

Ozirionas Abidose yra kone klasikinis pavyzdys, kurio jau seniai griebiasi įvairių alternatyvių versijų autoriai, norėdami įrodyti, kad senovės Egipto „dievai“ realiai egzistavo ir kad būtent jie pastatė šį objektą. Dėl to čionai mes būsime toli gražu ne pirmieji, kas laikosi šio požiūrio.
Ozirionas – keistas statinys. Lyg ir visai paprastas, o įsižiūrėjus atidžiau – absoliučiai nesuprantamas. Ir ne veltui jis sukelia tiek daug galvos skausmo tiek egiptologams, tiek „alternatyvininkams“.
Atrastas jis buvo beveik prieš šimtą metų, tačiau visiškai atkastas buvo tik XX amžiaus trečiame dešimtmetyje. Įvairūs šaltiniai skirtingai datuoja šiuos du įvykius, tačiau mums jie nėra itin svarbūs.
Štai ką savo ataskaitoje parašė vienas iš kasinėjimų dalyvių – Nevilis:
„Mes aptikome gigantišką konstrukciją, kurios ilgis siekė 30 merų, o plotis – apie 20 metrų, ji buvo sukrauta iš pačių stambiausių Egipte akmenų. Visose keturiose statinio sienose esama žmogaus ūgio nišų, iš viso 17, be juokių papuošimų. Pastatas padalintas į tris nefus, vidurinis platesnis už kraštinius, o ribą tarp jų sudaro dvi eilės galingų monolitinių kolonų iš granito, kurios laiko tokius pat galingus masyvius architravus…
Nišos sujungtos siauru, 60-90 centimetrų išsikišimu, jo esama ir priešingoje nefo pusėje. Grindų nėra apskritai. Nusileidę per tris metrus gilyn, mes susidūrėme su besismelkiančiu vandeniu. Grindų nėra ir didžiulėje durų angoje. Matyt, kai priešais šventyklą teliūskavo vanduo, prie nišų buvo galima priplaukti didele valtimi“.
Išvertus į žmonių kalbą: nefai – tai bendros patalpos dalys, atskirtos viena nuo kitos kolonadų, o architravas – tai perdanga tarp atramų.
Cokolis suformuoja keturkampę salą, kurią supa vandens griovys. Išorinę griovio ribą sudaro galinga siena, kurios storis siekia ne mažiau šešių metrų, ji sukrauta iš raudono smiltainio blokų. Sienose – 17 nišų: šešios rytinėje pusėje, šešios – vakarinėje, dvi pietinėje ir trys šiaurinėje. Už trijų šiaurinių nišų yra ilga skersinė kamera, kurios sienos ir stogas išmūryti iš kalkakmenio. Analogiška kamera, irgi iš kalkakmenio, yra į pietus nuo didžiųjų vartų, jos stogas neišliko. Ir, pagaliau, iš išorės statinys apjuostas išorinės sienos iš kalkakmenio. Tokiu būdu viskas drauge atrodo kaip vienas kitame paslėptų stačiakampių sistema.
Jau pačioje konstrukcijoje esama daugybės nesuprantamų detalių, iš kurių mane labiausiai stebina tam tikra „skersinė kamera“ šiaurinėje pusėje, kuri niekaip nesujungta su bendromis patalpomis ir neturi jokių įėjimų. Šiuo metu ji užklota smėlio ir apžiūrėti ją nėra jokios galimybės. Tenka pasikliauti vien aprašymais, kurie niekaip neatsako į klausimą, kam galėjo prireikti tokios iš visų pusių uždaros kameros.
Su Oziriono datavimu egiptologams kilo didelių problemų nuo pat jo atradimo momento. Visiškai netoli yra Sečio I šventykla, o ir šio faraono vardas sutinkamas ant praėjimo, vedančio link įėjimo į Ozirioną, sienų. Štai ir priskyrė statinį Sečio I epochai.
Tačiau milžiniški blokai trikdė netgi egiptologus, kurie priprato priskirti visus megalitinius statinius IV dinastijai. O tarp jos ir Sečio I, vis dėlto, praėjo daugiau kaip tūkstantis metų.
Tačiau kur kas rimtesnė problema slypi tame, kad Oziriono pagrindas yra 15 metrų žemiau Sečio I šventyklos grindų lygio. Ir jeigu manysime, kad iš pradžių Ozirionas stovėjo ant paviršiaus, o ne slypėjo po žeme ir palaipsniui atsidūrė žemiau jį supančio grunto dėl sunešto smėlio, tai tenka keliauti į kur kas tolimesnius laikus, nei IV dinastija. Greičiausiai kalba eina kaip tik apie senovės Egipto dievų civilizacijos laikus.
Tačiau egiptologų, savaime suprantama, toks variantas patenkinti niekaip negali, dėl to jie pasičiupo versiją, kurią 1981 metais išsakė Omas Setis ir Hani el Zeinis. Pagal šią teoriją, tai buvo grynai kultinis statinys, kuris buvo laikomas paties Ozirio – vieno pagrindinių dievų, užmušto klastingo brolio Seto, kapu.
Pagal egiptiečių mitologiją, dievas Setas, kovodamas dėl valdžios, nužudė Ozirį, sukapojo jo kūną į daugybę dalių (viename variante – 13, kitame – ne mažiau kaip 42) ir išmėtė jas po visas Egipto provincijas. Deivei Izidei, nužudytojo seseriai ir žmonai, pavyko surinkti kūno dalis į Ozirioną Abidose. Viską, išskyrus falą, kurį prarijo žuvis Menzalecho ežere, netoli Port Saido. Izidė savo meilės galiomis prikėlė sutuoktinį: jo akys atsivėrė ir ėmė skleisti šviesos spindulį, kuris leido Izidei užmegzti jų žymųjį sūnų – Horą, kuris vėliau ir atkeršijo Setui.
Na o kadangi kapas, skirtingai nei šventykla, galėjo būti ir po žeme, tai egiptologai džiugiai pripažino minėtą versiją ir ėmė vadinti „ozirionais“ daugybę kitų statinių, kurių būta po žeme ir kurie savo centre turėjo pakilimus, apsuptus vandens. Tiesa, jie tuo pat metu absoliučiai ignoruoja tą paprastą faktą, kad visi likusieji „ozirionai“ yra absoliučiai primityvūs ir kardinaliai skiriasi nuo realaus Oziriono Abidose, pasižymintį aukščiausio lygio akmens apdorojimo technologijomis ir statybos metodais.
Todėl mes suteiksime egiptologams galimybę toliau klimpti jų pačių išmonių, atitrūkusių nuo realybės, pelkėje, o patys remsimės faktais ir logika. Ir tuo pat metu padėkosime jiems už puikią idėją: Ozirionas – Ozirio kapas. Tiktai ne mitinio Ozirio, bet realaus. Ir ne simbolinis kapas, bet irgi visiškai realus. O kodėl gi ne? Ir tegu nerasta jokių palaidojimo pėdsakų, palikime šį variantą kaip „darbinę versiją“ būsimiems tyrinėjimams.
Pirmą faktą mes jau paminėjome – Ozirionas nusileidęs 15 metrų žemiau Sečio I šventyklos grindų lygmens. Šventykla datuojama pakankamai už-tikrintai (nors abejonių visgi lieka). O tai suteikia tam tikrą atspirties tašką, jeigu skaitysime, kad pradinės Oziriono padėtis buvo „antžeminė“. Apie tai, beje, byloja ir visa konstrukcija.
Antras faktas – didžiulis blokų svoris. Netgi pačiais kukliausiais apskaičiavimais, kolonų svoris siekia 100 tonų. Ir tegu dalis jų padarytos iš kelių dalių, tačiau esama juk ir monolitinių.
Trečias faktas – architektūrinis stilius artimas Granitinės šventyklos stiliui.
Ketvirtas faktas – idealiai išlyginti kolonų ir architravų paviršiai bei briaunos. To neįmanoma padaryti rankų darbu ir primityviais metodais, kuriems panašus rezultatas kietame granite neprieinamas tokiais mastais.
Dar daugiau – ir tai penktasis faktas – blokai buvo lyginami jau po to, kai buvo pastatyti į vietą (pažįstama iš kitų Egipto megalitų technologija, tiesa?). Apie tai liudija iškart keli elementai. Pirmas dalykas – matosi, kad kai kurie architravai, kurie remiasi į tolimesnę – šiaurinę – sieną, turi išsikišančias už pačios sienos mūro dalis. Tai, kaip matėme dalyje, skirtoje Granitinei šventyklai – lyginimo, atlikto jau po montažo darbų rezultatas.
Antras dalykas – kraštiniai tos pačios sienos blokai yra nuožulnūs. Šitas nuožulnumas pasiektas nupjovus tam tikru kampu ne visą blokų apačią, bet tik jos dalį. Blokams nupjautas tiktai vienas kampas. Maža to, kad tai jau savaime reikalauja pakankamai nepaprastų tokios tvirtos uolienos kaip granitas apdorojimo technologijų, bet dar ir galima pastebėti, kad vertikali likusios dalies plokštuma buvo tuo pat metu sulyginta su siena.
Trečias dalykas – išlyginta tiktai šita tolimoji, žiūrint nuo įėjimo, siena (ir tai ne visa) ir dalis rytinės. Kitos sienos tik parengtos lyginimui. Jos sukrautos iš blokų anaiptol ne su idealiu išoriniu paviršiumi. Kaip tik atvirkščiai. Ir rytinėje sienoje matosi vieta, kurioje lyginimas sustojo (nuotraukoje – kairėje pusėje, dešiniau laiptų).
Rytinės sienos išlyginimo riba
Šeštasis faktas. Galima lengvai pastebėti, kad primityvūs granito skaldymo metodai, naudojant pleištus, buvo naudojami anaiptol ne statybos metu, o tik mėginant Ozirioną išardyti. Beje, būtent žvelgiant į Oziriono kolonas, galima pamatyti, kad išgauti lygius paviršius su šia technologija neįmanoma. Granitas skilinėja „kaip jam į galvą šauna“, kadangi neturi sluoksniuotos struktūros, o jį sudarantys kristalai yra smulkūs ir orientuoti chaotiškai. Dėl to Oziriono ardytojams ir nepasisekė lygiai suskaldyti kolonas. Tiktai subjaurojo jas.
Septintas faktas. Oziriono kolonos turi keistas išpjovas, panašias į kažkokius technologinius įgilinimus. Padaryti tokiose išpjovose tokias lygias briaunas primityviais metodais neįmanoma. Čia kalba vėlgi turi eiti apie ganėtinai neeilines technologijas.
Aštuntas faktas. Statytojai neapsiribojo paprastu blokų sudėjimu vienas ant kito. Ant architravų galų matosi specialiai padaryti įgilinimai. Labai panašu, kad ant kolonų šiose vietose buvo palikti išsikišimai, arba buvo tokie patys įgilinimai, į kuriuos buvo įdėti kažkokie akmeniniai jungiamieji elementai. Ir vienu ir kitu atveju mes turime reikalą su siekiu papildomai apsidrausti nuo galimų architravų pasislinkimų iš savo vietos ir užtikrinti konstrukcijai papildomą tvirtumą. Viskas byloja apie tai, kad Oziriono kūrėjai pakankamai gerai išmanė statybines technologijas.
(Įdomi detalė: šiuo metu šitie įgilinimai architravuose užtaisyti akmenimis su skiediniu. Kas tai padarė ir kada? O svarbiausia – kokiu tikslu?)
Ir, pagaliau, ne veltui egiptiečių mitologija sieja šią vietą su senovės dievo Ozirio vardu. Jeigu šiuolaikiniams istorikams mitai praktiškai neturi vertės turinio prasme, tai man šita sąsaja pateikia devintą faktą. Panašu, kad seniausiems egiptiečiams tai irgi buvo faktas, bent jau žinoma, kad ši vieta buvo garbinama kaip šventa nuo seniausių laikų. Būtent čia yra pačios seniausios faraonų kapavietės. Būtent čia buvo siekiama pastatyti „papildomas“ (ar „simbolines“) faraonų kapavietes vėlesniais laikais. Būtent čia kiekvienas pamaldus egiptietis siekė įsigyti pomirtinę maldyklą ar bent jau memorialinę stelą. Ir būtent greta Oziriono dykuma nusėta aukojimo indų šukėmis. O kas yra „šventa vieta“? Tai visų pirma vieta, kurioje buvojo dievai.
Viskas byloja apie tai, kad Ozirioną iš tiesų reikia priskirti senovės Egipto dievų civilizacijos laikams. Setis I jo nestatė. Geriausiu atveju jis jį tiktai atkasė, pamėgino suremontuoti ir pastatė tą patį dengtą praėjimą, kuris veda link įėjimo į Ozirioną. Arba šiuos darbus tik pradėjo, o užbaigė jo anūkas Merenptahas, kaip apie tai skelbia užrašai.
Yra dar vienas netiesioginis įrodymas, kad įvykiai klostėsi būtent taip. Sečio I šventykla turi netradicinę L raidės formą. Visiškai įmanoma, kad Ozirionas buvo aptiktas kaip tik statant šitą šventyklą ir architektai buvo priversti „užlenkti“ tolimesnę pastato pusę.
Nors gali būti, kad šita „uodega“ buvo pristatyta neplanuotai – tam, kad būtų praėjimas į šventą senovinį pastatą, aptiktą statybos metu.
Įdomu, kad koridoriuje, einančiame per šitą „sulenktą uodegą“ ant sienų esama sąrašo faraonų, kurie valdė iki Sečio I. Tai vienas iš kelių mūsų dienas pasiekusių Egipto valdovų sąrašas. Ir kai eini linik Oziriono, praeini kaip tik pro šitą sąrašą, tartum palaipsniui panirdamas į senovę link ištakų – tų laikų, kai Egiptą valdė dievai…
Valdovų sąrašas Sečio I šventykloje Abidose
Tačiau ir šitaip interpretuojant Ozirioną, lieka daugybė mįslių, kurios veda į aklavietę.
Pirmas dalykas – susidaro pakankamai stiprus įspūdis, kad statinys nebuvo užbaigtas. Šiaurinė siena išlyginta daugiau negu per du trečdalius – sienos dalis vakarinio nefo vietoje neišlyginta. Rytinė siena išlyginta dar mažiau negu iki pusės. O pietinė ir vakarinė apskritai paliktos „pusfabrikačio“ būsenoje.
Dar daugiau – viename iš architravų, iš viršaus padarytas įgilinimas. Padarytas labai meistriškai ir labai panašu, kad skirtas jis buvo tam, kad čionai sugultų skersiniai perdangos blokai. Tačiau kodėl tada ant lygiagrečiai stovinčių architravų tokių įgilinimų nėra? Ir kam daryti tokį įgilinimą vos vienoje vietoje, jeigu prašyte prašosi visų lubų perdengimo variantas?
Antras dalykas – esama ir kitų keistumų, susijusių su perdangų blokais. Greta nuožulniai nupjauto bloko guli du kiti, pastebimai storesni už pirmą. Nupjauto bloko viršutinis paviršius išlygintas, o pas kaimyninius – ne. Šitų kaimyninių blokų kraštą nuskėlė tie, kurie ardė Ozirioną, dėl to neaišku, ar buvo jie išsikišę už architravų ribų, kaip ir nupjautasis blokas. Tačiau visi trys uždengia vieną ir tą patį nefą. Kokia gi tuomet gaunasi lubų forma? Ar mes čionai vėl žvelgiame į pusfabrikačius?
Trečias dalykas – keisti „technologiniai“ įgilinimai kolonose praktiškai visi yra skirtingi. Galima buvo daryti prielaidą, kad jie skirti kokių nors sijų ar kažko panašaus tvirtinimui, tačiau šie įgilinimai neturi sau porų. Kam tuomet juos padarė? O ant vienos kolonos šalia technologinės išpjovos, kampe padarytas kažkoks kreivas įgilinimas iš šono ant briaunos. Ir dar nupjautas architravo kampas. Visiškai nesuprantami žaidimai su granitu. Nesuprantami tiek tikslai, tiek atlikimo technologijos.
Ketvirtas dalykas – blokas, kuris uždengia įėjimą iš vidinės pusės, tiesiai per vidurį turi įgilinimą „spynai“, sutvirtinančiai kaimyninius blokus. Pačiame tokiame sutvirtinimo variante nėra nieko keisto, netgi atvirkščiai – esama pakankamai racionalaus grūdo. Dar daugiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, būtent Ozirione mes pagaliau radome tokią tvirtinimo detalę su išlikusia akmenine „spyna“. Tačiau šis įgilinimas padarytas ant perdangos bloko iš tos pusės, kur jokių kaimyninių blokų nėra ir, iš visko sprendžiant, neturėjo būti?
Įėjimo perdangos blokas
Gal šis blokas padėtas ne į savo vietą? Gal jį čia padėjo per klaidą, kai vyko kažkoks remontas? Tačiau kur tada jo tikroji vieta? Variantų nesimato, kadangi įgilinimas akivaizdžiai padarytas toje pusėje, kuri paruošta išlyginti, kad taptų išorine.
Ir kitas perdangos blokas – iš išorinės pusės – irgi, panašu, ne savo vietoje…
Žodžiu, keistumų ir mįslių pakanka…
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта