LIBERASTIJA
gegužės 30, 2017

Šis beprotiškas pasaulis. O jeigu jis dar ir liberalus – tai jau pasaulio pabaiga

Šis beprotiškas pasaulis. O jeigu jis dar ir liberalus – tai jau pasaulio pabaiga

Mes gyvename stebėtinoje epochoje, kai įprastas pasaulis praranda savo turinį, tačiau nėra nieko, kas galėtų jį pakeisti. Kas slypi už tos griūvančios sienos?

Šiandien mes stebime griovimą be kūrimo, be progreso, be regimo ateities kontūro – vien grėsminga tamsa ir pasaulio pabaigos laukimas. Nusistovėję moraliniai principai ir ideologijos atgyveno, mainais nepasiūlyta nieko konstruktyvaus. Yra tik bandymų pakeisti situaciją, sukilti prieš objektyvius dėsnius ir pasiekti absurdo ribas, paverčiant chaosą būties pagrindu.

Liberali ideologija su savo specifiniu mąstymo ir veržimosi pirmyn būdu kažkada laimėjo varžybas su kitomis sistemomis, įtikinamai įrodžiusi labai ribotoje erdvėje savo pranašumą. Nei totalitarizmas, nei marksizmas daugiau nebeviešpatauja šiame pasaulyje, juos sunaikino neribojamos laisvės ir „žmogaus teisių“ principai. Neriboto vartojimo visuomenė pavirto nauja religija, troškimas turėti nugalėjo troškimą vystytis ir tobulėti. Tačiau tragedija slypi tame, kad šiandien visa ta liberali konstrukcija pradeda irti ir ryti pati save.

Įdomiai pasisakė žinomas amerikiečių pastorius Bilis Gremas: „Jeigu Viešpats nenubaus Amerikos, Jam teks atsiprašyti Sodomos ir Gomoros“. Paaiškėjo, kad pati liberalizmo idėja gali egzistuoti tik neigimo režimu.

Pirmiausiai liberalai nori sunaikinti valstybę, kaip žmonių vieningumo pagrindą. Jų nuomone, valstybė daugiau nebeatlieka savo funkcijų, kadangi riboja laisvę. Tik neaišku, laisvę nuo ko. Po valstybės seka šeimos institutas, kurio principai vėlgi ėmė prieštarauti liberalizmui, paskui ateis eilė ir pačiam žmogui, kuris leido sau veistis be jokio saiko.

Tačiau labiausiai stebina informacijos sferoje suversti be jokios tvarkos įvairiausi simuliakrai, kurie paverčia gyvenimą viena nesibaigiančia iliuzija, dėl ko riba tarp realybės ir mitų ligotuose protuose tampa nepaprastai trapia. Tokioje makalynėje nebeįmanoma išsiaiškinti, kas yra gėris, o kas blogis. Ir kaip rezultatas – masinius taikių gyventojų bombardavimus imta vadinti kova už demokratiją.

Apskritai, nesant regimo pasipriešinimo, liberalizmas pradeda užpildyti gyvenimą butaforija ir spektakliais. Visi pamena Tripolio šturmą, kuris buvo nufilmuotas Katare, aikštėje su pastatais iš kartono. Ir kur mes tokiu keliu nueisime?

Austrų-vokiečių politekonomistas Rudolfas Hilferdingas, dabar jau velionis, tvirtino, kad tai, kas vyksta yra ne tik ciklo dalis, o „finansinio kapitalo“ eros puolimas. Pastarasis trokšta tik vieno – sustabdyti žmonijos judėjimą į priekį. Tačiau rezultatai bus tokie patys, kaip sustabdžius žmogui širdį. Vystymasis kaip pabaigos neturintis savęs ir pasaulio pažinimo kelias – neatskiriama gyvybės Žemėje egzistavimo dalis.

Tai duotybė, kurios negali panaikinti piktavalių žmonių kaprizai. Tačiau pastarieji labai atkaklūs, jie jau seniai prarado nuosavą loginę giją ir kenkia tiesiog tam, kad kenktų. Mus šiandien bandoma įpratinti galvoti apie karą. Didelį karą, kuriame pražus svarbiausi geopolitiniai priešininkai. O kas pasiliks? Ogi visi tie negeri dėdės, kurie šiandien iš kailio neriasi, kad nužudytų, sunaikintų ir sukiršintų tuos, kurie per klaidą tapo priešininkais. Parazituojantys yra įsitikinę, kad karas pažangą sustabdys arba bent jau smarkiai pristabdys. Jie tikisi dar 200-300 metų valdyti pasaulį, jiems labai patinka toks gyvenimas, kupinas neteisybės, melo, kraujo ir nukapotų galvų. Jų priešakiniai būriai kišasi į visų valstybių gyvenimą, vykdo perversmus ir sodina į valdžią savas marionetes, praradusias bet kokį žmogiškumą.

Pakanka pasižiūrėti į Ukrainos valdžią: tokios niekšiškos, kruvinos valdžios jau seniai nebuvo mūsų planetoje. Ir matome jos globėjus, žmones su dvigubu dugnu, kurių viduje tokia tamsa ir toks šaltis, kad juose nebeliko nieko žmogiško. Tai apokalipsės šaukliai. O mes ir toliau kausimės ne su jais, o su paprastais žmonėmis, kuriuos varo į skerdyklą.

Šiandien intensyviai naikinamas švietimo institutas. Matau jaunų žmonių komentaruose daug neraštingumo ir cinizmo pasireiškimų, jie neturi elementariausių žinių apie pasaulį. Tokie dalykai patys savaime neatsiranda, tai tikslinga politika. Prisidengus pažangiomis programomis mokykloje diegiamas tamsumo ir neraštingumo kultas, vaikai prastai skaičiuoja, prastai skaito, prastai rašo.

Visuomenės mokslai skelbiami nesvarbiais, antraeiliais, vaikai nustoja suprasti elementariausius visuomenės socializacijos faktorius. Dėl to jiems labai lengva ir paprasta įteigti, kad laisvė yra svarbiausias civilizacijos iškovojimas, ir šita tezė jiems pateikiama kaip pretekstas visaleidžiamumui. Vaikai neturi jokių instrumentų, kurie padėtų analizuoti tai, ką girdi TV ekranuose. Vaikai patiklesni už naminius šuniukus ir lengvai įsisavina negatyvius liberalių visuomenės pagrindų pasireiškimus.

Kodėl Biblijoje nėra žodžio „laisvė“? Kodėl ten nieko neparašyta apie „teisę į savo nuomonę“? Todėl, kad knygą rašė išties protingi žmonės. Būtent šios minėtos žodžių konstrukcijos naikina mūsų teisę į laimingą gyvenimą, jų pagalba vykdomi perversmai ir žudomi žmonės. Šiais žodžiais pateisinamas visas blogis mūsų planetoje. Negali būti laisvės be sąžinės, kitaip laisvė pavirsta ginklu prieš moralę ir paverčia pasaulį be galo žiauriu. Suomiai skelbia aukcionus, kur prekiaujama vaikais, kuriuos iš tėvų atėmė socialinės tarnybos… Mus pratina prie tokių žvėriškumų, kad jau ir Hitleris dabar atrodo kaip geraširdis dėdulė.

Kai apsirysime iki vėmimo laisve ir kapitalizmu, imsime rautis plaukus nuo galvos nuo minties, kad per savo kvailumą sunaikinome savo nuosavą šansą į be galo laimingą gyvenimą. Šiuo metu mes tik ir kalbame apie karą, ekonomikos nuosmukį, apie kyšius ir korupciją, apie išmestus į šiukšlių konteinerius kūdikius… Viena psichologė pasakojo man, kad anksčiau su daugeliu psichinių sutrikimų susidurdavo tik medicinos vadovėlyje. Šiandien tokių sutrikimų skaičius išaugo dešimtis, jeigu ne šimtus kartų. O visi aiškina, kad gyvename geriau.

Mes kovojame tik su priešo šešėliu, kadangi nematome ir nepažįstame jo veidas į veidą. Mes tapatiname priešą su prezidentais, vyriausybėmis, valdininkais, tačiau visi jie – tik trapus šešėlis tų, kurie realiai užsiima blogio skleidimu planetoje. Jų galia slypi mūsų tamsume, aklame tikėjime, kad pliurpti kvailystes be jokios gėdos ir be jokių apribojimų – tai ir yra laisvė.

Jie juokiasi iš mūsų kvailumo, iš to, kad mes jau nebeatskiriame juodo nuo balto. Jie plačiau pravėrė Overtono langą, atlapojo jį iki galo ir bruka mums pačius atgrasiausius dalykus, o mes juos džiugiai priimame. Kodėl?

Todėl, kad nustojome jausti savo netobulumą, praradome norą augti ir tobulėti dvasiškai ir intelektualiai. Mes tingime tapti geresniais.

Ir dėl to bet kokia kova turi prasidėti nuo kovos su pačiu savimi, su savo menku išsilavinimu ir išprusimu, savo silpnybėmis ir dar daug kuo, kas paverčia mus bejėgiais prieš blogį, kuris trokšta, kad mes ir toliau vienas kitą naikintume. Tačiau mes to nenorime, nors nevalingai ir darome. Ir apsukęs milžinišką ratą, pasaulis grįžta prie pradinės tiesos, kuri buvo iškalta maždaug V-ame mūsų eros amžiuje ant Delfų orakulo šventyklos sienos: „Pažink save“.

Šaltinis

Comments are closed.