Senovės Egipto dievai: XII dinastijos piramidės

Paprastai su piramidžių statybos bumu Vidurinėje Karalystėje arba XII dinastijos laikais siejamos septynios pagrindinės piramidės: Amenemheto I ir Senusreto I piramidės Lištoje, Amenemheto II ir Senusreto III bei Anemenheto III piramidės Dašūre, Senusreto ir Amenemheto III piramidės Fajumo oazėje. Kartais prie jų pridedamos taip vadinamos Šiaurinė ir Pietinė piramidės Mazgune.

Per 2004 metų ekspediciją mums pavyko apžiūrėti tiktai keturias iš jų, o vėliau – dar vieną – Amenekmeto II Dašūre. Nors iš pradžių, mes neypatingai jomis ir domėjomės. Tiesiog norėjome pafilmuoti medžiagos apie žemą technologijų lygį, viešpataujant XII dinastijai. Tačiau Egipte dažnai pasitaiko, kad atrandi visiškai ne tai, ko tikiesi, jeigu remiesi vien tik prieinamų leidinių aprašymais ar nuotraukomis iš interneto. Taip ir čia – atradome daug įdomaus.

***

Vienintelė XII dinastijos piramidė, kurią iš pat pradžių norėjosi apžiūrėti, buvo Amenemheto II piramidė Havare (Fajumo oazė). Važiavome mes ten specialiai, nors kelia ir neartimas (iš Kairo važiavome autobusu apie tris valandas).

Pasak pakankamai plačiai žinomų aprašymų, taip vadinama „laidojimo kamera“ šioje piramidėje padaryta iš vientiso kvarcito megalito, kuris sveria apie šimtą tonų. O kvarcitas – vienas tvirčiausių gamtinių mineralų. Šita kamera mus ir domino.

Deja. Mūsų svajonės neišsipildė. Tiesiog už kelių metrų nuo įėjimo į piramidę kelią užkirto gruntiniai vandenys, užpylę visą piramidės požeminę dalį. Kaip pasakė Andrejus Žukovas: puikus būdas užkonservuoti objektus – užtvindyti dykumą.

Keista, žinoma, susidurti dykumoje su faktu, kad objektas neprieinamas dėl užtvindymo, tačiau visai greta piramidės driekiasi dirbtinis kanalas, tad užtvindymo šaltinis yra akivaizdus.

Viskas, kas mums beliko, tai nusistebėti griežta apsauga, kuri saugo didelę adobų krūvą (apsuptą ginkluotų kareivių grandinės, kareiviai stovi kas penkiasdešimt metrų). Ir dar beliko apžiūrėti įėjimo į piramidę sritį, kuri, priešingai tradicijoms, yra ne šiaurinėje, bet pietinėje piramidės pusėje.

Nuomonės apie tai, ar bent jau įėjimas į piramidę (kaip ir „laidojimo kamera“) buvo sukurtas gerokai prieš faraonus, pas mus išsiskyrė.

Iš vienos pusės koridoriaus kalkakmenio mūro blokai yra pakankamai dideli, jų paviršius neblogai išlygintas. Taip pat neblogai išlygintas ir regima trumpa koridoriaus atkarpa. Ir tai byloja apie tai, kad faraonai turėjo galimybę statyti piramides iš adobo ant senesnių konstrukcijų.

Amenemcheto III piramidė Havaroje

Iš kitos pusės esama ir argumentų „prieš“. Pirmas dalykas – blokai tegu ir dideli, bet ne tiek, kad jų nebūtų galima transportuoti ir užkelti į vietas, naudojantis tiktai primityviomis technologijomis. Antra – koridorius aukštas, siekia beveik du metrus ir akivaizdžiai apskaičiuotas, kad juo naudotųsi žmonės. Tai visiškai nebūdinga požeminiams senovės Egipto dievų civilizacijos „bunkeriams“. Ir trečia – koridoriaus perdangos blokai sudėti ne tiesiai ant šoninių sienų blokų, bet ant centimetro storio molio skiedinio sluoksnio. Tai irgi nebūdinga procivilizacijos konstrukcijoms. Ir aš labiau linkstu prie versijos, kad ir pačią piramidę, ir šį koridorių statė būtent faraonas.

Kitas reikalas, kad keista vidinių patalpų konstrukcija mums žinomuose planuose verčia susimąstyti apie galimybę, kad visgi būta kažkokio senovinio statinio piramidės pagrinde. Esmė slypi kaip tik netipiškos mūsų apžiūrėto įėjimo pietinėje pusėje padėties. Juk tiesioginis išėjimas iš „laidojimo kameros“ nukreiptas ne į pietus, bet į šiaurę. O tai jau pakankamai tipiška senoviniams „bunkeriams“ po piramidėmis. Tačiau per kelis posūkius praėjimas čia pat pasisuka į pietų pusę ir atveda būtent į pietinę piramidės pusę. Ir visiškai negalima atmesti varianto, kad „laidojimo kamera“ su jos nuostabą keliančiais parametrais ir į šiaurę nukreiptu išėjimu, kaip tik ir sudaro tą pačią seniausią statinio dalį, kurią Amenemchetas III modernizavo ir papildė kryptį keičiančiu koridoriumi sulig žmogaus ūgiu ir padengė iš viršaus krūva nedegtų plytų. Taip pat visiškai įmanoma, kad „nestandartinio“ koridoriaus statybai buvo panaudoti kokio nors senovinio statinio blokai (tarkime, kokio nors jau sugriuvusio faraono laikais pastato). Tačiau patikrinti visa tai galima tiktai išpumpavus kolosalų vandens kiekį.

***

O štai piramidės Lištoje pasirodė esančios kur kas įdomesnės. Nors užsukome ten ieškodami visiškai kitų senovinės prociviloizacijos pėdsakų, piramidės pateikė netikėtų siurprizų. Nežiūrint į tai, kad iš tolo piramidės panašios į paprastas kalvas, mes visiškai nepasigailėjome dėl sugaišto laiko.

Priėjimas turistams prie Lištos šiuo metu uždarytas, kadangi ten vokiečių misija vykdo archeologinius kasinėjimus. Ir kaip pasakė gidai, iki darbų pabaigos ten nebus leidžiami net egiptiečiai. Tačiau mums pasisekė. Maža to, kad pataikėme į „tarpsezonį“, kai darbai buvo pristabdyti, tai dar ir prie piramidžių atvažiavome dienos pabaigoje, o vietinė apsauga tokiu metu paprastai tampa sukalbamesnė.

AMENEMHETO I PIRAMIDĖ ŠIAURINĖJE LIŠTOJE

Vokiečių archeologai neblogai išvalė pietinę įėjimo į piramidę ir vakarinę puses. Išvalytuose sklypuose aiškiai matoma, kad būta megalitinio branduolio. Gaila, kad archeologai, baigę sezoną, užplombavo įėjimą į piramidę (alebastro plomba, kurią, esant reikalui, galima lengvai pašalinti, buvo puikiai matoma), dėl to patekti į vidų galimybės nebuvo. Tačiau ir išorinės apžiūros visiškai pakako, kad ekspedicijos dalyviai susidarytų vieningą nuomonę, jog faraonas tik remontavo ir/arba modernizavo senovinio statinio griuvėsius.

Konkretūs megalitinio branduolio požymiai matosi visų pirma iš įėjimo pusės. Įėjimas sukrautas iš įspūdingų matmenų granitinių blokų. O palei patį įėjimą riogso granitinis blokas, su apdorotu pagal konkretų profilį paviršiumi – ganėtinai netrivialus darbas ant tokio tvirto paviršiaus atliktas su itin geru rezultatu.

O vakarinė piramidės pusė visu gražumu demonstruoja faraonų atliktus remonto atkuriamuosius darbus: ant senovinių galingų pamatų suręstas primityvus antstatas ir visų įmanomų mūrijimo metodų. Čia ir grubiai apdoroti akmenys, ir adobai, ir paprasta skalda ir netgi paprasčiausias mūras iš po ranka pasipainiojusių šiukšlių.

Vakarinė Amenemheto I piramidės Lištoje pusė

„Senovės Egipto architektūros enciklopedijoje“ nurodyta įdomi detalė. Kasinėjant pačią piramidę ir palei ją esančius sklypus, aptikti blokai su Senosios Karalystės faraonų Hufu, Hafros, Userkafo, Uno ir Pepio II vardais. Egiptologai padarė išvadą, kad Amenemhetas I naudojo statydamas savo kompleksą (piramidę ir šventyklą) blokus iš tų faraonų šventyklų kompleksų.

Sunku pasakyti, kiek teisinga išvada apie blokų iš būtent Senosios Karalystės šventyklų panaudojimą. Ar buvo apskritai prasmė transportuoti į Lištą statybines medžiagas iš Gizos ir Sakaros? Irgi neaišku. Tačiau pati egiptologų išvada apie tai, kad Amenemhetas I naudojo savo pirmtakų statybines medžiagas yra pakankamai iškalbinga. Ir patvirtina anksčiau išsakytą idėją, kad nauji šeimininkai antrąsyk naudoja, remontuoja ir rekonstruoja senus statinius, yra aiškiai deramai neįvertinta.

Galima daryti papildomą išvadą iš šio fakto: faraono Amenemheto I laikais šventyklos ir kiti Senosios Karalystės faraonų statiniai greičiausiai buvo jau gerokai apgriuvę ir pavirtę griuvėsiais. Taip kad mintis, jog egiptiečiai atseit labai rūpinosi savo pirmtakų paveldu ir laikė juos neliečiamais, yra gili klaida.

Dar viena nedidelė detalė: pietinėje piramidės pusėje kažkodėl labai daug keramikos šukių. Ir ne tik šalia, bet ir pačioje piramidėje. Visiškai įmanoma, kad statant piramidę vietoje mūro užpildo faraonas naudojo netgi keramikos atliekas, buvusias šalimais. Nors apie analogišką keramikos šukių sankaupą dykumoje greta Oziriono Abidose gidas pasakė, kad tai aukojimo indų, kuriuos egiptiečiai nešė į šventą jiems vietą, liekanos.

***

SENUSRETO I PIRAMIDĖ PIETINĖJE LIŠTOJE

Ši piramidė šiandien tapo puikia iliustracija, pagal kokias technologijas buvo statomos piramidės su X formos karkasu, valdant XII dinastijai. Viršutiniai sluoksniai čionai smarkiai sugriauti, o kalkakmenio blokai, sudarantys tą karkasą, išsikiša iš skaldos, iš kurios pagrindinė piramidės dalis ir buvo pastatyta.

Tačiau ta pati piramidė turi dar akivaizdesnį megalitinį branduolį, negu jos šiaurinėje kaimynėje. Jis itin pastebimas palei įėjimą į piramidę. Pats įėjimas irgi užplombuotas archeologų ir vidinės patalpos neprieinamos. Tačiau viskas matyti iš išorės.

Dideli apdailos blokai iš tankaus kalkakmenio labai panašūs tiek išmatavimais, tiek mūro stiliumi į Raudonosios piramidės Dašūre mūrą. Virš įėjimo – didžiuliai blokai, vienas kurių turi anksčiau minėtus „takelažinius įgilinimus“. Galingos grindinio šalia piramidės plokštės (galbūt iš įėjimo srities). Viskas labai kruopščiai sujungta tarpusavyje.

O šalia įėjimo riogso pora labai įdomių blokų. Vienas iš jų – tai akmeninis luitas, sveriantis kelias dešimtis tonų ir ištrauktas nežinia iš kokios vietos (galbūt kažkur palei įėjimą). Kitas blokas (mes šalia jo stovime) akivaizdžiai ne savo vietoje. Tai apdailos blokas, anksčiau buvęs piramidės kampe. Apie tai, kad jis buvo būtent ten, byloja tiek pati jo forma (dvi šoninės briaunos atitinka piramidės nuolydį), tiek jo viršutinės briaunos galai, kuriais šis blokas buvo sujungiamas su kaimyniniais 0 jų yra trys, ir išsidėstę jie dviejose jo pusėse, kurios akivaizdžiai buvo sudurtos su kitais blokais ant dviejų skirtingų piramidės briaunų.

Nepanašu, kad šiuolaikiniams archeologams kažkam prireikė pertempti šį bloką nuo piramidės kampo link įėjimo. Tam nebuvo jokio poreikio. O štai faraonų laikų statybininkai galėjo pamėginti panaudoti jį įėjimo vietos restauracijai. Ši vieta ir dabar sugriauta turbūt smarkiau nei šoninės piramidės briaunos.

Blokas su bareljefu prie Senusreto I piramidės

Aplink piramidę eina smarkiai erozijos paveikta siena iš megalitinių blokų. Labai panašu, kad sieną remontavo prie faraonų – esama blokų, kurie greičiausiai buvo paimti žemiau ir papuošti bareljefais. Be to, blokai su bareljefais gana pastebimai išsiskiria iš visos sienos tiek savo matmenimis, tiek mūro kokybe.

Rytinėje piramidės pusėje dėmesį atkreipia griuvėsiai komplekso, iš kurio šiandien beveik nieko neliko, tik pats apatinis lygmuo. Tačiau šie likučiai yra iš įspūdingų granitinių ir kalkakmenio blokų. Senovinės konstrukcijos sienų blokuose padaryti įgilinimai, skirti blokams tarpusavyje sujungti. Pats sujungimo principas primena analogišką metodą, kuris naudojamas statiniuose Pietų Amerikoje, tačiau ten įgilinimo forma šiek tiek kitokia. Čionai – truputį platėjanti juostelė, o Pietų Amerikoje įgilinimai turi T raidės formą.

Sujungimui skirti įgilinimai Lištoje

Šitie įgilinimai ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios mes iš anksto domėjomės Lišta. Tačiau paaiškėjo, kad jie ganėtinai paplitę Senovės Egipto statiniuose. Kitas reikalas, kad klausimų sukėlė tai, jog daugelyje šių įgilinimų nebuvo kokios nors „spynos“, kuri ten turėtų būti. Gidai irgi negalėjo atsakyti į klausimą, iš kokios medžiagos buvo tos „spynos“ ir kur jos dingo.

„Senovės Egipto architektūros enciklopedijoje“ nurodyta, kad „spynos“ buvo gaminamos iš įvairių medžiagų: akmens, medžio, vario ir kitų metalų. Bet ir tai kelia visą eilę klausimų. Visų pirma: kodėl ne šiaip dauguma, bet visi tie įgilinimai yra tušti? Daugmaž tai būtų suprantama, jei spynoms būtų naudojami metalai – juos galėjo paimti perlydymui. O krapštyti iš visų skylių medį ar akmenis yra paprasčiausiai beprasmiška. O ir metalų atveju keista, kad neliko tokių spynų šiuolaikinėse pusiau sugriautose šventyklose bent jau kaip iliustracijų…

Kitą versiją išsakė Sergejus Siparovas. Gali būti, kad įgilinimai buvo naudojami tik montuojant sienas. Į įgilinimą buvo įstatoma medinė „spyna“, gausiai aplaistyta vandeniu. Džiūdamas, medis sutraukdavo blokus, užtikrindamas jų susiglaudimą vienas prie kito. Tačiau esama daug abejonių tokio metodo efektyvumu, kadangi turima įgilinimo forma nelabai tinka sukurti pakankamai pritraukimo jėgai, džiūstant medžiui.

Vienoje vietoje visgi pavyko aptikti akmeninę „spyną“ – Abidose. Tačiau tai buvo jau Ozirione – senoviniame statinyje, kurio amžius pagal visą eilę požymių yra gerokai didesnis nei faraonų laikų statinių amžius (prie Oziriono mes sugrįšime vėliau).

Akmeninė „spyna“ Ozirione

Tačiau jeigu ir kituose, gerokai vėlesniuose Senojo Egipto statiniuose „spynoms“ buvo naudojamas akmuo, tai kur tie akmenys dingo? Ypač turint galvoje jų kiekį…

Šventykla Lištoje turi dar vieną įdomų ypatumą: kai kurie blokai užima tokią padėtį, kad įgilinimai atsiduria toje pusėje, kur kaimyninių blokų neturėjo būti (tarkime, vidiniame ar išoriniame sienos paviršiuose). Tai kelia minčių, kad senovėje kažkas mėgino atkurti dar senesnius griuvėsius, normaliai nesuprasdami įgilinimų prasmės ar nenorėdami tų įgilinimų naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Ir senųjų griuvėsių blokus pastatė ten, kur buvo patogiau „restauratoriams“, o ne ten, kur jie turėjo būti.

AMENEMHETO III PIRAMIDĖ DAŠŪRE

Iš Dašūre esančių XII dinastijos piramidžių per 2004 metų ekspediciją mes apžiūrėjome tiktai vieną – Amenemheto III (to paties, kuris pastatė dar vieną piramidę Fajumos oazėje) piramidę. Liko dar šiek tiek laiko po Raudonosios bei Laužytosios piramidžių apžiūros ir mes pasukome pėstute link plento, pakeliui žvilgtelėję į Amenemheto III piramidę.

Įspūdžio jinai, žinoma, nedaro jokio. Tiesiog didelė pusiau sugriuvusi adobų – nedegtų plytų – krūva. Absoliutus primityvas. Ir jokių abejonių, kad tai buvo sukurta faraonų laikais, nekyla.

Kas viduje – nežinia, įėjimas uždarytas. Ir mes netgi neaptikome jo pėdsakų – viskas užgriuvo.

Kalkakmenio nuolaužos aplink piramides kelia minčių, kad ir čia esama senovinio branduolio, tačiau patikrinti to nekasinėjant neįmanoma. Nors, jeigu spręsime pagal turimus aprašymus, galimybė, kad čia esama megalitinio branduolio, yra menka. Kur kas labiau tikėtina, kad piramidė buvo tiesiog apdailinta plonu kalkakmenio plytelių sluoksniu.

AMENEMHETO II PIRAMIDĖ DAŠŪRE

Pagrindinės Dašūro piramides – Raudonąją ir Laužytąją – daug kartų apžiūrinėti nėra ypatingos prasmės. Naujos informacijos per vis naujus apsilankymus jeigu ir galima gauti, taip tik apgailėtinus trupinius. Be to, laužytoji piramidė uždaryta lankymui. Prie Senusreto III piramidės neprasibrausi: nors ji stovi netoli plento, kelias link jos užtvertas spygliuota viela iš visų pusių. Dėl to per 2005 vasario mėnesio kelionę mudu su Dmitrijumi Pavlovu didelio pasirinkimo neturėjome. Tikėdamiesi aptikti bent šį tą naujo, teko eiti link Amenemheto II piramidės. Ir mes nuėjome…

Netgi turėdami daugmaž konkretų Dašūro planą ir nesusidurdami su jokiomis apžvalgą trukdančiomis kliūtimis, plikoje dykumoje mes ganėtinai ilgai ieškojome šios piramidės. Visa tai dėl to, kad iš jos dabar belikusi nedidelė kalvelė, mažai kuo besiskirianti nuo aplinkinių. Ir suprasti, kad visgi ją suradome, sugebėjome tiktai dėl to, kad ši „kalvelė“ buvo sudaryta ne iš paprasto smėlio ir akmenų, bet iš smulkių kalkakmenio nuolaužų, absoliučiai nebūdingų šiam sklypui.

„Kalvelės“ centre pamatėme didelę duobę, kurios viduryje iš po skaldos kyšojo keli dideli kalkakmenio blokai – akivaizdžiai tai buvo vidinių piramidės patalpų perdangos, liudijančios, kad piramidė turi megalitinį branduolį. Tiesą sakant, tuo turiningos išvados dėl piramidės ir baigėsi. Ji taip ir būtų likusi mums nereikšminga, jeigu ne atsitiktinis radinys šalimais.

Amenemheto II piramidės Dašūre likučiai

Toje vietoje, kur plane buvo pažymėti kažkokie „statiniai šalia piramidės“ – į vakarus nuo pačios Amenemheto II piramidės ir į Raudonosios piramidės pusę – tiesiai ant smėlio mėtėsi kvarcitinio sarkofago nuolaužos! Nuolaužos, kurios niekam nerūpėjo ir kurias archeologai paliko po atviru dangumi. Buvo sunku patikėti savo laime, juk muziejuose prie nieko negalima liestis rankomis, fotografuoti irgi neleidžiama, pavartalioti nuo šono ant šono nevalia. O čia viskas galima!

Tarsi iš po žemių išdygęs po kurio laiko prižiūrėtojas gavo savo 20 svarų ir iš karto išnyko, taip kad mums niekas netrukdė užsiimti „Lego dėliojimu“ ištisas dvi valandas. Matyt, vaikystėje mes visgi iki soties neprisižaidėm su konstruktoriais, tad čionai su dideliu azartu ėmėmės atkurti iš nuolaužų pirminį daikto vaizdą. Beje, per sekančią kelionę visi tie, kuriuos mes atsivedėme prie šitų nuolaužų, taip ir tebesimėtančių toje pačioje vietoje, irgi niekaip negalėjo atsižaisti, nors publika buvo pakankamai garbinga – mokslų kandidatai ir daktarai, matematikai, fizikai ir netgi istorikai.

Tai, ką iš pradžių palaikėme dviem sarkofagais, pasirodė esančios dvi vieno objekto dalys. Tai buvo paties sarkofago ir jo dangčio nuolaužos. Tačiau kaip puikiai buvo jos padarytos! Apdorotas nuolaužų briaunas taip ir norėjosi liesti ir glostyti, o kokių nors paklaidų ieškojimas baigėsi be rezultatų. Ir jeigu kalba eitų tiktai apie plokščius ir kreivus paviršius. Lygiai tokia pat stulbinančia kokybe pasižymėjo ir vidiniai kampai.

Kad ir su kokiais specialistais vėliau teko tartis, kad ir kam nerodžiau nuotraukų, visi priėjo vieningos išvados: tokių vidinių kampų darymas – tai subtiliausias juvelyrinis darbas. O jeigu turėsime galvoje, kad visa tai padaryta iš tvirto kvarcito, tai tenka pripažinti, jog tokie rezultatai viršija šiuolaikinės pramonės galimybių ribas.

O sarkofago gamintojams, tai, iš visko sprendžiant, nesudarė jokių problemų. Tokius kampus jie išpjovė visiškai lengvai ir tokį kiekį, kokio jiems reikėjo. Dar daugiau. Kad nepažeistų sarkofago transportuojant, jie netgi nuožulniai nurėžė išorinius kampus. Susidaro įspūdis, kad su tvirtu kvarcitu sarkofago kūrėjai mokėjo elgtis kaip mes su medžiu ar netgi putplasčiu.

Bet tada savaime iškyla klausimas: o kaip tai buvo daroma, ir kuo?

Primityvus rankų darbo apdorojimas, pasitelkus paprasčiausias technologijas ir paprastus įrankius čia akivaizdžiai netinka. Čia esama visų mašininio apdorojimo požymių.

Vėliau aš pasiunčiau sarkofago nuolaužų nuotraukas į Ameriką Kristoferiui Danui, kuris jau daugiau kaip dešimt metų užsiima mašininių technologijų pėdsakų Egipte paieškomis ir tyrinėjimais. Jo susižavėjimui nebuvo ribų. Ir jį, ir mus labiausiai apstulbino, žinoma, vidiniai tribriauniai kampai. Jis taip pat pareiškė esąs tikras, kad padaryti juos galima tik pasitelkus itin pažangias technologijas.

Neilgai galvoję, štai ką nusprendėme. Kadangi nuolaužos mėtosi tiesiog ant smėlio dykumoje po atviru dangumi, o ne išvežtos į muziejaus saugyklas, vadinasi, jos visiškai nedomina egiptologų. Iš to seka, kad jos neturi jokios istorinės vertės. Ir dėl to mes galime ramiausiai pasiimti porą pavyzdžių savo tyrimams.

Idėja buvo visiškai paprasta.

Bet koks apdorojimas palieka savo charakteringus pėdsakus. Pavyzdžiui, po lazerio ar karščio poveikio turi likti lydymosi pėdsakai. O apdorojant mechanišku būdu nudildomas ne tik apdorojamas objektas, bet ir įrankis. Ir kuo tvirtesnis apdorojamas objektas, tuo smarkiau vyksta dilimas. Čionai mes turime reikalą su kvarcitu, savo tvirtumu nusileidžiančiu tiktai deimantui ir dar keliems gamtiniams mineralams. Taip kad turėjome vilties aptikti kokias nors mikrodaleles, priklausančias įrankiui, kurių galėjo likti tarp kvarco kristalų.

Specialistai iš pamaskvės Troicko, į kuriuos mes kreipėmės konsultacijos, pasakė, kad tokie tribriauniai vidiniai kampai teoriškai gali būti suformuoti pasitelkus lazerį. Tiktai tokio lazerio darbui prireiktų energetinės įrangos, kuri užimtų kone šimto kvadratinių metrų patalpą.

Kita jų iškelta versija – sarkofagas pagamintas pasitelkus akmens liejimo technologiją, t.y. išlydytas akmuo buvo supiltas į kažkokias formas (priminsiu, kad tam reikalinga didesnė nei 1000 laipsnių temperatūra). Tačiau nuspręsti, kokia buvo panaudota technologija, buvo galima tik atlikus apdorotų paviršių mikrostruktūros analizę, kurią mums galiausiai pavyko atlikti, pasinaudojus elektroninį mikroskopą. Tuo pat metu pavyko atlikti pavyzdžių cheminę analizę. Gautų rezultatų analizavimas dar toli gražu nebaigtas, tačiau kelias svarbias išvadas jau galima padaryti.

Pirma. Ant tirtų pavyzdžių paviršiaus nėra absoliučiai jokių vario ir alavo pėdsakų. Suprantama, kad nuskilimo vietose (t.y. pačios sarkofago medžiagos viduje) jų ir neturėtų būti. Tačiau jų nebuvo ir išoriniuose paviršiuose. Iš čia seka vienareikšmiška išvada, kad gaminant sarkofagą, jokie variniai ar bronziniai įrankiai nebuvo naudojami. Jeigu jie būtų naudojami, tai tarp kvarco grūdelių turėjome aptikti ne šiaip šių metalų pėdsakus, bet pakankamai pastebimą jų kiekį, kadangi ir varis, ir bronza yra žymiai minkštesni už kvarcą ir įrankiai turėjo dilti pakankamai intensyviai. Gautas gi analizės rezultatas absoliučiai atmeta egiptologų versiją.

Antra. Apdorotų paviršių mikrostruktūra neturi jokių apsilydymo požymių, kurie būtų būdingi paveikiant objektus lazeriu ar aukšta temperatūra. Taip kad šitos technologijos irgi atkrinta. Elektroninio mikroskopo nuotraukose matosi, kad ant paviršiaus esama tiek nepažeistų kvarco grūdelių, tiek nuskeltų, bet nenupjautų. Tai leidžia daryti visą eilę išvadų.

Trečia. Gaminant sarkofagą nebuvo naudojama akmens liejimo technologija. Ją naudojant, paviršiuje turėtume tik nepažeistus kvarco grūdelius.

Ketvirta. Bendras mikrostruktūros pobūdis liudija apie mechaninį paviršiaus apdorojimą. Kvarco grūdelius įrankis ne tik ištraukdavo iš bendros masės, bet ir suskaldydavo.

Penkta. Mechaniškam apdorojimui greičiausiai nebuvo naudojamas įrankis, gerokai tvirtesnis už kvarcą, kadangi naudojant tvirtesnį įrankį, kvarco grūdeliai būtų ne suskaldyti, o nupjauti.

Šešta. Įrankio medžiaga greičiausiai buvo grūdėta, panašiai kaip sarkofago kvarcitas. Jeigu įrankio grūdėtumas būtų žymiai mažesnis, reikėtų tikėtis tų pačių nupjautų, o ne nuskeltų kvarcito grūdelių.

Ir septinta. Nuskeltų kvarcito grūdelių buvimas liudija apie pakankamai didelį apdorojančio įrankio greitį sarkofago medžiagos atžvilgiu. Esant nepakankamam greičiui, grūdeliai neskiltų, bet būtų išmušti iš savo vietų.

Apskritai paėmus, labai panašu, kad naudotasi greitai besisukančiu įrankiu, kurio tvirtumas artimas kvarcitui. Kaip variantas – tai galėjo būti, tarkime, abrazyvinis akmuo ar tas pats kvarcitas. Kitas variantas – įrankis buvo pagamintas iš kompozitinių medžiagų. Pavyzdžiui, esama ištisos kompozitinių medžiagų grupės, pagrįstos titnago ir anglies junginiais (šių medžiagų pėdsakų objektuose pasitaiko).

Abiem variantais reikalaujamas kvarco grūdelių nuskėlimui įrankio greitis byloja apie mašininį apdorojimą, o ne apie primityvias technologijas. Be to, reikia dar ištirti ultragarso panaudojimo galimybę (arba įrankio su atitinkamu dažniu). Tokį variantą savo laiku pasiūlė Kristoferis Danas ir šis variantas visiškai dera su kvarco grūdelių nuskilimų susidarymu.

Kaip ten bebūtų, mes turime kalbėti tiktai apie pakankamai aukštas technologijas, prilygstančias mūsiškėms, o galbūt jas ir pranokstančias.

Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!