Visi faktai byloja apie tai, kad faraonai neturėjo ir netgi negalėjo turėti nieko bendro su visos eilės piramidžių statyba.
Ir, kaip jau buvo sakyta, jeigu faktai prieštarauja teorijai, tai išmesti reikia teoriją, o ne faktus. Tai – pats svarbiausias normalaus mokslinio tyrimo principas. Principas, kurį egiptologai jau seniai užmiršo…
Ne taip jau ir daug Egipto piramidžių neįsipaišo į oficialią teoriją ir neatitinka primityvaus senovės Egipto visuomenės lygio. Ir praktiškai visos tokios piramidės istorikų yra priskiriamos IV dinastijai.
Piramidė Medume, dvi piramidės – Laužytoji ir Raudonoji – Dašūre bei trys pagrindinės Gizos piramidės. Tikriausiai dar reikėtų pridėti piramidę Abu Roaše, irgi priskiriamą IV dinastijai.
Jeigu Gizos piramides žino beveik visi, tai Dašūro ir Medumo piramides turistai lanko gerokai rečiau. O piramidę Abu Roaše aplanko tiktai tie, kurie nori specialiai į ją pažiūrėti. Ji stovi tolėliau nuo turistinių maršrutų. O ir priėjimas prie jos uždarytas, aiškinant, kad vyksta archeologiniai ir restauracijos darbai.
Šiuo metu ji aplupinėta iki pat uolienos pagrindo. Tiek aplupinėta, kad praktiškai jau neįmanoma nustatyti jos pradinio vaizdo ir tyrinėtojai iki šiol nenusprendė, ar tai buvo piramidė, ar viso labo mastaba. Tačiau šis tas, vis dėlto, išliko, ir šitų likučių visiškai pakanka, kad galima būtų pamatyti, jog joje buvo pritaikyti tie patys tobuli statybos metodai, būdingi prieš tai išvardintoms piramidėms. Esama ir panašių elementų, netgi iki smulkių detalių.
Kai kurių apdailos blokų likučiai, išsaugoję išmontavimo pėdsakus, kaip kad ir Gizos piramidėje, turi tuos pačius būdingus išmatavimus kaip ir Antroji Gizos piramidė. Ir jie lygiai taip pat glaudžiai priderinti prie piramidės mūro. Palei pat įėjimą guli dvi apdailos blokų dalys, kurios buvo perskeltos į tris ar keturias dalis pagal ilgesnę ašį.
Tai skirtingų blokų dalys, apie ką byloja jų išlyginti ir nuskelti paviršiai. Iš jų galima pamatyti, kad Abu Roešo piramidžių apdailai buvo naudojami to paties dydžio granitiniai blokai kaip ir Antrojoje Gizos piramidėje. Tiktai padėtos šios dvi dalys netaisyklingai, kažkas akivaizdžiai suklydo, kai dėjo. Pavyzdžiui, kairysis blokas (jeigu stovėsime veidu įlink įėjimo į piramidę) turėjo būti pasuktas 180 laipsnių kampu (apverstas aukštyn kojomis) ir 90 laipsnių pagal horizontalią plokštumą – tada jis gulės taip, kaip turi gulėti (ar turėjo). Vargu ar būtent šiuolaikiniai „rekonstruktoriai“ bloką pastatė tokiu būdu, kadangi priešingoje piramidės pusėje jie netgi mažesnį gabalėlį padėjo pakankamai taisyklingai.
Pirmasis blokas irgi padėtas išilgai pagrindinio mūro, kitaip sakant, pasuktas 90 laipsnių kampu horizontaliai. Bet jis neapverstas aukštyn kojomis. Ant abiejų blokų esama išsikišimų likučių ant „teisingos“ išorinės briaunos, jie analogiški tiems, kurių esama ant Antrosios Gizos piramidės apdailos blokų.
Žemyn besileidžiančio tunelio nuolydis artimas tradiciniam 26 laipsnių nuolydžiui, būdingam Didžiosios piramidės koridoriams. Ir nors koridoriaus plotis yra pakankamai didelis, jis akivaizdžiai turėjo būti apmūrytas apdailos blokais. Šių blokų liekanos šiandien vienoje vietoje netgi demonstruoja, kad piramidės statytojai būtent ir statė tokį pat „tradicinį“ siaurą ir neaukštą (daugiau kaip metras pločio ir aukščio) žemyn besileidžiantį koridorių. O patys blokai labai panašūs ir savo medžiaga, ir dydžių, į Medumo piramidėje naudotus blokus.
Vidinės kameros dydis išties įspūdingas. Ją matydamas, pradedi suprasti abejones tų, kurie įsitikinę, kad piramidė arba taip ir nebuvo baigta, arba sugriuvo statybos metu. Bet jeigu turėsime galvoje tai, kas pavyko statytojams Gizoje, vargu ar jie abejojo savo užmojų sėkme. Greičiausiai piramidė buvo pastatyta iki galo. Ir tik paskui ją kažkas išardė.
Vidinė piramidės Abu Roaše kamera (vaizdas iš viršaus)
Netiesiogiai apie tai liudija tas pats žemyn vedantis tunelis. Jis nepalyginamai didesnis už siaurą, metro pločio praėjimą tarp mūro blokų. Ir jeigu statytojai apmūrijo akmenimis didžiąją dalį žemyn vedančio koridoriaus, tai lygiai taip pat galėjo pasielgti ir su vidine kamera. Nors, galbūt, kameros jie ir neapmūrijo taip ankštai, tačiau apie tai spręsti sudėtinga, kadangi vidinis kameros mūras labai smarkiai apardytas. Ir netgi į jos liekanas kažkas mėgino prasilaužti – yra nedidelio „tunelio“ pėdsakų.
Antras netiesioginis liudijimas, kad piramidė buvo pastatyta iki galo – didelis kiekis granitinių nuolaužų ir skaldos šalia piramidės. Šitas kiekis atitinka prielaidą, kad piramidę ardė jau visiškai pastatytą.
Ir dar viena įdomi detalė, pateikianti naują mįslę: ant didžiulės „duobės“ sienų absoliučiai nematyti jokių akmens tašymo įrankių pėdsakų. Tartum kažkas milžinišku plokščiu „kastuvu“ išpjovė iš viršaus skylę uoloje kaip plastilino gabalėlyje arba panaudojo gigantiškus kalnakasybos įrengimus, lengvai išpjaunančius keturkampes skyles kalkakmenio masyve.
Aš nutariau nenusižengti tradicijai ir vadinti Abu Roašo statinį būtent piramide, nors vis labiau linkstu manyti, kad tai greičiausiai buvo mastaba.
***
Vos kelios piramidės Egipte neįsipaišo į bendrą vaizdą ir gadina piramidžių statybos evoliucijos teorijos darnumą. Bet jeigu jas pašalinsime iš šio vaizdo, tai dings absoliučiai visi prieštaravimai ir paradoksai, o taip pat keistumai ir kvailystės. Piramidžių statybos istorija įgaus logiką pagal visus parametrus: laipsniškas technologijos tobulėjimas, statybos metodų ir naudojamų medžiagų apdorojimo evoliucija, atitinkamas statinių ir visuomenės išsivystymo lygių sutapimas ir panašiai.
Tačiau tada gaunasi, kad jokio stebuklingo technologijų pakilimo nebuvo, kaip nebuvo ir jo smukimo. Vietoje to būta laipsniško ir neskubaus mūrinės statybos metodų vystymosi. Ir jų lygis visiškai atitinka palyginti žemą pačios Egipto visuomenės išsivystymo lygį.
Nuo laiptinės III dinastijos piramidės su primityviu mūru, IV dinastijos faraonai perėjo prie nedidelių piramidžių-palydovių Dašūre ir Gizoje statybos. Šiokia tokia pažanga yra, tačiau ji nėra tokia globali ir kardinali, kaip vaizduoja oficiali versija. Tuo tarpu V ir VI dinastijų piramidės tampa aukščiausiais pasiekimais Senosios Karalystės epochoje.
Tačiau jeigu kažkurioje vietoje kažkas pradingo, tai kitoje turi atsirasti. Dėl to septynių piramidžių pašalinimas iš bendro vaizdo negali taip paprastai pakibti ore, jas reikia, vis dėlto, kažkur patalpinti. Ne tiesiogine, žinoma, prasme, bet perkeltine, o būtent: perkelti jas laike. O jei tiksliau – pakeisti mūsų pačių požiūrį į jų pastatymo laikmetį.
Mes žinome, kad vėlesniais laikotarpiais jų nestatė. Tačiau tada belieka tik vienas variantas – perkelti statybą toli atgal pagal laiko skalę. Tačiau kaip toli atgal?
***
Senovės egiptiečiai niekad nelaikė savęs Gizos komplekso, jo šventyklų ir didingų piramidžių, statytojais. Jie vadino Granitinę šventyklą „Ozirio, Rostau valdovo, namais“. Rostau – tai pavadinimas, kurį senovės egiptiečiai davė Gizos plokštikalnei ir jos statiniams.
Tas pats Hufu, kaip jau buvo minėta, užraše ant Inventoriaus stelos pavadino deivę Izidę – Ozirio nseseerį ir žmoną – Didžiosios piramidės šeimininke.
Trumpiau tariant, nustatant, kada buvo pastatytos septynios išimtį sudarančios piramidės, reikia grįžti į tą epochą, kada pasak egiptiečių mitų šalį valdė kažkokie galingi „dievai“. Šitą epochą jie laikė Aukso amžiumi savo šalies istorijoje (kartais naudojamas pavadinimas Pirmasis laikas – Zep Tepi).
Tačiau kiek galima pasikliauti mitologija?
Iš tikrųjų senovės mitai ir padavimai yra pakankamai tolimi nuo paprastų „pasakų“ ir akivaizdžių prasimanymų. Juose esama labai ir labai daug informacijos. Šiam klausimui skirta autoriaus knyga „Pavojingas dievų paveldas“. Tie, kurie jos neskaitė, autorius pataria žvilgtelėti į internetą. Straipsniuose šiame tinklapyje analizuojama toji pakankamai įvairiapusiška informacija, kurią galima ištraukti iš senovės mitologijos.
Šiuolaikiniai istorinių tyrimų metodai faktiškai išbraukė mitus bei padavimus iš patikimų šaltinių sąrašo. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Vos prieš 200 metų mitologija buvo laikoma bene svarbiausiu informacijos tiekėja. Ir nedaug kas abejojo jos patikimumu, nors joje ir pilna pakankamai fantastinių detalių.
Senovės istorikai taip pat dažnai naudojo mitus bei padavimus kaip pirminius šaltinius. O juose Egipto istorija eina į praeitį per daugelį tūkstantmečių – į tokius tolimus laikus, kurie tiesiog gąsdina šiuolaikinius egiptologus.
Įdomu, kad ir senovės graikų autoriai rašė apie labai ilgą Egipto istoriją. Tas pats „istorijos tėvas-įkūrėjas“ Herodotas savo Antrojoje knygoje rašo, kad Tėbų miesto žyniai suskaičiavo 341 žmonių kartą nuo pirmojo Egipto karaliaus. Herodotas paskaičiavo, kad tai sudaro 11 340 metų.
Kitas istorikas – Diodoras Sicilietis – rašė, remdamasis Egipto žynių žodžiais: „Iš pradžių maždaug 18 000 metų Egiptą valdė dievai ir herojai, o paskutinis iš dievų-valdovų buvo Horas, Izidės sūnus… Tuo tarpu mirtingieji viešpatavo šioje šalyje, kaip tvirtina žyniai, truputį mažiau kaip 5000 metų….“
Egipto žynys Menetonas, gyvenęs IV-III amžiuje prieš mūsų erą graikų valdovų užsakymu sudarė pirmą Egipto valdovų dinastijų lentelę. Jis pavadino Menesą (Menetonas vadino jį Menu) pirmuoju faraonu ir Egipto suvienytoju, I dinastijos įkūrėju. Ir šitą sąrašą šiuolaikinė egiptologija naudoja kaip pagrindinį šaltinį, pripažindama de-facto sąrašo autentiškumą ir jau ne sykį įsitikinusi Menetono teisumu.
Tačiau Menetonas pasakoja ir apie ikidinastinius laikus.
Prieš dievų dinastijas. – rašė jisai. – buvo keturios kitos dinastijos – dvi dievų, viena pusdievių ir viena pereinama dinastija. Iš pradžių Egiptą valdė septyni didieji dievai – iš viso apie 12 300 metų: Ptahas valdė 9000 metų, Ra – 1000, Šu – 700, Hebas – 500, Oziris – 450, Setas – 350, Horas – 300 metų… Antroji dievų dinastija, kaip teigia Menetonas, turėjo dvylika dieviškų valdovų, kurių pirmasis buvo dievas Totas. Jie valdė 1570 metų. Iš viso jo apskaičiavimais devyniolika dievų valdė 17 520 metų. Toliau 350 metų Egiptas neturėjo valdovo, šiuo chaoso laikotarpiu Fise pasikeitė septyni mirtingi valdovai. Ir tik tada Menas/Menesas padarė pradžią pirmai faraonų dinastijai ir pastatė naują sostinę, pašvęstą dievui Ptahui…
Egiptologai pasirengę naudotis tik ta Menetono darbo dalimi, kurioje jis kalba apie dinastinį laikotarpį ir atmeta ankstesnes dalis. Ypač tas, kuriose kalbama apie tolimą Aukso Amžių. Toks išrankumas pakankamai būdingas istorikams – pripažįstama tiktai tai, kas patvirtina pačių istorikų teorijas, o visa kita paskelbiama prasimanymu, nepagrįstais teiginiais, falsifikacija ir panašiai.
Elementari logika rodo tokio požiūrio šališkumą. Ir jeigu vieną sąrašo dalį visiškai patvirtina archeologiniai radiniai, tai, laikantis tos pačios logikos, reikėtų gerokai dėmesingiau žvelgti ir į kitą dalį. Juolab, kad šio sąrašo duomenys susišaukia su kitų šaltinių pateikiama informacija.
Be Menetono sąrašo šiuolaikinei egiptologijai yra žinomi dar trys chronologiniai senovės Egipto karalių sąrašai. Pavyzdžiui, Turino papiruse (XIII amžius prieš mūsų erą) irgi pateikiamas sąrašas karalių, kurie valdė Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą po dievų, tačiau dar iki šalies susivienijimo valdant Menesui, pirmajam I dinastijos faraonui 3100 metais prieš mūsų erą. Iš išlikusių fragmentų galima nustatyti, kad dokumente minimos devynios priešdinastinių faraonų „dinastijos“, tame tarpe „Garbingieji iš Memfio“, „Garbingieji iš Šiaurės“ ir, pagaliau, Šemsu-Hor (tai yra Horo palydovai arba pasekėjai), kurie valdė iki pat Meneso. Paskutinės dvi stulpelio eilutės, kuriose, iš visko sprendžiant, viskas susumuojama, atrodo itin intriguojančiai, o būtent: „Garbingieji Šemsu-Hor – 13 420 metų, valdymas iki Šemsu-Hor – 23 200 metų, iš viso – 36 620 metų“.
Taip vadinamas Palermo akmuo, datuojamas V dinastijos epocha, t.y. XXV amžiumi prieš mūsų erą, turi sąrašą iš 120 ikidinastinių laikų karalių.
Dokumentai ne visiškai dera vienas su kitu. Vienas skiria Egipto civilizacijai didesnį laikotarpį, nei kiti, tačiau visi žinomi egiptiečių chronologiniai šaltiniai sutampa vienu dalyku: toji istorija yra gerokai ilgesnė, negu galvoja egiptologai.
O jeigu senovės legendų duomenis apie tai, kad prie Gizos komplekso statybos prisidėjo Oziris ir Izidė, pridėsime prie Menetono pateiktų duomenų, tai piramidžių (bent jau trijų iš jų, esančių Gizoje) pastatymo laikmetį tenka pastūmėti 10 000 metų į praeitį!
***
Tačiau sąvoka „dievas“ nelabai telpa į šiuolaikinės mokslinės terminologijos, tame tarpe ir istorinės, rėmus, o norėtųsi išlikti būtent juose. Ką gi daryti?
Tačiau jeigu dėmesingiau pažvelgsime į senovės mitų tekstus – ne tik egiptietiškus, bet ir sukurtus kitų tautų – galime pamatyti, kad mūsų tolimi protėviai suteikdavo šiam terminui visiškai kitokią prasmę negu mes šiuo metu.
Senovės Egipto „dievai“ ganėtinai tolimi nuo šiuolaikinio požiūrio į Dievą, jie labiau primena ne kažkokias antgamtines būtybes, bet įprastus žmones. Tačiau tuo pat metu jie turi tokių sugebėjimų ir galimybių, kurios smarkiai pranoksta ne tik senovės egiptiečius, bet ir mus. Ir tai leido kalbėti apie juos kaip apie kažkokios labai ir labai išsivysčiusios civilizacijos atstovus.
Žinoma, remiantis vos keliomis piramidėmis, neįsipaišančiomis į bendrą vaizdą, negalima daryti kokios nors galutinės išvados apie tai, kad tolimoje praeityje Egipte būta tokios civilizacijos. Tačiau pakanka tik padaryti prielaidą, kad tokia civilizacija yra reali ir pažvelgti jau iš šitos pozicijos į netgi plačiai žinomus objektus, kai paaiškės, kad liudijimų apie tokią civilizaciją yra be galo daug. Jų yra tiek, kad apie tą civilizaciją, jos išsivystymo laipsnį ir technologijas galima išsiaiškinti labai ir labai daug.
Bet tada gausis jau visiškai kitokia istorija. Tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme.
Tai bus istorija, kurioje faraonų laikmečio civilizacija atsiranda ant senovės dievų civilizacijos griuvėsių. Kurioje faraonai yra toli gražu ne kūrėjai, o pačiu geriausiu atveju tiktai apgailėtini mėgdžiotojai ir archeologai. O blogiausiu gi atveju – senovės paminklų griovėjai ir niekintojai.
Tačiau rašyti šitą istoriją teks praktiškai nuo pačios pradžios, atmetus viską, ką rašo mokykliniai vadovėliai ir akademiniai leidiniai apie Egiptą. Atmetus visa tai kaip košmarišką sapną ar bent jau nevykusią ir patyrusią visišką bankrotą hipotezę.
Gali pasirodyti, kad autorius pernelyg kategoriškas. Tačiau kai mėgini išsiaiškinti faktus, kuriuos savo akimis matai Egipte, oficialioji versija tiktai trukdo tai padaryti. Pastoviai jauti pasipiktinimą: na kaipgi šitaip, juk tai prieštarauja tam, ką regiu savo akimis… Ir po kurio laiko supranti, kad vėl prasideda bėgimas užburtu ratu – diskusijų su oficialiąja versija ratu.
Kad ištrūktum iš šito rato, kad faktai sugultų į nors šiek tiek logišką paveikslą, kad protingai paaiškintum tai, ką matai, reikia viską pradėti „nuo balto lapo“.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта