Persikelkime dabar per šimtmečius ir dinastijas nuo Džserio, III dinastijos įkūrėjo, iki Uno, paskutinio V dinastijos faraono. Tačiau pasilikime tame pačiame geografiniame taške – Sakaroje, visiškai netoli nuo „Juozapo grūdų saugyklos“. Mūsų pasirinkimą nulėmė ne tik ir ne tiek geografija, kiek faktas, kad čionai stovi vienas iš ženkliausių tolimesniam mūsų tekstui objektų.
Uno piramidė, tiksliau tai, ką egiptologai laiko Uno piramide, yra piečiau ir šiek tiek vakariau nuo Džoserio piramidės. Dabar ji pavirto praktiškai ištisiniais griuvėsiais, ypač žvelgiant iš toliau.
Uno piramidė Sakaroje
Tačiau iš toliau galima pamatyti ne tik apverktiną piramidės būseną. Galima pastebėti, kad ją sudaro tarytum dvi dalys: virš pakankamai galingo apatinio lygmens, pastatyto iš labai didelių blokų su kruopščiai apdorota balto kalkakmenio apdaila, supilta smulkių akmenų ir paprasčiausio žvyro su moliu kalva. Nejaugi ir šis faraonas nusprendė, įpusėjus statybai, pereiti prie „chaltūros“?
Kaip ir atvejyje su Laiptine piramide, čionai greičiausiai Unas statė savo piramidę ant gerokai senesnio pastato, paveldėto iš dievų procivilizacijos, griuvėsių. Pastato, kuris nebuvo piramidė, o buvo kažkas panašaus į didelę trapecijos formos mastabą. Apie statinio garbų amžių byloja stipri išlikusios apdailos erozija. Pats pirmas įspūdis, kai pamatai tokią eroziją: kažkas šliūkštelėjo rūgšties ant kalkakmenio. Tačiau iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip vėjo ir smėlio erozijos pavyzdys.
Svarbi detalė: iki viršutinio išlikusios apdailos krašto aukščio (ji ne visur išliko vienodai, ir ten, kur viršutinių eilių nėra, matosi vidinis mūras) piramidė sudėta iš įspūdingo dydžio blokų, o skalda prasideda jau aukščiau.
Priėjimas prie piramidės uždarytas, o įėjimas užtvertas spygliuota viela. Tačiau tai, ką pamatėme jau pačią pirmą Sakaros aplankymo dieną, atkakliai kvietė prasiskverbti būtent vidun, kad galėtume pamatyti, kas gi ten slepiama senovinio statinio viduje. Ir per sekantį vizitą spygliuota viela mūsų jau nebesustabdė. Palūkėję, kai šalimais nebus apsauginių (arčiau vidudienio, dėl karščio jie pasnūsta irn aptingsta), mes visgi prasibrovėme vidun. Ir mūsų rizika susipykti su apsauga atsipirko su kaupu. Tai, ką pamatėme, niekaip nesisiejo nei su primityviomis faraonų laikų senovės Egipto technologijomis, nei su apgailėtina žvyro bei grubių akmenų kalvele viršutinėje piramidės dalyje.
Siauras ir neaukštas praėjimas iš galingų, kruopščiai apdorotų ir taip pat kruopščiai sudėtų vienas prie kito blokų labai smarkiai primena Didžiosios piramidės koridorius, kurie stebina tyrinėtojus savo neįtikėtinu tikslumu. Tačiau čia blokų paviršius išlikęs netgi geriau negu Didžiojoje piramidėje, ir apstulbina, vos tik jį pamatai. Taip lygiai nupoliruoti akmens paviršiaus rankomis neįmanoma.
Žemyn vedančio koridoriaus Uno piramidėje pabaiga
Kita būdinga praktiškai visiems tokiems pastatams detalė – praėjimo parametrai. Pirmas dalykas, pjūvis yra kvadratinis, maždaug metras ant metro, eiti ten galima tik susilenkus. Antra – esant nuolydžiui, artimam tiems patiems 26 laipsniams, kuriuos aptinkame Didžiojoje piramidėje, kaip ir piramidėje nėra laiptų. Apskritai visi šitie žemyn ir aukštyn einantys koridoriai nepritaikyti žmogui. Jei ne mediniai paklotai, padaryti, savaime aišku, jau mūsų laikais, tai judėti šiais koridoriais galima būtų tiktai ropomis ar šonu, remiantis kojomis į šonines sienas. Tai mes patikrinome ten, kur medinių paklotų nebuvo.
Žemyn vedantis koridorius baigiasi (beveik be horizontalių atkarpų) nedidele prieškamere, kuri taip pat idealiai padaryta iš pakankamai nemažų kalkakmenio blokų. Gaila, bet tolimesnis praėjimas buvo užtvertas grotomis, taip kad, galbūt, daug įdomybių mums buvo paprasčiausiai neprieinamos.
Tačiau ir šioje nedidelėje atkarpoje pavyko pastebėti pakankamai įdomią detalę. Vienoje vietoje žemyn vedantis koridorius staiga padidėja iki aukščio, didesnio už žmogaus ūgį. Ir šioje vietoje matosi labai seniai vykusio remonto pėdsakai.
Remonto pėdsakai Uno piramidės koridoriuje
Stulbina ne pats remonto faktas (tame nėra nieko keisto) ir ne jo akivaizdus senumas, bet labai menka panaudotų statybinių metodų kokybė. Tai jau ne didžiuliai, kruopščiai vienas prie kito priglausti be jokio skiedinio blokai, bet atsainus mūras iš smulkių akmenų su moliu. Kontrastas stulbinantis.
Egiptologai teigia, kad koridorių remontavo Uno anūkas. Bet nejaugi per tokį trumpą laiką buvo iki tokio lygio prarastos aukščiausio lygio technologijos, kurias regime pradiniame koridoriuje? Greičiausiai remontą atliko pats Unas, nutaręs perdaryti senovės dievų statinį į nuosavą piramidę. Be to, tasai statinys buvo jau tokioje sugriuvimo stadijoje, kad pradėti jam teko būtent nuo remonto. Ir kaip sugebėjo tai daryti primityvioje senovės Egipto visuomenėje, kokias technologijas buvo įvaldę, taip ir atremontavo.
Šio remonto pėdsakai matomi ir išorėje. Pavyzdžiui, vienoje vietoje – rytinėje piramidės pusėje – tiesiai vidury kalkakmenio mūro stovi granitinis blokas. Įstatyti bloką iš medžiagos, kuri paprastai buvo naudojama apdailos elementams, tiesiai į vidinį mūrą yra absoliučiai nelogiška ir neracionalu (granitą apdoroti žymiai sunkiau negu kalkakmenį).
Tačiau šis blokas išsiskiria ne tiktai tuo. Jame padarytos dvi tiesios prorėžos, truputį išsiplečiančios gilyn. Prorėžos anksčiau buvo kažkam reikalingos. Galbūt kaip kažkokios nukreipiančios detalės, kuriomis turėjo judėti kitas konstrukcijos elementas. O prorėžų išsiplėtimas gilyn į bloką, liudija apie tai, kad tuo pačiu jos atliko ir „spynos“, kuri laikė tą papildomą sudėtingos konstrukcijos išorinį elementą, vaidmenį. Kaip ten bebūtų, šitas blokas neturėjo atsidurti vidiniame mūre.
Iš visko sprendžiant, remontas faraono laikais buvo atliekamas iš tų medžiagų, kurios pasipainiojo po ranka ir mėtėsi aplinkui. Štai darbininkai ir įstatė tą granitinį bloką į vidinį mūrą, visiškai nesuprasdami išrėžtų jame prorėžų paskirties ir prasmės.
Ne vien senovės darbininkai remontininkai nesuprato kai kurių senovinių konstrukcijų elementų prasmės. Šiuolaikiniai archeologai irgi toli gražu ne visada sugeba atkurti vienų ar kitų blokų paskirtį. Pavyzdžiui, toje pačioje rytinėje piramidės pusėje jie surinko iš keturių granitinių blokų kažką, kas jų manymu, anksčiau sudarė apatinę durų angos dalį. Kai kurie elementai išties primena durų angą. Tačiau skirtingų plokštumų ir kreivų paviršių ant šių keturių blokų yra dag ir toli gražu ne visi jie atitinka vienas kitą. Panašu, kad archeologai visgi surinko „konstruktorių“ neteisingai.
Surinkta durų anga Uno piramidės šventykloje
Bet grįžkime prie senovinio remonto.
Daugiau jo pėdsakų galima pamatyti pietinėje piramidės pusėje. Tiesa, čionai jau akivaizdūs kelių remontų visiškai skirtingose epochose sluoksniai. Čia ir apdailos blokų su bareljefais likučiai – stilius, kurio apskritai nesutinkame piramidėse. O aplink juos – absoliučiai nauja statyba, tegu ir mėgdžiojanti šiek tiek „senovę“.
Jei pažvelgsime į sugriautą sklypą iš šono, tai viduje galime pamatyti kalkakmenio bloką, kurio ten akivaizdžiai neturėtų būti. Ant apatinio (dabar apatinio) paviršiaus yra kaip tik toks bareljefas. Bet jeigu išorinėje apdailoje esama bareljefų, įrėžtų gilyn į apdailos blokus, tai pas šitą bloką bareljefas yra išgaubtas. Ir dar padarytas ant vidinio mūro. Puošti bareljefu akmenį, kurio niekas nematys? Toks įspūdis, kad akmuo apskritai paimtas ne iš čia, o iš kažkokio visiškai kito pastato.
Blokas su bareljefu vidiniame mūre
Taip kad įvairūs „konstruktoriaus dėliotojai“ pridarė tiek kvailysčių, kad po jų kažką išsiaiškinti pakankamai nelengva.
Tiesą sakant, netgi tarp krūvos šitų „atliekamų“ detalių galima pamatyti, kad pirminis statinys buvo ne visiškai tiksli mastaba – trapecija iš visų pusių. Iš rytinės pusės išliko apdailos blokai su tokiu profiliu, kuris byloja apie tai, jog dalis šios pastato pusės galėjo turėti ir ne nuožulnų, bet vertikalų paviršių.
Rytinėse piramidžių pusėse dažniausiai būdavo išdėstomi papildomi statiniai, kuriuos istorikai laiko prie piramidžių veikusiomis šventyklomis. Ir prie nuolaidžios apdailos dalies prilipdyta dalis visiškai galėjo tarnauti kaip pereinama konstrukcija, jungusi patį statinį su tokiu priestatu. Tačiau štai kas įdomu: nė ant vienos kitos piramidės (bent jau tose, kurias mes matėme per savo ekspediciją) nėra tokių pereinamų konstrukcijų, tarsi „išaugančių“ tiesiai iš po apdailos. Visur, kur išliko tarpas tarp piramidės ir šventyklos, jis buvo paprasčiausiai pristatytas prie piramidės be jokio susijungimo su ja. O apdailos blokai ant piramidžių neturi panašių konstrukcinių išsikišimų.
***
Analogiškas Uno piramidei vaizdas sutinkamas tegu ir ne visose, bet pakankamai daugelyje Egipto piramidžių. Virš labai kokybiškos konstrukcijos iš stambių blokų paprastai randame grubiai apdorotų nedidelių akmenų krūvą. Gali netgi susidaryti įspūdis, kad faraonai tarsi sektų kažkokia mada – paversti senovinius statinius sau skirtomis piramidėmis. Madai, kuri išsilaikė labai ilgai. Mažiausiai iki XII dinastijos, kurios piramidės irgi neretai turi megalitinį branduolį, ant kurio suberti netgi ne šiaip grubūs akmenys su skalda, bet ir nedegtos molinės plytos.
Įdomu, kad dažnai tokie antstatai ant senų statinių labai lengvai aptinkami – pagal kelias kokybiškos apdailos eiles, išlikusias apačioje. Pats tokios apdailos egzistavimo faktas prieštarauja oficialiai versijai. Juk jeigu piramidės buvo ardomos tam, kad būtų gauta statybinės medžiagos mečetėms statyti, kaip teigia šita versija, tai kodėl išliko pačios apatinės apdailos eilės, iš kur tą medžiagą imti lengviausia?
Išliko todėl, kad niekas jų neardė. O apdailos iš tokių pat kokybiškų kalkakmenio blokų aukščiau išlikusių eilių – paprasčiausiai nebuvo.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта