Grįžkime dar sykį į Medumą, prie tos nepatrauklios iš pirmo žvilgsnio mastabos iš nedegtų plytų bei skaldos, kuri įsikūrusi visai netoli piramidės. Kartais ji minima kaip „Mastaba 17“.
Kai mes čionai važiavome, mastabos apžiūrinėti neplanavome. Ir nuėjome prie jos tik po to, kai apžiūrėjome visą Medumo piramidę, tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Ir tai tik todėl, kad nufilmuotume stambius planus, iliustruojančius primityvias statybos technologijas.
Palei šiuolaikinį „įėjimą“ į mastabą, įrengtą pietiniame gale, stovėjo vienas iš vietinių prižiūrėtojų, kuris labai atkakliai kvietė žvilgtelėti vidun. Antroji dienos pusė, karštis, susikaupęs nuovargis, o čia – netgi ne įėjimas, o tiesiog kažkokia siaura nepatraukli landa, grubiai iškalta uolienoje ir palaipsniui einanti žemyn. Brautis primityvios konstrukcijos, kokių Egipte pilna kiekviename žingsnyje, vidun, susirietus ar netgi keturiomis, dėl kokios nors eilinės „laidojimo kameros“ – tokia perspektyva optimizmo nekėlė.
Tačiau prižiūrėtojas buvo atkaklus, matomai labai norėjo bakšišo, o mūsų geofizikai kažkur įstrigo su savo matavimais ir jų vis tiek reikėjo palūkėti. Žodžiu, laiko turėjome. Ir jeigu jau atvažiavome, tai ko gi neužmetus akies? Ir dalis mūsų grupės su vienu operatoriumi visgi ryžosi ne tik žvilgtelėti į tamsią landos angą, bet ir ropoti iki galo. Ir, kaip paaiškėjo, ne veltui…
Aš, tiesa, su dar vienu operatoriumi, likau išorėje. Ir taipogi – ne veltui. Kaip paaiškėjo, su tokiu darbo pasidalinimu mums smarkiai pasisekė. Išties, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tačiau apie tai vėliau, o dabar pasekime nusileidusią grupę.
Šliaužti jiems teko ganėtinai nemažai. Tie, kuri pramušė angą, ypatingai nesivargino, dėl to landos išmatavimai buvo minimalūs. Po nedidelės atkarpos laipsniško leidimosi, pasirodė vertikali šachta, lygiai taip pat grubiai iškalta uoloje ir einanti dar giliau po žeme. O štai už jos ir aptikome netikėčiausius ir įdomiausius dalykus.
Priekyje – tiesiai uoloje – staiga prasidėjo mūras iš kalkakmenio blokų, kuriame buvo pramuštas visiškai siaura anga. Visi požymiai rodė, kad tai – išorinė (!) kažkokio pastato siena.
„Įėjimas“ į požeminę kamerą
O už tos landos mūsų nenuilstantys tyrinėtojai buvo apdovanoti su kaupu. Jie atsidūrė puikioje patalpoje iš labai ir labai kruopščiai nupoliruotų ir pritaikytų vienas prie kito be jokio skiedinio kalkakmenio blokų – nuo nedidelio iki vidutinio dydžio iki labai didelių. Visa kamera buvo uždengta didžiulėmis plokštėmis. Mūro ir visos konstrukcijos kokybė tiesiog užbūrė. Visa tai taip kontrastavo su krūva skaldos ir nedegtų plytų viršuje, kad tiesiog atėmė amą. Ir pabaigai – puikiausios kokybės įspūdingo dydžio granitinis „sarkofagas“-dėžė.
„Sarkofagas“
Visose detalėse galima buvo įžvelgti pakankamai aukštas tiek statybos, tiek akmens paviršiaus apdorojimo technologijas. Matėsi ir remonto pėdsakų. Visai panašu, kad remontas buvo tiek šiuolaikinis, tiek ir senovinis. Vietomis pažeistos vietos pataisytos tinku, pasitaikė raudonų dažų pėdsakų.
Čionai senovinis branduolys pasirodė esantis po visiškai primityvia konstrukcija. O juk šita konstrukcija datuojama IV faraonų dinastija.
Savaime aišku, kad tie, kurie nusileido žemyn, prarado žadą neilgam.
Mudu su antruoju operatoriumi Dmitrijumi Ogajumi jau ėmėme nuobodžiauti. Kad prastumtume laiką, nutariau žvilgtelėti už mastabos – į jos rytinę pusę, kur turistinė zona jau baigėsi. Apėjau artimiausią mastabos kampą – iš dešinės, jeigu žiūrėsime nuo įėjimo. Ir čia atėjo eilė ir man prarasti amą.
Iš po primityvaus adobinio mūro kyšojo keturios eilės plokščių iš puikiausio baltojo kalkakmenio. Ant jų iš viršaus matosi dar vieno, penktojo, išardyto sluoksnio pėdsakai. Plokščių paviršius, jų apdorojimo ir mūro kokybė tiesiog stulbina. O kontrastas su nedegtų plytų ir skaldos mūru konstrukcijos viršuje – tiesiog šokiruoja.
Atsipeikėjęs ir paviršutiniškai apžiūrėjęs konstrukciją, tučtuojau nubėgau pas operatorių. O sulaukęs apačion nusileidusios grupės, nusivedžiau ją ten, neleidęs nė deramai atsipūsti. Jiems pamatytas vaizdas tapo paskutiniu lašu, betgi aš tada dar nežinojau, ką jie pamatė viduje.
Ir dabar galima buvo ramiai apsidairyti ir apžiūrėti eilę „techninių“ konstrukcijos ypatumų.
Plokštės suklotos labai lygiomis eilėmis, kas byloja apie labai kruopštų jų apatinio ir viršutinio paviršiaus apdorojimą pagal vieningą storumo standartą. Žymi plokščių dalis „standartizuota“ ir pagal savo stačiakampio formą (bet ne pagal tų stačiakampių išmatavimus). Kai kuriose vietose statytojai panaudojo ne stačiakampes formas, tačiau nežiūrint į tam tikrą mūro mozaikiškumą, tarp plokščių praktiškai nėra tarpų. Tik kai kuriose vietose (tiek iš viršaus, tiek iš šono – t.y. tarp eilių) matosi labai plonas skiedinio sluoksnis. Statytojams akivaizdžiai buvo nesunku smagintis, mūrijant netaisyklingos formos blokus su daugybe susiliečiančių briaunų.
Visame kalkakmenio statinyje jaučiamas kažkoks griežtas funkcionalumas. Ši funkcionalumą dar labiau pabrėžia faktas, kad šoninė statinio briauna yra visiškai neišlyginta. Jos lyginti akivaizdžiai netgi neplanavo. Ir mes vieningai priėjome nuomonės, kad visa tai labai smarkiai primena bunkerį atominio karo atvejui. Bent jau nieko kito, regėdami tokią galingą perdangą, sugalvoti neišeina.
Dar daugiau. Mums neliko jokių abejonių, kad mastabą iš nedegtų plytų pastatė čia ne šiaip vėliau už bunkerį, bet ir smarkiai vėliau. Nedegtų plytų mastabos siena virš tolimojo bunkerio krašto stovi netgi ne tiesiai ant kalkakmenio plokščių, o ant metro storio sluoksnio iš labai smarkiai susigulėjusio žvyro. Nepanašu, kad šitą sluoksnį kažkas būtų specialiai trombavęs. Ir nebuvo reikalo tai daryti. Jis ir taip susigulėjo per ilgus ilgus metus. Tačiau skirtingai nei šis sluoksnis, žvyras, esantis aukštėliau, yra ganėtinai pabiras, o juk jis slūgso čionai jau tūkstančius metų. Tai kiek gi tuomet metų susigulėjusiam sluoksniui? Jeigu bunkerio statybą priskirsime senovės Egipto dievų civilizacijos laikotarpiui, tai gaunasi apie 10 000 metų. Viskas daugmaž sutampa.
Visa eilė detalių byloja, kad mastabos statytojai žinojo apie tai, kad čionai egzistavo senovinis bunkeris. Pirmas dalykas – iš dešinės jo pusės (stovint veidu į bunkerį) plytų mūras nesusiliečia su kalkakmenio mūru – tarp jų paliktas siauras praėjimas. Nedegtų plytų siena akivaizdžiai apjuosia senovinį statinį.
Panašus vaizdas ir priešingoje, kairėje pusėje. Čia plytų mūras eina per patį bunkerio kraštą, tačiau vertikalus jos kraštas palei sutrombuoto žvyro sluoksnį nurodo, kad žvyras buvo prieš tai dalinai nuimtas, o jau paskui pastatė nedegtų plytų sieną. Bunkeris, savaime aišku, tuo metu buvo akivaizdžiai matomas mastabos statytojams.
Taip pat galima pastebėti, kad nuo bunkerio buvo nuluptas ne tik penktasis(ar daugiau) kalkakmenio plokščių sluoksnis. Į bunkerį akivaizdžiai buvo mėginama prasiskverbti tiek per perdangas (yra pramuštų įgilinimų ketvirtoje plokščių eilėje), tiek iš šonų (liko mėginimo prasikasti pėdsakų). Per perdangas, iš visko sprendžiant prasibrauti vidun nepavyko. O kiek sėkmingas buvo mėginimas pranikti iš šono? Nežinia…
Kaip neaišku ir tai, kada būtent mėginta brautis vidun. Ir kas tokie tai darė.
Tačiau vis vien: esant daugybei nežinomųjų, mes čia turime reikalą su vienu akivaizdžiausių įrodymu, kad gerokai prieš faraonus egzistavo kažkokia pakankamai išsivysčiusi civilizacija, smarkiai pranokusi senovės Egipto visuomenės lygį. Taip pat ir su įrodymu, kad faraonai statė savo pastatus ant kur kas senesnių konstrukcijų.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта