Su aukštųjų technologijų klausimu susijęs ir kitas paslaptingas objektas – taip vadinamas Serapeumas Sakaroje.
Mes labai norėjome ten patekti. Objektą įsirašėme į labiausiai lankytinų vietų sąrašą, planuodami ekspediciją. Deja. Jau pasirengimo stadijoje, mus priimantys egiptiečiai pranešė, kad tai – neįgyvendinamos svajonės, kadangi objektas uždarytas remonto darbams. Serapeumas – požeminės patalpos, kurios, jei tikėti mums pateikta informacija, pastaraisiais metais atsidūrė apverktinoje būklėje ir buvo didelė tikimybė, kad mus galėjo užgriūti stogas.
Tačiau patekę į Sakarą, mes vis dėlto pamėginome laimę ir pabandėme ten prasigauti. Kur jau ten! Nors ir užsimaskavome kaip visiškai atsitiktinai ten pakliuvę turistai, smarkiai patuštinę dienai skirtą kyšių limitą kupranugarių varovams, visgi teko prajoti ant tų kupranugarių pro šalį. Jau už kelių dešimčių metrų nuo objekto į mūsų pusę pasuko labai ryžtingai nusiteikęs apsauginis, kuris, nors mes ir nesupratome arabiškai, rėkavo mums akivaizdžiai ne itin draugiškas frazes. Taip kad teko pasitenkinti įėjimo vaizdu. Šalia įėjimo buvo priversta plieninių sijų, matyt, skirtų Serapeumo luboms paremti. Nors negalima atmesti ir to, kad sijos buvo skirtos kėlimo mechanizmų atramoms, o mechanizmai buvo skirti iškelti viršun šio nuostabaus objekto vidaus turiniui.
Taip kad teks pasinaudoti vien turimais aprašymais ir maloniai Kristoferio Dano mums suteikta informacija. Jis turėjo galimybę aplankyti Serapeumą 1995 metų vasarį drauge su Henkoku ir Biuvaliu, kurie tuo metu filmavo Egipte savo eilinį filmą.
***
Čionai po žeme esama dviejų dešimčių didžiulių dėžių, kurias egiptologai laiko sarkofagais, skirtais šventiesiems jaučiams ir kurie, jų manymu, pagaminti rankų darbu. Kristoferis Danas kruopščiai apžiūrėjo tas dėžes ir yra absoliučiai įsitikinęs, kad rankų darbu jų padaryti yra visiškai neįmanoma. Ne tik išoriniai, bet ir vidiniai paviršiai apdoroti technologijomis, kurias galima sulyginti su šiuolaikinėmis kosminėmis.
„Mes patekome į tvankią tunelių atmosferą, kur turistų keliamos dulkės dar labiau gadina sunkų orą. Tuneliuose yra 21 didžiulė granitinė dėžė. Kiekviena iš jų sveria iš pažiūros apie 65 tonas ir drauge su didžiuliais dangčiais iš viso gali sverti iki šimto tonų. Įėjime į tunely esama dangčio, kuris nebuvo užbaigtas, o už to dangčio, vos sutelpa tunelyje grubiai ištašyta granitinė dėžė.
Dėžių ilgis siekia maždaug 13 pėdų, plotis – 7,5 pėdos, aukštis – 11 pėdų (grubiai konvertuojant, trys pėdos sudaro maždaug vieną metrą). Jos sustatytos įdubose, ištašytose kalkakmenio uolienoje tuneliuose ir išsidėsčiusiose terasomis. Įdubų grindų lygis yra maždaug keturiomis pėdomis žemiau tunelio grindų lygio, o dėžės pastatytos tos įdubos centre. Biuvalis ėmėsi spręsti techninius tokių didžiulių dėžių montažo ankštoje patalpoje klausimus. Kaip jas galima buvo sustatyti į vietas, kai visiškai nėra erdvės šimtams vergų, kurie temptų jas virvėmis?“ (K. Danas, „Moderni mašininė technologija Senovės Egipte“).
Atsakymo į šį klausimą jie nerado. Ir negalėjo rasti. Tokių didelių granito objektų montažas tokiose ankštose patalpose nesinaudojant specialiomis mašinomis ir mechanizmais yra paprasčiausiai neįmanomas.
Sarkofagas Serapeume
„Kol Henkokas ir Biuvalis filmavo, aš įšokau į įdubą ir padėjau kampainį ant išorinio dėžės paviršiaus. Jis buvo absoliučiai plokščias. Pašviečiau žibintuvėliu ir neradau jokių nukrypimų nuo idealiai plokščio paviršiaus. Įsiropščiau per atlūžusį kampą į kitos gigantiškos dėžės vidų ir vėl buvau nustebintas idealia plokštuma. Ieškojau klaidų, tačiau neradau nė vienos. Beliko pasigailėti, kad neturėjau reikiamos įrangos, kad ištyrinėčiau visus paviršius ir išsiaiškinčiau visą darbų užmojį. Ir vis dėlto buvau laimingas, kad galėjau pamatyti šitą neįtikėtinai tikslų ir neįtikėtinai didžiulį artefaktą. Patikrinęs dangtį ir paviršių, ant kurio jis gulėjo, pamačiau, kad abu jie buvo absoliučiai plokšti. Man šovė į galvą mintis, kad tai galėjo pasitarnauti kaip savotiška spyna. Du absoliučiai lygūs paviršiais, prispausti vienas prie kito, išstumia orą iš tarpo. Lyginant su techniniais sunkumais baigiant vidinės šio artefakto dalies apdorojimą, sarkofagas Hafros piramidėje gali atrodyti kaip pakankamai paprastas objektas“ (ten pat).
Danas tyrinėja vidinį sarkofago paviršių Serapeume
„Dėl dulkių tuneliuose buvo sunku kvėpuoti. Galėjau tik įsivaizduoti, kas čia darytųsi, jei pradėčiau poliruoti granitą (nepriklausomai nuo metodo). Ar ne geriau buvo daryti tokius darbus išorėje? Mane taip nustebino šita prielaida, kad tik vėliau toptelėjo – šitų relikvijų kūrėjai dėl kažkokios paslaptingos priežasties siekė būti kraštutinai tikslūs. Jie susitaikė su sunkumais, susijusiais su nebaigtų gaminių pristatymu į tunelį ir jų užbaigimu jau po žeme, dėl labai rimtų priežasčių. Tai visiškai logiškas poelgis, jeigu reikia išgauti didelį apdorojamo objekto tikslumą. Darbas ten, kur esama kitos atmosferos ir temperatūros, pavyzdžiui, atviroje vietoje po kepinančia saule, reiškia, kad kai gaminys pagaliau bus pastatytas požemio vėsumoje – tikslumas bus prarastas. Granitas pakeis savo formą dėl šiluminio plėtimosi ir susitraukimo. Sprendimas buvo priimtas toks, kad reikia gaminti tikslius paviršius toje vietoje, kur jie ir turės pasilikti“ (ten pat).
„Aš susisiekiau su keturiomis firmomis, užsiimančiomis Amerikoje tiksliu granito apdirbimu ir negalėjau rasti, kad galėtų atlikti tokį darbą. Susirašinėdamas su Eriku Leiteriu (Tru-Stone Corp.), aptariau kaip techniškai galima būtų pagaminti kelis egiptietiškus artefaktus, įskaitant didžiules granitines dėžes Serapeume. Jis atsakė, kad jo kompanija neturi įrengimų ir galimybių tokioms dėžėms pagaminti. Jo kompanija buvo pasirengusi padaryti dėžes iš penkių dalių, pasiųsti jas klientui ir sumontuoti viską vietoje“ (ten pat).
Manau, vargu ar galime atrasti puikesnę iliustraciją, palygindami mūsų ir senovės Egipto dievų civilizacijų technines galimybes.
***
Apsauginio išvyti iš Serapeumo, mes tęsėme kelionę kupranugariais. Varovai (matyt, irgi stengdamiesi laikytis konspiracijos) atvedė mus prie Ti – V dinastijos laikų valdininko – mastabos ir kad veltui neeikvotume laiko, mes nutarėme ją visgi apžiūrėti.
Iš viršaus, kaip ir priklauso, primenanti namą, mastaba turėjo požeminę dalį, kur būta „sarkofago“. Jo matmenys gana įspūdingi: neskaičiuojant dangčio – 3,4х2,0х1,3 metrų. Deja, jis buvo ne iš granito, o iš kalkakmenio ir žymiai mažesnis už tuos, kuri esama Serapeume. Tačiau mes taip ir nesupratome, kokiu būdu jis galėjo atsidurti po žeme – uoloje iškirstoje oloje.
Viršuje buvo akivaizdžiai natūrali uola. Koridorius, vedantis į „laidojimo kamerą“ su „sarkofagu“ buvo pakankamai padorių matmenų, juo galima buvo transportuoti trijų metrų ilgio dėžę (nors ir buvo pertvertas akivaizdžiai jau vėliau sukrauto mūro eilėmis). Tačiau kaip sarkofagas pateko į koridorių? Juk mes patys prasispraudėme į jį per siaurą angą toje pačioje uoloje.
Aišku, mes galėjome paprasčiausiai nepastebėti kurioje nors vietoje užmūryto pakankamo pločio praėjimo…
Ir dar viena detalė. Jei mastabos požeminė dalis – tai iš esmės paprastas urvas be kokių nors papuošimų ir užrašų, tai viršutinis aukštas (virš „laidojimo kameros“) -0 tikra priešingybė. Kruopščiai (bet anaiptol ne idealiai) apdorotos sienos iš kalkakmenio, padengtos gausiais hieroglifais ir piešiniais. Vėl antstatas ant kažko akivaizdžiai labiau senoviško? Ar požeminės Serapeumo dalies pamėgdžiojimas?
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта