Septynios pasaulinio galvosūkio detalės

Dabartinė globalizacija ir neoliberalizmas kaip pasaulinė sistema – visa tai reikia suprasti kaip naują karą, kurio tikslas – užgrobti teritorijas.

III Pasaulinio, arba Šaltojo karo pabaiga nereiškia, kad pasaulis įveikė dvipoliariškumą ir tapo stabilus ir valdomas nugalėtojo. Šiame kare, neabejotinai buvo nugalėtieji (socialistinė stovykla), bet sunku pasakyti, kas tapo nugalėtoju. Vakarų Europa? Amerika? Japonija? Visos jos kartu? Esmė čionai tame, kad „blogio ašies“ (pagal Tečer ir Reiganą) pralaimėjimas atvėrė naujas rinkas, kurios neturėjo naujo šeimininko. Dėl to reikėjo pradėti kovą dėl pozicijų užėmimo, t.y. užkariauti tas rinkas.

Tačiau ne tik tai. Šaltojo karo pabaiga įstūmė tarptautinius santykius į naujus rėmus, kuriuose nauja kova dėl tų naujų rinkų ir teritorijų sukėlė naują pasaulinį karą – Ketvirtąjį. Kaip ir visi karai, jis privertė iš naujo nustatyti valstybių vaidmenis ir vietas. Be valstybių persiskirstymo, pasaulinė tvarka sugrįžo į senąsias Amerikos, Afrikos ir Okeanijos epochas. Keisti mūsų laikai vystosi, judėdami atgalios: XX amžiaus pabaiga yra kur kas panašesnė į prieš tai buvusius laukinius šimtmečius negu į racionalią ateitį, kurią vaizdavo kai kurie mokslinės fantastikos romanai. Milžiniškos teritorijos, didžiuliai turtai ir kvalifikuota darbo jėga pasaulyje, kuriame ką tik baigėsi Šaltasis karas, laukė savo naujojo šeimininko…

Pasaulio šeimininko vieta yra tik viena, o pretendentų nemažai. Kad būtų pasiektas šis tikslas, sukeliamas naujas karas, šį kartą tarp tų, kurie paskelbė save „gėrio imperija“.

Jeigu III Pasaulinis karas vyko tarp kapitalizmo ir socializmo, kuriems vadovavo Amerika ir Rusija ir vyko pagal įvairius scenarijus ir nevienodu intensyvumu, tai IV Pasaulinis karas vyksta tarp stambių finansinių centrų pagal vieną ir tą patį scenarijų ir intensyvumas jo labai didelis bei pastovus.

Nuo II Pasaulinio karo pabaigos iki 1992 metų pasaulyje įvyko 149 karai. Rezultatas – 23 mln aukų – neleidžia abejoti III Pasaulinio karo intensyvumu (UNICEF duomenys).rnrnNuo tarptautinio špionažo urvų iki taip vadinamos Strateginės gynybos iniciatyvos (kaubojaus Reigano „žvaigždžių karai) stratosferos, nuo Plaja Chirono smėlynų iki Mekongo deltos Vietname, nuo nesustabdomų atominės ginkluotės varžybų iki žvėriškų valstybinių perversmų nelaimingoje Lotynų Amerikoje, nuo grėsmingų NATO manevrų iki CŽV agentų Bolivijoje kai buvo užmuštas Če Gevara, taip nesėkmingai pavadintas „šaltasis karas“ pasiekė tokią aukštą temperatūrą, kad nežiūrint į begalinę scenarijų kaitą ir nesiliaujančius branduolinių krizių pakilimus ir atslūgimus (o gal kaip tik dėl to), šis karas sugebėjo galiausiai išlydyti socialistinę stovyklą kaip pasaulinę sistemą ir likviduoti ją kaip socialinę alternatyvą.

Nugalėjusiam kapitalizmui III Pasaulinis karas įrodė „totalinio karo“, kuris vyko visose vietose ir visomis priemonėmis, sėkmingumą. Tačiau pokariniame scenarijuje, kaip naujame karinių veiksmų teatre, atsirado tokių atributų kaip milžiniškos „niekieno žemės“ erdvės (dėl politinės, ekonominės ir socialinės betvarkęs Ryrų Europoje ir Tarybų Sąjungoje), besiplečiančios supervalstybės (JAV, Vakarų Europa ir Japonija), pasaulinė ekonominė krizė ir naujoji technologinė revoliucija – informacinė.

„Kaip industrinė revoliucija leido pakeisti žmogaus fizines pastangas mašinomis, taip dabartinė informacinė revoliucija siekia pakeisti smegenis (ar bent jau vis didesnį jų funkcijų skaičių) kompiuteriais. Šis gamybos priemonių „visuotinis protingėjimas“ (tiek pramonėje, tiek paslaugų sferoje) buvo pagreitintas naujų tyrimų telekomunikacijų srityje sprogimo ir kibernetinių pasaulių tobulėjimo“ (Ignacio Ramonet. «La planètè des dèsordes» en «Gèopolitique du Chaos». Maniere de Voir 3. Le Monde Diplomatic (LMD). Abril de 1997).

Aukščiausiasis kapitalo valdovas – finansinis kapitalas tokiu būdu pradėjo plėtoti savo karingą strategiją naujojo pasaulio ir viso to, kas dar liko sveika senajame pasaulyje atžvilgiu. Drauge su technologine revoliucija, pateikusia kompiuterio pagalba visą pasaulį ant jų rašomųjų stalų jų visiškai nuožiūrai, finansinės rinkos įpiršo planetai savo dėsnius ir savas taisykles. Naujojo karo „globalizavimas“ yra ne kas kita, kaip finansinės rinkos logikos globalizavimas. Valstybės ir jų vyriausybės neteko žaidimo taisyklių ekonomikoje lėmėjų statuso ir tapo valdomos, įgyvendinus pagrindinį finansinės valdžios principą: laisvą komercinę rinką. Be to, rinkos logika pasinaudojo „poriškumu“, kurį suformavo komunikacijos visame pasaulio socialiniame spektre ir užvaldė visus visuomeninės veiklos aspektus. Pagaliau pasaulinis karas išties tapo visuotiniu!

Viena iš pirmųjų aukų šiame naujame kare tapo nacionalinės rinkos. Kaip kulka, paleista šarvuoto kambario viduje, karas, kurį pradėjo neoliberalizmas, rikošetuoja iš kampo į kampą ir sužeidžia tuos, kurie ją paleido. Vienas svarbiausių šiuolaikinės kapitalistinės valstybės ramsčių – nacionalinė rinka – buvo sunaikinta naujosios pasaulinės finansinės ekonomikos eros patrankos šūviu. Tarptautinis kapitalizmas renka savo aukas, panaikindamas nacionalinius kapitalizmus ir išsekindamas iki anemijos visuomeninių struktūrų galią. Smūgis pasirodė esąs toks stiprus ir galutinis, kad valstybės jau nebeturi jėgų, kurių reikėtų, norint pasipriešinti tarptautinėms rinkoms, paminančioms piliečių ir vyriausybių interesus.

Pasaulinis kapitalizmas be jokio gailesčio aukoja tai, kas paleido jį į gyvenimą: nacionalinį kapitalizmą. Sūnus (neoliberalizmas) praryja tėvą (nacionalinį kapitalizmą) ir pakeliui sugriauna visas propagandines kapitalistinės ideologijos pasakas: naujojoje pasaulinėje tvarkoje nebėra nei demokratijos, nei laisvės, nei lygybės, nei brolybės.

Pasaulinėje scenoje, kuri susiklostė po Šaltojo karo, matome tik naują mūšio lauką, ir jame, kaip bet kuriame kitame mūšio lauke, viešpatauja chaosas.

Šaltojo karo pabaigoje kapitalizmas išrado naują karinį košmarą – neutroninį ginklą. Šio ginklo nuopelnas yra tai, kad jis naikina tiktai gyvybę, palikdamas nepaliestus statinius. Galima buvo sunaikinti ištisus miestus (t.y. jų gyventojus) ir nebeliko būtinybės juos atstatyti ir už tai mokėti. Karinė pramonė pasveikino pati save, atominės bombos „neracionalumas“ buvo pakeistas neutroninės bombos „racionalumu“. Tačiau prasidėjus IV Pasauliniam karui, buvo išrastas naujas karinis stebuklas – finansinė bomba.

Esmė čionai ta, kad skirtingai nuo savo pirmtakės Hirosimoje ir Nagasakyje, finansinė bomba ne tik sugriauna miestą ar šalį ir neša mirtį, siaubą ir vargą tiems, kas tenai gyvena. Be viso to neoliberalioji bomba reorganizuoja į naują tvarką visa tai, kas tapo jos atakos objektu, paversdama jį viena iš detalių ekonominio globalizavimo galvosūkyje. Jos griaunamo poveikio rezultatas – jau ne kalnai rūkstančių griuvėsių ir dešimtys tūkstančių nutrauktų gyvenimų, o vos vienas kvartalas, pridėtas prie vieno iš naujojo pasaulinio hipermarketo prekybinio megapolio, o taip pat – darbo jėga, reorganizuota aptarnauti naująją pasaulinę darbo rinką.

Europos Sąjunga, vienas iš megapolių, kurį suformavo neoliberalizmas, tapo dabartinio IV Pasaulinio karo rezultatu. Šiuo atveju ekonominė globalizacija sugebėjo ištrinti sienas tarp valstybių varžovių, kurios nuo senų laikų varžosi tarpusavyje, ir privertė jas susivienyti ir sudaryti politinę sąjungą, judančia nuo nacionalinių valstybių link Europos federacijos. Ekonominis neoliberalaus karo kelias Europoje bus pilnas sugriovimų ir griuvėsių ir tokiais pat griuvėsiai pavirs europietiška civilizacija.

Megapolių daugėja visoje planetoje. Erdve jiems atsirasti tampa integruotos prekybinės zonos. Tai vyksta Šiaurės Amerikoje, kur Sutartis dėl Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos zonos (NAFTA) tarp Kanados, JAV ir Meksikos – ne daugiau kaip preliudija grobikų iš JAV svajonės išsipildymui: „Amerika amerikiečiams“. Pietų Amerika juda ta pačia kryptimi, čionai vienijasi Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus. Šiaurės Afrikoje jau egzistuoja Arabiško Magribo šalių sąjunga, kuriai priklauso marokas, Alžyras, Tunisas, Libija ir Mauritanija. Pietų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, palei Juodąją jūrą, Ramiojo vandenyno Azijoje ir t.t. – visoje planetoje sproginėja finansinės bombos ir iš naujo užkariaujamos teritorijos.

Megapoliai pakeičia savimi valstybes? Ne visai. Šalia to, jie įjungia valstybes į save ir perskirsto jų funkcijas, sienas ir galimybes. Ištisos valstybės paverčiamos neoliberalių mega įmonių filialais. Neoliberalizmas veikia tokiu būdu: sugriovimas/ištuštinimas nuo žmonių iš vienos pusės, ir ištisų regionų ir valstybių atstatymas/reorganizacija, kad atsivertų naujos rinkos ir būtų modernizuotos jau egzistuojančios – iš kitos.

Jeigu Šaltojo karo laikais atominės bombos padėdavo primesti kitoms šalims savo valią, jas įbauginti, tai per IV Pasaulinį karą su finansinėmis super bombomis vyksta jau visiškai kiti dalykai. Šis ginklas naudojamas užpulti teritoriją (valstybę): jis sunaikina nacionalinės nepriklausomybės materialią bazę (nacionalinė nepriklausomybė – tai etinė, juridinė, politinė, kultūrinė ir istorinė kliūtis ekonominei globalizacijai) ir išprovokuoja kokybišką šių teritorijų ištuštėjimą nuo žmonių. Ištuštinimas vykdomas tam, kad būtina atsikratyti visų, kas nėra naudingi naujai rinkos ekonomikai (pavyzdžiui, vietinės tautos).

Tačiau be šito ir tuo pat metu finansiniai centrai imasi atstatyti valstybes ir reorganizuoja jas pagal naują pasaulinės rinkos logiką.

Šis IV Pasaulinio karo efektas gali būti pailiustruotas kaimo vietovės pavyzdžiu. Kaimo modernizavimas, kaip to reikalauja finansinės rinkos, siekia padidinti žemės ūkio produktyvumą, tačiau realus to rezultatas – tradicinių bendruomeninių ir ekonominių ryšių sunaikinimas kaime. Kaip rezultatas – masinis žmonių persikėlimas iš kaimų į miestus. Kaip karo metu. Tuo pat metu darbo rinkos miestuose vis labiau persipildo ir vietoje geresnių gyvenimo sąlygų, kurių ieškojo mieste, persikėlėliai randa vis nelygesnį pajamų pasiskirstymą.

Janas Čembersas, JTO pareigūnas Centrinės Amerikos reikalams, pranešė, kad vietinės tautos, kurių priskaičiuojama iki 300 mln žmonių, gyvena zonose, kuriose sukoncentruota 60% planetos gamtos resursų. Taip kad:

„nestebina gausūs konfliktai dėl tolimesnio jų žemių panaudojimo ir likimo, kur susiduria tiek daug vyriausybinių pramoninių interesų… Gamtos resursų eksploatacija (nafta ir naudingosios iškasenos) bei turizmas tampa grėsme indėnų teritorijoms Amerikoje“ (Marte Garia interviu leidinyje La Jornada. 28 de mayo de 1997).

Paskui investicinius projektus ateina aplinkos užterštumas, prostitucija ir narkotikai. Kitaip sakant, čionai tuo pat metu vykdomas griovimas/valymas nuo žmonių ir atstatymas/reorganizacija.

Šiame naujame pasauliniame kare daugiau nebeegzistuoja šiuolaikinė politika, kaip nacionalinės valstybės organizatorė. Politika šiandien – tai grynai ekonominė organizatorė, o politikai – viso labo šiuolaikiniai firmų menedžeriai. Naujieji pasaulio šeimininkai – ne vyriausybės. „Nacionalinės“ vyriausybės šiandien įgaliotos valdyti verslą įvairiuose pasaulio regionuose.

Tai ir yra Naujoji Pasaulio Tvarka – viso pasaulio pavertimas vieninga rinka. Šalys tampa šios rinkos filialais su vyriausybėmis – „direktoriais“, nauji regioniniai ekonominiai ir politiniai aljansai vis labiau darosi panašūs į šiuolaikinį hipermarketą, negu į politines federacijas. Neoliberalizmo vykdoma unifikacija yra ekonominė, tai rinkų unifikacija, reikalinga tam, kad supaprastėtų pinigų ir prekių judėjimas. Gigantiškame pasauliniame hipermarkete laisvai juda prekės, bet ne žmonės.

Kaip ir bet kokią verslo (ir karinę) iniciatyvą, šitą ekonominę globalizaciją lydi visuotinis mąstymo modelis. Tačiau tarp daugelio naujų elementų, ideologinis modelis, lydintis neoliberalizmą jo užkariaujamo pobūdžio žygyje per planetą, sudarytas iš senų ir nuvalkiotų tiesų. „Amerikietiškas gyvenimo būdas“ lydi Amerikos armiją Europoje per II Pasaulinė karą, per karą Vietname, Persų įlankoje. Šis „gyvenimo“ būdas žingsniuoja petys į petį su finansinėmis rinkomis.

Kalba eina ne tik apie materialinį nacionalinių valstybių sugriovimą, juk be šito (tai tiek pat svarbu, kiek menkai teištirta) vyksta istorinis ir kultūrinis naikinimas. Nuostabi indėniška Amerikos praeitis, puiki europietiška civilizacija, išmintinga Azijos tautų istorija, galinga ir turtinga Afrikos bei Okeanijos senovė, visos kultūros ir istorijos, sukūrusios šiuolaikines valstybes, šiandien atakuojamos „amerikietiško gyvenimo būdo“. Tokiu būdu neoliberalizmas skelbia pasauliui globalinį karą: naikinamos valstybės ir nacionalinės grupės, kad visa tai būtų pakeista atlantiniu kapitalistiniu modeliu.

Karas. Pasaulinis karas. Ketvirtasis. Pats baisiausias ir žiauriausias. Sukurstytas neoliberalizmo, kariaujamas prieš žmoniją visuose planetos kampeliuose ir visomis įmanomomis priemonėmis.

Tačiau kaip ir visuose karuose, čionai esama mūšių, esama nugalėtojų ir aukų, ir esama šio karo sugriautos realybės griuvėsiai. Kad pamėgintume išnarplioti absurdišką neoliberalaus pasaulio galvosūkį, mums reikia daugybės detalių. Kai kurias iš jų galima aptikti tarp griuvėsių, likusių planetoje dėl šio karo. Galbūt, kai bent septynias tokias detales pavyks surinkti į vieną vietą, mes sugebėsime išsaugoti viltį, kad šis pasaulinis konfliktas nenužudys paties silpniausio savo priešo – žmonijos.

Septynios detalės, kad nupieštume, nuspalvotume, iškirptume ir pamėgintume suklijuoti į vieną vietą, drauge su kitomis detalėmis, pasaulinį galvosūkį.

Pirmoji detalė – tai dvigubas kaupimasis, turtų ir skurdo kaupimasis dviejuose pasaulinės bendrijos poliuose. Antroji – tai absoliuti eksploatacija absoliučiai viso pasaulio. Trečioji – klajojančios žmonijos dalies košmaras. Ketvirtoji – pasibjaurėtinas ryšys tarp nusikalstamumo ir valdžios. Penktoji – valstybės vykdomas prievarta. Šeštoji – mega politikos mįslė. Septintoji – žmonijos pasipriešinimo neoloberalizmui židiniai.

PIRMOJI DETALĖ

Turtų koncentracija ir skurdo plitimas

Įvairūs visuomenės modeliai žmonijos istorijoje ginčijo tarpusavyje teisę paversti absurdą pasaulinės tvarkos pagrindu. Kai ateis laikas dalinti premijas, neoliberalizmas tikriausiai užims privilegijuotą vietą, kadangi jo siūloma forma, kaip „padalinti“ visuomenės turtus pagrįsta ne kuo kitu, o dvigubo kaupimo absurdu: turtų kaupimo nedaugelio turtingųjų rankose ir skurdo kaupimosi tarp milijonų kitų žmonių.

Neteisybė ir nelygybė jau tapo išskirtiniais šiuolaikinio pasaulio bruožais. Žemės planetoje gyvena 5 milijardai žmonių (šiuo metu jau 7 – „Versijos). Joje tik 500 milijonų gyvena su visais patogumais, kai likusieji tuo pat metu stengiasi kažkaip išgyventi nepritekliuose.

Dvigubas absurdas santykyje tarp turtingų ir vargingų: turtingų nedaug, vargšų – daug. Kiekybinis skirtumas tiesiog nusikalstamas, tačiau pusiausvyra tarp šių kraštutinumų pasiekiamas turtų dėka – turtingieji kompensuoja savo kiekybinę mažumą milijardais dolerių.rnrn358 turtingiausių pasaulio žmonių turtai (milijardai dolerių) viršija 45% vargingiausių pasaulio gyventojų, kurių yra apie 2,6 mlrd, metines pajamas.

Auksinės finansinio laikrodžio grandinėlės pavirto sunkiomis grandinėmis milijonams žmonių.

„General Motors pelnas viršija Danijos BNP, „Fordo“ pajamos viršija Pietų Afrikos BNP, o „Tojotos“ pajamos viršija Norvegijos BNP“ (Ignacio Ramonet. LMD. I/1997, № 15).“

Tuo pat metu realus daugumos darbuotojų uždarbis smuko, be to, reikia atsižvelgti į personalo sumažėjimą įmonėse, gamyklų uždarymą ir pramoninių centrų persikėlimą į kitas vietas. Taip vadinamose „išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse“ bedarbių skaičius siekia jau 41 milijoną.rnrnTokiu būdu, turtų susikoncentravimas nedaugelyje rankų ir skurdo plitimas tarp daugumos žmonių sklandžiai suformuoja šiuolaikinės pasaulio bendrijos simbolį – trapią absurdiškos nelygybės pusiausvyrą.

Neoloberaliosios ekonominės sistemos kenksmingumas tiesiog skandalingas:

„Pasaulinė skola (įskaitant firmų, vyriausybių ir administracijų skolas) jau perkopė 33,1 mlrd$ ribą, t.y. 130% pasaulinio BNP, ir auga nuo 6% iki 8% per metus, daugiau kaip 4 kartus viršydama pasaulinio BNP augimo tempą. (Frèdèric F. Clairmont. «Ces deux cents Sociètès qui controlent le monde». LMD. IV/1997).“

Stambių transnacionalinių korporacijų progresas nenulemia išsivysčiusių pasaulio valstybių progreso. Priešingai, kuo daugiau uždirba finansiniai gigantai, tuo didesnės problemos su skurdu kyla taip vadinamose turtingose šalyse.

Skirtumas, kurį reikia įveikti tarp turtingų ir vargingų, tiesiog siaubingas ir, atrodo, šioje kryptyje nesama nė menkiausių poslinkių. Tiksliau, jų esama, tačiau priešinga kryptimi. Socialinė nelygybė toli gražu nemažėja, jau nekalbant apie jos išnykimą. Jinai vis aštrėja ir pirmiausia tai vyksta išsivysčiusiose šalyse: Amerikoje tarp 1983 ir 1989 metų 1% turtingiausių amerikiečių turėjo 61,6% visų šalies nacionalinių turtų. 80% skurdžiausių amerikiečių dalinosi tarpusavyje ne daugiau kaip 1,2% nacionalinių turtų. Anglijoje benamių skaičius padvigubėjo, vaikų, gyvenančių tik iš socialinių pašalpų, padaugėjo nuo 7% 1979 metais iki 26% 1994 metais, britų, kurie gyvena skurde, padaugėjo nuo 5 iki 13,7 mln. 10% vargingiausių prarado 13% savo perkamosios galios, kai tuo tarpu 10% turtingiausių padidino savo turtus 65% ir per pastaruosius 5 metus milijonierių skaičius padvigubėjo.rnrn10 dešimtmečio pradžioje:

„…apie 37 000 transnacionalinių įmonių aprėpė pasaulinę ekonomiką 170 000-ties tūkstančių savo filialų čiuptuvais. Tačiau galios centras susikoncentravo uždarame rate, kurį sudaro 200 didžiausių firmų: nuo 9 dešimtmečio pradžios jos nepaliaujamai plėtėsi skaldymosi ir „gelbėjamųjų“ kitų kompanijų įsigijimų keliu. Tokiu būdu, transnacionalinio kapitalo dalis pasauliniame BNP pakilo nuo 17% 7 dešimtmečio viduryje iki 24% 1982 metais ir iki daugiau kaip 30% 1995 metais. 200 didžiausių firmų – tai konglomeratai, kurių pasaulinė veikla aprėpia visus pirminius, antrinius ir tretinius ekonomikos sektorius: stambią žemės ūkio gamybą, pramonę, finansines paslaugas, prekybą ir t.t. Geografiškai jos išsidėsčiusios dešimtyje šalių – Japonijoje (62), Amerikoje (53), Vokietijoje (23), Prancūzijoje (19), Anglijoje (11), Šveicarijoje (8), Pietų Korėjoje (6), Italijoje (5) ir Olandijoje (4). (Frèdèric Clairmont. Op. cit.)“

ANTROJI DETALĖ

Eksploatavimo globalizavimas

Viena iš neoliberalių pasakaičių skelbia, kad ekonominis augimas neišvengiamai priveda prie optimalesnio turtų paskirstymo ir prie užimtumo augimo. Toli gražu. Lygiai taip pat, kaip karaliaus politinės valdžios didėjimas nedidina jo vasalų politinės galios (greičiau atvirkščiai), taip ir finansinio kapitalo absoliutizmas nepagerina turtų paskirstymo ir nesukuria poreikio didesniam darbo vietų skaičiui. Finansinio absoliutizmo struktūrinėmis pasekmėmis tampa skurdas, nedarbas ir sunkios darbo sąlygos.rnrn7-8 dešimtmečiais varguomenei (kurių pajamos buvo mažesnės už 1$ per dieną) priklausė 200 mln žmonių. 10 dešimtmečio pradžioje šis skaičius pasiekė 2 milijardus. Be to,

„…didžiausių 200 planetos firmų pajamos sudaro daugiau kaip ketvirtadalį pasaulio ekonomikos pajamų, tuo tarpu šios firmos suteikia darbą tik 18,8 milijonams žmonių, t.y. mažiau kaip 0,75% pasaulės darbo jėgos. (Ignacio Ramonet. LMD. I/1997, Nr 15)“.

Vis daugėja vargingų ir nuskurdusių žmonių, ir vis mažėja turtingų bei praturtėjusių žmonų skaičius – tai pagrindinė Pirmosios neoliberaliojo galvosūkio detalės pamoka. Kad pasiektų šitą absurdą, pasaulinė kapitalizmo sistema „modernizuoja“ gamybą bei prekių judėjimą ir vartojimą. Naujoji technologinė revoliucija (informacinė) ir naujoji politinė revoliucija (megapolių atsiradimas ant nacionalinių valstybių griuvėsiu) sukėlė naują socialinę „revoliuciją“. Ši „revoliucija“ – tai ne kas kita, kaip visuomenės jėgų, visų pirma – darbo jėgos reorganizacija ir pertvarkymas.

Ekonomiškai aktyvūs gyventojų pasaulyje padaugėjo nuo 1376 milijonų 1960 metais iki 2374 milijonų darbuotojų 1990 metais. Padaugėjo sugebančių dirbti, t.y. sugebančių kurti turtus.

Tačiau „naujoji pasaulio tvarka“ perkilnoja šitą naują darbo jėgą geografinėje ir gamybinėje erdvėje, be to, pertvarko jos vietą (ar jos nebuvimą bedarbystės ar pusiau bedarbystės atvejais) globaline ekonomine prasme.

Per paskutinius 20 metų pasaulio gyventojų užimtumo srityse įvyko principiniai pokyčiai. Užimtumas žemės ūkio ir žvejybos sektoriuose nukrito nuo 22% 1970 metais iki 12% 1990 metais. Pramonėje – nuo 25% 1970 metais iki 22% 1990 metais. Tuo pat metu tretinis sektorius (prekyba, transportas, bankai, paslaugų sfera) išaugo nuo 40% 1970 metais iki 57% 1990 metais (duomenys iš „Mercado Mundial de Fuerza de Trabajo en el Capitalismo Contemporaneo“. Ochao Chi, Juanita del Pilar. UNAM. Economìa. Mèxico, 1997).

Tai reiškia, kad vis daugiau darbuotojų perkeliami į tas veiklas, kurios susijusios su prekių produktyvumo padidinimu ar prekybos jomis pagreitinimu. Tokiu būdu neoliberalioji sistema veikia kaip siper feodalas, kuris žvelgia į pasaulinę rinką kaip į vieningą įmonę, valdomą pasitelkus „modernizacijos“ kriterijus.

Neoliberalioji „modernizacija“ labiau primena laukinius pasaulinės kapitalistinės sistemos gimimo laikus negu utopišką „racionalumą“. „Šiuolaikinė“ kapitalistinė gamyba ir toliau remiasi vaikų, moterų ir imigrantų darbu. Iš 1148 milijonų planetos vaikų mažiausiai 100 mln gyvena praktiškai gatvėje, 200 mln dirba, ir manoma, kad 2000 metais dirbančių vaikų bus jau 400 mln. Be to, 146 mln Azijos vaikų dirba automobilių detalių, žaislų, drabužių, maisto produktų gamyboje, metalo apdirbimo sferoje ir chemijos pramonėje. Tačiau vaikų darbo eksploatacija būdinga ne tik „besivystančioms“ šalims: 40% anglų ir 20% prancūzų vaikų dirba, kad papildytų šeimų biudžetą ar kad paprasčiausiai išgyventų. Be to, „vietos“ vaikams atsiranda ir pramogų versle. JTO apskaičiavimais, kiekvienais metais seksualinių paslaugų rinka pasipildo milijonu vaikų (Ochao Chi, J. Op. Cit. duomenys).

Neoliberalioji bestija griauna visą planetos visuomeninę sferą, unifikuodama viską, netgi įprastas maitinimosi schemas.

„Nors pasaulyje ir pastebimi atskiri skirtumai vartojant maisto produktus kiekviename regione (ir jo viduje), vis dėlto, akivaizdus unifikavimo procesas, kuris peršamas nepaisant šių skirtumų, netgi nepaisant fiziologinių ir kultūrinių skirtumų, būdingų įvairioms zonoms“ („Mercado mundial de medios de subsistencia. 1960–1990“. Ocampo Figueroa, Nashelly, y Flores Mondragòn, Gonzalo. UNAM. Economìa. 1994).

Šita bestija užkrauna žmonijai sunkią naštą. Nedarbas ir nepakeliamos darbo sąlygos, dėl kurių kenčia milijonai darbuotojų visame pasaulyje, tapo žiauria realybe ir nenusimato nė menkiausių tendencijų, kad situacija sušvelnės. Nedarbas Europoje pakilo nuo 3,8% 1966 metais iki 6,3% 1990.

Rinkos dėsnių įpiršimas visam pasauliui, rinkos globalizacija žlugdo smulkias ir vidutines įmones. Išnykstant vietinėms ir regioninėms rinkoms smulkieji ir vidutiniai gamintojai pasilieka be jokios apsaugos ir be menkiausios galimybės konkuruoti su transnacionaliniais gigantais. Rezultatas – masiniai įmonių bankrotai. Pasekmės – milijonai bedarbių.

Vis besikartojantis neoliberalusis absurdas – gamybos augimas – nesukuria darbo vietų, priešingai, jis jas naikina. JTO vadina šitą etapą „augimu be rezultatų“.

Tačiau tuo košmaras nesibaigia. Be nedarbo grėsmės, darbuotojai susiduria su nuolat prastėjančiomis darbo sąlygomis. Didžiulis užimtumo nestabilumas, darbo savaitės trukmės didėjimas ir atlyginimų mažėjimas – visa tai yra globalizacijos apskritai ir paslaugų sferos augimo konkrečiais pasekmės.

„Pajungtose šalyse darbo jėga patiria įvairiapusišką sąlygų pablogėjimą: privesta iki kraštutinumo kadrų kaita, darbas be kontrakto, nereguliarūs ir paprastai gerokai žemesni už pragyvenimo minimumą atlyginimai, žeminantis pensijinis „aprūpinimas“, nepriklausoma nedeklaruojama veikla, turint tikslą gauti kažkokį papildomą uždarbį, neva apsaugotų visuomenės sluoksnių, pavyzdžiui, vaikų, darbas“ (Alain Morice. „Los trabajadores extranjeros, avanzadilla de la precariedad“. LMD. I/1997).

Viso to pasekmė – globalizuota socialinė praraja. Gamybos ir prekių apyvartos restruktūrizavimas bei gamybos jėgų perskirstymas veda į tai, kad atsiranda nereikalingi žmonės, tie, kurių nereikia „naujajai pasaulio tvarkai“, tie, kurie negamina, nevartoja, nėra kreditavimo objektai, trumpiau tariant, tie, kurie tampa našta.

Kiekvieną dieną stambūs finansiniai centrai įperša savo dėsnius valstybėms ir valstybių grupėms, restruktūrizuoja ir perskirsto jų gyventojus. Ir kai ši operacija pasibaigia, gauname situaciją, kai daugybė žmonių tampa „nereikalingais“.

„Tokiu būdu sparčiai auga nereikalingų gyventojų skaičius, gyventojų, kurie ne tik patiria didžiulį skurdą, bet ir kurių nepaisoma, kurie visiškai destruktūrizuoti ir išsibarstę, kurių vienintelis užsiėmimas yra klaidžioti gatvėmis, be namų, be darbo, be šeimos, be socialinių ryšių – bent jau be stabilių ryšių – klaidžiojimas, turint tik vieną vienintelį savo turtą – kartonines dėžes ar polietileno paketus“ (Fernàndez Duràn, Ramon. „Contra La Europa del capital y la globalizaciòn econòmica“. Talasa. Madrid, 1996).

Ekonominė globalizacija:…padarė būtiną realių uždarbių sumažinimą pasauliniu lygiu, kas drauge su socialinių išlaidų (sveikatos apsauga, švietimas, būsto statyba ir maitinimasis) sumažinimu ir prieš profsąjungas nukreipta veikla sukūrė pagrindinę bazę naujai neoliberaliai kapitalistinės aktyvacijos politikai“ (Ocampo N. y Flores G. Op. cit.).

TREČIOJI DETALĖ

Klaidžiojantis migracijos košmaras

Anksčiau mes kalbėjome apie susidariusias Trečiojo Pasaulinio karo metu naujas teritorijas, laukusias savo užkariavimo (buvusi socialistinė stovykla) ir teritorijas, kurios turi būti iš naujo užkariautos „naujosios pasaulio tvarkos“. Kad to pasiektų, finansiniai centrai plėtoja trigubą strategiją, skleidžiančią nusikaltimus ir sulaukėjimą: įžiebia „regioninius karus“ ir „vidinius konfliktus“, kapitalai pradeda judėti naujais kaupimo keliais ir pradeda judėti didžiulės darbuotojų masės.

Pasaulinio grobikiško karo rezultatu tapo milijonų migrantų cirkuliacija po visą pasaulį. „užsieniečiai“ atsiduria pasaulyje „be sienų“, kuris buvo pažadėtas III Pasaulinio karo nugalėtojų, milijonai žmonių pasmerkti ksenofobų persekiojimams, nuolat prastėjančioms darbo sąlygoms, kultūrinio identiteto praradimui, policijos represijoms, badui ir mirčiai.

„Nuo Rio Grandės upės Amerikoje iki europietiškos „Šengeno erdvės“ įsitvirtina dvilypė prieštaringa tendencija: iš vienos pusės darbo migracijai sienos oficialiai užsidaro, o iš kitos – ištisos ekonomikos šakos svyruoja tarp nestabilumo ir lankstumo – patikimiausių priemonių pritraukti darbo jėgai iš užsienio“ (Alain Morice. Op. cit.).

Migrantai, pabėgėliai ar perkelti asmenys iš viso pasaulio tampa „užsieniečiais“ – kartais juos pakenčia, kartas – atstumia. Emigracijos košmaras, kad ir kokios būtų ją pagimdžiusios priežastys, toliau auga visoje planetoje. Žmonių, kuriais rūpinasi JTO pabėgėlių reikalų komisariatas, skaičius staigiai išaugo nuo maždaug 2 milijonų 1975 metais iki daugiau kaip 27 milijonų 1995 metais.

Likvidavus nacionalines sienas (prekėms), globalizuota rinka organizuoja pasaulinę ekonomiką: prekių bei paslaugų tyrimas ir prezentacija, kaip ir jų apyvarta bei vartojimas, apgalvojami tarpkontinentiniu mastu. Kiekvienai kapitalistinio proceso daliai „naujoji pasaulio tvarka“ organizuoja specializuotos ir nespecializuotos darbo jėgos perkėlimą ten, kur jos reikia. Neturėdamos nieko bendro su „laisva konkurencija“, kurią taip išgyrė neoliberalistai, darbo rinkos yra vis labiau ir labiau lemiamos migracijos srautų. Darbuotojų-specialistų atveju, nors lyginant su bendra pasauline migracija, jų skaičius nėra didelis, toks „smegenų nutekėjimas“ yra labai svarbus koncentruojant ekonominę ir informacinę valdžią. Ir vis dėlto, ar tai būtų kvalifikuoti specialistai, ar tiesiog paprastos darbo rankos, neoliberalistinė migracijos politika žymiai labiau orientuota į tarptautinės darbo rinkos destabilizavimą, negu į migracinių srautų slopinimą.

IV Pasaulinis karas, vykdydamas nuolatinį griovimą/valymą nuo žmonių ir atstatymą/reorganizaciją, išprovokuoja milijonų žmonių judėjimą. Šitų žmonių laukia košmariškos klajonės ir kitų šalių dirbantiesiems jie taps nesiliaujančia grėsme darbo stabilumui, priešu, kuris naudojamas gerinti šeimininko įvaizdžiui ir neišvengiamu pretekstu pateisinti rasistinį absurdą, kurį skatina neoliberalizmas.

KETVIRTOJI DETALĖ

Pasaulinis finansinis vienijimasis bei korupcijos ir nusikalstamumo globalizacija

Pasaulinio nusikalstamumo vadeivų paveikslas, kurį mums sukuria masinės informacinės priemonės, atrodo maždaug taip: vulgarūs vyrai ir moterys, prastai apsirengę, gyvenantys neįtikėtinuose pensionuose arba už grotų. Tačiau slepiama gerokai daugiau, negu parodoma: nei tikrieji šiandieninių mafijų lyderiai, nei jų organizacija, nei reali įtaka ekonominiam ir politiniam gyvenimui nėra niekieno paviešinama.

Jeigu jūs manote, kad nusikaltėlių pasaulis – tai kažkas iš anapusinio pasaulio ir prieblandos zonos srities, tai jūs smarkiai klystate. Dar Šaltojo karo laikais organizuotas nusikalstamumas įgavo pakankamai padorią išvaizdą ir ne tik pradėjo veikti kaip bet kokia kita šiuolaikinė įmonė, bet ir giliai prasiskverbė į politines ir ekonomines nacionalinių valstybių sistemas. Prasidėjus IV Pasauliniam karui, pradėjus diegti „naująją pasaulio tvarką“ ir jai iš paskos atsivėrus naujoms rinkoms, prasidėjus privatizacijai, susilpnėjus prekybos ir tarptautinių finansų kontrolei, organizuotas nusikalstamumas irgi globalizavo savo veiklą.

„JTO duomenimis, metinės nusikalstamų transnacionalinių organizacijų pajamos siekia maždaug trilijoną dolerių, ši suma ekvivalentiška BNP šalių, kuriose gyvena 3 milijardai žmonių. Šis vertinimas apima tiek tiesioginį pelną iš narkotikų verslo, nelegalios prekybos ginklais, radioaktyvių medžiagų kontrabandos ir panašiai, tiek ir pajamas, gaunamas iš mafijų kontroliuojamų veiklos sferų (prostitucija, lošimų biznis, juodoji valiutos rinka ir panašiai). Reikia pažymėti, kad šie duomenys neapima nei investicijų, kurias nusikalstamos organizacijos daro į legalaus verslo kontrolės struktūras, nei nusikalstamų organizacijų kontroliuojamų gamybos priemonių daugelyje legalios ekonomikos sektorių viduje“ (Michel Chossudovsky. „La Corruption mondialisèe“ en „Gèopolitique du Chaos“).

Nusikalstamos organizacijos padarė „tarptautinės kooperacijos dvasią“ sava. Susivienijusios, jos dalyvauja grobiant ir reorganizuojant naujas rinkas. Tai liečia ne tik nusikalstamą veiklą, jos dalyvauja ir legaliame versle. Organizuotas nusikalstamumas investuoja į legalų verslą ne tik norėdamos išplauti pinigus, bet ir kurdamos naujus kapitalus nelegaliai veiklai. Mėgstamiausios sritys – prekyba prabangiu nekilnojamu turtu, pramogų industrija, komunikacijų priemonės, pramonė, žemės ūkis, paslaugų sfera ir netgi bankai.

Ali Baba ir 40 bankininkų? Ne, šis tas dar blogesnio. Purvini organizuoto nusikalstamumo pinigai naudojami komercinių bankų savo veiklai: paskoloms, investicijoms į finansines rinkas, aukso ir valiutos įsigijimui.

„Daugelyje šalių nusikalstamos organizacijos pavirto valstybių kreditorėmis ir dėka savo veiklos rinkoje, daro įtaką vyriausybių makro ekonomikos politikai. Aplenkdamos biržas, jos investuoja į spekuliacines žaliavų ir subproduktų rinkas“ (Michel Chossudovsky. Op. cit.)

Be to, organizuotas nusikalstamumas turi ir taip vadinamą mokesčių rojų. Planetoje esama mažiausiai 55 tokios „rojiškos“ vietos (viena iš jų – Kaimanų salose, yra penktas pagal dydį bankinis centras pasaulyje, ten užregistruota daugiau bankų ir firmų, negu salose esama gyventojų). Bahamai, Britų Virginijos salos, Bermudai, Martinika, Vanuatu, Kuko salos, Maurikijus, Liuksemburgas, Šveicarija, Normandijos salos, Dublinas, Monakas, Gibraltaras, Malta – idealios vietos ryšiams megzti tarp pasaulinio organizuoto nusikalstamumo ir stambių finansinių centrų.

Be pinigų plovimo, mokesčių rojus naudojamas norint nuslėpti mokesčius. Šios vietos – tai taškai, kuriuose mezgami kontaktai tarp valstybinių sluoksnių, verslininkų ir organizuoto nusikalstamumo lyderių. Finansinėje sistemoje naudojamos naujausios technologijos užtikrina sparčią lėšų apyvartą ir nelegalių pelnų pėdsakų nuslėpimą.

„Legalus ir nelegalus verslas vis labiau persipina tarpusavyje, kas sukelia fundamentalius pokyčius pokarinio kapitalizmo struktūrose. Mafijos investuoja į legalų verslą; esama ir atgalinio proceso: finansiniai resursai keliauja į kriminalinės ekonomikos sferą per bankus ar komercines įmones, kurios dalyvauja pinigų plovime ir susijusios su nusikalstamu verslu. Bankai tvirtina, kad visos operacijos atliekamos sąžiningai ir kad bankų vadovybė nežino investuojamų fondų kilmės. Principas neuždavinėti nereikalingų klausimų, bankų paslaptis ir operacijų anonimiškumas – visa tai garantuoja organizuoto nusikalstamumo interesų apsaugą, gina bankų institutą nuo viešų tyrimų ir kaltinimų. Stambūs bankai ne tik sutinka išplauti pinigus, tikėdamiesi solidžių komisinių, bet ir teikia mafijoms kreditus su didesnėmis palūkanomis, tuo darydami žalą investicijoms į produktyvius pramonės ir žemės ūkio sektorius“ (Michel Chossudovsky. Op. cit.)

9 dešimtmečio pasaulinė skolų krizė sukėlė žaliavų kainų smukimą. Tai smarkiai sumažino besivystančių šalių pajamas. Ekonominės priemonės, kurias padiktavo Pasaulio bankas ir TVF tam, kad, kaip buvo manoma, būtų „atstatyta“ šių šalių ekonomika, tik paaštrino legalaus verslo krizę. Dėl to paspartėjo nelegalios ekonomikos vystymosi tempas, ši ekonomika užpildė erdvę, atsilaisvinusią bankrutavusiose nacionalinėse rinkose.

Pagal JTO ataskaitą:rnrn“nusikalstamų sindikatų įsibrovimą palengvino struktūrinio išlaidų mažinimo programos, kurias šalys skolininkės turėjo vykdyti mainais už TVF kreditus“ (United Nations. «La Globalization du crime». New York, 1995).

PENKTOJI DETALĖ

Teisėtas neteisėtos valdžios smurtas?

Neoliberalizmo sąlygomis valstybė siekia pati save apriboti iki „būtino minimumo“. Taip vadinama gerovės valstybė ne tik pavirto pasenusiu terminu, bet ir toliau atsikrato visko, kas sudarė jos esmę ir greitai iš jos nieko nebeliks.

Globalizacijos kabarete mes stebime valstybės atliekamą „šou“, kurio metu ji atlieka „šokį ant stalo“ ir nusimeta paskutinius drabužius iki to momento, kol ant jos beliks paskutinis būtinas elementas – represijų aparatas. Sunaikinta valstybės materialinė bazė, anuliuotos valstybės galimybės saugoti savo nepriklausomybę, ištrinti skirtumai tarp politinių klasių. Nacionalinės valstybės sparčiai virsta paprasčiausiu super įmonių „saugumo“ aparatu, įmonių, kurios diegia neoliberalizmą IV Pasaulinio karo eigoje.

Vietoje to, kad nukreiptų visuomenines lėšas socialinėms reikmėms, valstybės linkusios stiprinti ginkluotę ir rengti savo represines pajėgas, kad būtų galima efektyviai susidoroti su uždaviniu, kurį politika jau seniai liovėsi spręsti – visuotinės kontrolės įvedimu.

Šiuolaikinių valstybių represiniai aparatai vadina save „teisėtos prievartos profesionalais“. Tačiau ką daryti, jeigu prievarta jau pakluso rinkos dėsniams? Kur yra teisėta prievarta, o kur – neteisėtas smurtas? Į kokią monopoliją naudoti prievartą gali pretenduoti pusiau sunaikintos nacionalinės valstybės, jeigu laisvas paklausos ir pasiūlos žaidimas užginčijo šitą jų monopoliją? Argi mes neįsitikinome Detalėje 4, kad tarp organizuoto nusikalstamumo, vyriausybių ir finansinių sluoksnių esama labiau negu glaudžių santykių? Argi neakivazdu, kad organizuotas nusikalstamumas turi ištisas armijas, kurias sulaiko tik vienintelis faktorius – priešo galia. Tokiu būdu išeina, kad „monopolija naudoti prievartą“ jau nepriklauso nacionalinėms valstybėms. Šiuolaikinė rinka pardavė šią teisę…

Be polemikos apie teisėtą ir neteisėtą prievartą bei smurtą, esama dar ir diskusijos apie „racionalią“ ir „neracionalią“ prievartą.

Tam tikra dalis pasaulio intelektualų tvirtina, kad prievartos galima imtis „racionaliu“ būdu, „pasirinktinai“ nukreipti ją ir su „chirurginiu“ tikslumu panaudoti ją prieš blogį. Panašios idėjos įkvėpė neseniai vykusias ginklavimosi varžybas Amerikos Sąjungos šalyse: „chirurginis“, tikslusis ginklas ir karinės operacijos kaip Naujosios pasaulio tvarkos skalpelis. Taip atsirado „protingos bombos“, kurios, kaip man pasakojo vienas Irako kare dalyvavęs reporteris, nėra tokios labai jau protingos ir sutrinka, jeigu tenka atskirti ligoninę nuo raketų sandėlio, ir tokiu atveju „protingos bombos“ nesustoja, o griauna. Tačiau, galų gale, Persų įlanka yra pernelyg toli, taip kad pakaks apie „tą“ karą.

Ginčas apie „racionalią“ ir „iracionalią“ prievartą atveria kelią vienai įdomiai ir, deja, labai naudingai šiais laikais diskusijai. Galima, pavyzdžiui, paklausti, kaip suprasti tą „racionalumą“. Jeigu atsakymas – „valstybiniai sumetimai“ (tarki, egzistuoja valstybiniai interesai ir netgi egzistuoja toks dalykas kaip šiuolaikinės neoliberalios valstybės sumetimai), tai šiuo atveju verta užduoti klausimą, ar atitinka tie „valstybiniai sumetimai“ „visuomenės sumetimus“ (tarkime, natūralu, kad šiuolaikinėje visuomenėje išliko kažkiek racionalumo), ir dar daugiau – ar toji „racionali“ valstybės prievarta atrodo esanti tokia jau racionali visuomenei? Čia nėra apie ką pernelyg gudriai postringauti (nebent iš nuobodulio): šiuolaikiniai „valstybiniai sumetimai“ yra ne kas kita, kaip „finansinių rinkų sumetimai“.

Tačiau kaip gi šiuolaikinė valstybė valdo savo „racionalią prievartą? Ir, jei prisiminsime istoriją, kiek laiko tęsiasi šitas „racionalumas“? Nuo vienų rinkimų iki kitų arba iki perversmo, kai kuriais atvejais? Kiek valstybinio smurto atvejų, kuriuos savo laiku sveikino kaip „racionalius“, šiandien pripažįsta „iracionaliais“?

Ledi Margaret Tečer, kurią „dėkingai“ prisimena britų tauta, parašė prologą Kasparo Vainbergerio ir Piterio Šveicerio knygai „Sekantis karas“ (Regnery Publishing. Inc. Washington, D. C. 1996).

Šiame tekste ponia Tečer dalinasi kai kuriais samprotavimais apie tris bendrus bruožus, kuriais pasižymi Šaltojo karo“ pasaulis ir pasaulis po jo pabaigos. Pirmasis bruožas – visada bus pakankamai agresorių, keliančių grėsmę „laisvajam pasauliui“. Antrasis bruožas – „demokratiškos valstybės“ turi turėti karinį pranašumą prieš galimus agresorius. Ir trečiasis bruožas – karinis pranašumą turi lemti, visų pirma, technologinis pranašumas.

Prologo pabaigoje „geležinė ledi“ taip apibūdina „prievartos racionalumą“ šiuolaikinėse valstybėse: „Karas gali prasidėti dėl daugelio įvairių priežasčių. Tačiau blogiausias variantas paprastai nutinka, jeigu valstybės valdžia mano, jog gali pasiekti savo tikslų be karo arba, bent jau, ribotu karu, kuris gali būti greitai laimėtas. Tokie apskaičiavimai vėliau nepasiteisina“.

„Būsimų karų“ pagal knygos autorius scenarijai tai: Šiaurės Korėja – 1998 balandžio 6, Iranas – 1999 balandžio 4, Meksika – 2003 kovo 7, Rusija – 2006 vasario 7, Japonija – 2007 rugpjūčio 19. tokiu būdu, nėra abejonės, kas yra pagrindiniai agresoriai – aziatai, arabai, lotynų amerikiečiai ir europiečiai. Beveik visas pasaulis laikomas potencialiu agresoriumi, kuris kelia grėsmę šiuolaikinei „demokratijai“.

Viskas logiška (bent jau liberaliosios logikos požiūriu): šiuo metu valdžia (t.y. finansinė valdžia) supranta, kad savo tikslus gali pasiekti tik per karą, ir ne per „ribotą karą, kuris, gali būti greitai laimėtas“, o per visuotinį, pasaulinį visais atžvilgiais karą.rnrnIr mes tikime JAV valstybės sekretore Madlena Olbrait, kada jinai sako:

„Vienas iš prioritetinių mūsų vyriausybės uždavinių yra JAV ekonominių interesų gynimas pasauliniu mastu“ (The Wall Street Journal. 21.01.1997).

Turime suprasti, kad šiame kare visas pasaulis (noriu pasakyti – visas visas) – tai karinių veiksmų teatras.

Tokiu būdu galima padaryti išvadą, kad jeigu ginčas dėl „monopolijos taikyti prievartą“ vyksta ne rinkos dėsnių rėmuose, o sukelia kažkokių abejonių, tai pasaulinė valdžia įžvelgia tokiuose abejojančiuose „potencialius agresorius“.

ŠEŠTOJI DETALĖ

Megapolitika ir nykštukai

Kaip mes jau minėjome, nacionalinės valstybės šiandien puolamos finansinių centrų ir yra priverstos ištirpti megapoliuose. Tačiau neoliberalizmas ne tik kariauja savo karą, „vienydamas“ šalis ir regionus. Jo griovimo/ištuštinimo nuo žmonių ir atstatymo/sutvarkymo strategija suformuoja vieną ar daugiau lūžio linijų valstybių viduje.

Čionai slypi IV Pasaulinio karo paradoksas: pradėtas tam, kad būtų sunaikintos sienos ir „suvienytos“ šalys, šis karas palieka po savęs daugybę sienų ir suskaldytų gabalais valstybių, kurios pamažu žūsta šio karo metu. Nepriklausomai nuo pretekstų, ideologijų ir vėliavų, dabartinė pasaulinė nacionalinių valstybių vientisumo griovimo dinamika yra ne kas kita, kaip tam tikros politikos pasekmė, politikos, suvokiančios, kad įtvirtinti savo valdžią ir sukurti optimalias sąlygas savo tęstinumui jinai gali tik ant nacionalinių valstybių griuvėsių.

Jei kas nors abejoja dėl mūsų pateikto globalizacijos proceso kaip pasaulinio karo apibūdinimo, tai galite atmesti šias abejones, paskaičiavę kiek konfliktų kilo ar buvo sukelti sugriuvus kai kurioms valstybėms. Čekoslovakija, Jugoslavija, tarybų Sąjunga – štai tie rodikliai, demonstruojantys šių krizių gilumą ir į šipulius sudaužę ne tik politinę bei ekonominę valstybių bazę, bet ir jų visuomenines struktūras. Slovėnijos, Kroatijos ir Bosnijos scenarijai, kaip ir Rusijos karas su čečėnais demonstruoja mums ne tik tragišką socialistinio lagerio, kritusio į mirtiną „laisvojo pasaulio“ glėbį, likimą. Visame pasaulyje įvairiu mastu ir įvairiu intensyvumu kartojasi nacionalinio susiskaldymo procesas. Separatistinės tendencijos pastebimos Ispanijoje (baskai, katalonai, Galicija), Italijoje (Paduja), Belgijoje (Flandrija), Prancūzijoje (Korsika), Britanijoje (Škotija ir Velsas), Kanadoje (Kvebekas). Ir dar daugybė pavyzdžių iš kitų šalių.

Anksčiau mes kalbėjome apie megapolių formavimasi, dabar kalbame apie valstybių byrėjimą. Abu procesai vyksta dėl nacionalinių valstybių irimo. Kalba eina apie du lygiagrečius, nepriklausomus vienas nuo kito procesus? Tai dvi globalizacijos proceso pusės? Ateinančios mega krizės simptomai? Gal tiesiog izoliuoti vienas nuo kito reiškiniai? Mes manome, kad kalba eina apie prieštaravimą, būdingą globalizacijos procesui, vieną esminių neoliberalaus modelio prieštaravimų. Sienų naikinimas vardan prekybos laisvės, telekomunikacijų universalumas, informaciniai greitkeliai, visuotinai išplitę finansiniai centrai, tarptautiniai susitarimai dėl ekonominio vienijimosi ir apskritai visas šis globalizavimosi procesas, likviduojantis nacionalines valstybes, veda į vidinių rinkų suskaldymą. Jos neišnyksta ir neištirpsta tarptautinėse rinkose, o tik susmulkėja ir dauginasi.

Atrodo kaip prieštaravimas, tačiau globalizacija kuria suskaldytą pasaulį, pilną izoliuotų viena nuo kitos šukių (ir kurios neretai tarpusavyje konfrontuoja). Pasaulį, kurį sudaro uždaros ląstelės, beveik nesusijusios tarpusavyje trapiais ekonominiais tilteliais.

Tačiau neoloberalizmas, pretenduodamas į pasaulio suvienijimą, ne tik jį skaldo. Tuo pat metu jis sukuria politinį-ekonominį centrą, kuris vadovauja šiam karui. Ir kadangi, kaip mes pažymėjome anksčiau, finansiniai centrai primeta savo dėsnius (rinkos dėsnius) valstybėms ir valstybių grupėms, tai mums būtina iš naujo nustatyti politikos ir politinės veiklos ribas ir horizontus. Dėl to galima kalbėti apie mega politiką, būtent šiame lygmenyje įsitvirtins „pasaulio tvarka“.

Kai sakome „mega politika“, mes neturime galvoje veikiančių joje asmenų. Tokių asmenų, veikiančių šioje „mega sferoje“ yra mažai, pernelyg mažai. Mega politika aprėpia nacionalines politikas, t.y. pajungia jas savo vienintelei krypčiai, atitinkančiai pasaulinius interesus (kurie paprastai būna priešingi nacionaliniams interesams) ir kurios logika yra išimtinai rinkos logika, t.y. ekonominės naudos logika.

Remiantis šiuio grynai ekonominiu (ir nusikalstamu) kriterijumi, priimami sprendimai pradėti karus, išduoti kreditus, pirkti ir parduoti prekes, užmegzti diplomatinius santykius, skelbti ekonominius embargus, teikti politinę paramą, kurti įstatymus dėl migracijos, rengti valstybinius perversmus, pradėti represijas, rengti rinkimus, kurti tarptautinius politinius susivienijimus, kitaip sakant sprendimus, kurie daro įtaką ištisų valstybių išlikimui.

Finansinių centrų galia pasaulyje tokia didžiulė, kad jie gali drąsiai užmerkti akis į politines spalvas jėgų, kurios valdo vienoje ar kitoje šalyje tuo atveju, jeigu jiems garantuojama, kad ekonominė programa, t.y. sritis, atitinkanti pasaulinę ekonominę mega programą, liks nepakitusi.

Finansinės disciplinos įperšamos patiems įvairiausias pasaulinio politinio spektro atspalviams, kai tik jų atstovai ateina į valdžią savo valstybėse.

Pasaulinė valdžia gali pakančiai žvelgti į kairiųjų vyriausybę bet kurioje planetos dalyje, su sąlyga, kad ši vyriausybė nesiims priemonių, kurios prieštarautų pasaulio finansinių centrų planams. Bet pasaulio valdžia jokiu būdu nepakęs alternatyvios ekonominės, politinės ir visuomeninės organizacijos įsitvirtinimo. Nacionaliniai politikai mega politikos požiūriu tėra nykštukai, kurie turi klusniai vykdyti finansinio giganto paliepimus. Ir tai tęsis iki to laiko, kol nykštukai nesukils…

SEPTINTOJI DETALĖ

Pasipriešinimo maišai

Iš pažiūros veikianti be sutrikimų globalizacijos mašina susiduria su buku realybės nepaklusnumu. Tuo metu, kai neoliberalizmas plėtoja savo pasaulinį karą, visoje planetoje atsiranda protestuotojų grupės, žiebiasi nepaklusnumo židiniai. Finansinių biržų imperija susiduria su pasipriešinimo maišų priešprieša.

Taip, maišų. Įvairiausių dydžių, įvairiausių atspalvių, įvairiausių formų maišų. Jų vienintelis panašumas – tai pasipriešinimas „Naujajai pasaulio tvarkai“ ir nusikaltimams prieš žmoniją, kuriuos daro neoliberalusis karas.

Stengdamasis įpiršti savo ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį modelį, neoliberalizmas siekia pajungti sau milijonus žmonių ir atsikratyti visų, kam nebelieka vietos naujame pasaulyje. Tačiau gaunasi taip, kad šie „nebereikalingi“ ir „atliekami“ sukyla ir priešinasi valdžiai, kuri siekia juos sunaikinti. Moterys, vaikai, senukai, jaunimas, vietinės tautos, ekologistai, homoseksualistai, lesbietės, darbininkai – ir visi tie, kurie ne tik tapo atliekamais, bet ir trukdo naujai pasaulio tvarkai ir pažangai, sukyla, organizuojasi ir kovoja. Pripažindami save lygiais ir įvairiais, iškritę iš „pasaulio“ žmonės pradeda austi savo pasipriešinimo audinį, pasipriešinimo griovimo/išvalymo nuo žmonių ir atstatymo/reorganizacijos procesui, kurį plėtoja savo įžiebto pasaulinio karo metu neoliberalizmas.

Pavyzdžiui, Meksikoje taip vadinama Istmo de Teuantepeko integralaus vystymo programa išsikėlė uždavinį pastatyti šiuolaikinį tarptautinį sandėliavimo ir prekių realizavimo centrą. Vystymo zona apima pramoninį kompleksą, kuriame rafinuojamas trečdalis meksikietiškos naftos žaliavos ir pagaminama 88% naftos chemijos produktų. Transokeaniniai transporto keliai susidės iš autostradų, vandens trasų ir centrinės ašies – transseisminės geležinkelio linijos, už kurios statybą atsakingos penkios firmos: keturios amerikiečių ir viena kanadiečių. Projekto esmė – sukurti strateginę zoną, nešančią nuolatinį pelną. Du milijonai vietinių gyventojų taps krovikais, kontrolieriais arba gatvės prekeiviais (Ana Esther Ceceсa. «El Istmo de Tehuantepec: frontera de la soberania nacional». La Jordana del Campo. 28 de mayo 1997). Be to, Meksikos pietryčiuose, Lakadonos selvoje, pradedama įgyvendinti Lakadonos selvos stabilaus regioninio vystymo programa. Jos tikrasis uždavinys – perduoti kapitalui indėnų žemes, kurios, be savo istorinių turtų, turi dar ir urano bei naftos telkinių.

Projektai suskaldys Meksiką, atskirs pietryčius nuo likusios šalies dalies. Be to, kadangi kalba eina apie akrus, vienas iš išvardintų projektų tikslų yra sukilėlių judėjimų likvidavimas. Šitie projektai – kilpa, kurios tikslas – užsmaugti anti-neoliberalistinį sukilimą, prasidėjusį 1994 metais. Operacijos objektas – sukilę indėnai iš Sapatistų nacionalinio išsivadavimo armijos (SAIA).

Sukilusių indėnų tema reikalauja trumpo nukrypimo: sapatistai įsitikinę, kad Meksikoje (kalba eina tik apie Meksiką) nacionalinio suveriniteto atkūrimas ir gynimas yra dalis anti neoliberalios revoliucijos. Paradoksas slypi tame, kad SAIA yra kaltinamas Meksikos valstybės skaldymu. Realybėje gi, vieninteliai, kurie paskelbė apie savo separatistinius siekius, yra Tabasko valstijos, turtingos nafta, verslininkai ir federaliniai deputatai iš Čjapaso. Sapatistai įsitikinę, kad iškilus globalizacijos grėsmei, būtina ginti valstybę ir kad mėginimų suskaldyti Meksiką imasi ne teisėtai autonomijos reikalaujančios indėnų tautos, o valdantieji sluoksniai. SAIA ir geriausios nacionalinio indėnų judėjimo jėgos nori ne atsiskirti nuo Meksikos, o jų pripažinimo valstybės dalimi, turinčia savų savitumų. Tačiau reikalaujama ne tik to, dar jie nori demokratijos, laisvės ir teisingumo visai Meksikai. Paradoksai tęsiasi, kadangi kol SAIA kovoja gindamas nacionalinį suverinitetą, Meksikos federalinė armija kovoja su šiais gynėjais ir gina vyriausybę, kuri jau sugriovė nacionalinės nepriklausomybės materialinę bazę ir atidavė šalį ne tik stambiam užsienio kapitalui, bet ir narkobizniui.

Tačiau ne tik Meksikos pietryčių kalnuose egzistuoja pasipriešinimo zona ir vyksta karas su neoliberalizmu. Kitose Meksikos dalyse, Lotynų Amerikoje, JAV, Kanadoje, Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje daugėja pasipriešinimo maišų. Kiekvienas jų turi savo istoriją, savo skirtumus, savo panašumus, savo reikalavimus, savo kovas, savo pasiekimus. Ir jeigu žmonija turi vilties išgyventi ir tapti geresne, tai šios viltys slypi šiuose maišuose, kuriuos sukuria atliekami, nebereikalingi, išvyti žmonės.

***

Esama daug kitų pasaulinio galvosūkio detalių, tuo neverta abejoti. Pavyzdžiui, masinės informacijos priemonės, kultūra, aplinkos užterštumas, pandemijos. Čia mes norėjome papasakoti tik apie bendrus septynių detalių bruožus. Tačiau ir šitų septynių pakanka, kad jas pavaizdavus, mes suprastume, kad neįmanoma surinkti jų į vieną visumą. Ir tame glūdi pasaulio problema. Pasaulio, kurį globalizmas mėgina perdaryti: detalės nesutampa.

Ir dėl to, ir dėl daugelio kitų priežasčių, kurioms neatsirado vietos šiame tekste, būtina sukurti naują pasaulį. Pasaulyje, kuriame atsiras vietos daugeliui pasaulių, vietos visiems pasauliams…

Iš Meksikos pietryčių kalnų

Subkomandantė Markosas

Sapatistų nacionalinio išsivadavimo armija, Meksika, 1997 birželis.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą