Grįžkime prie III dinastijos faraono Džoserio. Tiksliau ne prie jo, bet prie jo kūrinio – pačios pirmosios faraonų epochos piramidės: Laiptinės Sakaroje.
Kaip jau minėjome anksčiau, laikoma, kad piramidė buvo statoma keliais etapais. Ir pirmiausiai buvo sukurta ne piramidė, bet mastaba. Toliau iš šono prie pradinės mastabos buvo pristatomos nuožulnios mūro eilės, o viršuje buvo klojami sekantys sluoksniai.
Štai, pavyzdžiui, kaip pasakojama apie etapais statomą Laiptinę piramidę V. Zamorovskio knygoje „Jų didenybės piramidės“:
„Kai Džoseris nutarė statyti kapavietę iš netradicinės medžiagos, jis parinko jai dar tradicinę formą. Iš pradžių jis įsakė statyti ją kaip įprastą mastabą su kvadratine horizontalia projekcija, jos pusės siekė 63 metrus, o aukštis – devynis. Branduolys iš vietinės kilmės kalkakmenio blokų jo įsakymu buvo apklotas šlifuotomis plokštėmis iš plonesnio kalkakmenio, išgauto akmens skaldyklose, esančiose priešingame Nilo krante. (Galbūt jis ir neparinko šio kapavietės tipo, nes negalima atmesti, kad ji buvo statoma dar jo pirmtako, o Džoseris, įžengęs ė sostą, tiktai pasisavino mastabą). Antroje fazėje Džoseris įsakė padidinti savo kapavietę iš visų keturių pusių keturiais metrais. Galbūt ji pasirodė jam per ankšta, nors ir buvo didesnė už visas ankstesnių karalių mastabas. Trečioje fazėje jis liepė pratęsti ją dešimčia metrų rytų kryptimi, taip kad ji įgavo stačiakampio pavidalą. Šitas priestatas buvo skirtas greičiausiai maldyklai arba kamerai su įkapėmis. Tiktai ketvirtoje fazėje kapavietė ėmė virsti laiptine piramide: ant ankstesnio statinio, išplatinto maždaug trimis metrais, Džoseris paliepė pastatyti tris terasos pavidalo „dangčius“, kurių aukštis siekė maždaug 40 metrų. Bet ir šie matmenys, iki tol neregėti Egipto statybose, Džoserio nepatenkino. Penktoje fazėje jis įsakė šitą, dabar jau keturių pakopų mastabą arba piramidę vėl išplėsti, šį kartą iš vakarų ir šiaurės pusės, be to, pridėjo dar tris pakopas viršuje. Šeštoje ir paskutinėje stadijoje statinys dar šiek tiek padidėjo, papildomai apklojus sienas kalkakmenio plokštėmis šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėse“.
Laiptinės piramidės statybos schema pagal Vernerį
Etapų skaičius ir etapinės statybos seka pas skirtingus autorius šiek tiek skiriasi, nors ir nesmarkiai. Paprastai pateikiamas „klasikinis“ laipsniškos statybos įrodymas – piramidės mūro būdas pietinėje pusėje.
Iš šios pusės matosi, kad tokių pristatymų būta iš tikrųjų. Ir lyg tai matomi sluoksniai atitinka pateikiamą aprašymą, tačiau…
Ką laikyti pirmuoju statiniu? Devynių metrų aukščio mastabą?
Egiptologai taip nemano. Tačiau, kaip jau įprasta, pamiršta paminėti vieną „smulkų“ niuansą. Vidinis mūras ir netgi išorinė apdaila šioje devynių metrų mastaboje smarkiai skiriasi nuo pačių apatinių jos eilių. Ir geriausiai tai matoma ne pietinėje, bet rytinėje piramidės pusėje. Čia mes matome kelias eiles iš pakankamai stambių (o visiškai ne plonų, kaip rašo Zamorovskis) ir labai gerai apdorotų kalkakmenio blokų, kurie sumūryti be jokio skiedinio. Šitų eilių mūro stilius ir kokybė absoliučiai neatitinka ne tik devynių metrų mastabos, bet ir visos likusios Laiptinės piramidės, tai labiau primena Medumo piramidės stilių ir kokybę.
Ir štai ant šių kelių labai kokybiško mūro eilių (ir iš šonų) prilipdomas visiškai atsainus ir netgi „chaltūriškas“ mūras iš grubių akmenų, sulipdytų molio skiediniu. Nejaugi Džoseris staiga nusprendė, kad kokybiškas statinys jam nereikalingas? Arba jo statybininkai staiga kažkuo visi susirgo ir prarado akmens apdorojimo ir kokybiško mūrijimo įgūdžius?
Viskas byloja apie tai, kad jie niekad ir nemokėjo kokybiškai mūryti. Tiesiog statė Laiptinę piramidę kaip mokėjo ir galėjo ant kokybiškesnio senovinio statinio, kurį paveldėjo iš tos pačios senovės dievų, valdžiusių Egiptą prieš tūkstančius metų, civilizacijos.
Geriausias pavyzdys šiuo atžvilgiu yra šiaurinis to pradinio pastato pakraštys. Čia labai nedideliame sklypelyje matosi iškart keli mūrijimo metodai. Prie kokybiško senovinio mūro iš šono prilipdytas gabalas iš tokių pačių blokų, kurie sukloti jau nebe taip kruopščiai. Matyt. Džoserio laikais pastatas buvo jau dalinai sugriuvęs ir darbininkai paprasčiausiai sukrovė besimėtančius aplinkui blokus, kurie anksčiau priklausė sugriuvusiai daliai. Kadangi patys blokai buvo lygūs, krūva irgi gavosi daugmaž gerai atrodanti. Tačiau lygūs blokai pasibaigė ir statybininkai (kurie negalėjo pagaminti tokių pat lygių blokų) ėmė naudoti paprasčiausius grubiai apdorotus akmenis. Tačiau tokių akmenų užkėlimas į didelį aukštį tapo nemenka problema, dėl to aukščiau prasideda mūras iš smulkių akmenų ir molinio skiedinio. Iš tokių pačių akmenų sukrautas ir pati dešiniausia mūro dalis, kuri pristatyta gerokai vėliau, plečiant pastatą.
Šitoks paaiškinimas skamba gerokai logiškiau nei versija apie tai, kad statybininkai staiga prarado meistriškumą ir įgūdžius piramidės statybos metu.
Abejonių taip pat kelia ir pareiškimas, kad būtent Džoserio laikų statybininkai gamino lygią apdailą iš tankaus kalkakmenio. Pagrindinė apdalos dalis, kuri matoma pietinėje pusėje – tai eilinė šių laikų „rekonstrukcija“. Šiek tiek primena senovinę dalį tiktai kelios apatinės eilės.
Kaip byloja daugybė požymių, viršutinio senovinio pradinio statinio paviršiaus lyginimas vyko jau pastačius blokus į vietas. Rankiniu būdu to padaryti tokio dydžio plotuose neįmanoma. Greičiausiai Džoserio darbininkai tik pasinaudojo nubyrėjusiais nuo piramidės blokais.
Susidomėjimą šiuo atžvilgiu kelia kai kuriuose šaltiniuose paminėti amerikiečių archeologų ekspedicijos rezultatai. Ekspedicija tarytum surado liudijimų, kad Džoserio piramidė Sakaroje iš pat pradžių buvo padengta primityviomis molinėmis plytomis, išbaltintomis kalkėmis, kad būtų sudaryta baltojo kalkakmenio imitacija.
Tiesa, molinių plytų pėdsakų mes nepastebėjome. Nors, tiesą sakant, ir neieškojome. Taip kad galėjome tiesiog pražiopsoti…
Po to, ką pamatėme rytinėje pusėje, savaime aišku, išaugo noras pakliūti vidun. Deja. Įėjimas į piramidę uždarytas ir mūsų mėginimai išspręsti problemą su administracija baigėsi nesėkme. Mums buvo tiktai pareikšta, kad įėjimą uždarė dėl grėsmės, kad gali užgriūti vidinių koridorių perdangos.
Šalia įėjimo (šiaurinėje piramidės pusėje) buvo jungiklis, kurį pasukę, mes tegalėjome pamatyti tolyn einantį koridorių, kuriame, tiesą sakant, nebuvo jokių griūčių pėdsakų.
Gaila, nebuvo galimybės ir nustatyti, ar Džoseris perdarė tik vieną senovinį didelį statinį ar du – mažesnių matmenų. Tokio varianto atmesti negalima, sprendžiant iš kokybiško mūro išsidėstymo vietas. Panašių dalykų mums irgi teko regėti (žr. toliau).
Taip pat sunku nustatyti, kas tai buvo per statinys. Virš žemės paviršiaus kyšo ne taip jau daug eilių ir visiškai įmanoma, kad pagrindinė pastato dalis slypi po žeme. Turint galvoje tūkstančius metų, kurie skiria Džoserį nuo senovės dievų civilizacijos, negalima atmesti varianto, kad dalis pastato prasidedant Džoserio statyboms jau buvo užnešta smėliu.
***
Iš viso sprendžiant, būtent nuo Džoserio prasidėjo ne šiaip senovinių tuščių stovinčių pastatų naudojimas savoms reikmėms, bet ir jų perdarymas. Kas galėjo faraoną paskatinti tai daryti?
Galbūt atsakymas į šį klausimą susijęs su paslaptinga ir unikalia akmeninių ąsočių ir taurių kolekcija (prie jos mes dar grįšime), kuri buvo aptikta vidinėse Laiptinės piramidės patalpose ir kuri stebina ne tik dideliu aptiktų egzempliorių skaičiumi (kai kurių šaltinių duomenimis – apie 35 000 vienetų), bet ir aukštų technologijų, kurios buvo naudojamos gaminant bent jau dalį tų radinių, pėdsakais.
O galbūt tai nulėmė žymaus Džoserio laikų architekto įtaka, architekto, kuris ir vadovavo Laiptinės piramidės statybai – legendinio Imhotepo, su kuriuo irgi siejasi nemažai paslapčių…
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта