Senovės Egipto dievai: Nijusero ir Neferirkaro piramidės

Dvi piramidės stovi visiškai arti viena kitos. Paprastai jų nuotraukos pateikiamos kaip iliustracija, kaip smarkiai degradavo statybos menas V dinastijos laikais, lyginant su IV dinastija. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, lyginti yra prasmės tik tada, jei lyginsime su didžiosiomis piramidėmis, kurios iš tikrųjų su IV dinastija neturi nieko bendro. Ir jeigu jau reikia jas lyginti su kažkuo, kas pastatyta anksčiau, tai geriau lyginti su III dinastijos piramidėmis, su kuriomis jos, teisybę sakant, turi daug bendro.

Nijusero ir Neferirkaro piramidės

Abi jos šiandien primena tiesiog akmenų krūvas, tačiau iš arčiau neblogai matyti jų laiptinė struktūra. Tačiau ne tik tai vienija jas su III dinastijos piramidėmis. Jų mūras – tas pats grubių akmenų suvertimas į krūvą. Viskas labai primena, pvz., Džoserio Laiptinę piramidę. Nors čia esama ir šiokio tokio progreso – akmenys šiek tiek didesni.

Nors netoliese ir riogso kelios granitinės lūženos, kokių nors rimtesnių akmens apdorojimo ir statybos technologijų pėdsakų vizualiai nesimato. O vidinė dalis, kur kitados buvo kasinėjama, visa užversta sugriuvusiais sluoksniais. Ir tenka tenkintis tiktai knygose pateikiamais aprašymais.

Tačiau reikia iš karto pažymėti, jog tai, kad knygose parašyta apie šias piramides, yra paremta šimto metų senumo duomenimis. Vėliau čionai tyrimų apskritai nebuvo.

Tačiau, kaip paaiškėjo, knygas skaityti verta. Jose galima rasti daug įdomaus.

Neferirkaro piramidė laikoma nebaigta statyti. Pagal kokius požymius tai buvo nustatyta – nesuprantama. Paminima tiktai apdaila iš plonų kalkakmenio plokščių, kurios dengė ne visą piramidę. Štai ir visi duomenys išvadai padaryti.

Liūdnai pagarsėjęs tiek savo pomėgiu paleisti į darbą dinamitą, tiek įtarimais, kad sufalsifikavo užrašus Didžiojoje piramidėje Hovardas Vaisas pamini įdomų kasinėjimų, kuriuos atliko Peris, epizodą: „Po to, kai buvo išvalyta dešimt ar dvylika pėdų koridoriaus, darbininkus išgąsdino garsus gaudesys, ir kai tik visi išbėgo lauk, apdaila virš įėjimo užgriuvo ir apnuogino sieną iš stambių blokų.“ apdaila buvo ne tik nebaigta, bet ir prastai sujungta su pagrindiniu piramidės mūru.

Dabar nebeliko jokių apdailos pėdsakų. Tačiau nėra prasmės visiškai nepasitikėti egiptologijos tėvais-įkūrėjais. Panašu, kad jos būta, bet per XX amžių ją visą ištampė.

Tačiau tai nesvarbu. Svarbiausia, ką rodo šis epizodas – apdaila neturėjo jokios sutvirtinimo funkcijos.

Tai kardinaliu būdu skiria šią piramidę nuo, pavyzdžiui, Gizos piramidžių, kuriose būtent apdaila laikė visą konstrukciją. Ir tai byloja apie iš principo kitokį šios piramidės kūrėjų požiūrį, nei praktikavo senovės dievų civilizacijos statybininkai.

Apdaila kaip grynai dekoratyvinis elementas yra artimesnė koncepcija mūsų statybiniam mąstymui. Kaip ir faraonų mąstymui.

Kitas skiriamasis bruožas – beveik horizontali eiga, kuri galiausiai atveda į kamerą, kuri pradžioje ir gale sustiprinta granitine apdaila. Bet štai kas įdomu. Kažkokie „plėšikai“ išsinešė beveik visą apdailą ne tik iš kameros, bet ir iš prieškamerės. Taip viską išardė, kad netgi atkurti šių patalpų pradinio vaizdo beveik neįmanoma. O tai kalba pirmiausiai apie tai, kad apdailos blokai buvo pakankamai nedideli. Niekas juk nesiplūks su didžiuliais luitais siauruose praėjimuose.

Tačiau „plėšikų“ nesustabdė netgi ir tai. Verneris rašo, kad abi patalpos turėjo aštriabriaunius skliautus iš trijų sluoksnių didelių kalkakmenio blokų. Ir iš tų trijų sluoksnių išliko tiktai du.

Ar galite įsivaizduoti „plėšikus“, kurie, norėdami gauti šiek tiek gerai apdoroto akmens, griauna tiesiai virš savo galvų lubas, lindėdami nemenkos piramidės viduje? Na, tiesiog išprotėję savižudžiai kažkokie, dievaži…

Nijusero piramidės aprašymai beveik nesiskiria nuo Neferirkaro piramidės aprašymo. Analogiškas beveik horizontalus praėjimas. Tas pats koridoriaus „sutvirtinimas“ – granitiniais blokais koridoriaus galuose. Kamera ir prieškamerė irgi visiškai neturi apdailos, kurią sunaikino tie patys keisti „plėšikai“.

O štai pačioje kameros konstrukcijoje esama įdomių momentų.

Štai kaip tai aprašo Verneris:

„Duobė laidojimo kamerai, vestibiuliui ir koridoriui buvo iškasta ne per tunelį, bet greičiausiai iš viršaus… Kameros ir vestibiulio lubos padarytos iš trijų nuoseklių didžiulių kalkakmenio blokų sluoksnių… Tarp blokų sluoksnių lubose būta kalkakmenio nuolaužų sluoksnis, kuris leido perskirstyti lubų apkrovimą, ypač žemės drebėjimų atvejais“.

Nijusero piramidės kameros perdangos schema

Kitame šaltinyje – Senovės Egipto architektūros žinyne – nurodyta, kad tai Sahuro piramidės vidinės kameros schema. Kur būtent įsivėlė klaida, nuspręsti sudėtinga, tačiau pagal netiesioginius požymius gaunasi, kad teisis, vis dėlto, Verneris.

Tokioje perdangų konstrukcijoje galima įžvelgti nepaprastai skurdžias statybininkų žinias ir jų klaidas. Jokios naudos iš Vernerio minėto neva krūvio perskirstymo nėra. Tuštumos, užpiltos skalda tarp apdailos sluoksnių nesutvirtina konstrukcijos, o padaro ją dar silpnesne.

Ir dar. Jeigu du apatiniai sluoksniai pakankamai racionalūs (nors skalda tarp jų ir nereikalinga), tai trečiasis tik padidina apkrovimą, o ne sumažiną jį. Blokai čia žymiai trumpesni už tuos, iš kurių sudėtas antrasis sluoksnis ir jie nenukreipia apkrovimo į šalis, kaip būna sumanyta panašiose perdangų sistemose.

***

Kaip nors konkrečiai paaiškinti visus išvardintus keistumus neįmanoma, tačiau esama versijų, kurių esmė labai panaši viena į kitą.

Pirmoji versija. Piramidės, vis dėlto, turėjo senovinius branduolius. Sahuro piramidėje jis tikrai yra, Nijusero ir Neferirkaro piramidėse – su didele tikimybe. Faraonai tiktai užpylė ant senovinių statinių krūvas skaldos. Pirminės konstrukcijos nebuvo apskaičiuotos tokioms apkrovoms ir galiausiai sugriuvo.

Antroji versija. Visi trys faraonai tiktai mėgino mėgdžioti senovės statytojus. Šios versijos naudai byloja bendras elementas: visose piramidėse koridoriai neišlinkę, bet eina neveik horizontaliai.

Faraonų darbininkai pamėgino pastatyti didelius blokus vietoje perdangų, tačiau meistrai neturėjo supratimo apie tas žinias, kuriomis naudojosi senovės statytojai, dėl to pridarė gausybę klaidų. Tame tarpe: tarp perdangų sluoksnių atsirado papildomi skaldos sluoksneliai, tą skaldą darbininkai paprasčiausiai sušluodavo po „ore pakibusiais“ blokais. Nors čia gali būti ir klaida tų, kurie kūrė planus, remdamiesi jau pusiau sugriuvusių vidinių konstrukcijų išvaizda.

Tačiau prie Sahuro, kaip ir prie Nijusero bei Neferirkaro tokių didelių blokų jau negamino. Egiptiečių meistrai naudojosi jau gatavais blokais, paimtais iš senovinių konstrukcijų.

Iš kur jie juos galėjo paimti?

Pavyzdžiui iš tokių statinių, kurie stovi visai šalimais.

***

Tiesiog už kelių dešimčių metrų nuo Nijusero piramidės yra objektas, kuris schemoje pažymėtas pakankamai kukliai – „Ptahšepseso mastaba“. Ptahšepsesas – tai Nijusero laikų valdininkas.

Iš išorės matosi tiktai šventyklos sienos ir kolonos, kurios iš pirmo žvilgsnio nepranašauja nieko intriguojančio. Ir mes būtume praėję pro šalį – panašių griuvėsių Egipte labai daug. Tačiau pagelbėjo visur esantys savanoriai pagalbininkai, kurie, vildamiesi gauti nediduką bakšišą, visada pasirengę parodyti kažką, kas sudomintų turistą. Taip ir čia įvyko…

Tai, ką pamatėme šitoje „mastaboje“, ne šiaip mus apstulbino. Greičiau pribloškė. Efektą sustiprino dar ir akivaizdus to, ką pamatėme neatitikimas tai apgailėtinai išvaizdai, kuria pasižymėjo šalia esančios piramidės.

Didžiulės atviros, stačiakampės „duobės“ dugne stovi du įspūdingi „sarkofagai“ iš rožinio granito. Jau iš tolo – iš viršaus – jie stulbina savo atlikimo kokybe. Tačiau ne mažesnį įspūdį daro ir likučiai tos konstrukcijos, kurie juos supa. Galingi sienų blokai. Dar galingesni koridorių perdengimų blokai. Ir tokių pačių didžiulių perdangų blokų liekanos.

Be emocijų audros šis objektas suteikė ir begalę informacijos apmąstymams.

Pirmas dalykas: patalpa, kurioje įsikūrė „sarkofagai“, ir įėjimas į ją sukrauti iš megalitinių blokų. Bet jeigu piramidėse tokie perdangų išmatavimai dar paaiškinami būtinybe atlaikyti viršutinių piramidės sluoksnių svorį, tai čia jiems nėra absoliučiai jokios būtinybės. Virš perdangų rimto svorio nėra ir akivaizdžiai jis net nebuvo planuojamas.

Štai iš kur Nijuseras galėjo pasiimti savo piramidei gatavus, kruopščiai apdorotus tvirtus blokus. Didžioji perdangos, kurios akivaizdžiai būta senais laikais, dalis dabar dingusi, o iš kai kurių blokų geriausiu atveju liko tiktai nedidelės nuolaužos.

(Eilinis oficialiosios versijos nesklandumas: priskyrusių „mastabą“ Ptahšepsesui egiptologų visiškai nesutrikdė faktas, kad valdininkas leido sau kur kas prašmatnesnę kapavietę nei faraonas).

Bet netgi dalinai išardyta patalpa visgi buvo panaudota pakartotinai (kam geram daiktui be naudos stovėti). Apie tai byloja smulkių akmenų mūras, akivaizdžiai sumūrytas jau vėliau nei buvo pastatyta „mastaba“ – tarp perdangos blokų likučių ir kitose vietose.

Įdomi detalė: „Senovės Egipto architektūros enciklopedijoje“ nurodoma, kad ši „mastaba“ turėjo keletą statybos periodų. Tačiau tai sakoma apie visą kompleksą (su pristatytomis šventyklomis, kulto patalpomis ir t.t.). Dalis statinio su megalintiniu mūru irgi priskirta pirmam statybos etapui. Tačiau nėra jokių nurodymų, kas būtent statė tais skirtingais etapais ir koks laikotarpis skiria etapus. Skirtumai tarp stilių, panaudotos medžiagos ir akmens apdorojimo technologijų yra tokie dideli, kad egiptologai jų nepaminėti ir nepadaryti akivaizdžios išvaizdos. Tačiau toliau reikalas nepasistūmėjo. Dogmos neleidžia…

Suprantama,mes puolėme prie „sarkofagų“. Tačiau pakeliui mūsų laukė dar vienas siurprizas: pažįstamas „standartinis metro pločio“ žemyn vedantis koridorius.

Koridorius su „sarkofagais“ Ptahšepseso mastaboje

Be to, koridorius be šiuolaikinių medinių klojinių. Štai čia mes ir galėjome įvertinti visą judėjimo tokiais koridoriais sudėtingumą. Gerai kad tas koridorius trumpas. Žemyn dar buvo galima paprasčiausiai nuslysti poliruotu blokų paviršiumi, o štai pakilti grįžtant aukštyn buvo kur kas sudėtingiau: tiktai ropomis, atsispiriant kojomis į sienas.

„Sarkofagai“ ne šiaip stulbina savo kokybe. Jų idealiai poliruotas paviršius taip ir traukia prisiliesti – norisi čiupinėti ir glostyti. Ir po kurio laiko kyla noras surasti kokį nors nelygumą. Tačiau nieko tokio nėra!

Akis irgi nepastebi kokių nors defektų. Plokščios abiejų „sarkofagų“ sienelės kruopščiai išlygintos tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Dar daugiau: idealiai išlaikyta ta viršutinio „dangčių“ paviršiaus dalis, kuri padaryta su suapvalinimais. Absoliutus pojūtis, kad tikrinti užapvalinimo spindulio tikslumą yra beprasmiška – paklaidos nebus. O juk didelio sarkofago ilgis siekia tris metrus.

Paviršių, tiek vidinių, tiek išorinių apdorojimo kokybė kone pranoksta šiuolaikines technologijas.

Yra dar viena įdomi detalė: mažojo sarkofago dangtis turi pėdsakų, liudijančių apie primityvų apdorojimą pleištu. Kažkas dėl kažkokios priežasties mėgino jį perlaužti tokiu būdu. Galbūt dėl to, kad nesugebėjo atitraukti dangčio (nežiūrint į tai, kad iš dviejų pusių yra suporinti išsikišimai ant dangčio, kurie leidžia už jų užsikabinti ir paprasčiausiai pastumti dangtį į šalį). Jeigu tai tiesa, tai šitai rodo, pirma, kad tie, kurie atidarinėjo „sarkofagą“ turėjo menkas galimybes, o antra – kad vietos, kuriomis liečiasi dangtis su sienelėmis yra itin tobulai prigludusios viena prie kitos (netgi kyla įspūdis, kad paviršiai „prisisiurbia vienas prie kito ir šitaip atsiranda papildoma jėga, trukdanti abi šias dalis išjudinti).

Tačiau gerokai labiau nustebino „sarkofagų“ turinys. Tiksliau turinio tiesiogine prasme ten nėra, tačiau granitinės dėžės viduje pasirodė esąs papildomas intarpas.

Vidinis mažojo „sarkofago“ paviršius padengtas alebastro sluoksniu, kurio storis siekia maždaug tris centimetrus. Ir jis suformuoja tartum antrą, vidinę dėžę.

Šitas sluoksnis įvarė mus į aklavietę ir privertė pasikrapštyti pakaušius: kokia prasmė papildomai padengti alebastru nupoliruotą vidinį granitinį paviršių?

Jeigu laikysime dėžes tikrais sarkofagais, tai nėra absoliučiai jokios prasmės dirbti tokį papildomą darbą. Pirmas dalykas, tai išties didelis darbas (vidiniai kampai išlyginti labai ir labai neblogai), o antra – tasai sluoksnis tam tikra prasme gadina estetinį dėžės vidaus vaizdą.

Apskritai nėra jokios estetinės ar praktiškos būtinybės uždarinėti kruopščiai išlyginą granitą. Kitas reikalas, jei alebastro sluoksnis buvo reikalingas realizuoti kokioms nors funkcionalioms dėžės savybėms, apie kurias mes nieko nežinome.

Didžioji dėžė uždengta dangčiu ir jo vidus paslėptas, tačiau dangtis pakeltas per dešimtį centimetrų ir pastatytas ant medinio laikiklio. Dėl to mums pavyko prakišti fotoaparatą ir nufotografuoti vidų. Jame pamatėme analogišką sluoksnį.

Alebastro sluoksnis didžiajame „sarkofage“

Čia pat vietoje prasidėjęs kolektyvinis smegenų šturmas, beieškant kokių nors analogijų, atvedė iki versijos, kad tai gali būti koks nors „kondensatorius“, pavyzdžiui, į išorinę dėžę buvo paduodamas koks nors „krūvis“, o vidinė tarnavo kaip izoliacija. Arba atvirkščiai. Tačiau kas tai galėjo būti per krūvis? Atsižvelgiant į granito ir alebastro savybes, vargu ar kalba gali eiti apie elektromagnetinį krūvį.

Kitą versiją vėliau išsakė Dmitrijus Pavlovas.

Jeigu senovės Egipto dievų civilizacija naudojo technologijas, kurios rėmėsi kokiais nors fundamentaliais dėsniais, kurie mums dar nežinomi, tai negalima atmesti, kad tokia dėžių konstrukcija buvo susijusi su jų panaudojimu lokaliniam poveikiui viduje esančių objektų erdvės-laiko charakteristikoms. Kalbant paprasčiau, žmogus ar „dievas“, patalpintas dėžės viduje (galbūt atliekant kokius nors papildomus veiksmus ar veikiant kokiai nors papildomai įrangai) galėjo galiausiai atsidurti kokiame nors kitame erdvės taške arba iškristi iš einamojo laiko srauto. Kaip variantas: atsidurti kokioje nors analogiškoje dėžėje kitame Visatos taške ar apskritai už mūsų erdvės-laiko ribų.

Tokia versija atrodo, žinoma, gana fantastiškai. Bet jeigu atsižvelgsime į aukščiausias technologijas, kurias naudojo senovinė procivilizacija, ji atrodys ne tokia jau ir absurdiška. Joje esama visiškai racionalaus grūdo ir turint galvoje žinomus faktus, paprasčiausiai imti ir atmesti jos negalima.

Reklama: Apdailos darbai

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!