Vos viena detalė, kurią pasufleravo piramidės, kaip paaiškėjo, leidžia praktiškai visiškai atkurti žymiosios Granitinės šventyklos surinkimo procedūrą. Šventykla įsikūrusi į pietryčius nuo Sfinkso ir yra vienas labiausiai turistų lankomas objektas Gizoje.
Šventykla tapo jau vos ne klasikiniu pavyzdžiu, demonstruojančiu nepaprastus Gizos komplekso statytojų sugebėjimus. Čia esama ir milžiniškų kalkakmenio blokų, sveriančių iki dviejų šimtų tonų ir pakylančių į šiuolaikinio kelių aukštų namo aukštį. Čia ir granitiniai blokai, tik šiek tiek nusileidžiantys blokams iš kalkakmenio savo svoriu ir siekiančių mažiausiai šimtą tonų netgi pačiais kukliausiais paskaičiavimais. Visa tai sudėliota tiesiog juvelyriškai tiksliai. Ir nors Šventyklai nepavyko išvengti laiko ir žmogaus griaunamo poveikio, jinai ir šiandien stulbina turistus savo nebylia ir pakankamai asketiška didybe.
Beje, jeigu panašaus dydžio blokų buvimą apatinėse piramidžių pakopose ir vidinėje patalpų konstrukcijose dar galima paaiškinti būtinybe užtikrinti masyvių statinių tvirtumą, tai tokių griozdų panaudojimo statant šventyklas jokiais statybiniais reikalavimais jau nepaaiškinsi – čia visiškai laisvai galima buvo panaudoti ir gerokai mažesnių matmenų blokus, neprarandant tvirtumo.
Kaip pažymi vienas iš tyrinėtojų, blokų svoris – išties nepaprastas, o problema veda mus ne tik į kitą epochą, bet ir į kitą etiką, kuri remiasi vertybių, tame tarpe ir estetinių sistema, kuri visiškai skiriasi nuo mūsiškės. Dėl ko, norisi paklausti, reikia naudoti nepatogius 200 tonų monolitus, jeigu galima juos supjaustyti į 10 (20, 40 ar 80) mažesnių ir nepalyginamai patogesnių? Kam komplikuoti sau gyvenimą, jeigu galima pasiekti tą patį regimą rezultatą dedant gerokai mažiau pastangų?
Kaip ten bebūtų, granitinių blokų, naudojamų Gizos plokštikalnėje, matmenys išstumia problemą už paprasto uždavinio pakelti sunkius svorius problemos ribų. O ir pati ši problema yra palyginus dar paprasta. Tyrinėtojai galiausiai prieina išvados, kad Gizos komplekso statytojai turėjo kėlimo ir transporto priemones, prilygstančias kaip minimum mūsiškėms, o gal ir jas pranokstančias.
Didžiulis blokų svoris ir su tuo susijusios problemos sukėlė daug galvos skausmo tiems, kurie laikosi versijos, jog Gizos kompleksas buvo pastatytas IV faraonų dinastijos laikais. Juk tokius blokus reikėjo ne šiaip pakelti ir transportuoti, bet ir apdoroti iš visų pusių, ir kruopščiai sujungti tarpusavyje, išlaikant be viso kito, dar ir aukščiausią mūro kokybės lygį. Uždavinys visiškai neįsivaizduojamas tiems, kurie bent truputėlį nusimano statyboje.
Bet juk tokie blokai vis dėl to buvo pakankamai plačiai naudojami. Vadinasi, pastangos buvo tolygios, ir vartyti 200 tonų blokus pagal energijos sąnaudas buvo tolygu vienos tonos svorio blokų apdorojimui. Tokiu atveju statytojai galėjo operuoti su panašiais svoriais turėdami tikslą sutaupyti statybos laiką.
Be to, turint galimybę dirbti su tokiais svoriais be ypatingų sunkumų, atsiranda dar vienas pranašumas: konstrukcija iš tokių milžiniškų blokų yra nepalyginamai tvirtesnė išorinių poveikių atžvilgiu (pavyzdžiui, žemės drebėjimų, kurie Egipte nėra retenybė), lyginant su konstrukcijomis iš mažesnių blokų. Ir čia atsiranda papildomas faktorius, skatinantis naudoti būtent didelius blokus.
Tačiau pasikartosime: tam reikėjo turėti atitinkamų galimybių… Ir, tarp kitko, reikėjo žinoti apie tų metodų efektyvumą.
***
Pati šventyklos konstrukcija gana savotiška: galingos sienos ir kalkakmenio blokų buvo užklotos iš dviejų pusių granitu. Ir jeigu išorinėje pusėje granitas beveiki neišliko (beliko tik apatinėje rytinės sienos eilėje), tai viduje granitinė apdaila išliko beveik visa (bent jau pirmame aukšte).
Tiesą sakant, tai, kad nebėra granitinės apdailos ant trijų išorinių sienų netgi gali sukelti abejonių šventyklos pavadinimo teisingumu, žvelgiant į ją iš šalies. Tačiau granitas ant rytinės sienos ir „neužbaigtas“ kitų sienų pavidalas (kur išliko įdubos kalkakmenyje, akivaizdžiai skirtos kažkokiai apdailai tvirtinti) visgi leidžia tvirtai teigti, kad granitinė apdaila buvo iškilusi per visas sienas ne tik viduje, bet ir išorėje.
Savotiška Granitinės šventyklos konstrukcija jau sukelia klausimų. O kam, tiesą sakant, reikėjo ręsti tokias galingas sienas tokiam neaukštam statiniui? Ir kam prireikė net trijų mūro sluoksnių – išorinio ir vidinio iš granito ir tarpinio iš kalkakmenio? Kodėl nebuvo galima visko išmūryti iš granito arba vien iš kalkakmenio?
Dar per pirmą apsilankymą Gizos plokštikalnėje įdomią mintį pametėjo mano žmona: konstrukcija labai panaši į termosą! O juk tikrai: kalkakmenio tarpsluoksnis tarp dviejų granito sluoksnių sukuria termoso efektą. Klimatas patalpoje jau nebepriklauso nuo klimato išorėje. Bet jeigu atsižvelgsime į granito ir kalkakmenio rūšių savybes, tai į termoso efektą galime pažvelgti ir kitu kampu.
Kaip tvirtina technikos mokslų daktaras Jurijus Karasiovas, gamtinės medžiagos, tokios kaip marmuras ir granitas, yra ne tik nepažeidžiamos korozijai ir praktiškai amžinos, bet ir absoliučiai nekenksmingos sveikatai. Moksliniu požiūriu viskas labai paprasta: jų struktūra neleidžia nei sugerti, nei praleisti kokią nors energiją.
Vadinasi, termoso efektas (kitaip sakant, sudarymas patalpoje sąlygų, kurios nepriklauso nuo išorės) tokioje konstrukcijoje gali pasireikšti kalbant ne vien apie šilumos energiją.
***
Beje, tie patys blokai palei rytinę sieną turi būdingą išsikišimą apačioje, kuris vėlgi byloja apie tai, kad siena buvo lyginama ją jau sumontavus – aukščiau išsikišimo granitas buvo nutašytas iki lygaus pavidalo, o žemiau – po krantinės, kurios dabar nebėra, plokštėmis – liko neišlygintas (krantinė kliudė).
Štai šitas išlyginimas jau po pastatymo ir yra tasai „auksinis raktelis“, atrakinantis duris į Granitinės šventyklos statybos eiliškumo atkūrimą.
Daugybę tyrinėtojų stulbino visų pirma tas tikslumas, su kuriuo blokai priglausti vienas prie kito. Ir tai padaryta su blokais, kurių forma turi laiptišką formą, kuri, atrodytų, reikalauja kruopščiausio darbo kuriant kiekvieną atskirą plokštę.
Dar daugiau. Blokai, iš kurių sumūryti vidiniai šventyklos kampai, turi dar sudėtingesnę formą, pralįsdami po kaimynine siena. Ir čia problemos su kruopščiu blokų suleidimu nepaprastai išauga.
(Pakeliui pastebėsime, kad panaši blokų forma pastebimai padidina visos konstrukcijos tvirtumą, kas eilinį kartą byloja apie aukšto lygio statinio autorių žinias).
Tačiau, pasirodo, tyrinėtojai smarkiai perdėjo darbo sąnaudas, kurių prireikia, norint taip glaudžiai suleidžiant kaimyninius blokus. Jeigu atsižvelgsime į išorinio sienos paviršiaus išlyginimą, kuris atliekamas po statinio surinkimo, tai visą šią sudėtingą iš pirmo žvilgsnio konstrukciją galima gauti lengvai ir paprastai.
Kol kas atidėkime į šalį klausimą dėl atitinkamų įrankių būtinumą. Tarkime, kad jie egzistuoja. Išsiaiškinkime iš pradžių surinkimo technologiją.
Įsivaizduokime save statytojų vietoje.
Tarkime, mes jau išlyginome aikštelę, kurioje mūrysime blokus. Imame neapdorotą bloką ir išlyginame tiktai vieną jo pusę, nupjaudami pjūklu viską, kas nereikalinga. Dedame bloką išlyginta puse žemyn į paruoštą vietą. Imame sekantį bloką ir taip pat išlyginame tiktai vieną pusę. Priglaudžiame jį prie jau padėto bloko analogišku būdu. Akivaizdu, kad blokai dėl susiliečiančių pusių nelygumų neprisiglaus vienas prie kito.
Dabar imame arba pjūklą, turintį didelį storį, kuris didesnis už visų nelygumų blokų susiglaudimo vietoje storių sumą, arba du pjūklus, sujungtus tarpusavyje lygiagrečiai su atstumu tarp pjūklų, kuris vėlgi didesnis už nelygumų susilietimo vietoje bendrą storį. Ir pjauname per pačią sudūrimo vietą. Nelygumai nusipjauna.
Tačiau šiame procese ne tik nupjaunami nelygumai, bet ir gauname dviejų blokų paviršius, kurie yra visiškai lygiagretūs vienas kito atžvilgiu netgi tuo atveju, jeigu pjūklai judėjo ne griežtai vertikaliai, o kokiu nors kampu. Belieka tiktai suglausti abu blokus vieną prie kito ir pagal įprastus geometrijos dėsnius gausime idealų suglaudimą.
Toliau galime pratęsti mūrijimo darbus tokiu pačiu būdu.
Pereikime dabar prie sekančios mūro eilės, prieš tai iš anksto griežtai horizontaliai išlyginę viršutinį apatinės blokų eilės paviršių. Darome viską lygiai taip pat, kaip prieš tai. Tačiau jeigu pjūklas pas mus juda pakankamai dideliu greičiu, tai lyginant susiliečiančių blokų šoninius paviršius, galima „nepataikyti“ ir gauti nereikalingą įpjovą apatinėje, žemiau paklotoje blokų eilėje. Ką daryti tokiu atveju?
Nuimame paskutinį bloką ir nupjauname po juo horizontaliai viršutinę ankstesnės eilės bloko paviršių tokiu gyliu, kokį pasiekia „nereikalinga“ įpjova. Pastatome bloką atgal į vietą. Jis pas mus vėl idealiai sutampa tiek su apatine blokų eile, tiek su kaimyniniais blokais. Tiktai apatinėje eilėje atsiranda tas pats laiptelis, kurių buvimas taip stebina žmones, kurie įsivaizduoja, jog mūrijama buvo iš jau gatavų blokų.
Toliau sukrauname visą sieną ir po to išlyginame su plokščia freza jos šoninį paviršių, nupjaudami visus nelygumus. Susidaro tas pats mūras su idealiais sujungimais. Vidinių gi kampų srityje mes, šitaip lygindami kampus, kaip tik ir gauname rezultatą, kai dalis blokų tartum yra įlenkti kaimyninės sienos pusėn.
Kaip matome, esant tokiai surinkimo sekai, mes automatiškai gauname visus būdingus Granitinės šventyklos mūro požymius: glaudų blokų sujungimą tarpusavyje, laiptišką ir pereinančią į gretimas sienas blokų formą, idealų sienų išlyginimą. Viskas lengva ir paprasta.
Kai kurių Granitinės šventyklos apdailos blokų dydis
Tačiau…
Lengva ir paprasta tiktai esant tam tikroms sąlygoms.
Pirma. Reikia turėti galimybę kilnoti, judinti ir vartalioti nuo šono ant šono daugiatonius blokus.
Antra. Reikia turėti pjūklus ir frezas, pjaustančias tvirtą uolieną kaip sviestą.
Trečia. Reikia valdyti šiuos įrankius tokiu tikslumu, kurio negali užtikrinti nei žmogaus ranka, nei akis. Kitaip sakant, reikia pavesti valdyti techniką kompiuteriui ar kažkam panašiam.
Visi reikalavimai susiveda į būtinybę turėti aukštas technologijas tiek pačioje statyboje, tiek ir atitinkamų įrankių gamyboje. Mes vėl susiduriame su labai aukštu statytojų civilizacijos lygiu.
Ir dar vienas niuansas, apie kurį mums pasakoja Granitinė šventykla. Jeigu dėmesingai įsižiūrėsime į vidinių kampų konstrukciją, galime pastebėti, kad jie sudaro suapvalintą kampą. Akivaizdu, kad vidinių kampų lyginimas vyko ne tiesiu pjūklu, bet atitinkamos formos freza. Bet mus domina netgi ne tai.
Esmė tame, kad tokia vidinio kampo forma, akivaizdžiai daranti sudėtingesniu to kampo formavimo procesą, yra anaiptol ne atsitiktinė. Jeigu tai būtų status kampas, tai esant tam tikram krūviui, užgulančiam sienas (tarkime, per žemės drebėjimą), pačiame kampe smarkiai padidėtų vidinė įtampa, kuri, peržengusi tam tikrą ribą, suskaldytų sienas kampuose. Šis efektas pakankamai gerai žinomas tiems, kurie susipažinę su medžiagų tamprumo teorija. Kad būtų išvengta negatyvių šio efekto pasekmių, tarkime, plačiai paplitusiuose metaliniuose kampainiuose vidinis kampas daromas ne stačiu, bet truputį suapvalintu. Granitinės šventyklos statytojai akivaizdžiai žinojo šį efektą ir naudojo tą patį metodą, kurį naudojame mes.
***
Egiptologai mano, kad Granitinę šventyklą pastatė IV dinastijos faraonas Hafra. Ir netgi ne dėl to, kad kelias iš šventyklos veda link Antrosios piramidės, kurios statybą jie irgi priskiria minėtam faraonui.
Labai dažnai įvairioje literatūroje galima sutikti pakankamai vaizdingus šventyklos aprašymus, paminint 23 tonas sveriančias faraono statulas viduje ir keturis granitinius sfinksus išorėje. Pavyzdžiui:
„Vienas iš puikiausių ir geriausiai išsilaikiusių monumentalių Senosios Karalystės statinių yra žemutinė Chefreno švenykla. Šita šventykla, sudaranti kvadratą, kurio viena kraštinė siekia 45 metrus, pastatyta iš didelių granito blokų. Jos sienos šiek tiek pasvirusios ir dėl to šventykla yra panaši į didžiulę mastabą, ypač žvelgiant iš fasado pusės. Priešais šventyklą buvo prieplauka, kurioje švartavosi laivai, atplaukę kanalu iš Nilo. Du įėjimus į šventyklą saugojo, iš visko sprendžiant, keturi sfinksai, iškalti iš granito. Šventyklos viduryje yra kažkas panašaus į navą, kur galbūt buvo faraono statula. Nuo abiejų įėjimų vedė siauri koridoriai į patalpas su 16 monolitinių stulpų iš granito. Šioje salėje, turinčioje apverstos T raidės formą, stovėjo 27 sėdinčio faraono skulptūros, iškaltos iš alebastro, smiltainio ir diorito. Verta atkreipti dėmesį į poliruoto raudonojo granito, kontrastuojančio su grindų plokščių alebastro plokštėmis spalvų žaismą, o taip pat į šešėlių afektus hipostilyje. Šita salė, kuri dabar nebeturi perdangos, anksčiau buvo apšviečiama per nedideles angas lubose, per kurias ateina šviesa, krintanti atskirai ant kiekvienos skulptūros…“
Šitų aprašymų autoriai paprastai taip įsijaučia, kad „pamiršta“ paminėti, jog aprašo jie, tiesą sakant, paprasčiausią rekonstrukciją. Jie rašo apie 27 skulptūras, o realiai aptikta yra tiktai viena!
1860 metais tarp šventyklos griuvenų žinomas egiptologas Marietas aptiko puikiai išsilaikiusį skulptūrinį faraono Hafros atvaizdą iš tamsiai žalio diorito. Valdovas išdidžiai sėdi soste su puošnia skara ant galvos ir urėjumi (kobros išvaizdos papuošalas) ant kaktos. Už faraono galvos pavaizduotas sakalo pavidalo dievas Horas. Skulptūra dabar saugomas Kairo muziejuje ir laikoma vienu vertingiausių eksponatų.
Tačiau aprašymų autoriai labai dažnai „pamiršta“ pranešti, kad ši skulptūra aptikta ne šiaip tarp „griuvenų“, bet giliai užkasta aukštyn kojomis duobėje po šventyklos alebastrinėmis grindimis.
Labai daugelyje tautų užkasti palaikus ar paminklą aukštyn kojomis reiškia parodyti nepagarbą, velionio pažeminimą, jo nubaudimą ir panašiai. Taip kad šventykloje Hafra buvo anaiptol ne pagerbtas, bet visai atvirkščiai.
Vienintelis mus pasiekęs raštiškas liudijimas (jau minėta Inventoriaus stela) nurodo, kad šventykla negalėjo turėti, bent jau pirminiu savo pavidalu, nieko bendro su Hafra dėl tos paprastos priežasties, kad buvo pastatyta dar iki jo viešpatavimo. Pasak įrašų, šventykla egzistatvo jau Hufu, Hafros pirmtako laikais, ir jau tada buvo laikoma ne šiuolaikinių, bet pakankamai senoviniu statiniu. Dar daugiau. Iš konteksto seka, kad statinio nelaikė ir ankstyvesnių faraonų kūriniu. Buvo tikima, kad šventykla siejama su Pirmaisiais Laikais ir kad ją pastatė dievai, apsigyvenę Nilo slėnyje toje tolimoje epochoje. Ir vadino tą šventyklą pakankamai konkrečiai: „Ozirio, Rostau valdovo, namai“ (Rostau – senovinis nekropolio Gizoje pavadinimas).
Tiek Granitinės šventyklos parametrai, tiek statytojų pademonstruotos technologijos labiau atitinka versiją, pagal kurią ją pastatė būtent senovės Egipto dievų civilizacija, o ne Hafros epochos egiptiečiai su savo primityviu išsivystymu. Hafra gi, kaip ir daug kitų faraonų, matyt nusprendė paprasčiausiai panaudoti tuščias patalpas, pritaikyti jas savo poreikiams. Už tai vėliau ir užmokėjo. Tiksliau, užmokėjo jo skulptūra, kuri buvo užkasta žemyn galva, kaip bausmė už tai, kad jis pasikėsino į „dievų nuosavybę“, padaręs tokiu būdu rimtą šventvagystę.
Beje, kai kuriuose darbuose minimas toks įdomus faktas: daugelis Senosios Karalystės laikmečio statinių per sekusią po to laikmečio Pirmojo Pereinamojo Periodo epochą, buvo tikslingai naikinami. Ir naikinami tokiu mastu, kuris labiau priminė ne išplėšimą, bet išniekinimą.
Už ką galėjo bausti Senosios Karalystės faraonus jų palikuonys? Už kokias nuodėmes? Kuo galėjo nusikalsti tie, kuriuos lakė gyvais dievų įsikūnijimais žemėje? Tiktai tuo, kad įžeidė kažką, kas turėjo aukštesnį už juos statusą, tai yra senuosius Egipto dievus.
Ir, kaip pamatysime vėliau, bausti tikrai buvo už ką…
Ir paskutinė detalė. Per visą XIX šimtmetį mokslininkai vieningai laikėsi nuomonės, kad Šventykla akivaizdžiai pastatyta priešistoriniais laikais ir neturi nieko bendro su dinastinio Egipto architektūra. Paskui, remiantis tuo, kad vienintele detale, kurią galima buvo kažkaip datuoti, šventykloje tapo Hafros statula, egiptologai padarė abejotiną išvadą, kad ir pati šventykla pastatyta valdant Hafrai. Tuo pačiu prie to pridėjo dar ir Sfinksą.
Tačiau apie datavimą pagal skulptūras ir apie pačių statulų identifikavimą mes jau rašėme.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта