Ne tik Egipte, bet ir kitose pasaulio šalyse vietos statyti kokius nors religinius kulto pastatus parenkamos anaiptol ne atsitiktinai. Dažniausiai jas statė tam tikrose „šventose vietose“, susijusiose kokiu nors būdu su „dievais“. Arba tai būdavo vietos, kur neva galima buvo sutikti dievus, arba tai buvo apskritai „dievų namai“. Dėl to netgi šiuolaikinės bažnyčios ir katedros neretai būna pastatytos ant kur kas senesnių statinių griuvėsių ar pamatų. Dėl to buvo logiška paieškoti senovės Egipto dievų civilizacijos pėdsakų ne tik po piramidėmis ir mastabomis, bet ir šventyklose.
Šiuo požiūriu mus labai domino Luksoras ir jo apylinkės, kur susikoncentravo daugybė įvairių epochų šventyklų. Atskirai dėmesį pritraukė šventykla Edfu vietovėje, jos sienos išpieštos gausybe tekstų, pasakojančių apie laikus, kada Egiptą valdė senovės dievai. Juos dažnai vadina „Edfu statytojų tekstais“. Juose be kita ko nurodoma, kad pačią šventyklą pastatė ant senesnės šventyklos.
Turiu pasakyti iš karto, kad kokių nors požymių, jog Edfu būta gerokai senesnių pastatų už statytus faraonų laikais, mums aptikti nepasisekė. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų ten nėra. Ir galbūt kas nors ką nors ten ir sugebės surasti. Tačiau mūsų ekspedicijos atžvilgiu galiu tiktai konstatuoti, kad paieškos buvo be rezultatų. Visa Edfu šventykla pastatyta iš pakankamai kuklių išmatavimų kalkakmenio blokų. Jokių sudėtingų technologijų tai nereikalauja. Kokių nors megalitinių pamatų pėdsakų mes irgi neradome. Pamėginome pereiti per vienus iš laiptų, vedančių gilyn, tačiau kelią mums pastojo vanduo.
Ir netgi granitinė dėžė, kuri pagal visus požymius buvo naudojama kaip altorius ir pastatyta šventyklos centre, nepadarė mums įspūdžio. Plokštumos ganėtinai kreivos, vidiniai kampai kokybe nepasižymi, apdorojimas akivaizdžiai primityvus. Labai geras, beje, pavyzdys, ką galima padirbti rankų darbu.
Kur kas perspektyvesnė šiuo atžvilgiu buvo Luksoro šventykla. Maža to, kad čia pakankamai ilgą laiką buvo įsikūrusi Senovės Egipto sostinė, tai netgi žinynai nurodo, kad statant vietinę šventyklą buvo panaudoti anksčiau valdžiusių faraonų statinių blokai.
Tačiau galimybių patekti į šventyklų požemius ir nustatyti kokių nors blokų senumą mes neturėjome. Galėjome orientuotis grybai pagal išorinius požymius. O iš išorės ne taip jau daug galima pamatyti. Dėl to visiškai įmanoma, kad pražiopsojome kažką svarbaus. Ir išvados dėl to – negalutinės.
(čia mes neliesime taip vadinamų priepiramidinių šventyklų. Dalį jų mes jau išnagrinėjome, o prie kai kurių dar sugrįšime. Šiame skyriuje kalba eina apie tokias šventyklas, šalia kurių nėra jokių piramidžių)
***
Nors mes detaliai apžiūrėjome pakankamai daug šventyklų, jokių labai senų įspūdingų pastatų pamatų nepamatėme.
O be Edfu mes aplankėme visą eilę šventyklų Luksoro rajone – pačią Luksoro šventyklą, taip par Karnako, Ramzeumą ir Medinet Abu šventyklas Karalių Slėnyje kairiąjame Nilo krante. Be to, užsukome į nedidelę šventyklą Elefantinos saloje Asuane ir Ramzeumą Abidose, kurį irgi pastatė Ramzis II.
Paprastai šios šventyklos priskiriamos tam pačiam didžiam senovės Egipto paveldui kaip iš piramidės. Sunku ginčytis, pakankamai primityviam senovės egiptiečių visuomenės lygiui šie statiniai išties yra didžiulis pasiekimas. Ir istorikams jie, žinoma, labai svarbūs. Tačiau mums, ieškantiems senovės Egipto dievų pėdsakų, pačios konstrukcijos buvo visiškai neįdomios.
Tačiau… Su kai kuriomis išimtimis.
Pirmoji išimtis – Karnako šventyklas. Tiesa, kad aptiktume senovės dievų pėdsakus, teko pereiti nuo vertikalės prie horizontalės. Kaip ir Gizos „šventyklų“ atveju, Karnako kompleksas buvo pastatytas ne ant, bet šalia senovinio statinio.
Pagrindinė komplekso dalis gal ir gali sukelti susižavėjimą paprastam turistui savo dydžiu ir mastu, tačiau tai tik viso labo primityvas, nepasižymintis sudėtingumu statybos ir akmens apdirbimo prasme. Tačiau esama ir pakankamai netrivialių konstrukcijų. Tiktai jos priskiriamos Naujosios Karalystės epochai, o mes pasižiūrėjome į jas iš šiek tiek kitokiu kampu.
Pirmiausiai krito į akis viena iš pirmo žvilgsnio neišvaizdi siena greta žymiojo obelisko, į kurią paprastai niekas nekreipia dėmesio. Turistai praeina pro šalį, netgi nepašnairavę į ją. O Karnako komplekso aprašymuose apie ką irgi nerašoma. Tačiau į ją visgi verta įsižiūrėti atidžiau.
Pirmiausiai dėmesį atkreipia didelis dviejų mūro eilių panašumas į Rytinio nekropolio Gizoje mastabas, kurios sukėlė mums didelių abejonių oficialiu jų datavimu. Ir kitas panašumas – su didelių piramidžių (pavyzdžiui, Laužytosios ir Antrosios piramidės Gizoje) apdaila. O ir medžiagos faktūra labai panaši. Tuo pat metu siena labai skiriasi nuo to, kas ją supa – Karnako kompleksas pastatytas ne iš tokio gelsvai balto tankaus kalkakmenio, o iš pilkšvoko, gerokai biresnio. Jeigu tai būtų Gizos plokštikalnė, tai pagal mūro stilių istorikai garantuotai priskirtų šią sieną kokios nors IV dinastijos laikų mastabos griuvėsiams – iki tolio laipsnio jos panašios.
Tai, kad išmūryta virš tų dviejų minėtų eilių susidomėjimo nekelia. Paprasta akmenų sankrova, susiformavusi šiuolaikiniams restauratoriams suvežant į šitą vietą akmenis iš įvairiausių vietų.
Kur kas labiau nustebino vietinė Granitinė šventykla (nekartosime čionai paskui egiptologus jų naudojamus pavadinimus, kad nesupainiotume skaitytojų). Tai vienintelis įspūdingas statinys iš granito visame komplekse, neskaitant stelų palei kai kuriuos vartus. Jis išties daro įspūdį, nežiūrint š pakankamai kuklų dydį, lyginant su kitais Karnako statiniais. Ir visų pirma stulbina tuo, kad sukrautas jis iš kolosalaus dydžio granitinių blokų, kurie gali lygintis su tais blokais, iš kurių sumūryta Gizos Granitinė šventyklas. Kai kurių luitų masė viršija šimtą tonų.
Karnako Granitinės šventyklos blokai
Daugelio blokų paviršius smarkiai pažeistas, tačiau vis tiek šventyklos kūrėjų meistriškumas regimas visu gražumu. Nepaprastai lygios briaunos ir plokštumos. Ir visa tai – ant tokių didžiulių blokų iš granito. Nieko panašaus nė viename Naujosios Karalystės statinyje neteko regėti.
Granitinė šventykla datuojama pagal įrašus ant išorinės sienos. Bet juk, kaip jau aptarėme anksčiau, užrašai ant tvorų nieko nesako apie tvoros pastatymą. Taip kad tie įrašai galėjo būti padaryti ir gerokai vėliau, nei buvo pastatyta šventykla. Juolab, kad kaip tik Naujosios Karalystės epocha pasižymi gausiais įrašų ištaisymais ir tuo, kad faraonai pasisavindavo savo pirmtakų kūrinius.
Įrašais ant išorinės Granitinės šventyklos sienos
Yra akivaizdžių požymių, kad būtent taip ir nutiko. Išorinės sienos irgi vietomis smarkiai sužalotos, kaip ir vidinės. Ir kai kurie įrašai padaryti ne tik ant nepažeistų, bet ir tiesiai ant pažeistų paviršiaus vietų.
Dar daugiau. Sužalojimų pobūdis byloja apie tai, kad jie galėjo būti ne kieno nors rankų, bet erozijos darbas. Pažeidimų gylis siekia iki vieno centimetro. Kiek gi turėjo praeiti laiko, kad tokia tvirta medžiaga kaip granitas, taip smarkiai susidėvėtų? Kalba be jokios abejonės eina apie tūkstančius metų.
Taip kad šiuo atveju mes drąsiai galime kalbėti apie tai, kad Karnako Granitinė šventykla pagal visus požymius irgi turi būti priskirta senovės Egipto dievų civilizacijos paveldui, kurį faraonai paprasčiausiai pasisavino. O jeigu tiksliau, tai tiesiog panaudojo savoms reikmėms. Kažką suremontavo (esama pakankamai senovinio remonto pėdsakų), o kažką pakeitė iš esmės. Tarkime, vakariniame pietinės išorinės sienos pakraštyje esama blokų, kurie anksčiau akivaizdžiai buvo išsikišę toliau, sudarydami kažkokią statmeną pagrindinei sienai konstrukciją. Ir tas išsikišusias dalis kažkas nukapojo primityviais būdais – čia aiškiai matomi paprastų įrankių pėdsakai.
Nukapotos sienos liekanos
Nutašytos vietos ne tik nenupoliruotos, bet netgi normaliai neišlygintos. Matyt, kaip mokėjo, taip ir padarė. Aukščiau bambos neiššoksi.
Gaila, bet mes nežinome, kiek toli buvo išsikišusios nukapotos vietos. Ir ar buvo tie nukirsti blokai kokios nors papildomos sienos dalimi. Užtat priešais juos visu gražumu puikuojasi realios galimybės tų, kurie „remontavo“ Granitinę šventyklą. Arabai remontais akivaizdžiai neužsiiminėjo, o šiuolaikiniams archeologams nebuvo jokios prasmės to daryti. Taip kad viskas susiveda į tai, kad remontą-rekonstrukciją atliko toje pačioje Naujosios Karalystės epochoje, kuria egiptologai ir mėgina datuoti šventyklą.
Dar viena įdomi detalė. Čia pat – šiek tiek į šalį ir žemiau – guli blokas, kuris yra akivaizdžiai pasuktas devyniasdešimčia laipsnių. Bent jau atvaizdo, padaryto ant jo, pobūdis atitinka ne horizontalią, bet vertikalią bloko padėtį. Tačiau kas būtent apvertė šį bloką – senoviniai ar dabartiniai restauratoriai, spręsti sunkoka, kadangi aplink bloką esama ir akivaizdžiai šiuolaikinio remonto pėdsakų. Taip pat sudėtinga pasakyti, ar tai buvo dalis nukapotos sienos, ar blokas buvo padėtas kokioje nors kitoje vietoje.
***
Yra Karnako komplekse ir dar visa eilė objektų, kuriuos irgi galima būtų priskirti senovės Egipto dievų civilizacijos laikams. Mano manymu, jie nusipelno atskirų tyrinėjimų, atliekamų, laikantis būtent tokio požiūrio.
Pavyzdžiui, tiesiog už kelių dešimčių metrų nuo Granitinės šventyklos yra taip vadinamas „aukojimo stalas“ – didelis gabalas alebastro, ant kurio viršaus padarytos ne itin plačios įpjovos. Įpjovų tokioje tvirtoje ir pakankamai trapioje medžiagoje kokybė pakankamai aukšta. Labai abejotina, kad kažką panašaus galima būtų padaryti primityviais įrankiais, net jeigu atsižvelgsime, kad Naujosios Karalystės laikais egiptiečiai jau žinojo geležį. Beje, ir pati viršutinė plokštuma yra labai lygi.
Kitas įdomus elementas – apvalus volelis granitinio bloko, kuris sudaro vartų staktą, kampe. Jau pats blokas pasižymi nemenku svoriu – jo aukštis siekia bene keturis metrus. Ir per visą aukštį padarytas visas šis volelis. Maža to, kad reikėjo suformuoti labai kokybišką apvalumą. Tai padaryti galima buvo tik nupjovus gretimas bloko briaunas iki reikalingo gylio. O paskui dar ir išlyginti iki nupoliruotos būsenos. Primenu: kalba eina apie granitą!
Ant kitų granitinių vartų esama įdomios vertikalios įpjovos. Jos gylis siekia maždaug centimetrą, palaipsniui siaurėja nuo kelių milimetrų iki nulio. Įpjova toli gražu ne idealiai eina per visą granitinio bloko aukštį (irgi keli metrai). Matosi, kad ji tarsi „svyruoja“ iš šalies į šalį, bet užtat įpjovos profilis per visą ilgį išlieka tiek tikslus, kad plika akimi nepastebimi jokie nukrypimai.
Kuo gi galima padaryti tokią įpjovą? Jeigu jos profilis būtų V formos, galima būtų spėti, kad ją paprasčiausiai prakrapštė. O susiaurėjimas byloja apie tai, kad įpjovą padaryti galima buvo tik įrankiu, kuris turėjo atitinkamo plonumo pjovimo briauną. Dar daugiau – įpjovos sienelės atrodo kaip nupoliruotos. Ir jokių granito nuskėlimų ant kraštų.
Jeigu tai būtų minkštesnė medžiaga, galima būtų tokią įpjovą padaryti, pavyzdžiui, diskiniu pjūklu. Na, suvirpėjo darbininko ranka, laikanti pjūklą, keliose vietose – štai linija ir „susimėtė“ į šalis. Tačiau kas tai buvo per instrumentas, kuris leido išdarinėti tokius dalykus su granitu? Ar kas per technologija, leidžianti suminkštinti granitą kaip plastiliną?
Apskritai vartai iš granito ir juodojo bazalto, aptinkami Karnako komplekse – kaip tik netoliese Granitinės šventyklos – pateikia daugybę detalių, kurios verčia susimąstyti apie tai, kaip jas padarė. Tačiau mes jau ir taip įsijautėme ir užbėgome gerokai į priekį… Apie medžiagų apdorojimo technologijas pakalbėsime vėliau.
***
Krinta į akis ir žymiosios granitinės stelos. Labai jau taisyklingos formos, esant pakankamai dideliam ilgiui ir tvirtai medžiagai. Žinoma, jau spėta atlikti daugybę eksperimentų, tikrinant galimybę pastatyti stelas rankiniu būdu. Ir aptikti įrašai, neva bylojantys apie tai, kad jas statė egiptiečiai… Tačiau abejonės ir toliau tebesismelkia… Kaip galima buvo primityviu įrankiu pasiekti tokio tobulumo? O gal egiptiečiai tik padarė užrašus ant jau pastatytų stelų? Ar netgi pastatė jas į vietas, kur jų anksčiau stovėta, o paskui buvo nugriuvusios? Ir kodėl, galų gale, jos pastatytos nesilaikant jokios simetrijos?
Abejonės, kurių kilo dar per pirmą, ganėtinai skubotą vizitą, pasitvirtino tolimesnių kelionių metu, kai pavyko iš arčiau apžiūrėti detales ir niuansus. Netgi žymusis obeliskas, kurį, kaip teigiama, pastatė Hatšepsut, buvo akivaizdžiai sukurtas gerokai anksčiau. Įrašas, kurį egiptologai traktuoja kaip nuorodą, jog statyba vyko būtent šios žymios karalienės, pasiskelbusios save faraonu-vyru, laikais, padarytas labai atsainiai, pačioje obelisko apačioje. Hieroglifai smulkūs, negilūs, ankštai susigrūdę įrašui panaudotoje erdvėje. Šis įrašas kardinaliai skiriasi pagal atlikimo kokybę ir stilistiką nuo tų, kurie padaryti ant pagrindinio obelisko paviršiaus – čia hieroglifai gilūs, labai lygūs, kruopščiai išpjauti tankiame ir tvirtame granite. Jų yra gerokai mažiau, tačiau tarp jų eina dideli tarpai, o ir aplink juos palikta tuščia vieta, dėl ko įrašai užima žymiai daugiau paviršiaus. Nereikia būti netgi graviravimo ant akmens specialistu, kad suprastum, jog dvi įrašų rūšys priklauso visiškai skirtingiems autoriams ir kad buvo naudojamos iš principo skirtingos technologijos. Vienu atveju pakako paprasčiausio rankų darbo ir paprasčiausių įrankių, o kitu atveju buvo reikalingi pakankamai tobuli instrumentai ir neeilinės technologijos, greičiausiai – mašinos.
Palyginus įrašus, galima iškelti visiškai kitą versiją: Hačepsut laikais obeliskas nebuvo sukurtas, bet geriausiu atveju tiktai pastatė anksčiau nuvirtusį, apie ką ir parašė jo apačioje.
Netiesiogiai apie tai byloja ir įrašai ant tų obeliskų, iš kurių beliko tik nedidelės nuolaužos, gulinčios pietinėje komplekso dalyje. Įrašai padaryti ne tik tuo pačiu stiliumi, kaip stambūs užrašai ant „Hačepsut obelisko“, bet ir akivaizdžiai pagal tą pačią technologiją. Jų autorius akivaizdžiai tas pats. Be to, su Hačepsut jo sieti nesiima netgi egiptologai.
Įrašų likučiai ant Karnako granitinio obelisko
Tuo, kad granitiniai obeliskai neturi nieko bendro su faraonų laikų Egipto primityviomis technologijomis ir primityviais įrankiais, netgi turint galvoje Naujają Karalystę, kada būta neblogų bronzinių įrankių, galima įsitikinti atidžiau įsižiūrėjus į kai kurias „dekoro“ detales ant tų nuolaužų, kurios šiuo metu išsimėčiusios kone po visą Karnako kompleksą. Pavyzdžiui, kad ir toji obelisko viršūnė, kuri guli greta skarabėjaus, žymaus tuo, kad vos ne kiekvienas turistas sugalvoja prie jo norą ir apeina apie skarabėjų kelis ratus.
Viršutinėje ant šono gulinčio obelisko dalyje galima pastebėti nedidelę įpjovą, kuri, iš visko sprendžiant, turėjo tiktai dekoratyvinę paskirtį. Bet netgi atlikdama tokią nereikšmingą funkciją, ji padaryta kone šiuolaikinėmis akmens pjaustymo technologijomis. Ji tęsiasi labai lygiai per visą išlikusią obelisko dalį, turi pleišto formą – ties įėjimu vos trijų milimetrų pločio, o pleištas susieina į nulį maždaug centimetro gylyje. Ir per visą šį ilgį įpjova idealiai išlaiko šį profilį.
Padaryti kažką panašaus rankiniu būdu ir primityviais įrankiais paprasčiausiai neįmanoma. Juolab, šitaip lygiai išlaikyti ne tik profilį, bet ir visas tiesias linijas. Tam reikia bent jau mechaninio diskinio pjūklo su labai tvirtu pjaunančiu disku, galinčiu atlaikyti atitinkamas apkrovas.. Ir pjauti su tuo disku ne ranka, bet kažkokiu mechanizmu.
Kita įdomi nuolauža mėtosi beveik prie paties įėjimo į kompleksą, šiek tiek į kairę nuo pagrindinio turistų tako. Joje esama pragręžtų skylių, kurias, panašu, padarė tam, kad jose būtų užfiksuotos kažkokios dekoratyvinės plokštelės (galbūt bronzinės ar auksinės). Skylių gylis siekia maždaug dešimtį centimetrų, o skersmuo – maždaug centimetras. Bet štai kas įdomu: toli gražu ne visos skylės eina gilyn statmenai paviršiui. Kai kurios nukrypsta nuo šios ašies dešimčia ar dviem dešimtimis laipsnių.
Atrodytų – smulkmena. Tačiau ji labai daug ką byloja. Tai ne šiais paklaida gręžiant. Skylės padarytos granite – pakankamai tvirtoje medžiagoje. Gręžiant tokioje medžiagoje, grąžto nukrypimas nuo vertikalės (gręžimo pradžioje) neišvengiamai turi „išmušti“ grąžtą iš numatytos gręžimui vietos, tačiau jokių panašaus „išmušimo“ pėdsakų ant obelisko nėra – grąžtas įeidavo į granitą kaip į putplastį.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта