Senovės Egipto dievai: Pietinė Sakara

Pietinę Sakarą sudaro dvi gana atskiros viena nuo kitos statinių grupės. Arčiau Šiaurinės Sakaros (kurią ir lanko turistai) – grupė iš Džedkaro, Pepio I ir Merenro piramidžių. Arčiau Dašūros – Pepio II piramidė, Šepseskafo mastaba ir nedidelė Ibio piramidė. Visos jos, išskyrus Ibio piramidę, pagal priimtą klasifikaciją priskiriamos įvairių Senosios Karalystės dinastijų faraonams.

Pietinė Sakara uždaryta turistams. Per mūsų ekspediciją 2004 spalį, ji buvo uždaryta ir mums. Nors atvirai kalbant, mes ypatingai ir nesiveržėme ją aplankyti. Klaidingai nusprendę, kad šios piramidės nevertos dėmesio, po poros bandymų įkalbėti mūsų palydą ir vienio nesėkmingo mėginimo vis dėlto iki ten nuvažiuoti, mes atsisakėme minties aplankyti Pietų Sakarą.

Tačiau vėliau pasidarė aišku, kad atsisakėme veltui.

Nes jau per sekančią kelionę – 2005 vasarį – mudu su Dmitrijumi Pavlovu nutarėme surizikuoti ir prasibrauti iki piramidžių, kurias galima matyti tiek iš Šiaurinės Sakaros, tiek iš Dašūro. Apsirūpinome vandeniu, įspėjome savo palydovus, drauge su pagrindine turistų mase pasiekėme Džoserio kompleksą ir, atsiskyrę nuo pagrindinės grupės, pajudėjome link Uno piramidės. Čia, dėl akių pasisukinėjome šiek tiek ant kupranugario sėdinčio ir akivaizdžiai trokštančio gauti bakšišą policininko akivaizdoje. Paskui nufotografavome jį, nors ta nuotrauka buvo visiškai nereikalinga ir davėme jam 20 vietinių svarų, nuo kurių jis apsalo, kadangi vietiniais mastais būtų pakakę ir penkių. Tada pajudėjome už Uno piramidės į vakarus.

Kadangi prižiūrėtojai ir policija daugiausiai stebi pagrindinę turistų masę, čionai susiformuoja savotiška „mirties zona“, kurioje galima persiropšti per grunto krūvas ir dingti iš akiračio. Per praėjusią kelionę mes jau išbandėme šį kelią, kadangi veda jis kaip tik link Sechemcheto piramidės. Šį kartą ši piramidė mus mažai domino, pajudėjome toliau į vakarus – į dykumos pusę. Čia nusileidome nuo sanpilų, kurios susiformavo, atliekant archeologinius kasinėjimus ir jų pridengti leidomės į pietus link trokštamo tikslo.

Kai išėjome į atvirą zoną ir pasidarėme matomi iš visų pusių, policininkas ant kupranugario tikriausiai pasigailėjo, kad paėmė iš mūsų tiek mažai. Bet mes jau buvome už jo atsakomybės zonos, ir judėjome akivaizdžiai į tą pusę, kur mus turėjo apsitikti kiti prižiūrėtojai, dėl to jis mūsų nesekė. O gal ir išvis nepastebėjo mūsų manevro.

Kaip ten bebūtų, mes pakankamai šauniai nužingsniavome per dykumą, juolab, kad dangų uždengė debesys, apsaugoję mus nuo kepinančios egiptietiškos saulės. Žodžiu, viskas klostėsi sėkmingai. Iš pradžių…

Artėjant prie artimiausios piramidės, priskiriamos Pepiui I, vis aiškiau matėsi kažkokia didelė grupė žmonių palei ją. Aišku buvo, kad susitarti su vienu ar dviem prižiūrėtojais dar galima, bet įveikti draudžiamą zoną daugybės liudininkų akyse – beviltiškas reikalas. Ir mes vis labiau linkome prie varianto iš pradžių eiti į tolimą sklypą, nors kojos vis dar nešė mus ankstesniu maršrutu. Visiškai galimas daiktas, kad jos būtų mus taip ir atnešusios į tos grupės glėbį, bet čia iš šono pasigirdo galingas „Alach Akbar!“ (vėliau paaiškėjo, kad tai darbininkai baigė melstis) ir mūsų kojos draugiškai pasuko į pietus, link tolimojo sklypo.

Kai pagaliau pasiekėme Pepio II piramidę, pasistengėme kiek galima ilgiau likti nepastebėti. Būtų labai apmaudu po valandą trukusios kelionės per dykumą, būti pasiųstais atgalios kokio nors prižiūrėtojo, kurių būtinai esama bet kuriame Egipto objekte. Kur jau ten… Mus pastebėjo dar iš tolo. Ir vis tik pradėjome fotografuoti, tuojau pat pasirodė vietinis tarnautojas. Mes apmirėme…

Tarnautojas, dar nepriėjęs iki mūsų, plačiai išsišiepė, išskėtė rankas ir džiugiai sušuko „Welcome!“.

Kurgi ne. Visiškai netoli, Šiaurės Sakaroje, jo kolegos kiekvieną dieną prisirenka daugybę pinigų iš turistų, o jam tenka čionai kiūtoti be naudos, dėl kažkokių valdininkų iš Kairo įvestų draudimų.

Sužinoję, kad mes iš Rusijos (o Rusiją egiptiečiai vis dar myli ir gerbia) ir kad atėjome tiktai apsidairyti, tarnautojas, aiškiai tikėdamasis, kad diena praeis ne veltui, tučtuojau surengė mums pakankamai turiningą ekskursiją ir padarė tai taip, kad mums net ieškoti nieko neprireikė. Beliko tiktai atsipalaiduoti ir pajusti malonumą…

***

PEPIO II PIRAMIDĖ

Visas pagrindinės piramidės mūras yra primityvus, iš smulkių akmenų ir molio skiedinio. Laikas smarkiai jį paveikė ir piramidė dabar panaši į paprastą skaldos kalvą. Viršutinė dalis taip ir palikta tokioje būsenoje.

O štai žemiau galima pastebėti šiuolaikinių restauratorių darbo pėdsakus. Nors jie faktiškai iš naujo statė piramidę, laikydamiesi kažkokių savų paskatų, manytina, kad netoli nuklydo nuo tiesos. Bent jau toje srityje, kuri susijusi su akmens mūro charakteristikomis.

Pepio II piramidė

Tuo pat metu esama ir akivaizdžių senovinio megalitinio branduolio požymių – dideli ir lygūs kalkakmenio apdailos blokai, labai panašūs į tuos, kurie aprėmina apatinį Uno piramidės lygmenį. Iš visko sprendžiant, megalitinis branduolys buvo jau smarkiai apgriautas piramidės statybos laikais – kai kur seni, puikiai apdoroti stambūs blokai (ne tik apdailos, bet ir vidiniai) buvo surinkti jau be kruopštaus derinimo tarpusavyje, kur buvo patogiau senovės restauratoriams, o ne jų ankstesnėse vietose.

Senovinė restauracija regima ir statiniuose aplink piramidę – įvairiuose taip vadinamo šalia piramidės įsikūrusio šventyklos komplekso elementuose. Čia netvarkingai persimaišė vienoje vietoje blokai iš visiškai skirtingų medžiagų – granito, bazalto, kalkakmenio. Senovinės apirusios konstrukcijos „parestauruotos“, o ant jų sienų pakankamai primityviais būdais iškalti hieroglifai ir piešiniai.

Nustebino ir piramidės-palydovės. Būdamos išoriškai labai neišvaizdžios, viduje jos slepia pakankamai masyvius kalkakmenio blokus (dešimčių tonų svorio). Jų panaudojimas mažytėje piramidėje yra absoliučiai beprasmiškas jėgų ir laiko švaistymas. Čia galima buvo išsiversti ir su gerokai mažesniais blokais.

O iš kitos pusės: jeigu jau gali panaudoti dešimčių tonų svorio blokus, tai kodėl neužbaigti iš tos pačios medžiagos nedidelio statinio, vietoje to, kad naudotum grubią skaldą?

Šitie elementarūs klausimai iškyla automatiškai. Ir jeigu būta vieno architekto, sukūrusio visą konstrukciją, tai protingo paaiškinimo surasti neįmanoma. O štai jeigu manysime, kad kažkokius senesnių statinių griuvėsius faraonai panaudojo savo reikmėms, viskas stoja į savo vietas.

Masyvus perdangos blokas Pepio II piramidės palydovėje

***

ŠEPSESKAFO MASTABA

Šis objektas buvo vienas iš pagrindinių mūsų žygio per dykumą tikslų. Labai jau norėjosi savo akimis pamatyti objektą, kuris, iš vienos pusės, priskiriamas IV dinastijai, neva pastačiusiai didingas Dašūro ir Gizos piramides, o iš kitos pusės – kuris netgi nėra piramidė.

Šepseskafo mastaba

Masyvus statinys daro slogų įspūdį. Kitados didingas pastatas dabar visiškai aplupinėtas – aplinkui mėtosi tik apgailėtini kalkakmenio ir granito apdailos blokų likučiai, ant kurių kartais galima pastebėti labai kokybiško paviršiaus apdorojimo pėdsakų. Iš pačios konstrukcijos beliko tik vidinis mūras. Ir nors jo blokai nepasižymi aukšta apdorojimo kokybe, mūras stebina savo grandioziškumu. Aišku, kad čia aukštos paviršiaus kokybės ir nereikėjo.

Beje, priešingai, nei byloja paplitęs teiginys, Gizos piramidžių vidinio mūro blokai irgi neturi kruopščiai išlygintų briaunų bei tikslaus suleidimo vienas prie kito. Praktiškai jie atlieka statybinio pagrindo vaidmenį, tiktai jeigu mes pagrindui naudojame akmenų nuolaužas, skaldą ir kitas statybines šiukšles, tai piramidžių statytojai tam naudojo pakankamai biraus kalkakmenio blokus, neretai gana įspūdingų matmenų. Nors iš kitos pusės – koks statinys, toks ir pagrindas.

Žygio per dykumą dalyviai palei įėjimą į Šepseskafo mastabą

Gaila, bet į mastabos vidų patekti neįmanoma. Įėjimas uždarytas betoniniu „kamščiu“. Taip kad liko tenkintis tik išorine apžiūra.

Atsiskaitę su savo savanoriu ekskursijos vedėju ir jo porininku ir šiaip ne taip atsisakę kvietimo pasivaišinti arbata, pasiskundę laiko trūkumu, kurio jums iš tiesų labai trūko, mes pajudėjome atgal – link to piramidžių lauko, kurį iš pradžių apėjome lanku. Šis žygis, tegu ir dvigubai trumpesnis, buvo gerokai sudėtingesnis. Iš pradžių teko padaryti nedidelį lanką, kad aplenktume gaują šunų, kurie tegu ir nepuolė mūsų pusėn, bet urzgesiu visiškai aiškiai leido suprasti, kad iš savo vietos pajudėti jie neketina ir svetimų į savo teritoriją neįsileis. O paskui tekovos ne atsišaudyti nuo vietinių vaikų, atbėgusių iš artimiausio kaimo su viltimi ką nors gauti iš keistų užsieniečių, nežinia kaip atsidūrusių jų kraštuose. Čia buvo ne miestas, čia vaikai kur kas atkaklesni ir įžūlesni, teko vaikyti jais netgi akmenimis tiesiogine šio žodžio prasme.

Kaip ten bebūtų, iki mums reikalingo lauko mes prasibrovėme.

***

MERNERO IR DŽEDKARO PIRAMIDĖS

Apie Mernero piramidę nedaug ką galima pasakyti. Iš išvaizdos tai tiesiog krūva skaldos, po kuria neįmanoma nieko įžiūrėti. Kokių nors restauracijos ar atstatymo darbų čia nebūta. O štai erdvė aplink Džedkaro piramidę jau buvo daugmaž apvalyta.

Vietinis prižiūrėtojas ekskursija mūsų nepalepino. Gavęs nedidelį bakšišą, jis pasišalino į sargo būdelę, tik retkarčiais žvilgtelėdamas, kur mes vaikštome. Taip kad buvome pakžlikti patys sau ir ganėtinai ilgai klaidžiojome po šventyklą iš rytinės piramidės pusės, apžiūrinėdami įspūdingų statinių liekanas, granitinių kolonų nuolaužas ir mūsų dėmesį keistomis detalėmis pritraukusias kalkamenio grindis. Tačiau čia aš šiek tiek užbėgau į priekį. Prie šventyklos grindų sugrįšime vėliau, o dabar – apie piramidę.

Džedkaro piramidė

Jinai mažai kuo skiriasi nuo Uno, Pepio II ir kitų piramidžių. Tas pats galingas megalitinis branduolys ir krūva skaldos ant viršaus. Visos jos tokios panašios viena į kitą, kad eilinis turistas gali labai lengvai susipainioti. Sunku netgi rūšiuoti nuotraukas, nes susidaro vieno ir to paties objekto įspūdis.

Tą patį galima pasakyti ir apie piramides-palydoves. Ir vėlgi galingos požeminės konstrukcijos perdangos pėdsakai su krūvele akmenų iš viršaus. Tiesiog piršte peršasi architektūrinio šablono versija. O tiksliau: ne vieno, bet iškart dviejų. Vienas šablonas – senoviniams megalitiniams statiniams, o kitas – faraonams.

Čionai irgi įėjimo į piramides nėra. Granitinis įėjimo įrėminimas užkimštas betoniniu „kamščiu“. Matyt, Egipto senienų komiteto vadovybė vis dėlto realistiškai žvelgia į vietinių prižiūrėtojų sugebėjimus ir griežtumą.

***

PEPIO I PIRAMIDĖ

Mes jau ruošėmės eiti link įėjimo į Skaros kompleksą, kai staiga tiesiai prieš mus pasipylė masė žmonių. Tai buvo darbininkai (tie patys, kurie ryte šūkavo Alach akbar!), kuriems mes visiškai nerūpėjome ir kurie paprasčiausiai skubėjo namo. Antra valanda po pietų – ir viskas, Egipte darbai baigėsi.

Savaime suprantama, kilo idėja išnaudoti progą ir vis dėlto žvilgtelėti į Pepio I piramidę, kurią paliko darbininkai. Juo labiau, kad iš ten link įėjimo į kompleksą pajudėjo du džipai su viršininkais. Praleisti tokios galimybės negalėjome ir pasiekėme piramidę kaip tik tuo momentu, kai ją paliko paskutinis darbininkas.

Vos tik pradėjome apžiūrinėti ir fotografuoti, kai iš sarginės ant kalniuko iššoko prižiūrėtojas. Archeologinių darbų (šiai kategorijai priklauso ir restauracija bei atstatymas) vykdymo vietoje reikėjo laukti griežtesnio požiūrio į atsitiktinius lankytojus, tačiau ir čia viskas baigėsi džiaugsmingu „Welcome!“ su ekskursija.

„Disneilendas“ šalia Pepio I piramidės

Restauracija čia vyko su užmoju. Statė eilinį Disneilendą. Krūvos skaldos piramidžių-palydovių vietoje buvo tvirtinamos skiediniu, įgaudamos palaipsniui laiptinio mūro formą, o pats piramidžių kompleksas buvo sužymėtas nedidelėmis sienelėmis pagal planą, kurį sugalvojo restauratoriai. Jeigu maži blokai metaliniais vežimėliais buvo nuvežami į šalį, tai didesni taip ir buvo palikti savo vietose. Matėsi, kad toli gražu ne visada rekonstrukcijos planas derinamas su realiais griuvėsiais. Granitinis vienų iš vartų perdangos blokas gulėjo išilgai, o ne skersai numatyto praėjimo. Dar gerai, kad „restauratorių“ pajėgumai yra riboti ir ne viską jie gali perkelti į kitą vietą, kaip jiems į galvą šaus.

Šalia piramidės nesančioje šventykloje į akis krito derinimas to, kas nesuderinama. Grindys buvo išklotos blokais iš pačių įvairiausių medžiagų: rožinio granito, juodojo bazalto, alebastro ir kalkakmenio, kurie suformavo visiškai neharmoningą vaizdą. Tuo pat metu šiuolaikinio jų kilnojimo iš vietos į vietą pėdsakų visiškai nesimato. Akivaizdi restauracija, tiktai ne šiuolaikinė, bet senovinė.

Tokį pat nesuderinamo derinimą galima matyti ir piramidėse-palydovėse. Pačių piramidžių mūras, kaip įprasta – iš smulkių akmenų, o viduje – stambūs kalkakmenio blokai, sveriantys dešimtis tonų. Vienoje iš piramidžių išliko netgi puikiai iš juodo bazalto pagamintas sarkofagas, kurį prislėgė perdangos nuolaužos. Tvirtinti, kad ir galingus blokus, ir sarkofagą gamino tie patys žmonės, kurie supylė ant viršaus krūvą skaldos – reiškia užsiimti akivaizdžia saviapgaule.

Sarkofagas po perdangos nuolaužomis piramidėje-palydovėje

Pati Pepio I piramidė savo išvaizda mažai kuo skiriasi nuo Uno piramidės. Krenta į akis nebent gausūs „užkaišymai“ ir keturkampės angos po jais apdailos blokuose. Kažkas akivaizdžiai mėgino suremontuoti pažeistas vietas. Tačiau kas? Šiuolaikiniai restauratoriai to nedaro – neremontuoja jie kalkakmenio apdailos blokų. Pavyzdžiui Uno piramidė taip ir stovi su giliomis angomis ir įdubomis, kurios susidarė per tūkstančius metų dėl vėjo ir smėlio erozijos. Tada išeina, kad tai irgi senovinio remonto pėdsakais. Ir sprendžiant iš to, kad „kaiščiai“ turi ant išorinių paviršių patamsėjusios patinos sluoksnį – būtent taip ir yra.

Skirtingai nei pas kitas stambias Sakaros piramides, daugmaž išsaugojusias savo formą, Pepio I piramidės cente žiojėja didžiulė duobė, kurioje matosi centrinės kameros perdangos blokai. Ir nors perdanga rimtai pažeista, vėlgi įžvelgiamas šablonas: nuolaidūs kalkakmenio blokai, pasižymintys praktiškai standartiniais išmatavimais.

Centrinės kameros perdanga Pepio I piramidėje

***

ABUSYRO PIRAMIDĖ

Abusyre, kuris yra maždaug už 15 kilometrų į pietus nuo Gizos, yra ištisa piramidžių grupė. Iš jų paprastai dėmesys atkreipiamas į tris pastebimiausias – Hijusero, Neferirkaro ir Sahuro – tai V dinastijos faraonai. Ir tai suprantama, kadangi šios piramidės geriausiai išsilaikė.

Mes irgi pasidavėme pradiniam impulsui ir iš visų čia esančių piramidžių apžiūrėjome tiktai tris. O veltui…

Antrą kartą aplankyti Abusyrą man pavyko tiktai 2007 metų vasarį – apsimečiau keistuoliu užsienio turistu, vienu iš tokių, iš kurių egiptiečiai pasirengę pasipelnyti, pažeidžiant daugelį esamų draudimų, kad tik pinigus mokėtų.

Abusyras uždarytas lankytojams iki šiol. Tačiau pinigai (pakankamai rimti vietiniais mastais) padarė savo darbą ir taksistas greitai susitarė su kažkokiu vietiniu felachu, kuris nusivedė mus kažkokiais aplinkiniais keliais iš pradžių per kažkieno daržus, paskui – per dykumą, kad nepakliūtume į akis policininkui palei įėjimą į kompleksą. Tiesa, panašu, kad vedlį labiau jaudino ne bausmės už pažeidimus problema, o tai, ką jam tektų padaryti su tuo policininku…

Kaip ten bebūtų, mūsų maršrutas šį kartą driekėsi palei nedidelius objektus, kurie schemose pažymėti kaip Piramidės Lepsius 24, Lepsius 25 ir „nebaigta Neferefro piramidė“. Su pirmosiomis dviem smarkiai padirbėjo šiuolaikiniai „restauratoriai“ ir jų išvaizda smarkiai pasikeitė, nors ir čia galima būtų pamėginti paieškoti ko nors įdomaus (kaip parodė praktika, senovinių Egipto konstrukcijų išvaizda labai dažnai būna apgaulinga, ypač žvelgiant iš tolo). O štai Neferefro piramidė akivaizdžiai turi senovinį megalitinį branduolį.

Nebaigta Neferefro piramidė

Gaila, bet mus lydėjęs felachas smarkiai nervinosi ir nedavė mums nei laiko, nei galimybės prieiti arčiau. Jis tiesiog drebėjo netgi nuo mėginimų fotografuoti piramidę iš arčiau. Felachas tvirtino, kad tai tebevykstančių archeologinių darbų zona. Egipte tai reiškia dvigubą uždarumą: draudžiama zona draudžiamos zonos viduje.

O juk jeigu hipotezė, kad faraonai naudojo senuosius megalitinius statinius savo piramidėms statyti teisinga, tai būtent „nebaigtos statyti“ piramidės dėka mes galime išsiaiškinti, kokios buvo kitos piramidės iki to laiko, kol prie jų nepridėjo rankų faraonai.

SAHURO PIRAMIDĖ

Nepaisant neišvaizdumo, piramidė turi galingą megalitinį branduolį ir yra sukurta ant senesnio statinio bazės. Vykstant 2004 metų ekspedicijai, mes galėjome tiktai iškelti tokią prielaidą, pamatę didžiulius blokus, rėminančius įėjimą. O 2007 metais įsitikinome tuo savo akimis.

Įėjimas į Sahuro piramidę

Vos už 30 vietinių svarų mums svetingai atidarė vartelius (tiksliau – groteles, uždarančias įėjimą) ir mes puolėme vidun. Aš – ne speleologas ir ne digeris. Tokios patirties neturiu. Ir įvertinti ar netgi pajusti iki galo visų pavojų, kuriuos kėlė mūsų avantiūra, sugebėjau tik išsikapstęs į paviršių, kai prasukdamas galvoje tai, ką pamačiau, tikrąja ta žodžio prasme pradėjo virpėti kinkos. Viduje ne tai rūpėjo. Reikėjo kaip galima daugiau nufilmuoti.

Vidinės piramidės konstrukcijos – sugriuvusios. Ir nors restauratoriai pravalė praėjimus, sutvirtino kai kuriose pavojingiausiose vietose sienas ir perdangas, bendras chaosas stojo prieš mūsų akis visu gražumu. Kai kur teko tiesiog spraustis ir vos ne šliaužti tarp suvirtusių blokų ir nuolaužų krūvų.

Pačiame centre pasidarė suprantamas piramidės schemų sudarytojų įsitikinimas, su kuriuo jie pavaizdavo tris megalitinius centrinės kameros perdangos blokus. Dėl griūčių pasidarė matomi visi trys sluoksniai.

Kameros perdangų blokai Sahuro piramidėje

Vidinės konstrukcijos schema verčia susimąstyti. Beveik horizontali vidinio koridoriaus padėtis visiškai nebūdinga senovės procivilizacijos statiniams. Be to, jis, jeigu tikėti schema, iki galo neišlaiko horizontalaus lygio, bet eina nedideliu kampu. Tai smulkmena faraonų laikams, tačiau nedovanotina paklaida toms griežtai išlaikytoms struktūroms, kurias pastatė senovės Egipto dievų civilizacija.

Sahuro piramidės schema pagal Vernerį

Kameros perdangos lyg ir kelia pagarbą savo apgalvotumu ir konstrukciniu racionalumu. Tačiau, pirmas dalykas, kaip rodo didelių piramidžių praktika, panašios galingos konstrukcijos visiškai nebūtinos. O antra – pagrindinis uždavinys kaip tik ir nebuvo išspręstas. Piramidė sugriuvo.

Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!