Pjūklai ir grąžtai – vis dėlto pakankamai paprasti instrumentai, nors ir negalima teigti, kad senovės statytojai juos naudojo labai paprastais būdais. Egipte pasitaiko tokių artefaktų, kuriems reikalingos gerokai sudėtingesnės mašininės technologijos.
Pirmasis, kuris atkreipė į tai rimtesnį dėmesį, buvo jau minėtas Kristoferis Danas. Vaikštinėdamas po Gizos plokštikalnę 1995 metais, jis užtiko granitinį keistos formos bloką, esantį į pietus nuo Didžiosios piramidės, einat link taip vadinamos Aukštutinės Antrosios piramidės šventyklos. Kaip paaiškėjo, tai buvo tiktai dalis suskilusio bloko, kuris šiek tiek priminė nedidelę sofą.
„Po pirminės šio gabalo apžiūros aš padariau išvadą, kad senovės piramidžių statytojai, kad jį pagamintų, turėjo naudoti mechanizmą su trimis apdirbimo ašimis, kad instrumentas judėtų per visus tris išmatavimus. Neatsižvelgiant į neįtikėtiną tikslumą, paprasti plokšti paviršiai gali būti paaiškinami paprastų metodų panaudojimu, ir vis dėlto šis gabalėlis išeina už klausimo „kokiu įrankiu jis buvo apdorojamas?“ ribų ir veda į sudėtingesnį klausimą – „koks buvo šio instrumento variklis?“ kad iškeltume tokius klausimus ir gautume patenkinamus atsakymus, pravartu būtų turėti mechaninio kontūrų apdorojimo patirties.
Daugelį šiuolaikinės civilizacijos kuriamų gaminių būtų neįmanoma sukurti paprastu rankų darbu. Mus supa daiktai, sukurti vyrų ir moterų, kurie pasinaudojo savo protais, kad sukurtų įrankius, įveikiančius fizinius apribojimus. Mes turime sudėtingas mašinas gaminti matricoms (štampams), kurie sukuria gražius automobilių, radijo imtuvų, prietaisų kontūrus. Kuriant matricas šiems daiktams gaminti, instrumentai turi tiksliai dirbti pagal numatytas linijas visuose trijuose išmatavimuose. Kai kuriais atvejais instrumentas judės per tris išmatavimus tuo pat metu naudodamas tris ar daugiau sukimosi ašis. Artefaktas, į kurį aš žvelgiau, reikalavo mažiausiai trijų sukimosi ašių (K. Danas, „Mašininio apdirbimo vystymasis Senovės Egipte“).
K. Danas prie artefakto Gizos plokštikalnėje
„Aplink šią vietą tiek daug pačių įvairiausių formų ir dydžių akmenų, kad netreniruota akimi galima jį lengvai pražiopsoti. Treniruotam žmogui artefaktas gali sukelti šiokį tokį susidomėjimą ir trumpalaikį įkvėpimą. Man pasisekė, kad atkreipiau į objektą dėmesį ir kad turėjau su savimi šiokius tokius instrumentus jo tyrimui. Tai buvo du gabalai, gulintys arti vienas kito, vienas didesnis už kitą. Iš pradžių jie sudarė vieną visumą, kol neperlūžo. Apžiūrėjimui man prireikė visų instrumentų, kuriuos turėjau su savimi. Labiausiai mane sudomino kontūro tikslumas ir jo simetrija.
Tai buvo objektas, kuris trimatėje vientisoje būklėje galėjo būti panašus savo forma į nedidelę sofą. Tyrimo vieta – perėjimas į sieneles ir užpakalinę nugarėlę. Aš patikrinau kontūrą, naudodamas profilio daviklį, pagal jo išilgines ašis, pradėdamas užapvalintu perėjimu ties galine dalimi ir baigdamas šoniniu praėjimo tašku, kur kontūro radiusas susitinka su frontaline dalimi. Matuoti radiusą su viela – ne pats geriausias būdas nustatyti šios artefakto dalies tikslumą. Fiksuojant vielą vienoje padėtyje ant bloko ir perkeliant į kitą padėtį, tie, kurie matavo, galėjo pakeisti kontūrą, tačiau klausimas čionai gali būti tiktai tas, ar kompensavo ranka tam tikrą kontūro paklaidą. Tačiau, padėdamas liniuotę keliuose taškuose pagal kontūro ašis ir palei jas, aš aptikau, kad paviršius buvo nepaprastai tikslus. Viename taške palei įtrūkimą bloke buvo nedidelis plyšelis, tačiau likusioje dalyje plyšiai buvo visiškai maži.
Pasitelkęs į pagalbą vašką, aš atradau, kad objektas turi pastovų užapvalinimo spindulį, statmeną kontūro kreivei palei užpakalinę ir šoninę dalį. Kai sugrįžau į Ameriką, išmatavau vašką, pasinaudodamas spindulio matuoklį ir nustačiau, kad tai buvo taisyklingas apvalumas, kurio dydis – 7/16 colio. Užapvalintas perėjimas į šoną (ranktūrą) turi konstrukcinį ypatumą, įprastą šiuolaikinei inžinerinei praktikai. Apdorojant reljefą, kampe slypinti dalis, kuri turi būti išlyginta arba sudurta su didesnio radiuso perėjimu, gali turėti mažesnį radiusą. Dėl šio ypatumo darosi efektyvesnis mechaninis apdirbimas, nes tai leidžia panaudoti didesnio skersmens pjovimo įrankį ir dėl to turi būti naudojamas didesnis perėjimo spindulys. Jeigu instrumentas pakankamai tvirtas, galima pašalinti didelį kiekį medžiagos apdorojimo proceso metu“.
7/16 colio – tai 1,05 centimetro, o tai – viena penkiasdešimtoji taip vadinamos „karališkosios uolekties“, matavimo vieneto, kurį plačiai naudojo senovės Egipto dievų civilizacijos statybininkai.
Danas ne šiaip sau pažymi, kad galima labai lengvai nepastebėti šio artefakto. Negaliu pasakyti, kad mūsų akys būtų netreniruotos (iki to laiko mes jau pakankamai daug prisižiūrėjome ir daug ką aptikome), tačiau „Dano artefakto“ taip ir nesugebėjome surasti. Atvažiavęs, parašiau šia tema (tuo pačiu pasiųsdamas eilę įdomesnių kitų objektų nuotraukų) ir Danas, metęs visus reikalus, skubiai atvyko į Egiptą. Sugrįžęs, atsiuntė man nuotrauką, lyg ir patvirtinančią, kad artefaktas niekur nedingo ir kaip ir anksčiau tebėra Gizoje. Esu labai dėkingas Kristoferiui Danui, kad jis sutiko leisti naudotis jo atsiųsta medžiaga ir medžiaga iš jo tinklapio www.gizapower.com.
Bet užtat mums pavyko aptikti kitą artefaktą. Tiksliau, jų yra daug, jie visi yra tos pačios formos ir išsidėstė jie Granitinės šventyklos šiaurinėje ir pietinėje pusėse toje pačioje Gizoje. Pavyko paviršutiniškai apžiūrėti tuos, kurie yra pietinėje pusėje (jei stovėsi veidu į įėjimą į šventyklą, tai reikės apeiti ją iš kairės pusės).
Artefaktai su nuostabiai apdorotais paviršiais palei Granitinę šventyklą
Iš rožinio granito padaryti sudėtingo profilio blokai pasižymi tokia paviršių apdorojimo kokybe, kad tiesiog kvapą užgniaužia – toks tasai paviršius lygus ir nupoliruotas. Be to, profilis išlaikytas per visą bloko ilgį taip idealiai, kad pažvelgus iš šono, susilieja į vieną liniją. Kaip pasakė vienas iš mūsų operatorių, toks įspūdis, kad patekome ant Peterburgo krantinės.
Tvirtinti, kad tai padaryti buvo galima primityviais įrankiais, rankų darbu be mašinų – tai reiškia prieštarauti elementariausiai logikai.
Visiškai įmanoma, kad du panašūs blokai, kurie yra šioje šventyklos pusėje, buvo vientisa detalė. Tačiau jei atsižvelgsime, kad priešingoje pusėje, kur priėjimas uždarytas, guli dar keli analogiški to paties dydžio granito gabalai, tai greičiausiai jie vis dėlto buvo atskiri blokai, anksčiau puošę šventyklos viršų. Bent jau į tą vietą jie prašosi padedami.
Įdomu, kad blokai iš šiaurinės pusės padėti taip, kad jų sudėtingą profilį galima pamatyti tiktai tuo atveju, jei atsitiktinai pažvelgsime į nedidelį plyšį tarp granitinių blokų, dengiančių priėjimą prie Sfinkso šventyklos. Iš dviejų kitų taškų, iš kur matosi tie blokai – iš šiaurės rytų ir šiaurės vakarų Granitinės šventyklos kampų – matosi tik tos briaunos, kurios neturi sudėtingo profilio. Blokai atrodo kaip paprasčiausi kubeliai. Mažai tikėtina, kad archeologai sudėliojo blokus tokiu būdu atsitiktinai. Greičiausiai tai padaryta tikslingai, kad būtų nuslėpta nuo atsitiktinio žiūrovo akių.
Analogiški blokai šiaurinėje Granitinės šventyklos pusėje
Tarp kitko – tai, kad esama šitų profilių, turinčių akivaizdžiai dekoratyvinį pobūdį, liudija apie tai, kad senovės Egipto dievų civilizacijai buvo visiškai nesvetimi ir estetiniai elementai. Tai visiškai paneigia neretai sutinkamą tvirtinimą, kad piramidžių statytojų civilizacija (turimi galvoje, žinoma, tie, kurie statė didžiąsias piramides) buvo grynai praktiška ir asketiška ir kad jos nedomino „dekoratyvinės smulkmenos“. Kaip matome, netgi labai domino. Kitas dalykas – kad mūsų laikus pasiekė ne tiek jau daug tokių detalių.
***
Įvairiose vietose matėme ir kitų blokų, apdorotų trimačiu būdu. Gana daug jų yra prie Uno piramidės Sakaroje, Sahuro šventykloje Abusyre. Pasitaiko jų Abidose (Ozirionas) ir Lištoje. Tačiau skirtingai nei tie, kurių esama Gizoje, jų paviršių apdirbimo kokybė ne tokia akivaizdi. Laikas labai rimtai sudėvėjo kitados galbūt labai lygų paviršių. O tokioje būsenoje sudėtinga ką nors konkrečiai teigti apie jų pagaminimo laikmetį. Nors visai gali būti, kad bent jau dalis jų priklauso procivilizacijos epochai.
Tačiau vienas Sahuro šventyklos artefaktas jokių abejonių nekėlė. Nors ir priklauso jis greičiau tam tikrai visų trijų paminėtų apdirbimo metodų kombinacijai. Čia prireikė ir plokščių pjūklų, ir grąžtų ir subtilaus apdorojimo freza.
Kalba eina apie apatinę durų angos dalį, kurią sudaro du granito blokai iš šonų ir juodo bazalto plokštė ant grindų. Kaip atramos stovėjusioms čia durims kitados vientisame akmeniniame bloke, sudarančiame grindis, greta stačių „staktų“ blokų padarytos apskritos skylės. Toks įspūdis, kad jos ką tik ištrauktos iš kažkokio didžiulio preso – taip kokybiškai padarytos.
Tačiau šventyklos statytojams to pasirodė per mažai. Matyt, tam, kad apatinis durų kraštas nesiliestų su grindimis ir jų nebraižytų, aplink skyles padarytas nedidelis išsikišimas tokiu būdu, kad skylių kraštai ir išorinis išsikišimo kraštas sudarytų idealius koncentrinius apskritimus. Kad gautume panašią formą, reikėjo nuimti pakankamai ploną (apie pusės centimetro) bazalto sluoksnį nuo visos plokštės, ir visa tai darant reikėjo išlaikyti idealią plokštumą. Kolosalus darbas netgi šiuolaikiniams meistrams ir absoliučiai neįvykdomas primityviomis technologijomis.
Įgilinimai durų angoje (Sahuro šventykla)
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта