Slaptoji valdžia, arba globalizacija pagal Bilderbergą

Slaptos draugijos egzistuoja jeigu ne nuo pasaulio sutvėrimo, tai jau tikrai nuo Viduramžių laikų. Templieriai, rozenkroiceriai, iliuminatai, masonai – ordinų, brolijų ir ložių su pačiais egzotiškiausiais pavadinimais sąrašą galima tęsti iki begalybės. Kai kurie iš jų egzistuoja ir šiandien, tačiau nereikėtų perdėti kad ir tų pačių masonų įtakos naujosios istorijos eigai.

Kitas reikalas – naujo tipo organizacijos. Nebeturintys romantiškos aureolės ir mistinės auros, šitie finansininkų, oligarchų ir politikų klubai pasiėmė iš savo pirmtakų svarbiausią dalyką – uždarumą. Kas žino apie organizaciją, kurios pavadinimas „Trišalė komisija“? O žodis „Bilderbergas“ jums ką nors sako? Vargu. Ir vis dėlto, kas tai yra globalizacija, žino praktiškai visi. Tai štai, yra nuomonė, kad už šio proceso stovi tam tikra vadovaujanti ir kryptis nurodanti jėga. Manome, kad atėjus laiko, susipažinsime su ja artimiau.

Pojūtis, kad pasaulyje viską kontroliuoja vieninga jėga, jau seniai kyla patiems įvairiausiems žmonėms, nepriklausomai nuo rangų ir politinių pažiūrų. Daug kas laiko „svarbiausiu piktadariu“ kažkokius neoficialius galios centrus, slaptas draugijas, pretenduojančias į Pasaulinės Vyriausybės statusą.

Tai anaiptol nėra pasakos. Pasaulinės vyriausybės idėja jau seniai peržengė fantastinių romanų srities ribas ir tokios oficialios tarptautinės organizacijos kaip JTO, UNESCO, Paryžiaus klubas, Romos klubas ar tas pats Davoso forumas tam tikru laipsniu priskirtini pasaulinei vyriausybei.

Dar viduramžiais atsirado organizacijos, apie kurias girdėjo visi, bet niekas nieko nežinojo – masonai. Albertas Paikas, vienas iš masonybės ideologų, kalbėjo: „Masonų tikslas – tapti „pasaulio šeimininkų valdovais“. Slapta valdžia valdžios užnugaryje!“ Savo ruožtu, aršus slaptų organizacijų kritikas daktaras Džonas Kolemanas, kuris prisistato kaip buvęs britų žvalgybos kadrinis karininkas, mėgina įrodyti, kad „šios jėgos įvykdė bolševikinę revoliuciją ir sukūrė teroro viešpatiją Rusijoje, sukėlė I ir II pasaulinius karus, karą Korėjoje, Vietname, organizavo krizes Rodezijoje, Pietų Afrikoje, Nikaragvoje ir Filipinuose. Kolemano nuomone, šios organizacijos susiglemžė į savo rankas visą prekybą narkotikais ir Afrikos naudingąsias iškasenas. Nors pagrįstai kaltinti „pasaulinę vyriausybę“ kuo nors yra nelengva, kadangi tokių organizacijų veikla padengta gilia paslaptimi. Vis dėlto kai kurie tyrinėtojai entuziastai, antrindami Kolemanui, mano, kad į „pasaulinį sąmokslą“ įsipainiojo pačios žinomiausios iš „slaptųjų“ vyriausybių: Tarptautinių santykių taryba, Bilderbergo klubas ir Trišalė komisija.

Žemiškieji dievai

Įkurta 1921 metais Niujorke Tarptautinių santykių taryba dažnai kaltinama sąmokslais šalies viduje, progreso šalyje stabdymu, nežiūrint į administracijų pasikeitimus. Kai kuriais duomenimis TST priklauso daugiau kaip 2000 narių, atstovaujančių visuomenės elitą. Tarp TST įkūrėjų – Džonas Fosteris Dalesas, netrukus tapęs Eizenhauerio valstybės sekretoriumi, jo įpėdinis Kristianas Herteris, Alenas Dalesas, vėliau – CŽV direktorius. Nežiūrint į tokius garsius vardus, amerikiečiai mažai ką žino apie TST. Pagal griežtas konspiracijos taisykles, tasai, kuris paviešina draugijos susitikimų vietą ir turinį, tučtuojau pašalinamas iš organizacijos. Per žurnalą „Foreign Affairs“ TST ne kartą mėgino išplatinti tarp amerikiečių pasaulinės vyriausybės idėją kaip visų pasaulio problemų sprendimą. Pagal tuos planus, Amerika turėjo atsisakyti nepriklausomybės ir susivienyti su Sovietais ir visu socialistiniu bloku. Pasaulinė vyriausybė turėjo kontroliuoti pasaulinę bankinę monopoliją, pasaulinę mokesčių sistemą. Kai kas netgi siūlė imti kontroliuoti Nacijų Lygą ir jos įpėdinę JTO.

Daugelį metų, nepriklausomai nuo to, kas valdė Ameriką, TST buvo nuolatinė personalo šalies vadovybei tiekėja. „Kiekvieną kartą, kai mums prireikdavo žmogaus, mes pervažiuodavome pirštu per TST narių sąrašą ir skambinome į Niujorką (kur įsikūrusi tarybos būstinė)“, – pažymi buvęs TST narys Džonas Maklojus, dirbęs karo ministro pavaduotoju personalo reikalams. Kai kurių Amerikos laikraščių duomenimis, mažiausiai 7 iš 11 CŽV direktorių, 12 iš 16 valstybės sekretorių, 12 iš 18 finansų ministrų, 9 iš 15 gynybos ministrų, beveik visi prezidento patarėjai ir aukščiausi NATO pajėgų Europoje vadai buvo TST nariai. TST atstovų esama ir tarp demokratų, ir tarp respublikonų. Kad valdytų visuomenės nuomonę, TST įvedė kontrolę svarbiausiuose nacionaliniuose TV kanaluose ir spaudos leidiniuose. Slaptos draugijos agentų rankos pasiekė netgi paprasčiausią muziką, kuri, kaip paaiškėjo, buvo puiki priemonė formuoti jaunimo pažiūras. Kaip teigia Kolemanas, vienas iš pavyzdžių, kaip muzika naudojama „žemiškųjų dievų“ interesų labui, buvo grupės „The Beatles“ išpopuliarinimas. Jos pagalba buvo daroma reklama „socialiniams narkotikams“.

Įėjimas tik elito nariams

Bilderbergo įkūrėjas – Jozefas Ratingeris. Klubo įkūrimo data nežinoma, tačiau pirmą kartą apie jį prakalbo 1954 metais, kai landūs žurnalistai užtiko įtakingiausių ir tuyrtingiausių šio pasaulio žmonių susibūrimą viešbutyje „Bilderberg“ Olandijos mieste Osterbeke. Viešbučio pavadinimą gavo ir visa draugija. Pirmuoju pirmininku tapo Oraniečių dinastijos atstovas princas Bernardas – buvusios Olandijos karalienės Julianos, kurios turtas siekė 2 mlrd$ sutuoktinis.

Kaip ir kitos slaptos organizacijos, Bilderbergas labai uždaras. Klubo nariai vieną-du kartus per metus susitinka kokiame nors nuošaliame, tačiau aukštos klasės kurorte. Susitikimų laikas, vieta ir turinys laikomi paslaptyje. Sprendimai, kuriuos priima tokiuose susitikimuose, yra neoficialūs, tačiau privalomi vykdyti. Dažnai į šituos „forumus“ kviečiami įvairių šalių vadovaujantys asmenys. Spėjo ten „šmėkštelėti“ ir rusai. Pvz., interneto svetainės bilderberg.org duomenimis, 1998 metais, būdamas pirmuoju Rusijos vicepremjeru, viename iš posėdžių dalyvavo Anatolijus Čiubaisas. Pasak gandų, viename iš posėdžių figūravo tekstas kažkokio susitarimo, pagal kurį Rusija buvo padalinta į kelias kontrolės zonas – centras ir Sibiras atitenka JAV ir Anglijai, pietūs ir Pavolgis – Turkijai, Tolimieji Rytai – Japonijai, o šiaurės vakarai – Vokietijai.

Bilderbergo posėdžiuose dalyvavo Henris Kisindžeris, Džeraldas Fordas, Helmutas Šmidtas, Deividas Rokfeleris, baronas Rotšildas, Margaret Tečer ir daug kitų įtakingų ir turtingų Europos bei Amerikos veikėjų. Žurnalistai suuodė, kad klubo finansinių išteklių gijos veda į fondus, laisvus nuo mokesčių. <…>

Rokfelerio prezidentai

1973 gruodžio 13 per vieną Amerikos TV kanalą pasisakė mažai kam žinomas nedidelės pietų valstijos gubernatorius, apie kurį beveik niekas nieko nebuvo girdėjęs. Praėjo nepilni trys metai ir šis žmogus tapo žinomas visame pasaulyje kaip JAV prezidentas. Tai buvo Džimis Karteris. Prieš rinkimus jis pažadėjo tautai „nuvyti“ nuo valdžios TST ir Bilderbergininkus. Jis savo žodį išlaikė: Baltųjų rūmų kabinetus užėmė nariai naujos, niekam nežinomos, kažkokios Trišalės komisijos. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, daugelis Trišalės komisijos (TK) įkūrėjų pasirodė esą TST ir Bilderbergo nariai.

Pirmasis komisijos suvažiavimas įvyko 1972 metais Deivido Rokfelerio – TST atstovo – viloje. Trišalei komisijai priklauso JAV, Japonijos ir Vakarų Europos atstovai (dėl to ir trišalė). Jos tikslą puikiai apibūdino senatorius Baris Goldvoteris savo knygoje „Be jokių atsiprašymų“: „Tai – pasaulinės ekonominės valdžios sukūrimas, valdžios, esančios aukščiau politinių šalių-dalyvių vyriausybių. Kaip sistemos kūrėjai ir valdytojai, jie valdys pasaulį“.

Po trejų metų nuo Karterio susitikimo su Rokfeleriu, jį išrinko prezidentu. Galima abejoti Rokfeklerio galimybe „padaryti“ ką nors prezidentu, tačiau tai, kad vien 1973 metais, neužimdamas jokio vadovaujančio posto šalyje, susitiko su 27 šalių vadovais, tame tarpe ir su Sovietų bei Kinijos vadais, aiškiai byloja apie jo milžinišką įtaką. Pavyzdžių tam daugybė. 1964 Rokfeleris susitiko su Nikita Chruščiovu ir mažiau kaip po trijų mėnesių Chruščiovas buvo išmestas iš savo posto. Įdomu, ar esama kokio nors ryšio tarp šių įvykių?

TK vykdomasis direktorius, šiuo metu žinomas kaip svarbiausias Amerikos hegemonijos ideologas Zbignevas Bžezinskis buvo kažkada saugumo šefas prie Karterio. Knygoje „Tarp dviejų amžių“ Bžezinskis išsakė mintį, kad vieningą bendriją pasaulyje sukurti geriau ne „suliejant“ įvairias valstybes, bet „netiesioginių“, t.y. neoficialių ryšių pagalba. Kalbėdamas apie socialinį reguliavimą, „globalinis strategas“ numato netgi priemones reguliuoti gyventojų skaičiui, vaikų lyčiai, piliečių poilsiui ir net orams.

Pagrindinis finansų srautas „trišalininkams“ teka iš Fordo fondo kaip aukos. Trišalininkams priskiriami tokie „pasiekimai“ kaip Irano šacho, pareikalavusio didesnės dalies iš transnacionalinių kompanijų eksploatuojamos naftos pajamų, išdavystė ir nuvertimas, vyriausybių nuvertimas eilėje Afrikos šalių, Nikaragvos vyriausybės nuvertimas 1980 metais ir t.t. Komisija atvedė į valdžią ir Ronaldą Reiganą, kurio komandoje 28 iš 59 narių buvo TST nariai, 10- bilderbergiečiai ir dar 10 – trišalininkai.beje, videprezidentas, o vėliau – prezidentas Bušas Vyresnysis tuo pat metu yra ir TK ir TST narys.

Visi svarbiausi sprendimai Amerikoje priimami uždaruose klubuose

Uždaros, pusiau slaptos, slaptos draugijos – kas tai? Tarptautinės vyriausybės užuomazga artinantis „Naujosios Pasaulio tvarkos“ režimui? Įrankis Amerikos strategų rankose? O gal patys strategai yra paklusnūs įrankiai tikrųjų pasaulio šeimininkų rankose?

Su šiais klausimais kreipėmės į ekspertus.

Aleksandras Duginas, politinių ekspertizių centro pirmininkas, partijos „Eurazija“ lyderis:

-Kuriant Bilderbergo struktūrą, pavyzdžiu buvo paimta masonų klubų struktūra. Kaip ir masonybėje, šio klubo funkcija yra apjungti tendencijas ir socialines grupes,, kurios įprastame gyvenime susiliesti negali. Tačiau kalba ėjo apie gerokai rimtesnius dalykus: stambių Vakarų šalių, pirmiausiai JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos įgalioti atstovai ir kai kurie tarptautinio masto oligarchai, tokie kaip Deividas Rokfeleris, susirinko išsiaiškinti realios Vakarų pasaulio strategijos. Demokratiškai ir viešai šių uždavinių spręsti buvo neįmanoma.šitų organizacijų įkūrėjų uždavinys buvo sukurti uždarą struktūrą, apmąstančią Vakarų funkcijas, bendrai koordinuojančią Vakarų šalių pastangas įtvirtinant Vakarų, „auksinio milijardo“, galią ir interesus.

Iš pradžių išties būta susitarimo apie visišką veiksmų slaptumą nuo Sovietų ir pasaulio demokratinės visuomenės. Ypač svarbu buvo laikytis taisyklių prieš Trečiajį pasaulį, kurį įtikinėjo amerikietiškos demokratijos realumu. Savo laiku svarbiausiu priešiškumo ir neapykantos objektu buvo Rytų blokas. Dabar, suirus Sovietų Sąjungai, šios organizacijos įgijo pasaulinės vyriausybės statusą ir funkcijas. Vyriausybės, kurios niekas nerinko ir niekas nedelegavo. Ir negalima atmesti, kad šių organizacijų pagrindu, pagal jų modelį bus sukurta kažkuriuo momentu konkreti struktūra, kuri faktiškai iškels save aukščiau nacionalinių valstybių interesų.

Ir Bilderbergas, ir TK – realybė. Dar daugiau, mūsų atlantistai, vakarietininkai, vakarietiško pasaulio šalininkai tose organizacijose dalyvauja (Čiubaisas – Bilderbergo narys, Javlinskis ir Karaganovas – Trišalės komisijos nariai). Šios organizacijos sukurtos už amerikiečių pinigus ir valdomos amerikiečių. Mano manymu, pasaulinė vyriausybė yra tam tikras Jungtinių Valstijų filialas ir tarnauja ji išimtinai pasaulio amerikanizavimui.

Michailas Deliaginas, Globalizacijos problemų instituto direktorius:

-Žinote, labai norisi, kad būtų tokia vieta, kur galima būtų ateiti ir per orlaidę įmesti termitinę bombelę. Yra pagunda smogti tokį taškinį smūgį, o po to – laisva konkurencija ir jokios globalinės monopolijos. Bet taip nėra. Pas mus susiformavo keletas Bilderbergo tipo intelektualinių centrų, kurie iš visų jėgų pučia žandus ir šaukia: „Aš – pasaulinė vyriausybė!“ tačiau reali situacija – tai tinklas stambiausių korporacijų ir įtakingiausių politikų. Kaip sakė vienas iš prancūzų 1848 metų revoliucijos vadų, rodydamas pro šalį einančią minią: „Aš jų vadas, dėl to turiu eiti ten, kur jie mane nuves“. Čionai irgi tas pats. Intelektualai, stambūs biznieriai iš visų šalių gyvena sraute. Šitas srautas – objektyvus globalizacijos procesas. Yra žmonės, korporacijos, struktūros, kurios plaukia šio srauto priekyje. Jie iš dalies valdo šį procesą, tačiau tik iš dalies. Negalima bėgti garvežio priekyje. Sąlyginai galima kalbėti apie pasaulinę vyriausybę kaip apie tinklo pavidalo darinį. Bet tai bus jau ne vyriausybė, bet stichiškai besiplėtojančių institutų suma.

Aleksejus Podberiozkinas, istorijos mokslų daktaras, partijos „Dvasinis paveldas“ pirmininkas.

-Svarbiausių politinių sprendimo priėmimo procesas neformaliame lygyje – tradicija Vakaruose. Visi svarbiausi Amerikos ekonominiai ir finansiniai sprendimai priimami uždaruose klubuose. Šios struktūros iš tiesų yra vietos, kur galima susitikti ir privačiai aptarti svarbiausias problemas, ir jeigu pasiekiamas kažkoks susitarimas tarop partnerių, tai jis bus įgyvendinamas. Kaip taisyklė, sprendimai, priimami tokiuose susitikimuose, paskui per metus ar porą realizuojami vyriausybiniame lygmenyje. T.y. neformalūs aptarimai, neformalios konsultacijos neturi netgi rekomendacinio pobūdžio vyriausybei. Tačiau visos vyriausybės, įskaitant Amerikos valdžią, į šias rekomendacijas labai dėmesingai atsižvelgia kurdamos savo užsienio, o ir vidaus politiką.

Aš, beje, prieš 4 metus gavau pakvietimą į Bilderbergą ir turėjau pasisakyti apie situaciją Rusijoje. Dėl to gavau visus dokumentus ir galiu kalbėti ta prasme, kad žinau, kaip buvo ruošiamas tasai konkretus susitikimas Lisabonoje. Nedidelis miestelis šalia Lisabonos buvo apsuptas praktiškai visos portugalų kariuomenės, tame tarpe buvo užtikrinta ir unikali priedanga iš oro. Kviečia ten griežtai pagal autoritetingiausių ir įtakingiausių pasaulio asmenų sąrašus. Pamenu, kad ten tarp pakviestųjų buvo Xerox korporacijos prezidentas ir New York Times redaktorius. T.y. – tikras elitas. Svarstymų reglamentas labai griežtas. Pavyzdžiui, man buvo duota 20 minučių visam pasisakymui ir dėl to mane pakvietė savaitei į Portugaliją. Aš nevažiavau, kadangi tuomet buvo Puškino 200 metų jubiliejus. Pasiunčiau jiems telegramą, kad apgailestauju, bet negalėsiu dalyvauti jų renginyje. Jie nepaprastai nustebo, kad dėl kažkokio jubiliejaus Rusijos atstovas nevažiuos į susitikimą.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą