Senovės Egipto dievai: Kapinių motyvai

Pradėsime, greičiausiai, nuo problemos konceptualinio – ideologinio aspekto.

Nepamanykite, kad autorius ir toliau ruošiasi vartoti tokius moksliškus ir sudėtingus išsireiškimus, tačiau iš esmės būtent į šį terminą ir susiveda versija, pagal kurią piramidės buvo statomos kaip faraonų kapavietės.

Šita versija ne šiaip dominuoja šiuo metu oficialiame moksle, jinai faktiškai tapo centrine ir vos ne pamatine. Naudojama ji ne vien piramidžių atžvilgiu – bet kuris daugiau ar mažiau reikšmingas statinys, jeigu istorikai nesuprato jo paskirties, tučtuojau paskelbiamas kapaviete. Arba kulto statiniu – ir vėlgi dažniausiai susijusiu su kokiu nors pomirtinio gyvenimo kultu.

Toks įspūdis, kad mūsų protėviai praktiškai niekuo daugiau neužsiėmė, kaip tik įvairiausio pavidalo kapaviečių, nekropolių ir pan. statyba.

Žinoma, bet kokioje visuomenėje, kuri nepraktikuoja kremacijos, egzistuoja banali problema: kur dėti mirusius. Juk žmonės (deja, ar ačiū Dievui – kaip kam patinka), toli gražu nėra nemirtingi, vis miršta ir miršta… Štai ir prisireikia kasinėti, kur pakliuvo… Tikriausiai, kur tik įbestum dabar savo kastuvą, visur aptiktum kieno nors kaulus.

Bet argi tai gali byloti kažką konkretaus apie pastatų, kurie stovi ar stovėjo šalimais, pradinę paskirtį?

Paimkime, pavyzdžiui, bet kurią bažnytėlę Europoje – visur šalia jų galima rasti porą-trejetą kapų. Ir jeigu seksime šiuolaikinių archeologų bei istorikų logika, tai visas bažnytėles derėtų pavadinti nekropoliais ar kapavietėmis. O jeigu turėsime galvoje, kad krikščioniškos tradicijos turi ir tokį momentą kaip vieno ar kito šventojo palaikų garbinimas, tai mirusiųjų kaulų galime rasti tiesiog centrinėse daugumos bažnyčių ir katedrų patalpose!.. Bet argi kas nors pasakys, kad tos pačios bažnyčios ir katedros buvo statomos būtent kaip kapavietės?

Galima paminėti ne vien religinės paskirties pastatus. Argi Raudonąją aikštę Maskvoje statė išimtinai tiktai tam, kad joje būtų laidojami tie žmonės, kurie dabar ten yra palaidoti?!

Istorikai ir patys jaučia, kad tokio požiūrio pagrįstumas, švelniai tariant, šlubuoja. Dėl to neretai tvirtinimus apie tokį vienokio ar kitokio senovinio objekto paskirtį tuojau pat palydi ilgi samprotavimai apie vietinių senovės gyventojų religinę pasaulėžiūrą, postringavimai, kurių šiais laikais niekas nebegali patikrinti. Atrodytų, puikus variantas, taip kalbėdamas nepraloši, tačiau…

Tačiau ir juo galima suabejoti. Ir pakankamai rimtai. Juk bet kokia pasaulėžiūra – religinė, ar pagrįsta paprastais „prietarais“ – nėra tokia jau labai nenuspėjama. Jos pamatą sudaro pakankamai aiški logika.

Tarkime, senovėje buvo plačiai paplitęs paprotys dėti velioniui į kapą viską, kas jam priklausė gyvam esant. Tai iš dalies galioja ir senovės egiptiečiams, kurių požiūrio į pomirtinį gyvenimą atbalsiai sklinda iki pat mūsų laikų.

O jeigu žmogus, gyvendamas, kažką pastatė? Ir tas „kažkas“ būtent jam ir buvo „reikalinga“? kodėl neatiduoti jam to, ką jis pastatė? Tegu ir statė jis visiškai kitiems tikslams. Kodėl nepalaidoti jo nuosavame name, pavyzdžiui? Turint galvoje patį požiūrį į pomirtinį gyvenimą, tokiomis sąlygomis šeimininko palaidojimas jo name ar pastate, kuris jam priklausė, atrodo visiškai logiškai. Tačiau juk tai nereiškia, kad pats šeimininkas statė sau būtent būsimą kapą.

Taip, egiptiečiai turėjo problemą aprūpinti mirusius visais reikalingais dalykais. Tai patvirtina begalė archeologijos radinių. Reikėjo mirusiam egiptiečiui ir namo. Kaip ir gyviesiems. Bet tada absoliučiai nesuprantama, iš kur galėjo atsirasti piramidinė kapavietės forma.

Jeigu faraonui po mirtis reikėjo namo, tai gerokai logiškiau būtų pastatyti mastabą ar kažką panašaus į rūmus, kaip, pavyzdžiui, žymioji karalienės Hačepsut kapavietės šventykla. Juk nė vieno piramidės formos namo arba rūmų senovės Egipte nebuvo.

Štai, pavyzdžiui, tipiškos senovės egiptiečio, pakankamai pasiturinčio, būsto aprašymas, padarytas, remiantis tų pačių archeologinių kasinėjimų duomenimis.

„Aptvaro centre stovi namas iš nedegintų plytų. Iš kiemo pusės įėjimas į namą apipavidalintas kaip portikas su kolonomis, iš jo dvi-trys durys vedė į greta išsidėsčiusius kambarius. Perdangas rėmė medinės kolonos. Stogas galėjo būti plokščias arba ne. Ant plokščio stogo neretai pastatydavo dengtą pavėsinę, kuri, laikui bėgant, evoliucionavo į antrą aukštą, o dar vėliau – ir į trečią. Laiptai buvo statomi namo išorėje. Kieme galėjo būti nedidelis tvenkinys su stogeliu. Sudėtingesnio plano namą sudarė salė su kolonomis, į kurią buvo patenkama per portiką ir aplink salę išsidėsčiusių gyvenamų kambarių. Tinkuotos namų sienos, kolonos, kapiteliai, medinės durys buvo ryškia nuspalvintos, langai uždengti stačiakampėmis, o vėliau – ornamentuotomis grotelėmis“.

Kaip matome, aprašymas labiau tinka ne piramidėms, bet mastabams, kurie iš išorės neretai priminė būtent įprastus namus.

Tarkime, faraonas, kuris buvo laikomas žemišku dievo įsikūnijimu ir tiesioginiu dievų įpėdiniu, turėjo kažkokią išimtinę teisę į piramidinę „pomirtinio namo“ formą. Tačiau jo pakankamai žemiškų giminaičių gyslomis irgi tekėjo tas pats „dievų kraujas“. Tačiau niekam iš faraono giminaičių (išskyrus žmonas) nebuvo pastatytos nė vienos piramidės.

Senovinės pažiūros į pomirtinį gyvenimą daugeliu savo elementų išliko ir šiuolaikiniame Egipte. Kaire yra taip vadinamas „mirusių miestas“ – milžiniška erdvė, išskirta kapinėms. Ir visa ji užstatyta įprastais dviaukščiais namais. Nėra jokių piramidžių.

Beje, faktas, kad egzistuoja šis „mirusių miestas“ ir speciali „pomirtinio namo“ statybos tradicija, kurios laikomasi iki šiol, pabrėžia pažiūrų į pomirtinį egzistavimą nepaprastą stabilumą. O stabilias pažiūras neišvengiamai lydėjo atitinkamos tradicijos ir ritualai, kurie tas pažiūras ir išreiškia. Tokios tradicijos jeigu ir keičiasi, bėgant laikui, tai keičiasi labai lėtai.

Ir jeigu, kai tikina egiptologai, piramidžių, kaip faraonų kapaviečių statymą lėmė religiniai senovės egiptiečių įsitikinimai, tai ir šiame teiginyje turima galvoje, kad yra lakomis ritualų bei konkrečių tradicijų. Tačiau kokia gi gali būti tradicija, jeigu tarp Senosios Karalystės piramidžių nėra nė vienos, kuri būtu panaši į kitą? Ypač, jeigu pasižiūrėsime į jų vidų – kiekviena piramidė originali ir nepakartojama. Gaunasi, kad šalia nuosavų piramidžių statybos faraonai išrado ir nuosavą ritualą… Tai visiškai prieštarauja įprastai logikai, pagal kurią vystosi toks konservatyvus visuomenės ypatumas kaip religinė pasaulėžiūra.

Tačiau teorijai, bylojančiai apie tai, kad piramidės buvo statomos kaip kapavietės, prieštarauja ir faktai.

Pirmas dalykas. Senosios Karalystės piramidėse nebuvo aptikta jokių faraonų palaikų. Jeigu kažkur ir buvo rasti taip vadinami „sarkofagai“ – o iš tikrųjų tik neaiškios paskirties dėžės – tai jie buvo tušti. Išimtį sudaro tik trečioji Gizos piramidė (lyg ir Menkauro) ir Raudonoji piramidė Dašūre. Tačiau ir jų turinys nepatvirtina oficialios versijos, o priešingai – ją paneigia.

Trečiojoje Gizos piramidėje buvo aptiktas sarkofagas su kažkokia mumija. Sarkofagas 1888 metais pakeliui į Londoną nuskendo drauge su ta pačia mumija, tačiau išliko apdairiai paimti jos pavyzdžiai. Jų analizė leido nustatyti, kad mumijos amžius – ne ankstesnis nei mūsų eros pradžia (kitais duomenimis – apskritai VI-asis mūsų eros šimtmetis), t.y. mumifikuotas žmogus gyveno maždaug 2000 metų vėliau už Menkaurą.

Tolimojoje Raudonosios piramidės kameroje Abdulsalamas Huseinas aptiko gerai išsilaikiusias skeleto liekanas, kurias vėliau ištyrė daktaras A. Bartravi. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti masiniuose leidiniuose, kadangi galėjo sensacingai patvirtinti oficialią versiją.

Kalbant tiksliau, buvo aptikti ne vieno skeleto likučiai, o kelių. Dalis radinių priklausė gyvūnams (karvė, didelė avis, kupranugaris, asilas, šuo ir dar viena avis). Žmogaus liekanoms priklausė: apatinė kaktos kaulo dalis, maža dalelė kaukolės pagrindo kaulo, kaukolės viršaus fragmentas, dalis apatinio žandikaulio, dešinioji dalis pirmojo ir kairioji dalis antrojo šonkaulio, kairės kojos pėda, pirštai su sudžiūvusios odos likučiais, dalis peties kaulo, mumifikuota dešinioji koja su sutvarstytais 4 ir 5 pirštais ir dar kai kurie kaulais.

Batravi padarė išvadą, kad žmogaus liekanos priklausė vienam vieninteliam vyrui ir kad nėra ypatingo pagrindo įžvelgti palaikuose būtent faraono Snofru palaikus. Kaip jis nustatė pagal dantų išvaizdą, šis vyras mirė „šiek tiek vyresnio nei vidutinio“ amžiaus, nebūdamas „itin senas“. Jis buvo nedidelio ūgio, tačiau tvirtai sudėtas. Gerokai reikšmingiau Batravi nuomone buvo tai, kad balzamavimo metodas ir jam naudotos medžiagos atitinka Senovės Karalystės praktiką.

Didelė dalis egiptologų tučtuojau suskubo pritarti Batravi ir paskelbti, kad aptikti palaikai priklauso būtent Snofru. Tačiau jų išvada labai lengvai galima suabejoti, kadangi pernelyg jau daug įvairių keistumų aptiksime atliktuose tyrimuose ir gautuose rezultatuose.

Pirmas dalykas – nežiūrint į tokio radinio reikšmingumą egiptologijai, iki šiol nebuvo atliktas išsamus palaikų tyrimas, įskaitant jų tiesioginį, o ne netiesioginį datavimą. Labai abejoju, kad apkritai nebūtų bandoma datuoti palaikus radioaktyviosios anglies metodu – pernelyg jau šis metodas populiarus šiuolaikinėje archeologijoje. Ir nežiūrint į nemenką anglies metodo kainą, jis labai plačiai naudojamas, kadangi be jo šiais laikais bet kokios datavimo išvados laikomos tikai išankstinėmis. Greičiausiai tyrimai visgi buvo atlikti, tačiau davė kažkokius visiškai nepriimtinus egiptologams rezultatus.

Gaila, tačiau čionai tenka vadovautis vien prielaidomis ir paprasta logika, kadangi informacijos apie panašaus pobūdžio „nesėkmingus“ radioaktyviosios anglies datavimo rezultatus labai kruopščiai dozuojama ir netgi slepiama. Tačiau kartais informacijos nebuvimas irgi tampa informacija.

Antras dalykas. Huseinas atliko savo tyrimus XX amžiaus viduryje. O kaipgi XIX amžiaus tyrėjai? Kokiu būdu jie „nepastebėjo“ tokių gausių ir svarbių palaikų? Galima būtų nurašyti Huseino radinius kaip kokių nors jo atliktų kasinėjimų rezultatą, tačiau Raudonosios piramidės viduje kasinėjimų XX amžiuje nebuvo dėl vienos paprastos priežasties – kasinėti čionai nėra ko. Duobė tolimiausioje piramidės kameroje, išmušta keliose mūro eilėse – yra gerokai senesnės kilmės. Tuo neabejoja netgi egiptologai.

Trečias dalykas. Egzistuoja rimta problema, kaip paaiškinti, iš kur atsirado gyvūnų kaulai. Taip, egiptiečiai ne taip jau retai mirusiam „įduodavo į kelią“ ir gyvūnus, kurių jam galėjo prireikti kitame pasaulyje. Bet dažniausiai tai buvo piešiniai arba statulėlės. Buvo taip pat paplitusi ir įvairių gyvūnų mumifikavimo praktika, tačiau tokio gyvūnų derinio ir jų skaičiaus vienam palaidotam žmogui nebuvo rasta nė vienoje senovės Egipto kapavietėje. Radinys taip nesiderina su žiniomis apie senovės egiptiečių laidojimo tradicijas, jog ten, kur ir sutinkame Huseino aprašytas liekanas, niekas netgi nemėgina traktuoti gyvūnų likučius kaip pirminį laidojimo vietos turinį. Tai kodėl tuomet nepadarius analogiškos išvados ir žmogaus palaikų atžvilgiu?

Ketvirtas dalykas. Iškyla klausimų ir dėl egiptologų išvados, jog „žmogaus palaikai priklauso faraonui Snofru, kurio mumiją plėšikai sudegino ten, kur surado“.

O kam plėšikams deginti atrastą mumiją?

Raudonosios piramidės viduje ir šiaip sunku kvėpuoti. Visur – stiprus amoniako kvapas (nežinia iš kur jis imasi). Vienas iš mūsų operatorių buvo priverstas netgi išeiti iš piramidės, kadangi vos neprarado sąmonės. Mes netekome galimybės nufilmuoti daugiau video medžiagos, bet mainais gavome pakankama svarbių empirinių duomenų – su sunkia Raudonosios piramidės vidaus atmosfera netgi šiuolaikinė ventiliacija susidoroja ne iki galo.

Per vieną iš sekančių ekspedicijų, man teko skubiai nešdintis iš piramidės, nusileidus vos į pirmą kamerą. Kvėpuoti ten buvo praktiškai neįmanoma!

Kam senovės plėšikams tokiose sąlygose (juk nebuvo netgi netobulos ventiliacijos) deginti niekam nereikalingą mumiją ir šitaip prarasti paskutinius brangaus deguonies likučius? Net jeigu apie deguonį jie nieko nežinojo. Tačiau vargu, ar jie nenutuokė, kad pasidarys dar sunkiau kvėpuoti – tam chemijos išmanymo nereikia. Ir dėl ko ko jiems šitaip kankintis?

Egiptologai apskritai mėgsta viską suversti kokiems nors „plėšikams“. Tik štai patys piramidžių plėšikai pas jos išeina kažkokie maniakai mumijų atžvilgiu. Jiems būtinai reikia suirusius palaikus ištraukti iš kapavietės arba sunaikinti. O kam plėšikams to reikia? Koks gali būti pelnas iš kaulų? Net jeigu tie kaulai aptraukti mumifikuoto lavono audiniu likučiais…

Vienintelis žinomas laikotarpis, kai plėšikų objektais tapo mumijos, buvo XIX amžiaus pabaiga. Tuomet prasidėjo totalinė mada įvairiausiems „vaistams“, pagamintiems iš mumifikuotų palaikų. Buvo manoma, kad tokie „vaistai“ turi neįtikėtiną gydomąjį efektą. Štai ir vežė iš Egipto mumijas pačiais įvairiausiais būdais. Dažniausiai sutrindavo jas į miltelius ir naudojo kai kokius nors priedus. Nesąmonė, žinoma, tačiau tokia jau buvo mada…

Tačiau iki to laiko visos pagrindinės piramidės, kurias istorikai priskiria Senąjai Karalystei, buvo jau seniai atidarytos, ir atidarius jas paaiškėjo, jog jos yra tuščios. Išskyrus aukščiau paminėtus atvejus.

***

Su plėšikais susijusi dar viena išmonė, kuriomis istorikai šeria publiką. Atseit faraonai taip bijojo plėšikų, kad kruopščiai maskavo įėjimus į savo kapavietes.

Jeigu taip ir buvo, tai gerokai vėliau – Naujosios Karalystės laikais, kada faraonai buvo laidojami Karalių Slėnyje netoli Luksoro. Be to, tai buvo ne piramidės, o kapavietės, iškirstos uoloje.

Visos senosios piramidės turėjo tradicinį įėjimą iš šiaurės pusės. Tai, matyt, irgi lygiai 4 kartus palengvino darbą plėšikams, beieškantiems vietų, per kurias galima prasiskverbti vidun.

Įėjimo į Laužytą piramidę, bent jau iš vakarinės pusės, niekas slėpti nė nemėgino. Tai matoma plika akimi. Šis įėjimas – tai tiesiog skylė piramidėje. Kam ją apskritai iškirto tokiame aukštyj – eilinė paslaptis. Ir toli gražu ne vienintelė.

Negalima kažką vienareikšmiško pasakyti apie Raudonąją piramidę, tačiau visi mūro aplink įėjimą požymiai rodo, kad ir šito įėjimo niekas nesiekė paslėpti. Vienintelis dalykas, kuris jį slėpė – apdailos plokštė, jeigu ji apskritai čionai buvo. Bet ir šiuo atveju paprastu beldimu galima buvo aptikti įėjimo vietą labai paprastai.

Ir, tikriausiai, įdomiausia yra Trečioji Gizos piramidė. Įėjimas į ją – tiesiai centre to apdailos sklypo, kuris, skirtingai nei likusi apdaila, buvo išlygintas. Ir jeigu būta uždavinio ne užmaskuoti, o atvirkščiai – demaskuoti įėjimą, tai būtent šis uždavinys buvo labai sėkmingai išspręstas. Tai ne kas kita, kaip nurodymas, pakabintas ant piramidės: „Įėjimas – čia“.

Niekas nė neslėpė įėjimų į šias piramides. Dėl vienos paprastos priežasties – nebuvo ko jose slėpti. Ir statytojai nebijojo jokių kapų plėšikų. Nes piramidės – tai ne kapai.

Ištrauka iš knygos: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą