjus, paaiškėjo, kad iš jų 60 buvo akivaizdi apgaulė, neegzistuojančių faktų pateikimas, aprašomi rezultatai tyrimų, kurių niekad nebuvo atlikta, likusieji straipsniai irgi netoli nuo to nuėjo. Ką tokie daktarai praktikuoja?

  • -Pranešimai apie eksperimentus, kurie niekad nebuvo atliekami;
  • -Pranešimai apie matavimus, kurių niekas nedarė;
  • Pranešimai apie statistinius duomenis, kurie, kaip taisyklė, paimami iš lubų.

Dekanas, filosofijos daktaras Bleikas aprašo tai, ką jis vadina Babelio efektu: kai kartą sukurta falsifikacija pradedama cituoti kitų autorių, melui išauga ilgos kojos ir todėl jis jau pradedamas laikyti kažkuo savaime suprantamu, t.y. klasika. Melas ir apgaulė – tai norma šių dienų mokslo tyrimuose, ypač su medicina ir gamtosauga susijusioje srityje. Prie ko tai privedė? Prie to, kad didžioji dalis straipsnių mokslo žurnaluose, nekalbant jau apie įprastas naujienas – tai falsifikacija.

Galima atkreipti dėmesį į iš numerio į numerį keliaujančia Makdonaldso restoranų reklamą „Amerikos medicinos asociacijos žurnale (JAMA)“. Žurnale, kuris, atrodytų, turėtų stovėti piliečių sveikatos sargyboje. Prisiminkime, kad tai tas pats žurnalas, kuris 50 metų kiekviename savo numeryje reklamavo tabako gaminius ir propagavo jų teigiamą poveikį žmonių sveikatai. Neseniai vienas amerikietis nutarė padaryti eksperimentą su savimi ir maitintis tik Makdonaldso restorane. Po mėnesio jam teko gultis į ligoninę, kadangi iš sveikatos nieko nebeliko, ką ir parodė visos šlapimo ir kraujo biocheminės analizės. Neblogas mokslas, tiesa?

Galbūt šie faktai privers mus kitaip pažvelgti į tai, ką mums kemša spauda ir televizija. Visada klauskite savęs, ką ir kas jums tai perša. Vien tai, kad nustosite kamuoti savo smegenis PR psichinėmis atakomis, sutaupys jums kolosalų kiekį sveikatos. Viskas – nėra daugiau televizijos, nėra žurnalo „Time“, „Newsweek“, „People“ ir kitų PR monstrų. Galbūt jūs naivia galvojate, kad naujienos, kurias jums pateikia, yra išties kažkas realaus, kas vyksta pasaulyje? Gal jūs tikrai manote, kad ekonominė krizė, skurdas, epidemijos, karai vyksta be to, kad tai kažkam naudinga ir be to, kad už tai kažkam gerai užmokėta? Galbūt jus patenkina paaiškinimas, kad karas Irake kariaujamas, kad atneštume į tą šalį laisvę ir demokratiją? Gal jūs išties pritariate, kad karas Afganistane vedamas, kad pasaulis taptų saugesnis? Galbūt išties galvojate, kad amerikiečių armija ieško Irake masinio naikinimo ginklo, kurio ten niekad nebuvo?

Vienintelis naujienų tikslas – laikyti jus įtampoje ir baimėje. O tai, kas vyksta iš tikrųjų, uždengta tiršta dūmų uždanga, kurią paleido masinės dezinformacijos organai. Jūs kada nors apie tai susimąstėte?

__________

Šaltinis: www.contr-tv.ru

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą