LIBERASTIJA
kovo 5, 2011

Senovės Roma kaip dabarties ir ateities modelis

Senovės Roma kaip dabarties ir ateities modelis

Istorijos ratas

Įsiviešpatavus vienpoliariškam pasauliui, istorija apsuko savo ratą. Daugeliu atvejų žmonija tarsi sugrįžta 2000 metų atgal, į Senovės Romą. Daugelių reiškinių sutapimai tiesiog stulbina. Nors prieš 2000 metų tuometinė Eukumena neaprėpė visos planetos, bet tam tikra prasme galima kalbėti apie pasaulinį Romos viešpatavimą. Sen. Romos pasaulinė supervalstybė buvo pakankamai stabili. Buvo sukurta dinamiška piramidinė sistema – pinigai, vergai, vertybės, intelektualiniai pasiekimai judėjo nuo piramidės pagrindo į viršų, į Romą. Roma tarsi sugerdavo į save viso pasaulio gyvybinius syvus. Būdingas šios piramidės bruožas – gili praraja tarp gyvenimo lygio žmonių, gyvenančių apačioje ir viršuje. Apačioje buvo vergai, netekę visų žmogiškų teisių, viršuje – žmonės, disponuojantys nesuskaičiuojamais turtais ir neribota valdžia.

Šiandien, kaip ir prieš 2000 metų, žmonija gyvena vienpoliariniame pasaulyje, kuris šįkart paklūsta JAV. Struktūra – toji pati valdžios piramidė, ir lygiai taip pat į viršų kliauja finansų, turto ir intelekto srautai. Kaip ir senovėje, egzistuoja neįtikėtinas atotrūkis tarp gyvenimo lygio ties piramidės pagrindu ir jos viršūnėje. Apačioje atsidūrė žmonės, gyvenantys skurde, dažnai ant bado mirties slenksčio, viršūnės gyventojai maudosi prabangoje.

Bet yra ir kokybiniai skirtumai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Fizinio poveikio, fizinio smurto sąvoka, būdinga Senovės Romai, mūsų laikais pakeista informaciniu poveikiu, informacine prievarta. Ir vis dėlto galima kalbėti apie dėsningumų bendrumą. Įvykių Romoje analizė leidžia geriau suprasti, kas vyksta dabar ir numatyti, kas mūsų dar laukia. Žvilgtelsime į kai kuriuos konkrečius momentus.

Pasaulinio įsiviešpatavimo metodai

Būdinga Romos užsienio politikos veiksmų ypatybė buvo pastangų koncentracija esminiuose pasipriešinimo mazguose ir kryptyse. Aplink šalis, sritis ir asmenis, kurie veikdavo kaip pasipriešinimo centrai, būdavo išpučiami pieštaravimai. Jeigu jie peraugdavo į konfliktus, Roma įsikišdavo kaip arbitras. Rezultatas visada būdavo Romos naudai.

Kovoje už viešpatavimą Antikiniame pasaulyje, Roma ypatingą dėmesį kreipė į šalis, turinčias pasipriešinimo mentalitetą. Tik jas sutraiškius, galima būti tikru, kad pajungsi kitas tautas. Vienas ryškesnių pavyzdžių – sukilimas Ispanijoje, kurį išprovokavo Romos vietininkų godumas ir žiaurumas. Nesitaikstančios Ispanijos gentys pakilo į „ugninį karą“, vadovaujamos paprasto luzitanų piemens Viriato, kuris meistriškai organizavo partizaninį karą. Žuvus Viriatui ir numalšinus Luzitaniją, Roma savo dėmesį nukreipė į karingų ir nepaklusnių keltiberų gentį. Jų sostinė Numancija buvo įsikūrusi Duro upės aukštupyje, ant neprieinamo kalno, apsupta tankaus miško. Štai kaip karo eigą aprašo „Senojo pasaulio istorija“:

„Romos karvedžiai vienas po kito patirdavo nesėkmę. Ypač sunkus ir netgi gėdingas Romai buvo konsulo G. Gostilijaus Mancino pralaimėjimas 137 metais, kuris, skubaus atsitraukimo metu su demoralizuotos savo armijos likučiais buvo apsuptas keltiberų šalies dykvietėje ir buvo priverstas sudaryti su sukilėliais gėdingą Romai taiką. Senatas po Mancino teismo įsakė sutartį nutraukti, o Manciną, kaip viršijusį savo įgaliojimus, surištomis rankomis atidavė susidoroti numantiečiams. Tačiau pastarieji atsisakė jį priimti.

Kad atkurtų savo prestižą, Romos vyriausybė buvo priversta galiausiai pasiųsti kovai prieš ispanų sukilėlius šlovingą Kartaginos nugalėtoją Kornelijų Scipioną Emilijaną, paskirdama jį konsulu 134-iems metams. Miesto apgultis buvo vykdoma pagal visas tuometinių karų taisykles, patikrintomis dar Kartaginoje. Maištininkų miestas buvo visiškai izoliuotas apgulties pylimais ir bokštais. Plačioje erdvėje aplinkui buvo visiškai nuniokota, aplinkinės gyvenvietės buvo sunaikintos arba terorizuojamos. Parodžius mažiausią užuojautą apgultiesiems kokiame nors artimiausiame miesteliuke, Scipionas atvykdavo ten asmeniškai, baudžiamojo būrio priešakyje, ir įsakydavo kapoti gyventojams rankas. Netgi Duro upė buvo pertverta lynu, su prie jo pritvirtintais ašmenimis, kad niekas keltu negalėtų patekti į apgultą miestą. Numantiečiai savo ruožtu priešinosi net su Ispanijai nebūdingu didvyriškumu. Jie darė nuolatinius išpuolius ir provokavo romėnus atviriems mūšiams, nežiūrint į tai, kad mieste siautėjo žiurus badas ir epidemijos. Galiausiai jie apsidavė Scipionui, bet prisipažino, kad dauguma jų tebetrokšta laisvės ir nori patys suvesti sąskaitas su gyvenimu. Dėl to jie prašė atidėti miesto atidavimą vienai dienai, kad spėtų nusižudyti… Kai kurie iš jų savanoriškai nusižudė įvairiais būdai, o likusieji trečią dieną po to išėjo iš miesto ir atėjo į paskirtą vietą siaubingai atrodydami, nepanašūs į žmones… Scipiono susidorojimas buvo negailestingas. Visus likusius gyvus Numacijos gyventojus jis pardavė į vergiją, išskyrus 50 žmonių. Šiuos paskutinius jis apsiliko, kad parodytų Romos liaudžiai savo triumfo metu. Miestas buvo sunaikintas ir sulygintas su žeme, taip kad vėliau buvo sunku atrasti jo vietą. Teritorija buvo išdalinta kaimynams“.

Ne mažiau žiauriu keliu link viešpatavimo ėjo ir Amerika. Pakanka prisiminti pusę milijono japonų, sunaikintų atominėmis bombomis, du milijonus vietnamiečių, išžudytus baisiausiais nuodais – dioksinais, taikių Irako ir Jugoslavijos gyventojų bombardavimus. Kaip ir Romoje, kad būtų sunaikinta numatyta auka, būdavo išpučiami visi prieštaravimai, tiek šalių viduje, tiek išorėje. Savo laiku, kovoje prieš Numaciją, Scipiono ekspedicijai buvo stengtasi suteikti visaliaudinį pobūdį: 4000 savanorių užsirašė į jo armiją, sąjungininkai Nubijos, Pergamo ir Sirijos karaliai atsiuntė savo pagalbinius būrius. Taip ir dabar prieš Iraką ir Jugoslaviją buvo pasiųsti sąjungininkų daliniai.

Visuomeninė piramidė

Ir Romoje, ir šiuo metu mes turim reikalą su ypatingu socialinės sistemos tipu, kuris nesusiveda vien į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Ši sistema apima visą pasaulį. Ji yra hierarchinio pobūdžio ir aprėpia įvairių kategorijų valstybes, išsidėsčiusias piramide. Romą sudarė pats miestas, sąjunginės teritorijos ir provincijos. Štai ką istorikai rašo apie provincijas:

„Pats provincijos terminas reiškė tais laikais – „pavaldi“, „nugalėta“, „pergale įgyta“ sritis. Provincija tokiu pagrindu buvo atvirai laikoma „Romos tautos trofėjumi“ visiškai pilna ir tikslia šio išsireiškimo prasme, t.y. kartu su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, žeme, nuosavybe, gyvuliais ir žmonėmis. Nuo užkariavimo momento provincijoje jau nebėra nei teisės, nei įstatymų, nei nuosavybės, nei žmonių asmenybių – vien nugalėtojo valia disponuoti savo grobiu.

Didžiulis brangiųjų metalų, užgrobtų meno kūrinių ir kitų vertybių srautas nepaliaujamai tekėjo iš užkariautų žemių į Romą. Didžioji grobio dalis patekdavo į valstybės iždą, ypač auksas ir sidabras, kurį atiduodavo įvairūs karvedžiai, sugrįžę iš sėkmingų žygių. Atidavimas vykdavo triumfų, kurie, iš esmės, virto prašmatniomis užgrobtų turtų demonstracijomis, metu. Plutarchas, pavyzdžiui, taip vaizduoja Emilijaus Paulo biografijoje jo triumfą 168 metais: tris dienas jo kariuomenė nešė pro žmones atiduoti į iždą meniškus daiktus, 750 dėžių su sidabru, 78 dėžes su auksu ir daugybę brangių daiktų, užgrobtų Graikijoje. Didžiausią populiarumą Emilijui suteikė šie jo makedonietiški žygiai dėl to, kad jis įnešė į iždą tokias milžiniškas sumas, kurios leido nerinkti tiesioginių mokesčių 125 metus. Dėl to Romos iždas ne tik greitai atsikratė visų savo skolų, bet ir sugebėjo iš gauto pertekliaus išleisti milžiniškas sumas įvairiems, brangiai kainuojantiems statiniams. Kita žymi grobio dalis atitekdavo karo vadams – provincijų užkariautojams ir valdytojams“.

Šiuolaikinė piramidė kuriama remiantis ne fizine prievarta, bet informacine. Kaip ir senovėje, didžiuliai pinigų, vertybių, materialinių gėrybių srautai teka aukštyn, į Ameriką. Apie gyvenimą Romos piramidės viršuje rašo I. Herderis:

„Man trūksta žodžių aprašyti siaubingam išlaidavimui ir prabangai, įsiviešpatavusiai ne tik pačioje Romoje, bet ir visose romėnų valdose nuo Azijos užkariavimo laikų – visais aspektais: puotose ir žaidynėse, delikatesuose ir aprangoje, architektūroje ir namų apyvokoje. Negali patikėti savo akimis, kai skaitai visos tos prabangos aprašymus, kiek kainavo užjūrio brangenybės ir kokios didžiulės buvo, kaip pasekmė, išlaidžių romėnų, neseniai paleistų iš vergijos, skolos. Tokios išlaidos neretai privesdavo iki žiauraus skurdo, o ir pats savaime tasai romėniškas išlaidumas buvo toksai skurdas. Visi Romos menai nukeipti į tai, be ko galima buvo išsiversti, ne į naudingus dalykus, o į siaubingą prabangą ir išlaidavimą – buvo statomos triumfo arkos, pirtys, paminklai, teatrai, amfiteatrai, visokie stebuklingi pastatai, kuriuos suręsti tegalėjo tik šie visą pasaulį apiplėšę žmonės“.

Čia irgi galima rasti paralelių su Amerika, apiplėšiančia visą pasaulį, su jos prabangoje skendinčiais aukščiausiais sluoksniais.

Vergų padėtis

Kad egzistuotų ir būtų stabili galinga piramidė, reikalingas atotrūkis tarp gyvenimo lygio apačioje ir viršuje. Šis atotrūkis turi būti pakankamai didelis, o žmonių kiekis apačioje turi būti gerokai didesnis, nei viršuje. Būtent Romoje egzistavo didžiausia istorijoje vergų, patiriančių žiauriausią eksploataciją, koncentracija. Apie vergų skaičių kalba tokie pavyzdžiai. Cezaris užgrobė Galijoje ir pardavė į vergiją milijoną žmonių. Prie Augusto Romos mieste buvo apie 600 000 laisvų žmonių ir 900 000 vergų. II šimtmetyje visa Italija buvo perpildyta vergais ir retas laisvas žmogus netapo vergvaldžiu. Nemažai turtuolių turėjo po 20 000 vergų.

Žiauru išnaudojimas vyko tokiose ekonomikos šakose, kaip akmens skaldyklos, rūdynai, plytų fabrikai, malūnai, aliejaus gamyklos, duonos kepyklos, tekstilės fabrikai. Štai vergų padėties aprašymas:

„Niekam nebuvo gailesčio. Neleido atsipūsti nei ligoniams, nei neįgaliems, nei moterims. Visus be išimties vertė dirbti rimbų pagalba iki to laiko,kol jie, galutinai išsekinti nuovargio, žūdavo“. Suprantama, kad dirbti tokį žudantį darbą, kurio vaisiai visiškai atitekdavo vergvaldžiams, vergus galima buvo priversti tik pačiomis nežmoniškiausiomis prievartos ir bauginimo priemonėmis. Dėl to fizinės nepakankamai paklusnių bausmės susiformavo į ištisą elgesio su vergais sistemą.

Mušimas, kai būdavo netgi išmušami dantys ar akys, buvo toks kasdieninis ir įprastas reiškinys, kad jam jau neteikė ypatingos reikšmės nei vergai, nei vergvaldžiai, kuo galima įsitikinti bet kurioje Plauto komedijoje, kurioje vaizduojami vergai. Įprasčiausias poveikio metodas buvo plakimas rykštėmis ir rimbais. Dažnai komedijose įsilinksminę vergai netgi puikuojasi „savo nugarų žaizdomis“, panieka rykštėms ir atsparumu grandinėms ir lazdoms, pančiams, kalėjimams, virvėms, geležiniams antkakliams, panieka budeliams.“

Vergas buvo paverčiamas daiktu, jis netgi neturėjo savo vardo:

„Dažnai vergus vadino tiesiog pagal jų tautinę priklausomybę, pavyzdžiui, Trakas, Siras, Skitas, Lidija, Jona, Sira ir t.t., pagal pardavėjo ar pirkimo vietos vardą ir pavadinimą, pvz., Artemidoras, Efesietis. Kartais duodavo sudėtingus mitologinius, botaninius ir kitus vardus: Agamemnonas, Hektaras, Leonidas, Hiacintas, Narcizas, Chrizogonas. Bet visa tai – ne nuosavi vardai, išskiriantys asmenybę kaip individą, tai viso labo savotiškos inventoriaus etiketės, besikeičiančios pagal savininkų kaprizus, ypač vergams pereinant į kitas rankas.

Romos teisė nepripažino vergų santuokų ir šeimų. Vergai galėjo būti tik sugyventiniais pagal šeimininko valią ir nurodymus. Vaikai nuo tokių sugyventinių nepriklausė tėvams, o buvo traktuojami kaip paprasčiausias „prieauglis“ ir tapdavo visiška motinos savininko nuosavybe. Tokios vergų šeimos dažniausiai būdavo išparduodamos atskirai. Seni ir ligoti vergai būdavo parduodami pirmiausiai, arba, nesant galimybės jų parduoti, paprasčiausiai būdavo išvaromi iš namų.Įstatymai nepripažino kokių nors vergo nuosavybės teisių, kadangi pats vergas buvo šeimininko nuosavybė. Visos galimos jo santaupos nuo įvairių dovanų, gautų iš svečių, sukauptos taupant maistpinigius, dirbant atsitiktinius darbus, priklausė šeimininkui ir bet kuriuo metu galėjo būti atimtos.

Pagaliau, vergas, kadangi jis ne asmenybė, o gyvulys ar daiktas, nėra atsakingas už savo veiksmus prieš teismą: už jo elgesį atsakingas tik jo šeimininkas. Jeigu vergas padarė nuostolio kokiam nors piliečiui, šeimininkas turėjo padengti tuos nuostolius, be to, buvo leidžiama, kaip užmokestį atiduoti nukentėjusiam patį vergą. Jeigu, kraštutiniu atveju (ko stengtasi vengti), tekdavo kviesti vergą į teismą kaip liudininką, tai buvo reikalaujama būtinai tardyti jį, naudojant kankinimus, atsižvelgiant ne į jo žmogiško proto, kurio jis atseit neturi, parodymus, o, kaip mokė Romos juristai, „į jo kūno šauksmą“. Jei kankinimų metu vergas būdavo sužalojamas ar mirdavo, savininkas gaudavo atitinkamą kompensaciją“.

Apskritai galima teigti, kad Romos Imperija sukūrė taip puikiai sutvarkytą, išvystytą ir visaapimančią vergvaldystės formą, kokios nebuvo visame Senąjame Pasaulyje.

Pažvelgę į šiuolaikinę piramidę, t.y. į šiuolaikinę „pasaulinę bendriją“, galime pamatyti stebėtiną sutapimą. Iš 6 milijardų žmonių, keturi milijardai gyvena skurde, beveik milijardas badauja ir balansuoja ant bado mirties slenksčio. Jų gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo senovės vergų gyvenimo. Bendro vergų skaičiaus Romoje neįmanoma tiksliai nustatyti. Žinoma, kad Italijos teritorijoje, kur vergų skaičius buvo maksimalus, jų kiekis kelis kartus viršijo laisvų žmonių kiekį. Paėmus visą Romos imperijos teritoriją, ir teritorijas, kurios nuo jos priklausė, vergų ir laisvųjų santykis bus ne toks didelis. Kitaip sakant, senoji Roma ir šiuolaikinė Amerika yra artimos turtingųjų ir vargingųjų proporcijomis. Bet jei turėti galvoje teritorijas, nepavaldžias Romai, tai procentiniu atžvilgiu dabar situacija netgi blogesnė nei prieš 2000 metų, nekalbant jau apie absoliutų vargingųjų skaičių.

Visuomenės moralė. Valdovai

Būdingas praeities ir dabarties piramidžių ypatumas – moralinis visuomenės pakrikimas, valdančios viršūnės asmeninių savybių degradacija ir išsigimimas. Bendrą situaciją Romoje aprašė visa eilė Antikos autorių, tarp kurių gilumu ir sistemingumu pasižymi Svetonijus, aprašęs 12 imperatorių gyvenimus ir papročius. Štai ką autorius rašo apie imperatorių Tiberijų:

„Kapryje jis priėjo prie to, kad įkūrė ypatingus miegamuosius kambarius, slaptus ištvirkimo lizdus. Surinktos iš visur minios mergšių ir berniukų – tarp jų buvo tie siaubingų saldybių išradėjai, kuriuos jis vadino „nugaros trynikais“ – be paliovos poravosi priešais jo akis po tris, šiuo reginiu sužadindami jo gęstantį geismą. Miegamieji buvo išdėstyti tai šen, tai ten, jis juos išpuošė itin nepadoraus turinio paveikslais ir skulptūromis ir išdėliojo kambariuose Elefantidos knygas, kad visi „besidarbuojantys“ turėtų po ranka pavyzdžius, ką daryti. Net miškuose jis visur prikūrė Veneros „vietelių“, kur grotose ir tarp uolų jauni abiejų lyčių žmonės visų akivaizdoje vaizdavo faunus ir nimfas. Už tai jį atvirai ėmė vadinti „ožiu“, perdirbdami salos pavadinimą.

Bet jame buvo dar bjauresnių ydų. Apie tai nuodėminga net klausytis ir kalbėti, bet dar sunkiau tuo patikėti. Jis priveisė paties švelniausio amžiaus berniukų, kuriuos vadino savo žuvytėmis ir su kuriais smaginosi lovoje. Tokio pobūdžio aistrai jis buvo linkęs ir iš prigimties, ir dėl senatvės. Dėl to įteiktą jam pagal paveldėjimą Parasijaus paveikslą, vaizduojantį Meleagro poravimąsį su Atalanta, jis ne tik priėmė, bet ir pasikabino miegamąjame, nors jam ir buvo siūlyta vietoje paveikslo paveldėti milijoną pinigais, jei paveikslas jį sutrikdys. Kalbama, kad net aukojant dievams, jis vieną sykį taip įsiaudrino, matydamas berniuko, nešančio šventuosius dūmus, grožybes, kad negalėjo atsispirti ir po ritualo vos ne iš karto nusivedė jį į šalį ir „paturėjo“, o tuo pat metu, ir jo brolį fleitistą; bet kai jie po to ėmė kaltinti vienas kitą negarbe, jis liepė sutraiškyti abiems kelius.Tyčiojosi jis ir iš moterų, net pačių kilmingiausių…“

Ne mažiau įdomūs imperatoriaus Kaligulos žygdarbiai:

„Drovumo jis nepakentė nei savyje, nei kituose. Su marku Lepidu, su pantomimu Mnesteru, su kažkokiais įkaitais jis, kalbama, turėjo nuolatinių ryšių. Valerijus Katulas, jaunuolis iš konsulų giminės, pareiškė visiems girdint, kad nuo pramogų su imperatoriumi jam skauda juosmuo. Nekalbant jau apie jo kraujomaišą su seserimis ir apie jo aistrą paleistuvei Piralidei, nė vienos moters jis nepalikdavo ramybėje. Paprastai jis pakviesdavo jas su vyrais pietų ir kai jos praeidavo pro jo ložę, atidžiai apžiūrėdavo ir neskubėdamas, kaip vergų pirklys, o jei kuri nors iš gėdos nuleisdavo akis, jis pakeldavo jos smakrą ranka. Paskui, kilus pirmam norui, išeidavo iš pietų kambario ir pasikviesdavo tą, kuri labiausiai jam patiko; o sugrįžęs, dar su pasitenkinimo pėdsakais veide, garsiai gyrė ją ar keikė, smulkiai vardindamas, ką gero ar blogo rado jos kūne ir kokia ji buvo lovoje.

Prabanga jis pranoko pačius didžiausius švaistūnus. Jis sugalvojo iki tol negirdėtus apsiplovimus, neregėtas vaišes ir puotas – audėsi kvapniuose aliejuose, karštuose ir šaltuose, gėrė brangius perlus, ištirpdytus acte, puotos dalyviams dalino duoną ir užkandą auksiniuose induose: „reikia gyventi arba kukliai, arba kaip cezaris! „ – sakydavo jis“.

Šiuolaikinė pasaulio bendrija savo morale mažai kuo skiriasi nuo Romos. Seksualinius Tiberijaus žaidimus su vaikais toli pranoko šiuolaikinė „žmogaus teisių“ visuomenė. Galima atkreipti dėmesį į panašumus tarp Tiberijaus ir Klintono. Tiberijus Svetonijaus aprašytais metodais gaivino savo gęstantį geismą, tame tarpe ir naudodamasis mažamečiais. Klintonas pagarsėjo oraliniu seksu. Bet esmė, žinoma, ne asmenybėse. Svarbiausia – pati visuomenės būklė. Kaip ir senovėje, reikia atkreipti dėmesį į elgesį su vaikais. Visame pasaulyje siautėja vaikų tvirkintojai pedofilai. Viename leidinyje pateikiamas toks apibūdinimas: pedofilija, tai „seksualinis susidomėjimas mažamečiais“. Pedofilija neišvengiamai provokuoja tokius nusikaltimus kaip seksualinis priekabiavimas, vaikų pornografija ir kt. Siaubą kelia iš viso pasaulio plūstantis srautas pranešimų apie nusikalstamas organizacijas, kurios pelnosi iš seksualinio vaikų išnaudojimo. Aukomis tampa tiek berniukai, tie mergaitės. Apgauti vaikai patiria seksualinius pasityčiojimus, paskui juos arba įbaugina, arba užverčia dovanomis, kad išlaikytų „klube“. Šiuos nusikaltimus planuoja ir vykdo neretai žinomi savo sluoksniuose žmonės, kurie veikia žinant policijai ir teismo organams ir yra jų globojami.

Neseniai, vykdant vieną plataus masto operaciją prieš vaikų pornografiją Internete, slaptoji policija 12 valstybių surengė kratas ir areštus daugiau kaip 100 įtariamų pedofilija namuose. Tik iš vienos pedofilų gaujos buvo konfiskuota daugiau kaip 100 000 vaikų porno nuotraukų. Anglų detektyvas, vadovavęs penkių mėnesių trukmės Interneto tyrimui, pasakė: „Bet kokiam normaliam žmogui šių nuotraukų turinys keli šleikštulį“. Ten buvo ir mergaitės, ir berniukai, kai kuriems tebuvo vos du metukai. Belgijos policijos nuomone, šios vaikų pornografijos nuotraukos Internete yra „pačios bjauriausios, kokias tik galima įsivaizduoti. Didesniam efektui pasiekti, netgi buvo naudojamasi nuotraukomis, kuriose žmonės prievartavo nuosavus vaikus“. Vienas vyras patalpino nuotraukas, kurioje prievartavo dukterėčią. Tarp įtariamųjų buvo mokytojai, mokslininkas, juridinio fakulteto studentas, studentas medikas, boiskautų būrio viršininkas, buhalteris ir universiteto profesorius.

Kaip matome, pastebimas „krikščionių“ tarpsluoksnis Vakaruose, įskaitant dvasininkus, tiesiogiai dalyvauja vaikų tvirkinime. Tai apsiekė tokį mastą, kad netgi Latvijos vyriausybės nariai buvo apkaltinti pedofilija. Šiuolaikinėje Amerikoje kaip lavina auga sodomitų skaičius, vyksta gausūs renginiai, kur jie dalyvauja ir netgi sudaromos oficialios santuokos tarp tos pačios lyties asmenų.

Tam tikros paralelės įžvelgiamos tarp savotiško Romos imperatorių „humanizmo“ ir šiuolaikinių valdovų elgsenos. Štai kas rašoma apie imperatorių Tiberijaus ir Domiciano „gailestingumą“, Svetonijaus darbuose:

Apie Tiberijų:

„Agripina, jo marti, po vyro mirties pradėjo dėl kažko pernelyg drąsiai skųstis. Jis sugriebė jai už rankos ir pratarė graikiškas eiles: „Tu, dukra, laikai įžeidimu, kad neviešpatauji?“ Nuo to laiko jis su ja nebekalbėjo. Kartą per pietus jis ištiesė jai obuolį ir ji nesiryžo jo paragauti. Po to jis net nekvietė jos prie stalo,apsimesdamas, tarsi jį apkaltino nuodijimu. O ir viena, ir kita buvo suplanuota iš anksto: jis turėjo jai pasiūlyti obuolį, kad ją išbandytų, o jis – atsiakyti kaip neišvengiamos žūties. Galiausiai jis apšmeižė ją, neva Agripina norėjo išsigelbėti nuo jo ar tai prie Augusto skulptūros, ar tai kariuomenėje, ir dėl to ją ištrėmė į Pandaterito salą, o kai ji pradėjo murmėti, tai centurionas sumušė ją ir iškabino akį. Agripina nusprendė nusimarinti badu, bet ji įsakė per prievartą pražiodinti ir krauti maistą. Netgi kai ji, užsispyrusi, mirė, jis nesiliovė jos persekioti: Agripinos gimtadienį paliepė nuo šiol laikyti nelaiminga diena. Jis laikė savo nuopelnu tai, kad nepasmaugė Agripinos ir neįmetė į Hemonijas: už tokį savo gailestingumą ji bet priėmė Senato vardu dekretą, kuriame buvo pareikštas dėkingumas ir paaukota aukso, kurį patalpino Kapitolijaus Jupiterio šventykloje.“

Apie Domicianą:

„Po pilietinio karo jo kraugeriškumas dar labiau sustiprėjo. Kai ištardytų iš belaisvių besislapstančių bendrininkų vardus, jis sugalvojo naują kankinimą: pridegindavo jų lyties organus, o kai kuriems nukirsdavo rankas. Kaip žinia, iš kilmingų sąmokslininkų buvo pasigailėta tik dviejų, senatoriaus statusą turintis tribūnas ir centurionas: stengdamiesi įrodyti savo nekaltumą, jie apsimetė ištvirkėliais, kuriuos dėl to niekino ir kariuomenė, ir karvedys. Jo nuožmumas buvo ne tik beribis, bet ir rafinuotas bei klastingas. Valytoją, kurį jis prikalė prie kryžiaus, išvakarėse jis pasikvietė pas save, pasisodino šalimais ir paleido namo nuramintą ir patenkintą, netgi apdovanojęs vaišėmis nuo savo stalo…

O kad skaudžiau įžeistų žmonių kantrybę, visus savo rūsčiausius nuosprendžius pradėdavo pareiškimu apie savo gailestingumą, ir kuo švelnesnė buvo pradžia, tuo tikresnis buvo žiaurus galas. Kelis žmones, apkaltintus didybės įžeidimu, jis pristatė į Senato teismą, paskelbęs, kad nori šį kartą patikrinti, ar labai jį myli senatoriai. Jis be vargo pasiekė, kad juos nuteistų mirčiai pagal protėvių papročius, bet paskui, įbaugintas bausmės žiaurumo, nutarė apmalšinti pasipiktinimą Senate tokiais žodžiais: „Leiskite man, tėvai senatoriai, vardan jūsų meilės man, paprašyti jūsų malonės, kurios pasiekti, aš žinau bus nelengva: tegu duota bus nuteistiesiems patiems pasirinkti mirtį, kad jūsų akys galėtų išvengti baisaus reginio, o žmonės suprastų, kad senate dalyvavau ir aš“.

Nesunku rasti panašumų tarp Tiberijais gailestingumo ir Amerikos bei asmeniškai Klintono humaniškumo Jugoslavijos atžvilgiu, kur buvo nužudyta „viso labo“ 2000 ir sužeista 6000 žmonių, nors aukų skaičių Klintonas galėjo ir padidinti. Amerikos žiniasklaida nepaliaujamai kalba apie „žmogaus teises“, „humaniškumą“, tačiau, kaip ir senovėje, organizuojamos politinių priešininkų žudynės. Kelis kartus sužlugo pasikėsinimai į Fidelį Kastro, organizuoti CŽV. Amerika tiesiogiai įsipainiojusi į buvusio Afganistano lyderio Nadžibulos kankinimų ir nužudymo istoriją. Valdančių Amerikos sluoksnių humaniškumas mažai skiriasi nuo Tiberijaus ar Domiciano gailestingumo.

Plebsas

Kaip ir Romoje, taip ir mūsų dienomis Amerikoje vyko ir vyksta formavimasis sluoksnio, kuris vadinamas plebsu. Romoje miestai palaipsniui buvo perpildyti žemių netekusiais valstiečiais“:

„Atvykėliai, kuriems labiausiai sekėsi, leidosi į įvairius smulkius verslus, paprastai susijusius su jų ankstesniais kaimiškais užsiėmimais. Tačiau dauguma, nerasdami pastovaus ir konkretaus užsiėmimo, valkatavo ir elgetavo. Ištisas dienas šie alkani žmonės trynėsi forume ir turgaus aikštėse, ieškodami kokio nors atsitiktinio uždarbio, kuris leistų užsidirbti porą asų skurdiems pietums. Iš jų visada galima buvo užverbuoti melagingus liudytojus teisme, skundikus, žmones, pasirengusius fiziškai kumščiais ar peiliais susidoroti su samdytojo priešais. Nevykę aktoriai tarp jų samdydavo ištisas „klakerių“ gaujas, kandidatai į renkamus postus galėjo nusipirkti čia reikalingą jiems balsuotojų skaičių, turtingi žmonės suburdavo iš jų didžiules klientų minias.

Šitaip Romoje ir kituose dideliuose Italijos miestuose susiformavo „basakojo proletariato“ sluoksnis (liumpenai), kurį amžininkai su panieka vadino miesto plebsu. Dėl permanentinės ir beviltiškos bedarbystės, tie žmonės taip priprato prie pusbadžio egzistavimo, kad jau prarado bet kokiu sugebėjimus dirbti ir siekius susirasti nuolatinį darbą“.

Dėl žemo moralinio lygio ir siaurų egoistinių polinkių, o taip pat dėl valdžios ir turtingųjų išlaikytinių statuso, plebsas buvo ne tik nenaudingas žmonių sluoksnis, bet ir vaidino neigiamą vaidmenį. Kaip ir senovėje, Amerikoje auga sluoksnis žmonių, nedalyvaujančių darbiniuose santykiuose, bet gyvenančių iš socialinių išmaldų. Jų pagrindinis lozungas – „duonos ir reginių“. Tarp jų daugėja narkomanų ir iškrypėlių, kultivuojančių pačius žemiausius instinktus.

Romos žlugimas

Romos imperija pasižymėjo aukšta visuomeninio gyvenimo organizacija – tai ir puikiai sustyguotas miestų valdymas, ir intensyvus ūkinis bei kultūrinis gyvenimas. II šimtmetyje, valdant Antonijų dinastijai, Roma tapo gražiausiu ir geriausiai sutvarkytu Eukumenos miestu: pastatyta daugybė monumentalių statinių, mauzoliejų, statulų, kolonų. Aukštuomenė statosi gausybę rezidencijų ir vilų. Visos gatvės išgrįstos stambiais blokais. Pastatyta daugybė mokyklų. Smarkiai išsivystė jurisprudencija. Romos teisės mokomasi iki šiol. Miestuose, turinčiuose savivaldos teisę, susiformuoja aktyvus visuomeninis gyvenimas, pavyzdžiui, miesto magistratų rinkimų metu vyksta intensyvi agitacija už kandidatus. Smarkiai išsivysto oratorinis menas – informacinio poveikio priemonių ištakos.

II šimtmečiui baigiantis, Romos valstybėje atsiranda pastebimų prieštaravimų, ir vergų priešprieša vergvaldžiams yra vienas tokių prieštaravimų. Tuo pat metu prasideda sisteminė krizė. Iš vienos pusės nepaliaujama krito gimstamumas, iš kitos – auga paliktų likimo valiai vaikų skaičius. Romos visuomenėje vis stipriau pasireiškia apatija, siekis išsisukti nuo visuomeninių pareigų, pasitraukimas į asmeninį gyvenimą, dorovės nuopuolis ir siaubingas palaidumas. Roma ir Italija palaipsniui liovėsi būti siejančiu centru ir pavirto nenaudingais ir godžiais išlaikytiniais.

Visuomenės sąmonėje pradeda viešpatauti asmeniniai interesai ir apsipelnymo ideologija. Iš anksčiau viešpatavusio tikėjimo žmonėse lieka tik regimumas. Tiesa, žmonės dar lankosi šventyklose, tokiose kaip pagrindinė Jupiterio šventykla ant Kapitolijaus kalvos, bet išliko, griausiu atveju, tik ritualinė tikėjimo pusė. Auga susidomėjimas viskuo, kas stebuklinga, antgamtiška. Romoje atsiranda begalė įvairiausių žynių, magų, burtininkų, raganų, pranašautojų, plačiai paplinta Rytų paslaptingos religijos, žadančios atskleisti šio ir pomirtinio pasaulio paslaptis. Visa tai būdinga ir šiuolaikiniams Vakarams.

Irimo procesai spartėja, didėja neapykanta turčiam, susiformuoja bedalių žmonių solidarumas. III šimtmečio viduryje prasidėjo centrinės valdžios paralyžius, kurį sustiprino barbarų įsiveržimas, prie barbarų prisijungia vergai, o eiliniai gyventojai sveikina juos kaip išlaisvintojus. Tačiau pagrindinį vaidmenį Romos žlugime suvaidino galingas tautos žemutinių sluoksnių, suvienytų naujos religijos – krikščionybės – judėjimas.

Šiuo metu pagrindinis naujosios piramidės su Amerika viršūnėje, priešas yra visuomeninės ideologijos, tarp jų tokios religijos kaip islamas arba stačiatikybė.

Romos valstybė kaip pasaulinio lygio galia, susiformavo II šimtmečio prieš mūsų erą viduryje, o nuo II mūsų eros amžiaus prasideda sisteminė krizė. Sekantys 200 metų tapo spartėjančio irimo metais ir galiausiai Imperija sužlugo. Apie Romos galą vaizdžiai rašo I. Herderis:

„O jeigu romėnai dabar buvo linkę panirti į snaudulį, tai nemiegojo jų nuskriaustos ir pažadintos tautos: jos siekė keršto ir keršijo, kai ateidavo jų laikas. Imperatorius Romos imperijoje visada būdavo tik vyriausias karo vadas; kai jis užmiršdavo savo pareigą, kariuomenė žiauriai primindavo jam tai. Kariuomenė paskirdavo imperatorius ir ta pati kariuomenė juos smaugė, kol, galiausiai, asmeninės sargybos viršininkas apsiskelbdavo pirmuoju ministru ir pavertė Senatą apgailėtinu žaisliuku. O greitai ir Senatą sudarė jau vien kareiviai, kurie pasidarė tokiais bejėgiais, kad nebetiko nei karui, nei tarybai. Imperija byrėjo: imperatoriais ir antiimperatoriai vaikėsi ir kankino vieni kitus; tautos artinosi prie Romos ir priešus tekdavo jau priimti į savo kariuomenę, o tai gundė kitus priešus. Provincijos buvo suskaldytos ir nusiaubtos; amžinoji Roma sugriuvo, galiausiai, ir pražuvo, pamesta likimo valiai savo karvedžių. Niekad nebūta didesnės ir tvirtesnės karinės valstybės už Romą, bet niekad nebuvo ir baisesnio lavono, kurį, galų gale, užkasė jo kape“.

Neįmanoma nepastebėti glaudžiausių analogijų tarp 2000 metų senumo įvykių ir šių dienų. Dag kas darosi suprantam, kai palygini šiuos laikotarpius. Ir jau dabar Amerikoje – šiuolaikinės globalinio Blogio imperijos metropolijoje – pasireiškia pavojingi simptomai.

__________

Ištrauka iš V. Lisičkino ir L. Šelepino knygos „Globalinė blogio imperija“

 

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.