Senovės Egipto dievai: Indai ir kita „smulkmė“

Bet kuri civilizacija palieka po savęs ne tik stambius, bet ir smulkius pėdsakus. Vienu iš tokių „smulkių“ senovės Egipto dievų civilizacijos paliktų pėdsakų galima laikyti kolekciją akmeninių indų, aptiktų Laiptinės piramidės komplekse Sakaroje. Kolekcija datuojama laikotarpiu, ne vėlesniu už I-II faraonų dinastijomis, nors kai kurie daiktai iš jos priskiriami III dinastijai

Šiuo metu ji išsibarsčiusi po visą pasaulį. Dalis patalpinta Kairo muziejuje, indų iš jos yra Paryžiaus Luvre, Britų muziejuje. Nedidelė kolekcijos dalis saugoma Petrio muziejuje, šis tyrinėtojas pirmasis pastebėjo ant šių indų ne rankinio, bet mašininio darbo pėdsakus, nors egiptologai jo išvadas ir ignoruoja.

Vienas iš indų, kurį ištyrė Petris, vargu ar pasirodys įdomiu nepatyrusiai akiai. Tai buvo paprastas akmeninis indas, ir visgi, ištyręs jį atidžiau, Petris pastebėjo, kad sferiškai išlenktas spindulys, suformuojantis šį indą, yra neįprastas pačiupinėti. Detalesnė ekspertizė išaiškino pastebimą atsikišimą dviejų spindulių susidūrimo vietoje. Jis byloja apie tai, kad spinduliai buvo išpjauti per dvi skirtingas sukimosi ašis.

Tokia forma ir kokybė reikalauja apdorojimo tekinimo staklėmis. Būtent jomis, o ne įprastu žiedimo ratu, juk kalba eina apie gaminius iš tvirtų uolienų – diorito, bazalto ir kvarco. Jų apdorojimui be atitinkamų pjaunančių instrumentų reikalingi ir labai stiprūs įtvirtinimai ant kažkokio pagrindo bei labai didelis to pagrindo sukimosi greitis.

Aptikti indai demonstruoja itin aukštą gamybos kokybę. Pavyzdžiui, vienas rutulio formos indas, demonstruojamas Kairo muziejuje, turi išimtą per siaurutę angą tuštumą tokiu būdu, kad stovi idealiame balanse ant apvalaus pagrindo, kurio dydis ne ką teviršija vištos kiaušinio smaigalį. Jei indas nebūtų taip subalansuotas, jo kaklelis būtinai nukryptų nuo horizontalios plokštumos. Norint išgauti tokį efektą, būtina, kad vientisas rutulys turėtų simetrišką sienelių storį be jokių esmingesnių paklaidų. Kai esama tokio nedidelio pagrindo ploto, bet kokia asimetrija medžiagoje sukeltų gaminio disbalansą, o čia viskas idealiai lygu. Visa tai kelia nuostabą bet kokiam tekintojui. Padaryti kažką panašaus iš paprasčiausio molio – itin didelis pasiekimas. O iš granito – neįtikėtinas dalykas.

Nuostabiai subalansuotas indas

Įdomu, kad šis indas (kaip ir kiti, demonstruojami šalimais), yra pakankamai nedidelis. Griežtai išlaikytų linijų ir nedidelių matmenų derinys sukuria trapumo ir tobulumo įspūdį. Ir tiesiog už kelių metrų nuo jų ant šoninių stendų sustatyti įprasti indai, datuojami tuo pačiu ir kiek vėlesniu laikotarpiu. Kokybės palyginti neįmanoma. Absoliutus primityvas, kaip ir dera vėlyvajai senovės Egipto visuomenei.

Dėl nedidelio dydžio egiptologai karais vadina indus iš Sakaros kolekcijos ritualiniais ir daro prielaidą, kad jais nebuvo naudojamasi, jie turėjo tik palydėti mirusius. Labai panašu, kad tikri ritualiniai indai laikomi, pavyzdžiui, vietiniame muziejuje Elefantinos saloje Asuane. Tačiau skirtingai nei jų Sakaros „broliai“, kokybišku subalansavimu jie nepasižymi ir stovėti ant siauro pagrindo negali, dėl to ir įstatyti į skyles specialiuose pjedestaluose.

Iškyla klausimas: o iš kur galėjo atsirasti tokia nepraktiška forma? Kaip variantas, gali būti ir toks atsakymas: indai buvo nukopijuoti nuo tų, kurie išliko nuo senovės dievų laikų. Tik jeigu senieji prototipai išsivertė be papildomų ramsčių, tai ne tokios tobulos jų kopijos tiko tiktai simboliškiems aukojimams.

Kai kurie indai iš Sakaros kolekcijos – tai aukštos vazos su ilgais plonais kakleliais ir smarkiai išsiplečiančia vidine tuštuma. Dar neišrastas instrumentas, kuriuo galima būtų išpjauti tokios formos vazas, nes jis turi būti pakankamai siauras, kad pralįstų per kaklelį ir pakankamai tvirtas (ir su atitinkamu profiliu), kad juo galima būtų iš vidaus išpjauti ertmę.

Visais atvejais tiesiog sukrečia apdorojimo tikslumas. Vidinės ir išorinės sienelės randasi vienodu atstumu viena nuo kitos, atkartoja viena kitos formą, o jų paviršiai absoliučiai lygūs, be žymių, kurias galėtų palikti pjaunantis instrumentas.

Kai kurios plonos vazos padarytos iš labai trapaus akmens, primenančio titnagą, ir vis dėl to, jos yra užbaigtos, ištekintos ir nupoliruotos iki popieriaus lapo storio (tegu ir storo popieriaus). Tai – meistriškumo žygdarbis.

Vaza plonais kraštais.

Darbas su minkštu akmeniu yra pakankamai paprastas, lyginant su granitu. Minkštą akmenį galima apdirbti primityviais įrankiais ir abrazyvais. Kas kita – subtilūs darbai su granitu, jie demonstruoja ne tik aukšto lygio įgūdžius, bet ir visiškai kitokias, pažangesnes technologijas. Netgi šiuolaikiniams instrumentams toks apdirbimas ne pagal jėgas.

Taip pat neaišku, kokiais įrankiais buvo išrėžti hieroglifai ant diorito indų. Ant kai kurių indų jie paprasčiausiai kreivai įbrėžti, tačiau hieroglifų ant kitų indų kokybė stebina. Čia visiškai įmanoma kalbėti apie kokybišką graviravimą. Linijų plotis yra ne didesnis nei 0,17 mm, o paralelinių linijų žingsnis – ne didesnis už 0,8 mm, be to, šios linijos būtent įpjautos, o ne įbrėžtos, apie ką liudija linijų pakraščiai.

Mes nežinome egiptiečių technologijų, kurios leido pasiekti tokių rezultatų. Dar \daugiau – to padaryti negali ir šiuolaikiniai akmens rėžtuvai. Tai reiškia, kad indų gamintojai naudojosi kažkokia mums nežinoma technologija, kuri viršija šiuolaikinės technikos galimybes.

Turint galvoje visus žinomus niuansus, šių artefaktų kūrėjus visiškai pagrįstai galima priskirti pakankamai aukštai išsivysčiusiai technologinei civilizacijai.

Tarp Sakaroje aptiktų ir Kairo muziejuje dabar saugomų artefaktų yra ir visai jau stebėtinų.

Tai – taurės pavidalo indas iš skalūno, egiptologai indą kažkodėl pavadino vaza.

Keistas artefaktas iš Sakaros kolekcijos

Tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, kad skalūnas pats savaime yra labai trapus, tad paslaptingas daiktas galėjo pasitarnauti tik kaip panašaus galinio kodelis. Sirilas Eldredas padarė išvadą, kad šis akmeninis objektas „imituoja formą, kuri prieš tai buvo padaryta iš metalo“. Per 40 metų nuo daikto atradimo, niekas taip ir nesuprato jo paskirties. O 1976 metais lygiai tokia pati konstrukcija, bet jau kaip revoliucingas inžinerinis kūrinys, susijęs su amerikiečių kosmine programa, buvo aprašytas viename techniniame žurnale. Tai buvo smagratis su palengvintu kraštu.

Žinoma, panašus sugretinimas išeina toli už visų egiptologijos įsivaizduojamų traktavimo ribų. Egiptologija, beje, apskritai niekaip nepaaiškino šio artefakto.

Artefaktas iš Sakaros

Kitas analogiškas objektas irgi padarytas iš skalūno. Tačiau atrodo kaip tuščiaviduris riestainis, kurio diametras maždaug 30 cm ir kuris perpjautas per pusę išilgai jo pagrindinės simetrijos plokštumos. Vidury centrinės skylės trijose vietose matosi pėdsakai, palikti anksčiau iš tų vietų atsikišusių išlenktos formos „žiedlapių“. Tokiai keistai konstrukcijai egiptologai net pavadinimo sugalvoti nesugebėjo. O dar sunkiau paaiškinti kuo ir kokiu būdu padarytas šis objektas, savo storiu neviršijantis kelių milimetrų.

Netoli šių artefaktų Kairo muziejuje ant lentynų laikomi taip vadinami „ritualiniai indai“, kurie labiau primena chemines kolbas ar netgi nedideles šiuolaikines lemputes. Yra padarytų iš kažkokio absoliučiai juodo akmens, yra ir iš pusiau perregimo. Lyg ir nieko ypatingo. Tačiau apžiūrėjus sulaužytus egzempliorius, galima pamatyti, kad šių indelių sienelės yra absoliučiai vienodo storio.

Ne mažiau stulbina ir tai, kas pagaminta iš įvairių akmens rūšių ir kas labai primena savo forma ir dydžiu mums įprastus DVD diskus – tas pats skersmuo, ta pati skylė centre. Nebent tik tai, kad arčiau centro, akmeniniai diskai sustorėja.

Akmeniniai diskai

Tarp kitko, tiek šių diskų dydis, tiek forma leidžia kalbėti apie tai, jog juos galima buvo naudoti kaip darbinius elementus tose pačiose diskinėse frezose, apie kuria kalbėjome anksčiau. Tiktai reikėjo pritvirtinti juos ant kažkokio labai sparčiai besisukančio mechanizmo ašies. Ir neaišku, kaip šių diskų medžiaga galėjo atlaikyti tas apkrovas, kurios turėjo susidaryti tokiu atveju.

Be to, neaišku ir tai, kaip ir kuo gamino pačius diskus.

***

Taip jau susiklostė mūsų praeityje, kad pakankamai didelė dalis radinių, susijusių su senovės Egiptu, šiuo metu saugoma Londone – Britų muziejuje ir Petrio muziejuje, kur šiuo metu galima rasti daug daiktų iš Sakaros kolekcijos. Ir tai, kaip paaiškėjo, išėjo į gera, kadangi aplinka čionai kur kas lojalesnė nei Kairo muziejuje. Londone niekas nedraudžia fotografuoti, dėl ko Dmitrijui Pavlovui pavyko atsivežti iš ten daug labai įdomių nuotraukų.

Tarp eksponuojamų daiktų daug labai kokybiškai iš akmens padarytų smulkių indelių. Stebina netgi ne tiek idealiai simetriškos formos, kurių galima būtų pasiekti, tarkime, dirbant su žiedimo ratu (jei nustumsime laikinai į šalį klausimą apie medžiagos, iš kurios pagamintas įrankis, tvirtumą), kiek specialios „auselės“ ant tų indų. Jų, dirbdamas su žiedimo ratu, nepadarysi. Ir pats jų buvimas maišytų gaminti indelius ant žiedimo rato.

Tame pačiame Britų muziejuje yra ir toks įdomus objektas kaip „keptuvė“, kurios skersmuo siekia beveik metrą ir kuri padaryta iš skalūno. Ji pagaminta taip kokybiškai, kad susidaro įspūdis, jog turime reikalą visai ne su akmeniu, o su tefloniniu štampavimu.

Čia mes susiduriame su tomis pačiomis problemomis, kaip ir indelių atveju, kadangi atsikišusios dalys su deivės Hathor atvaizdais maišysis, jei daiktas bus gaminamas ant žiedimo rato.

Beje, būtent dėl deivės atvaizdų istorikai datuoja šitą „keptuvę“ Naująja Karalyste. Tai daroma remiantis tik tuo, kad egiptologai įprato manyti, jog šios deivės kultas išsivystė Egipte tiktai būtent Naujosios Karalystės laikais. Ir jokiais būdais ne anksčiau.

O tuo tarpu analogiški aukščiausios kokybės indeliai datuojami pačia dinastinio Egipto pradžia, t.y. tūkstančiu metų anksčiau!

***

Svarbi detalė: didžioji dalis anomalios kokybės indų ir kitų nedidelių buities daiktų buvo aptikti vienoje vietoje – Laiptinės piramidės komplekse.

Iškyla klausimas: iš kur jie ten atsirado? Ir kodėl visi – vienoje vietoje?

Kaip versiją galima pasiūlyti prielaidą, kad faraonas Džoseris atsitiktinai aptiko tą kolekciją toje pačioje mastaboje, ant kurios vėliau pastatė savo Laiptinę piramidę. Arba, galbūt, jis šitą kolekciją surinko. Ir rinko ją specialiai. Galbūt jis norėjo suorganizuoti kažką panašaus į muziejų ar Aleksandrijos bibliotekos prototipą. O galbūt atvirkščiai – norėjo paslėpti senovės paveldą nuo pašalinių akių.

Kaip ten bebūtų, šita mįslė dar laukia savo įminimo.

***

Indai iš Sakaros kolekcijos, pasižymintys stebėtina apdirbimo kokybe, kelia nemenką galvos skausmą egiptologams. Nenuostabu, kad Margaret Moris, „betoninės versijos“ šalininkės, prielaida buvo tegu jų ir nepripažinta, bet pakankamai plačiai palaikyta. Moris tvirtina, kad indai buvo pagaminti iš geopolimero – nulipdyti, kai medžiaga buvo minkštoje stadijoje.

Jeigu grynai teoriškai darysime prielaidą, kad indai iš tiesų buvo gaminami iš minkštos medžiagos, kai ji dar nebuvo susikristalizavusi, tai tokių simetriškų formų galima buvo pasiekti dirbant ant paprasčiausio žiedimo rato. Ir nebeliktų problemos: kaip primityvi senovės Egipto visuomenė sugebėjo sukurti tokius tobulus daiktus. Tačiau…

Kaip jau buvo sakyta prieš tai, iš visų šiandien žinomų technologijų, tokias medžiagas kaip granitas ir dioritas galima gauti tik akmens liejimo technologijos dėka,, akmenis tokiu atveju reikia įkaitinti iki daugiau kaip tūkstančio laipsnių. Akivaizdu, kad rankų darbas ant žiedimo rato prie tokių temperatūrų absoliučiai neįmanomas. O geopolimerai savo savybėmis yra ganėtinai tolimi nuo tokių tvirtų uolienų kaip granitas ir dioritas.

Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą