Senovės Egipto dievai: Imhotepas – tai biblinis Juozapas?

Ilgą laiką Imhotepo figūra buvo laikoma išimtinai mitine, neturinčia realaus prototipo. Ir žinios apie jį buvo saugomos tiktai senuose egiptiečių padavimuose. Menetonas, remdamasis tais padavimais, rašė, kad „faraono Džoserio valdymo laikais gyveno Imutesas (Imhotepas), kuris dėl savo medicininių įgūdžių turėjo tarp egiptiečių Aklepiuso (graikų medicinos dievo) reputaciją ir kuris išrado statybos iš tašytų akmenų meną“.

Tačiau Imhotepas ne šiaip turėjo medicinos dievo reputaciją. Menetono laikais jis jau buvo iškeltas į dievo statusą. Būtent tai vertė specialistus abejoti, ar egzistavo realus žmogus tokiu vardu. Tačiau 1926 metais klausimas buvo išspręstas visiems laikams – Imhotepas realus. Kasinėjant Sakaroje buvo aptikti faraono Džoserio statulos fragmentai. Ant jos pjedestalo drauge su faraono Džoserio vardu buvo parašytas šis tekstas:

„Imhotepas, Žemutinio Egipto karaliaus lobyno saugotojas, pirmasis po karaliaus Aukštutiniame Egipte, didžiųjų rūmų paskirstytojas, dievo įpėdinis, pagrindinis Heliopolio žynys, statytojas, architektas, akmeninių vazų darytojas“.

Dabar vyrauja nuomonė, kad beveik tikrai nustatyta, jog Imhotepas buvo ne tik realus žmogus, bet ir buvo plačiai žinomos Laiptinės piramidės bei komplekso aplink ją architektas. Komplekso, kuris egiptologijos nuomone Senovės Egipte vaidino kultinį ir religinį vaidmenį.

Tačiau internetinis projektas „Naujausi bibliniai archeologiniai atradimai“ pateikia visiškai kitokią versiją dėl tiek paties Imhotepo identifikavimo, tiek dėl Laiptinės piramidės funkcinės paskirties. Pagal šią versiją, Imhotepas – tai biblinis Juozapas, o Sakaros statiniai – didžiulės grūdų saugyklos, kurioms vadovavo Imhotepas/Juozapas.

Tai įrodinėdami, versijos autoriai ganėtinai detaliai palygino Imhotepo veiklos aprašymą ir raštijos artefaktus su Biblijos tekstais.

Sprendžiant pagal archeologų ir istorikų turimą informaciją, Imhotepas užėmė Džoserio laikų Egipte nepaprastai aukštą padėtį. Analogišką padėtį užėmė ir Biblinis Juozapas.

„Ir pasakė faraonas Juozapui: „Kadangi Dievas visa tai tau atvėrė, tai nėra išmintingesnio už tave. Aš iškelsiu tave virš savo šalies ir mano tauta tau paklus; tiktai savo sostu aš būsiu aukštesnis už tave“. Ir pasakė faraonas Juozapui: „Nuo šiol tu būsi viso Egipto valdytojas“, ir davė faraonas Juozapui žiedą su savo karališkuoju antspaudu nuo savo rankos ir aprengė jį apdarais iš ploniausio audeklo, o ant kaklo užmovė auksinę grandinėlę. Faraono valia Juozapas buvo vežamas antruoju vežimu, o prieš vežimą žengė asmens sargybiniai, kurie skelbė žmonėms: „Lenkitės Juozapui“. Ir tapo Juozapas viso Egipto valdytoju. Ir tarė faraonas Juozapui: „Aš, faraonas; niekas kitas Egipte nedrįs pajudinti ranką ar koją be tavo leidimo“ (Būties, 41:39-44).

Faktiškai tai skamba, tartum Juozapas būtų pats pirmas žmogus, kuriam faraonai kada nors buvo suteikę tokią garbę. Svarbiausia Juozapo pareigybė – ministras pirmininkas, ir Imhotepas, matomai, buvo pirmasis, kuris galėjo pasigirti tokiu plačiu įgaliojimų diapazonu senovės Egipte.

Pakankamai svarbiu liudijimu, kuris sieja Imhotepą su Juozapu, galima laikyti ant didelio akmens iškaltą užrašą, aptiktą Sechelio saloje netoli Asuano, palei Nilo upę. Akmuo vadinamas Bado Stela. Užrašas tvirtina, kad jis yra kopija dokumento, kurį parašė Džoseris aštuonioliktais savo valdymo metais. Šita kopija, kaip joje sakoma, buvo padaryta praėjus daugiau kaip tūkstančiui metų nuo joje aprašomų įvykių. Joje kalbama apie septynerius metus trukusį badą ir septynis klestėjimo metus. Visa tai pakankamai gerai sutampa su Biblijos tekstais.

1. Pasakojimas ant stelos prasideda nuo didelės faraono nelaimės: „Aš patyriau nelaimę Didžiajame Soste…“

Biblijoje: „Ryte faraonas buvo labai sunerimęs dėl savo sapnų“.

2. Įraše ant stelos faraonas sunerimęs dėl artėjančio bado ir klausia Imhotepo – kas yra Nilo dievas, kas gali išspręsti sausros problemą: „…Aš paklausiau jo, Valdytojo… Imhotepo…, kur yra Nilo užgimimo vieta? Kas per dievas ten gyvena? Kas tas dievas?“ Imhotepas atsako: „Man reikia žinių iš To, kuris kontroliuoja teikiamas gėrybes…“

Biblija: „Ir atsakė Juozapas faraonui, sakydamas: aš negaliu išaiškinti tavo sapnų; tačiau Dievas gali tau juos paaiškinti“.

3. Egiptietiškame tekste Imhotepas pavadintas Ptaho sūnumi. Ptahas – egiptiečių dievas, žinomas kaip „kūrėjas“ visa ko, įskaitant kitus dievus. Biblinis Dievas, kaip žinia, irgi laikomas „visa ko kūrėju“.

4. Užraše Imhotepas pasakoja faraonui apie Nilo dievą ir praneša jam, kur tasai gyvena. Biblijoje Juozapas išaiškina faraono sapną. Tačiau sekantis tekstas steloje praneša, kad kai faraonas miegojo, Nilo dievas Hnumas apsireiškė jam sapne ir pažadėjo, kad Nilas išsilies ir žemė duos gausų derlių septynerius metus po tiek pat metų trukusios sausros. Šita ištrauka, kaip ir Biblijoje, praneša miegančiam faraonui apie septynerių metų klestėjimą ir septynerių metų badą, nors eiliškumas ir sumaišytas.

5. Toliau įrašas kalba apie faraono Džoserio pažadą Nilo dievui Hnumui. Žmonės turės atiduoti dešimtadalį savo visų gėrybių kaip auką. Atiduoti turės visi, išskyrus „dievo namų“ šventikus.

Biblija: „Tais laikais Juozapas įvedė šalyje įstatymą, kuris veikia ir dabar. Įstatymas skelbė, kad penktadalis viso to, ką pagimdo žemė, priklauso faraonui, o faraonas valdo visą žemę, išskyrus žynių žemes“.

Tokiu būdu, esama tiktai dviejų esminių skirtumų tarp užrašo ant stelos ir Biblijos tekstų. Tai – atvirkščia tvarka nurodyti bado ir pertekliaus metai, o antra – faraonas uždeda dešimties procentų mokestį visiems gyventojams, išskyrus dvasininkiją, o Biblija kalba apie penktadalį.

Manoma, kad įrašas buvo padarytas II mūsų eros šimtmetyje dievo Hnumo žynio, siekiančio pateisinti žynių reikalavimus suteikti jiems tam tikras privilegijas žemei. Užrašo tekstas skelbia, kad faraonas atidavė dalį žemių ir mokesčių dievui.

Tačiau tai ne vienintelis užrašas su ta pačia „istorija“ – panašaus įrašo esama Filajo saloje, tiktai ten pateikiamas deivės Izidės žynių pareiškimas, kad Džoseris lygiai taip pat apdovanojo jų dievybę tuo pačiu tikslu.

Mūsų nagrinėjamos versijos autoriai įžvelgia ir daugiau panašumų tarp Imhotepo ir Juozapo.

Imhotepas – pats pirmas gydytojas, apie kurį istoriniai liudijimai pasiekė mūsų laikus. Ir nors Juozapas neminimas kaip gydytojas, Biblija pateikia vieną labai svarbų raktą: „Ir paliepė Juozapas tarnams savo – gydytojams, balzamuoti tėvą jo; ir gydytojau užbalzamavo Izraelį“ (Būtis, 50:2). Čia akivaizdžiai pareiškiama, kad gydytojai buvo jo valdžioje. Nors, žinoma, jie galėjo Juozapui paklusti vien dėl to, kad jis buvo „pirmasis po faraono“.

Biblija kalba apie Juozapo išmintį: „Ir pasakė faraonas Juozapui: kadangi Dievas tau viską atskleidė, tai nėra kito tokio išmintingo ir protingo kaip tu“. Ir vėl liudijimas, versijos autorių nuomone, bylojantis apie Imhotepą. Šis irgi buvo gerbiamas už savo išmintį keliuose vėlesnių laikų užrašuose buvo aptiktos nuorodos į „išmintingus Imhotepo žodžius“.

Iki šiol nieko iš Imhotepo darbų nebuvo aptikta, tačiau yra keli darbai su „išmintingais posakiais“, priskiriamais kažkokiam Ptahotepui, kuris žinomas kaip V dinastijos faraono premjeras ministras. Tačiau yra žinomi net penki Ptahotepai, ir visi jie buvo premjerais pas V dinastijos faraonus, bei visi jie buvo žyniai Heliopolyje. Liudijimai matomai nurodo, kad po Imhotepo tarp vėliau gyvenusių ministrų pirmininkų atsirado tendencija kopijuoti ir pripaišysi sau Imhotepo veiklos ir jo išsireiškimų šlovę. Tokia praktika buvo ne svetima egiptiečiams.

Prisimindami, kad „Ptahotepo išmintis“ gali būti ne kas kita, kaip Imhotepo išmintimi, palyginkime Ptahotepo raštus su Biblija.

1. Nesipuikuokite savo žiniomis (Ptahotepas)

„Nepasikliauk savo išmintimi, tačiau gerbt Viešpatį ir šalinkis blogio“ (Biblija).

2. Nekurk planų rytdienai, nes niekad nežinai, kas atsitiks (Ptahotepas);

„Nesigirk rytojumi, nes nežinai, ką tau atneš ši diena“ (Biblija).

3. „Jei nori turėti draugą, neklausinėk apie jį pas kitus, bet kreikis į jį tiesiogiai ir turėk reikalų tiktai su juo“ (Ptahotepas);

„Jei bylinėjies su kaimynu, pasistenkit išspręsti ją tarpusavyje ir neišduok svetimų paslapčių“ (Biblija).

4. „Jeigu esi patikėtinis, kurį vienas didelis žmogus siunčia pas kitą, tvirtai laikykis užduoties, dėl kurios buvai pasiųstas ir perduok pranešimą taip, kaip tau buvo pasakyta perduoti“ (Ptahotepas);

„Kaip sniego šaltis pjūties metu, taip ir ištikimas pasiuntinys jo siuntėjui: jis teikia savo viešpačio širdžiai džiaugsmą“ (Biblija).

Akivaizdus, kad jeigu ir nėra visiško sutapimo, tai bent jau labai ir labai panašu…

Esama kelių kitų žinomų faktų iš Imhotepo gyvenimo, kurie taip pat patvirtina hipotezę apie jo ir biblinio Juozapo tapatumą.

Biblija tvirtina, kad Juozapo laikmečio faraonas jau viešpatavo tam tikrą laiką, kai Juozapas galiausiai buvo jam pristatytas, kad išaiškintų sapną. Ir duomenys akivaizdžiai nurodo, kad Imhotepas nebuvo Džoserio ministras pirmininkas nuo pat jo valdymo pradžios. Faktiškai niekur nekalbama apie Imhotepą ant ankstyvųjų Džoserio paminklų.

Imhotepas nebuvo Džoserio kapo, pastatyto Beit Halafe, kurio statyba greičiausiai buvo pradėta po to, kai tasai tapo faraonu, architektas. Šiame ankstyvesniame kape, panašiame į ankstesnių dinastijų kapavietes, esama užantspauduotų ąsočių, ant kurių užrašytas Džoserio, jo motinos ir kitų gausių jo valdymo laikotarpio asmenų vardai, tačiau Imhotepo vardo ten nėrė ir tai reiškia, kad tuo metu jis dar nebuvo paskirtas į savo aukštą postą.

Kita prieinama informacija apie Imhotepą irgi gali patvirtinti mūsų nagrinėjamą versiją. Pavyzdžiui, kai kurie užrašai apie jo titulus nurodo, kad jis nebuvo faraono šeimos narys, tačiau buvo „žmogus, pasiekęs savo padėties nuosavomis jėgomis“. Šis atvejis buvo unikalus, nes ministru pirmininku paprastai būdavo skiriamas faraono sūnus arba kitas asmuo, būtinai priklausantis artimiausiems giminaičiams.

Toliau. Imhotepas buvo „Heliopolio žynys“. Biblinis Heliopolio pavadinimas – „Onas“. Iš istorijos apie Juozapą mes žinome, kad Juozapui vedant, jo uošviu tapo „Ono žynys“. „Faraonas suteikė Juozapui kitą vardą: Cafnafas-paneahas ir davė jam į žmonas Asenefu, Potifero, Iliopolio (arba Ono) žynio dukterį. Ir tapo Juozapas viso Egipto valdytoju“.

Kadangi Asenefa savo amžiumi tuo metu jau galėjo tuoktis su Juozapu, gaunasi, kad jos tėvui tuo metu turėjo būti maždaug keturios dešimtys metų. Senovės Egipte žmonių gyvenimo trukmė vidutiniškai siekė penkias dešimtis metų. Jam mirus ar jau nebesugebant atlikti savo pareigų, galima daryti prielaidą, kad jo žentas buvo paskirtas jo vieton, ypač jeigu tasai žentas buvo taip gerai vertinamas faraono.

Apskritai verta pripažinti, kad visos šios paralelės yra jeigu ir nevienareikšmiškos, tai visgi pakankamai tikėtinos. Ir aš specialiai stengiausi smarkiai nenutolti nuo versijos autoriaus teksto, tik truputėlį „sušukavęs“ ir sutvarkęs jį.

***

Būtent Imhotepui priskiriamas Laiptinės piramidės projektas, kurią jis ėmė statyti iš tašytų akmenų vietoje to, kad naudotų visuotinai paplitusias nedegtas plytas, gaminamas iš molio, pridedant šiaudų. Tačiau jis buvo ne tik pačios piramidės, bet ir ištiso statinių komplekso aplink ją architektas. Visą kompleksą juosia siena, primenanti tvirtovių sienas, ji atitveria didelį stačiakampį sklypą, kurio plotas – 500×280 metrų.

Laiptinės piramidės komplekso planas

Šita siena turėjo trylika apgaulingų durų ir tiktai vieną tikrą įėjimą pietrytiniame sklypo kampe. Įėjęs vidun, patenki į ilgą dengtą kolonadą, vedančią praktiškai link pietinės komplekso sienos centrą. Tai iš esmės yra ilga siaura salė iš kalkakmenio su 40 įvairių kolonų, po dvi dešimtis iš abiejų pusių. Kiekviena kolona susieta su išorine salės siena pertvara, dėl ko susiformuoja savotiškos nedidukės „kabinos“ tarp gretimų kolonų.

Laiptinės piramidės komplekso kolonada

Griežtai kalbant, salės su kolonomis paskirtis nėra aiški. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumą kitų komplekso konstrukcijų, kurioms egiptologai iš įpročio priskiria „kulto“ funkcijas. Tame tarpe – atskira statinių grupė pietiniame komplekso pakraštyje, apsupta siena, ant kurios pavaizduotos kobros. Kartais galima susidurti su tvirtinimu, kad tai buvo piramidė-palydovė ar kažkas nebaigto statyti ir suplanuoto kaip piramidė-palydovė, nors į jokią piramidę tai nė iš tolo nepanašu. Daugelyje šaltinių ši statinių grupė vadinama laidojimo kompleksu arba „pietine kapaviete“.

Bet labiausiai ji primena eilę tiesiog labai didelių duobių, kurios eina gilyn į žemę. Stačiakampio formos duobės sujungtos tarpusavyje tunelio, kuris eina gerokai žemiau žemės lygio. O kraštinė duobė turi laiptus, siekiančius jos pagrindą.

Laiptai, vedantys į „grūdų saugyklą“

Tiek tunelis, jungiantis duobes, tiek laiptai – tai elementai, visiškai nebūdingi Egipto kapavietėms. Ypatingai laiptai, kurie suteikia lengvą ir absoliučiai nepaslėptą priėjimą prie visų tų duobių.

Be viso kito (kaip tvirtina Imhotepo-Juozapo versijos autoriai), ant šitų duobių grindų buvo aptiktas grūdų. Egiptologai paaiškino tai tuo, jo čia ne kas kita, kaip maisto produktų, palaidotų drauge su žmonėmis, likučiai, tačiau jokių liudijimų apie laidojimą šitose duobėse niekad nebuvo aptikta.

Versijos autoriai pateikia visiškai kitą šios keistų pastatų grupės paskirties variantą. Jie laiko duobes… bunkeriais grūdams saugoti.

„Bunkerių projektas grandiozinis. Jų yra vienuolika (mes tiek nepriskaičiavome, bet, galbūt, ne visi iš jų atidaryti ir prieinami apžiūrėti) ir tiktai vienas iš jų turi laiptus, kurie pasiekia patį pagrindą. Kai duobės buvo užpildytos grūdais, tai iš viršaus jas galėjo uždengti kupolais ar tiesiog stogais iš akmens ir medžio. Grūdus galima buvo pasiekti tiktai per vieną įėjimą“.

Kaip teigia Biblija, Juozapas paskyrė žmones visose Egipto žemėse, kad tie stebėtų kaip renkamas ir saugomas derlius: „Tepaliepia faraonas paskirti žemės prižiūrėtojus ir rinkti septynerius metus penktą dalį visko, ką pagimdo Egipto žemė; ir tada per septynis metus tie žmonės surinks daug grūdų ir saugos juos miestuose, faraonui paliepus, iki to laiko, kol jų neprireiks, ir tiktai tu, faraone, juos tvarkysi“.

„Tačiau kada ir visa Egipto žemė pradėjo jauti badą, tai liaudis ėmė prašyti faraono duonos. Ir pasakė faraonas visiems egiptiečiams: eikite pas Juozapą ir darykite, ką jis jums pasakys. Ir buvo badas visoje žemėje; ir atvėrė Juozapas visus aruodus, ir pradėjo pardavinėti duoną egiptiečiams. Badas gi stiprėjo Egipto žemėje“.

„Juozapas tuo metu buvo Egipto valdytojas ir tvarkė grūdų pardavinėjimą tiems, kurie ateidavo į Egiptą. Juozapo broliai atėjo ir nusilenkė jam iki žemės“.

Hipotezės autoriai daro prielaidą, kad ta vieta, į kurią atvyko Juozapo broliai, buvo Sakara.

Kiekvienas miestas saugojo grūdus savo regione, tačiau Sakaros komplekse yra tokie dideli bunkeriai, kuriuose galima buvo saugoti didžiulius grūdų kiekius, galbūt didesnius, nei reikėjo atskiram miestui.

Palei įėjimą į šitą kompleksą, kaip aprašyta prieš tai, esama keturiasdešimties nedidelių kabinų, kurių kiekviena yra tokio dydžio, kad joje tilptų vienas žmogus, kuris išdavinėtų kvitus ir imtų mokestį iš žmonių, atvykusių nusipirkti grūdų. Galėjo būti ir po kelis tokius „kasininkus“, kad prekyba vyktų su žmonėmis, kalbančiais įvairiomis kalbomis. Žinoma, egiptologai įsitikinę, kad visos šios nedidelės kabinos buvo skirtos statuloms, tačiau ten nebuvo aptikta ne tik statulų, bet ir jokių pjedestalų ir kitokių pėdsakų. Skulptūros galėjo pradingti, tačiau pjedestalai paprastai išlieka.

Kompleksas Sakaroje yra unikalus, kadangi nieko panašaus į jį daugiau neaptikta. Jį aprašė Viljamas Hajesas kaip „iš esmės – tikrą miestą, suplanuotą ir pastatytą kaip atskirą vienetą iš puikaus balto kalkakmenio, paimto iš netoliese esančių Mukatamo kalvų“ („Egipto skeptras“).

Egiptologai turi tokį įprotį – viską, ką tik aptinka, jie pavadina „kapais“. Taip jie ir pavadino šį kompleksą – Džoserio memorialiniu kompleksu. Tačiau visi jo bruožai faktais įrodo, kad tai greičiausiai ne „mirusių namai“, bet didelis gyvų žmonių ūkinis centras.

Įdomu, kad viduramžiais buvo labai plačiai paplitusi versija, pagal kurią pačios Egipto piramidės (netgi Gizoje stovinčios) buvo ne kas kita, kaip grūdų saugyklos. Netgi V mūsų eros šimtmetyje lotynų autoriai Julijus Honorijus ir Rufinas rašė, kad piramidės – tai Juozapo grūdų saugyklos. Taip kad „Naujausi Bibliniai archeologiniai atradimai“ tik nežymiai pakeitė šitą versiją, suteikdama jai šiokios tokios prasmės. Visiškai gali būti, kad Honorijų ir Rufiną pasiekė kažkokie realaus grūdų saugyklų Egipte, palei piramides, egzistavimo atgarsiai.

***

Šiame skyriuje išdėstytos hipotezės autoriai įžvelgia Sakaros komplekse ir Imhotepo asmenyje eilinį įrodymą, kad Biblijoje aprašyti realūs dalykai. Tiesa, Džoserio viešpatavimo (ir tuo pačiu Imhotepo gyvenimo) laikas ganėtinai smarkiai skiriasi nuo Juozapo epochos, kuri nustatoma pagal patriarchų gyvenimo trukmę, nurodytą Senajame Testamente. Ir tai rimtai apriboja versijos šalininkų skaičių.

Kitų religijų šalininkams, kaip ir ateistams, šita versija atrodo kaip neortodoksiškas požiūris į Egipto praeitį. Ir pateikia pavyzdį, kad toli gražu ne viskas yra taip vienareikšmiška.

Tačiau mes čionai šiek tiek nukrypome nuo senovės Egipto dievų civilizacijos temos, nors, manau, tai nebuvo nenaudinga, kadangi šis nukrypimas rodo, kiek kitokią interpretaciją galima sugalvoti žinomiems Egipto objektams, jeigu neužsiciklinsime ties oficialia teorija.

Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!