Gausių remontų pėdsakų ant senovinių Egipto statinių yra nepaprastai daug. Be to, šie pėdsakai savo panaudotų medžiagų faktūra, panaudotais konstrukciniais metodais ir laiko poveikiu neretai taip skiriasi, kad galima tvirtai teigti, jog remonto darbai ne tik kad vykdomi ir mūsų dienomis, bet ir buvo ne vieną ir ne du kartus vykdyti visiškai skirtingais laikotarpiais.
Daugiausia, žinoma, yra šiuolaikinio remonto pėdsakų, mūsų dienomisremontuojama su dideliu užmoju ir siekiama daugiausiai komercinių tikslų. Ir taisuprantama: juk nevedžiosi milijonus turistų po akmenų krūvas. Turistui kur kasįdomiau matyti, kaip viskas atrodė anksčiau, o ne dabar, praėjus tūkstančiamsmetų. Štai taip ir vyksta senovinių statinių išvaizdos „atkūrimas“.
Akivaizdu, kad atkuriama taip, kaip tuos senovinius vaizdus įsivaizduojaatkūrėjai. Ir niekas negarantuoja, kad galutinė forma tiksliai atitiks realybę.Paklaidos yra neišvengiamos.
Suprantama, kad kuo daugiau išliko senovinių statinių fragmentų, tuo mažiau bus iškraipymų. Tarkime, sunku kažką būtų rimtai pakeisti kad ir toje pačioje Laužytoje piramidėje, kuri išliko labai netgi neblogame stovyje.
O jeigu sugriovimai labai dideli?
Tada, be abejo, viskas labai priklauso nuo „menininko“ ir nuo to, apie ką byloja šiuolaikinis užstatymo generalinis planas. Tarkime, tos pačios žymiosios karalienės Hačepsut kapavietės šventyklos, jei atidžiau įsižiūrėsime, daugių daugiausia dvidešimt procentų o gal ir mažiau tesudaro originalūs išlikę blokai. Visa kita – šiuolaikinis betonas.
Disneilendai, žinoma, irgi reikalingi. Bet nesinorėtų, kad būtinumas smagintituristus užgožtų visa kita ir skatintų senovės paveldo griovimą, o neišsaugojimą,
Dabar, tarkime, Abusiro kompleksas yra uždarytas grandiozinei „restauracijai“. Matosi, kad jis ruošiamas masiniam didelių publikos srautų lankymui. Valomi griuvėsiai, išlikę blokai renkami į tam tikras grupes ir krūveles, kurios nekliudys praeiti, atliekamos“ šiukšlės“ išvežamos šalin. Tačiau kiek tai, ką po kažkiek laiko pamatys turistai, atitiks senovinį originalą? Bijau, kad toli gražu ne viskas pasiliks savo ankstesnėse vietose. Štai, pavyzdžiui, kaip atrodo šiuo metu kelias, vedantis nuo Abusiro autobusų stotelės ir kasų link V dinastijos faraono Sahuro piramidės ir šventyklos.
Kelias Abusire
Stulpeliai kelio viduryje žymi būsimo akmeninio grindinio lygį. Stulpeliųaukštis – maždaug 30-40 cm. Nesunku įsivaizduoti, kas bus tada, kai kelią pakelsiki šito lygio: senojo akmeninio grindinio visiškai nesimatys. Turistams,žinoma, bus patogiau. O kaip su tais, kurie domisi senovės istorija? Jiemsnebėra ko pavydėti.
Prieš kelionę mus labai domino klausimas: kas per keistos vertikalios konstrukcijos po išlikusia apdailos dalimi Antrojoje Gizos piramidėje? Kas tai – piramidžių statytojų konstrukciniai sprendimai ar šiuolaikinės atramos, kurių tikslas – paremti apdailos sluoksnius, kad nenugriūtų? Mūsų turimos nuotraukos, deja, neleido atsakyti į šį klausimą. O prieinamose publikacijose šis klausimas apskritai apeinamas. Tartum tos vertikalios atramos apskritai neegzistuotų.
Vertikalios Antrosios Gizos piramidės atramos
Teko pasiimti su savimi specialų fotoaparatą su galingu didintuvu, kadneužkopiant viršun, galima būtų pamėginti išsiaiškinti, kas tai perkonstrukcijos ir kada jos pastatytos. Gaila, bet šiuo metu kopti į piramidesdraudžiama.
Nors Sergejui Siparovui ir pavyko vis dėlto (nežiūrint į draudimus) pakilti praktiškai po piramidės apdaila, tačiau tai buvo padaryta naktį ir jam akivaizdžiai nerūpėjo aiškintis vertikalių konstrukcijų ypatumų. Be to, mes ir be jo herojiško žygdarbio visgi sugebėjome išsiaiškinti, kad tai gryniausia nauja statyba.
Pirmuosius įtarimus sukėlė šių konstrukcijų paviršius, labai smarkiaiprimenantis taip vadinamą „drėgną taškytą tinkavimą“ – ne per seniausiai labaimadingą nelygų sienų tinkavimą, kuris paskui uždažomas paprastais dažais. Paskuiaptikome, kad panašių vertikalių konstrukcijų, akivaizdžiai atliekančių atramųvaidmenį, tiktai gerokai mažesnių, labai daug esama ne tik Antrojoje, bet irDidžiojoje piramidėje. Tiktai čia jos išsidėsčiusios žymiai žemiau ir jas galimabuvo pasiekti.
Iš pradžių mus lydėję asmenys (iki pat vyriausiojo Gizos prižiūrėtojo) mėgino įtikinti, kad tai – senovės statybininkų rankų darbas. Spaudžiami mūsų argumentų, jie visgi sutiko, kad tai vis dėlto labiau primena remontą ir tų vertikalių atramų pagaminimo data palaipsniui priartėjo prie šių laikų. Iš pradžių kažkodėl ėmė figūruoti VII mūsų eros šimtmetis. Tačiau arabai, atėję čionai tais laikais, kiek žinoma iš visų įmanomų šaltinių, jokiais remontais neužsiėmė. Greičiau atvirkščiai – viską ardė, kas tik po ranka pakliuvo… Pagaliau data priartėjo iki XIX-XX amžių, kada iš tiesų prasidėjo ne tik tyrimai, bet ir šiokie tokie remonto darbai. Tačiau čia mes užtikome tokią vertikalią konstrukciją, kad gidai tiktai sutrikę nusuko akis į šalį. O mūsų juoko jau niekas nebegalėjo sulaikyti: iš po nubyrėjusio tinko į mus žvelgė absoliučiai šiuolaikinis mūras. Viskas, kaip paaiškėjo, buvo padaryta šiais laikais.
Šiuolaikinis remontas Didžiojoje piramidėje
Tokių naujadarų Gizos piramidėse labai daug. Ir į jų spąstus neretai pakliūnabetoninės piramidžių statybos versijos šalininkai, ieškantys savo teorijai“įrodymų“ ir kurie nepasivargina įsižiūrėti atidžiau ir suprasti, kad šitasbetonas – tai šiuolaikinis tinkas.
Akivaizdu, kad griūvančius blokus paremti reikia. Taip pat suprantamas siekis užmaskuoti šiuolaikinio remonto pėdsakus – laikui bėgant, tamsiai pilkas tinkas apsineša smėlio dulkėmis ir savo spalva jau beveiki nesiskiria nuo pagrindinio mūro. Tačiau kam reikia taip atkakliai slėpti tai, kas akivaizdu?
Ne, slepiama toli gražu ne viskas. Pavyzdžiui, Didžiosios piramidės apatiniųeilių apdailos pridūrimo niekas neslepia. Pietinėje pusėje tai padarytapanaudojant paprastą betoną, ir čia netgi neparodytas ankstesnis išorinėsbriaunos lygis, o vakarinėje pusėje – atvirkščiai: lygis daugmaž išlaikytas,tačiau apdaila imituojama iš nedidelio dydžio kalkakmenio plytelių.
Apdailos rekonstrukcija vakarinėje Didžiosios piramidės pusėje
Tačiau mums daug svarbiau buvo ne „demaskuoti padirbinius“, kiek surastibūtent senovinio remonto pėdsakus. Ir surasti juos pavyko. Pavyzdžiui, rytinėjeDidžiosios piramidės pusėje – beveik pačiame viduryje – pačioje apatinėje mūroeilėje vienas iš mūsų operatorių aptiko akivaizdų „lopą“. Skiedinio faktūra irspalva byloja, kad šis „lopas“ gali būti šimtmečio senumo (laikas, kadaprasidėjo žinomi remontai).
„Lopas“ rytinėje Didžiosios piramidės pusėje
Pastebimų akivaizdžiai senovinio remonto pėdsakų pavyko rasti taip vadinamojeAukštutinėje šventykloje prie Antrosios piramidės. Pakankamai įspūdingąneegzistuojantį didžiulio kalkakmenio bloko gabalą pakeitė akmenų ir skiediniomišiniu. Ir čia galima buvo orientuotis ne tik pagal „lopo“ spalvą ir faktūrą,bet ir pagal visiški neužmaskuotus šiuolaikinio remonto pėdsakus šalimais – jiskardinaliai skiriasi.
Apžiūrėjus šiuolaikinį gabalą, kilo tokia mintis. Praeis metai (galbūt, šimtmečiai) ir kokie nors tyrinėtojai lygiai taip pat žvelgs į tai, kas suremontuota dabar. Kaip jie išsiaiškins, kur senovinė konstrukcija, o kus – mūsų laikais padaryta?
Senovinio remonto vieta Antrosios Gizos piramidės šventykloje
***
Problema dėl remonto išeina toli už „naujadarų“ problemos ribų. Galų gale, remontą daugeliu atvejų galima pakankamai nesunkiai atpažinti – jei ne pagal kokius nors dokumentus, tai bent jau vizualiai apžiūrėjus. O ką daryti su senoviniu remontu?
Ne per seniausiai pats požiūris į ankstesnių konstrukcijų panaudojimąsmarkiai skyrėsi nuo šiuolaikinio. Šiandien, turint stipriai išvystytą statybosindustriją, mes faktiškai laikomės „vienkartinių gaminių“ koncepcijos – mumspaprasčiau nugriauti seną statinį ir jo vietoje pastatyti naują. Tačiau visaineseniai (istoriniais mastais) statoma buvo ilgiems metams, mažiausiai keliomskartoms. Nuo nugriovimo senus statinius gelbėjo ne tiek tam tikras tradicijųlaikymasis ir paveldo saugojimas, kiek įprastas praktiškas tikslingumas. Tačiau kiekvienas vieno ar kito pastato savininkas, savaime aišku, siekė pritaikyti jįsavo poreikiams ir interesams. Vadinasi, esant reikalui, kažką keitė, remontavoar pristatinėjo.
Mes nematome tame nieko keisto. Tai visiškai normalu. Tačiau istorikai kažkodėl apeina šitą klausimą. Jų darbuose kokie nors pakeitimai, padaryti senais laikais, jeigu ir paminimi, tai, pirma, pakankamai retai, o antra – turi tam tikrą negatyvų atspalvį. Atseit, kokie negeri tie naujieji šeimininkai – ėmė ir kažką pakeitė…
Tai, žinoma, smulkmena. Tačiau dėl šios priežasties tūkstančius metų vykusiveikla paprasčiausiai ignoruojama arba, geriausiu atveju, pateikiama kaipkažkokia „išimtis“. Ir galiausiai realus vaizdas yra iškraipomas.
Kalbant apie senovės Egiptą, antrinis senų pastatų panaudojimas dažniausiai minimas ta prasme, kad „faraonas pasisavino pirmtakų kūrinius“. Ir dar ėmė ir sunaikino senojo savininko kartušą, pakeitęs jį savuoju… Šitaip susiformuoja nuomonė ir pagal nutylėjimą laikoma, kad faraonai, tegu ir savinosi ankstesnių faraonų nuosavybę, visgi išlaikydavo nepaliestas šventyklas ir kitus kulto statinius, ir kad tai buvo norma.
Tačiau jeigu faraonui atitekdavo statiniai ne tik iš ankstesnių kartų, bet iriš senosios dievų civilizacijos, tai kodėl jais nepasinaudojus? Kodėl tosnaudingos konstrukcijos turi stovėti be naudos? Ir kas, atvirai kalbant, yrablogo ar keisto tame, kad kabinete pasikeitė šeimininkas, kuris liepė pakeistilentelę ant durų?
Jeigu mes laikomės pozicijos, kad senovės egiptiečiams, kaip ir mums, buvo nesvetimas praktiškas tikslingumas, tai reikia liautis laikyti remontus ir perstatymus kažkuo nenatūraliu ir nepaprastai retu. Ir priešingai – reikia nuolat turėti galvoje, kad tokie remontai yra galimi. O svarbiausia: būtina pripažinti, kad faraonai galėjo (ir realiai) naudojosi senaisiais statiniais.
Ir kai tik mes pradėsime laikytis tokios natūralios ir logiškos pozicijos,labai daug dalykų taps suprantamesni. Kaip taps labiau suprantama ir tai, kadsenovės Egipto dievų pėdsakų reikia ir galima ieškoti tarp tų statinių, kuriuosegiptologai tradiciškai priskiria faraonų laikams. Tiktai reikia turėti galvoje,kad statiniai galėjo būti remontuojami ir keičiami.
O orientyru čionai gali tapti akmens apdorojimo ir statybos technologijos.
***
Palyginti nedidelio kosmetinio remonto pėdsakai matomi, pavyzdžiui, Raudonojoje piramidėje. Dmitrijus Pavlovas pastebėjo juos dar per pačią pirmą savo kelionę.
Skliauto blokus ir vidinių kamerų sienas dengiančios apnašos kai kuriosevietose yra nuvalytos iki aukščio, siekiančio dvi apatines skliauto eiles -aukščiau tos apnašos nepaliestos.
Nuvalyti skliauto blokai Raudonojoje piramidėje
Pirmojoje (artimiausioje nuo įėjimo) kameroje dėl šio kosmetinio remontonetgi išliko nedidelis vertikalus atsikišimas pietinėje sienoje. Panašu, kadčionai būta stulpo – atramos pastoliams, nuo kurių buvo valomos sienos. Irdarbininkai, valydami apnašas ir neišvengiamai šio proceso metu „užgriebdami“nestorą kalkakmenio sluoksnį, nutašė iš vienos stulpo pusės daugiau, negu iškitos. O kada stulpą pašalino, šitas nelygumas liko matomas dėl susiformavusioišsikišimo.
Išlikęs ant jau nuvalyto ploto užrašas su data – 1836 metai – leidžia daryti prielaidą, kad šis kosmetinis remontas buvo atliekamas anksčiau. Tačiau kas jį darė? XIX amžiaus pradžioje, kai čionai pasirodė Napoleono atsigabenti mokslininkai, pradėję piramidžių tyrinėjimą, apie jokį remontą ir kalbos negalėjo būti. Arabai tuo irgi neužsiėmė. Vadinasi, kalbėti tenka tiktai apie faraonų laikus.
***
Pakankamai akivaizdus antrinio panaudojimo pavyzdys – Trečioji Gizos piramidė (taip vadinama Menkaūro piramidė). Net pats paviršutiniškiausias žvilgsnis į šoninę kamerą su „celėmis“ (ar nišomis) leidžia įžvelgti jos visišką svetimumą. Ji smarkiai skiriasi nuo visko aplinkui ir savo stiliumi yra žymiai artimesnė ankstyvosios krikščionybės stiliui, o ne Senosios Karalystės epochai. O jeigu atsižvelgsime dar ir į faktą, kad taip vadinamame Trečiosios piramidės „sarkofage“ aptikti kaulai datuojami mūsų ir praeitos eros riba (kitais duomenimis – VI mūsų eros amžiumi), tai galima teigti, kad vidinės piramidės patalpos ne tik kad buvo prieinamos tais laikais, bet ir buvo keičiamos tų žmonių, kurie nutarė panaudoti savo reikmėms tuščią patogią erdvę. Juolab, kad tai buvo „svetimų“ dievų erdvė.
Šoninė kamera su nišomis Trečiojoje Gizos piramidėje
Ir tai leidžia visiškai kitaip pažvelgti į „dekoravimo“ fragmentus Trečiojojepiramidėje. Vertikalios įpjovos pirmojoje tarpinėje kameroje labai panašios savostiliumi į tai, ką regime IV dinastijos mastabose (Menkaūro laikai). Tačiauneaišku – ar tai tų pačių statybininkų stilius, ar tiesiog kopijavimas mastaboseto, ką IV dinastijos faraonai pamatė Trečiojoje piramidėje, pastatytoje gerokaiprieš juos. Ar, vis dėl to, tos įpjovos padarytos jau vėliau, faraonų laikais.Vėlesnis terminas visiškai įmanomas, jeigu atsižvelgsime į kitus dekoroelementus, kurie turi papildomą pobūdį ir kuriuos galima buvo pridėti bet kuriuometu prie jau gatavos konstrukcijos.
Pirmoji Trečiosios Gizos piramidės kamera
Apie tai, kad Trečioji piramidė buvo pastatyta būtent senųjų Egipto dievųcivilizacijos, liudija ne tik aukšta pačios piramidės statybos ir jos apdailostechnologija, bet ir visa eilė vidinės struktūros elementų. Pavyzdžiui,granitinė kamera pastatyta tokiu būdu, kad visiškai neturi kokio nors apkrovimoiš pačios piramidės pusės – virš perdangų blokų žiojėja tuščia erdvė.
Viskas telpa uolos viduje. Tokiomis sąlygomis – granitinės perdangos yra šioks toks „perlenkimas“, kuris sukeltų labai didelių problemų netgi mūsiškėms statybos technologijoms, nekalbant jau apie primityvią senovės egiptiečių visuomenę. O ta kokybė, su kuria atliktas ir išlaikytas radialinis lubų skliauto užapvalinimas kameroje – apskritai neįmanomas, jei statoma pasitelkus rankų darbą.
Trečiosios piramidės Gizoje granitinės kameros perdangos
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта