Vienas pagrindinių įvairių objektų amžiaus nustatymo būdų šiuolaikinėje archeologijoje yra radioaktyviosios anglies metodas. Ir istorikai plačiai naudojasi juo savo tyrimuose ir teorijose. Egipte, atrodytų, yra kur pasireikšti šiam metodui – analizei reikalingos organikos tarp radinių esama nemažai. Tačiau…
Autoriaus požiūris į metodo rezultatyvumą, švelniai tariant, yra skeptiškas, nežiūrint į oficialaus mokslo pripažint“efektyvumą“. Nesileisime čionai į metodo subtilybes ir autoriaus skepticizmo priežastis. Norintiems pasinerti į mokslo gelmes, galima parekomenduoti žvilgtelėti į Priedą Nr. 1 šioje knygoje. Ten pateikiamas knygos autoriaus straipsnis, parašytas anksčiau būtent apie šiuolaikinius datų nustatymų metodus.
Verta tiktai pažymėti, kad tame Priede nurodyta datavimo radioaktyviąja anglimi paklaida 10-15% yra ne tik neišvengiama ir nepanaikinama, bet ir minimali. Ji slypi pačioje metodikoje. Tuo tarpu realaus tyrimo paklaida kaip taisyklė būna gerokai didesnė ir ją lemia metodo galimybių ribotumas. Asmeniškai sau autorius vertina šio metodo paklaidą netgi šimtu procentų, t.y. žvelgia į šiuo metodu nustatytas datas išimtinai kaip į orientacines ir abejotinas. Tai – asmeninė subjektyvi nuomonė, tačiau jinai pagrįsta realia autoriaus patirtimi eksperimentinės fizikos srityje.
Situacija su senovės Egipto piramidžių datavimu radioaktyviąja anglimi suteikia papildomo pasitikėjimo savo išvadomis…
Laiptinėje Džoserio piramidėje bet kuris turistas gali pamatyti rąstus, kurie styro tiesiai iš mūro rytinėje sienoje. Pakankamai akivaizdu, kad atsidurti ten jie galėjo tik statant piramidę. Jokių kitokių variantų pėdsakų – pavyzdžiui, vėliau vykusio remonto – artimiausiuose mūro sluoksniuose nėra. Čia nėra jokių požymių, kad mūras buvo pažeistas ir vėliau atkurtas. T.y. viskas byloja apie tai, kad rąstai yra ne jaunesni už piramides, kurių amžių galima lengvai nustatyti, jeigu egzistuotų išties efektyvus ir rezultatyvus šitų rąstų datavimo metodas.
Bet ar matė kas nors šių rastų datavimo radioaktyviąja anglimi rezultatus? Bent jau man per daugelį metų domėjimosi senovės istorija nė karto taip ir nepakliuvo į akis šitie rezultatai. Dar daugiau, po kelionės aš specialiai išnaršiau visus savo archyvus ir konspektus, ko tik ten nėra, tačiau nesugebėjau rasti net užuominos apie tai, kad egzistuoja šitie rąstai.
Iškyla dėsningas klausimas: jeigu šiuo atveju egiptologai turi galimybę nustatyti tikslią piramidės pastatymo datą, o radioaktyviosios anglies metodo šalininkai turi galimybę patikrinti savo metodo darbingumą, tai kodėl apie rąstų iš Džoserio piramidės tyrimų rezultatus nėra jokios informacijos (bent jau prieinamuose leidiniuose)? Atsakymas peršasi savaime – kažkas tuose rezultatuose ne taip.
Galbūt kai kam tokia išvada pasirodys pernelyg kategoriška. Bet štai kitas objektas – valtis, surasta palei Didžiąją piramidę, atrestauruota ir šiuo metu demonstruojama specialiame paviljone.
Atrodytų, atsakymą į klausimą, kada pastatyta Didžioji piramidė, galėtų duoti kedro, iš kurio padaryta valtis tyrimas radioaktyviosios anglies metodu, juk medis, skirtingai negu akmuo, tinka šiam datavimo metodui. Ir pakankamai akivaizdu, kad piramidę turėjo pastatyti anksčiau negu buvo šalimais iškasta duobė ir į ją įdėta valtis.
Tuo pačiu galima būtų patikrinti ir patį metodą, juk ant plokščių, dengiančių analogišką duobę šalimais, buvo aptiktas Džedefro vardas – faraono, kuris pakeitė Hufu, kurį ir laiko Didžiosios piramidės autoriumi. T.y. teoriškai viskas turėtų sutapti. Hufu pastato piramidę, o jo įpėdinis Džedefra laidoja Hufu piramidėje ir valtį greta piramidės… Tyrimų rezultatų irgi teko ilgokai paieškoti. Ir suradau tiktai knygoje, kurią parašė visiškai ne egiptologas, o alternatyviosios teorijos šalininkas Elfordas. Štai ką jis rašo:
„1983-84 metais piramidės datavimo radioaktyviosios anglies metodu projektą, finansuojamą Edgaro Keisio fondo, vykdė egiptologai Markas Leneris ir Robertas Venkas. Tyrimas davė labai anomalius rezultatus.
Pavyzdžiui, trylika Didžiosios piramidės kalkakmenio pavyzdžių davė datas diapazone nuo 3101 iki 2853 metų prieš mūsų erą, vidutiniškai – 2977-ieji metai prieš mūsų erą. Lygiai taip pat septyni kalkakmenio iš Antrosios piramidės pavyzdžiai davė vidutinę datą 2988 metai prieš mūsų erą. Taip pat kelia susidomėjimą, kad „Hufu valties“ medienos pavyzdys davė datą 3400-ieji metai prieš mūsų erą“.
Sumaištis, kurią sukėlė šis tyrimas, buvo tokia didelė, kad 1995 metais buvo pradėti detalesni tyrimai. Rezultatų buvo laukiama 1998 metais. Iki 2001 metų rugsėjo jie vis dar nebuvo paskelbti, nors praėjo trys metai. Jie ir dabar nepaskelbti.
Griežtai kalbant, į rezultatus, gautis tiriant kalkakmenį, rimtai žiūrėti nevertėtų. Radioaktyviosios anglies metodas su tokia medžiaga nesuveikia, jam reikia būtent organikos. Nėra tokio mechanizmo, kurio dėka analizei reikalingą radioaktyvųjį izotopą C14 sukauptų neorganinė medžiaga. Be to, pavyzdžio amžius negali būti skaičiuojamas milijonais metų (o būtent šis amžius būdingas Gizos kalkakmeniui). Netgi didžiausi radioaktyviosios anglies metodo entuziastai nerizikuos taikyti jį šitokiems seniems objektams.
O štai bandymų datuoti valties medieną rezultatai yra pakankamai iškalbingi. Juk Hufu valdymo periodas – tai 2555-2520 metai prieš mūsų erą, t.y. beveik tūkstančiu metų vėlesnis. 3400-aisiais metais prieš mūsų erą nebuvo netgi nulinės faraonų dinastijos.
Jei atsižvelgsime į tai, kad matavimo rezultatai buvo iš anksto pritempiami prie pageidaujamo datų diapazono, tai reai gautų datų paklaida ir tyrinėtojų „sumišimo“ laipsnis greičiausiai gerokai pranoksta Elfordo nurodytuosius…
Kodėl gi taip stipriai prisirišo oficialioji istorija prie tokio abejotino metodo? Atsakymas, autoriaus manymu, slypi būdingame mūsų laikmečiui ypatume – materialinių interesų daromai įtaka mokslo tyrimų atžvilgiu. Grynojo mokslo šiais laikais praktiškai nebeliko, juk rimtiems tyrimams reikia ne mažiau rimtų pinigų. O ten, kur sukasi rimti pinigai, finansiniai interesai paprasčiausiai užgožia grynai mokslinius interesus. Taip dažniausiai ir nutinka. Ir archeologijos bei istorijos sritys čionai ne išimtis.
Šiuolaikinių įrengimų, skirtų datavimui radioaktyviąja anglimi, kaina siekia milijonus dolerių. Ir jie turi kažkaip ne tik atsipirkti, bet ir nešti gamintojams naudą. Pagrindiniai tokios įrangos gamintojai įsikūrę Amerikoje. Tai argi galima laikyti atsitiktiniu sutapimu, kad būtent Amerikoje nė vienas archeologinis tyrimas nėra laikomas iki galo baigtu ir nebus pripažintas rimtu moksliniu darbu, jeigu jį vykdant, nebuvo pasinaudota radioaktyviosios anglies metodu? Galbūt kas nors ir tiki tokių „sutapimų“ atsitiktinumu, tačiau autorius čionai įžvelgia visiškai konkrečius ir banalius materialius interesus, kuriuos prastūmė atitinkamos technikos gamintojai.
Rezultate susiformuoja užburtas ratas: archeologams ir istorikams reikia jų teorijų patvirtinimo (o ne paneigimo), o tyrinėtojams, datuojantiems radioaktyviąja anglimi nuolat reikalingi klientai ir užsakovai. Koks jau čia gali būti „tiesos ieškojimas“…
Įdomi detalė. Medumo piramidėje yra rąstų iš kedro. Jų esama tiek Skliautuotoje kameroje, tiek ir vertikalioje eigoje, vedančioje į šią kamerą. Šie rąstai buvo tirti radioaktyviąja anglimi. Dar daugiau, šis metodas buvo ne tik naudojamas, bet biūtent pagal šiuos rąstus ir tikrinamas.
Rąstus istorikai priskiria III ir IV dinastijų sandūrai, kai pagal oficialią istorijos versiją buvo pastatyta piramidė. Tačiau netgi plika akimi galima pastebėti, kad rąstai buvo įstatyti į jau gatavą konstrukciją. Buvo kertamos blokuose didelės angos, kad įskištų rąstas, o paskui likę plyšiai buvo užmūrijami akmenimis ir skiediniu, kad rąstas neiškristų. Taip kad rąstai čionai atsirado akivaizdžiai vėliau už piramidės statybos laiką – tuomet, kada piramidė jau buvo pastatyta.
Rąstai Medumo piramidės viduje
Tokiu būdu išeina, kad tas pats radioaktyviosios anglies metodas, kad ir koks būtų netobulas, nurodo ankstyvesnį piramidės pastatymo laikotarpį, negu jį nustatė egiptologai.
Tačiau niekur literatūroje, kurioje užsimenama apie Medumo piramidėje esančius rąstus, nerasime aprašymo, kokiu būdu jie įstatyti į sienas. Mažas „detalių pakoregavimas“, o tiksliau – tų detalių nepaminėjimas – ir vietoje savo teorijų paneigimo egiptologai gauna „patvirtinimą“.
Belieka tik išsiaiškinti, kur dingo tikrasis mokslas, kurio tikslas – nustatyti tiesą, o ne vien išsaugoti bet kokia kaina susiklosčiusias teorijas.
Bet jeigu negalima pasikliauti radioaktyviosios anglies metodu, tai kaip tada nustatyti objektų amžių? Juolab tokių, kuriuose nėra organikos?
Ne per seniausiai pavyzdį parodė… geologai.
Kalba eina apie žymiojo Sfinkso sukūrimo laiko nustatymą. Dvidešimt metrų ilgio, su galva, kurios plotis – keturi metrai – statula užtikrintai gali būti laikoma pačia didžiausia vientisa skulptūra pasaulyje…
Vieta, kurioje stūkso Sfinksas, ypatinga tuo, kad čionai iš po slūgsančio kalkakmenio sluoksnio iškyla tvirta maždaug 10 metrų aukščio kalva. Iš jos ištašė Sfinkso galvą ir kaklą. Kaip ruošinį kūnui, panaudojo didžiulį paralelipedą, kuris susidarė po to, kai statytojai atskyrė jį nuo plokštės, iškalę per visą perimetrą 5,5 metro pločio ir 2,5 metro gylio griovį.
Kai kas tvirtina, kad ši natūrali uola trukdė egiptiečiams statyti kelią nuo Antrosios piramidės link Granitinės šventyklos, dėl to šventykla ir kelias buvo paslinkti labiau į pietus, o iš pačios uolos ir buvo iškaltas Sfinksas. Šios išmonės kvailumas darosi akivaizdus, vos tik pažvelgsime į darbų, atliktų plokštikalnėje, apimtis. Statytojų, kurie sugeba apdoroti milžiniškus blokus ir pačių tvirčiausių akmens rūšių, vargu ar sutrikdytų kažkokia nedidelė uola. O ir darbų, atliktų vien tik rausiant tranšėją, kurios perimetre stūkso Sfinksas, apimtis akivaizdžiai smarkiai viršija šios uolos pašalinimo darbų apimtis.
Manoma, kad Sfinksas, kaip ir Granitinė šventykla bei Antroji piramidė buvo sukurti valdant faraonui Hafrai. Tačiau ši prielaida remiasi vienu vieninteliu skiemeniu, iškaltu ant granitinės stelos, stovinčios tarp priekinių Sfinkso letenų. Stelą 1817 metais atkasė Genujos nuotykių ieškotojas Žanas Batistas Kaviljas.
Pati stela nėra Sfinkso amžininkė. Ji pastatyta pažymint Sfinkso apvalymą nuo susikaupusio smėlio, ir tai padarė faraonas Tutmozis IV (1401-1391 prieš mūsų erą). Tryliktoje užrašo eilutėje esama skiemens „Haf“, tačiau toliau viskas išsitrynę. Anglų filologas ir egiptietiškų hieroglifų šifravimo specialistas Tomas Jangas padarė užrašo faksimilę. Jis neabejojo, kad šis skiemuo yra dalis faraono Hafros vardo, o šis faraonas ir pastatė Sfinksą. Tačiau jau 1905 metais amerikiečių egiptologas Džeimsas Henris Brestedas nurodė, kad faraonų vardai buvo apvedami ovaliniu ženklu, taip vadinamu kartušu – o čionai jo nėra nė pėdsako.
Valdant Tutmoziui IV faraono vardo rašymas kartuše jau buvo viena iš svarbiausių rašybos hieroglifais taisyklių. Taip kad kokių nors kartušo pėdsakų nebuvimas aplink skiemenį „Haf“ kaip tik rodo tai,kad Hafra čionai visiškai ne prie ko.
1992 metais geologas Džonas Entonis Vestas ir Bostono universiteto geologijos profesorius ir kalnų uolienų erozijos specialistas Robertas Šočas, kalbėdami kasmetiniame Amerikos geologų draugijos suvažiavime, pareiškė, kad meteorologiniai Sfinkso tyrimai paslenka jo statybos momentą gerokai atgal, į ikidinastinius laikus. Pasak jų išvados, Sfinkso ir jį juosiančios tranšėjos, iškaltos uolienoje, eroziją sukėlė visiškai ne vėjas, bet stiprūs lietūs, kurie tūkstančius metų laistė statinius gerokai prieš tai, kada pasaulyje atsirado Senoji Karalystė.
Sfinkso ir tranšėjos sienelių paviršius pasižymi deriniu iš gilių vertikalių vadelių ir banguotų horizontalių griovelių. Kaip teigia Šočas – tai klasikinis vadovėlinis pavyzdys, kas vyksta su kalkakmenio struktūra, kai lietus laisto ją kelis tūkstančius metų… Absoliučiai aišku, kad tokio pobūdžio eroziją sukėlė vanduo. Vėjo ir smėlio erozija suformuoja kitokį paviršiaus profilį. Smėlis, varomas vėjo palei paviršių, tarsi švitrinis popierius šlifuoja sutiktą kliūtį. Dėl to susidaro horizontalūs, į plyšius panašūs kanalai aštriomis briaunomis. Tačiau jokiomis aplinkybėmis vėjo ir smėlio erozija negali suformuoti vertikalių vagelių, kurios ypač gerai matomos ant tranšėjos sienelių.
Šias išvadas patvirtino požeminio Sfinkso pagrindo seismoprofiliavimas ir monumento paviršiaus erozijos tempų analizė (Tomo Dobeckio, geofiziko iš Hiustono ir egiptologo Entonio Vesto iš Niujorko darbai).
Tačiau faraonų valdymo pradžios laikais Egipto klimatas buvo jau pakankamai sausas. Gausūs lietūs Gizos plokštikalnėje liejosi prieš tūkstančius metų iki to. Ir vandens erozijos pėdsakai susiformuoti galėjo tiktai su sąlyga, kad Sfinksas buvo pastatytas gerokai prieš Hafrą, kuriam egiptologai priskiria šį monumentą. Pačiais atsargiausiais vertinimais, Sfinksas buvo pastatytas X-V tūkstantmečiais prieš mūsų erą, kai klimatas Nilo slėnyje buvo gerokai drėgnesnis, t.y. prieš tūkstančius metų iki faraonų.
Mokslininkų atliktų erozijos tempų apskaičiavimo metodikai bei rezultatams, o taip pat atliktos analizės išvadoms pritarė 275 minėto suvažiavimo dalyviai. Gaunasi, kad geologai nusprendė, jog Sfinksas yra gerokai senesnis. O ką gi istorikai? O istorikai mėgina šias išvadas paneigti!
Pagrindinis kontrargumentas susiveda į tai, kad Gizos kalkakmenyje ypatingai išsidėsčiusios druskų gyslos, dėl ko erozija ir atrodo esanti tokia „neteisinga“. O lietūs tarsi ir ne prie ko…
Tačiau senovinės akmens skaldyklos, kurioje buvo iškirsti tos pačios IV dinastijos mastabai, skirti faraono Menkauro, Hafros įpėdinio valdininkams, sienos neturi nieko bendro su erozijos pėdsakais Sfinkso tranšėjoje. O juk vieta ta pati, ir kalkakmenis tas pats! Dar daugiau – mastabai, esantys tiesiog kitoje kelio pusėje nuo Sfinkso ir užtikrintai datuojami Senąja Karalyste (IV-VI dinastijos), absoliučiai neturi panašių lietaus erozijos pėdsakų.
Mastabai kitapus kelio nuo Sfinkso
Tai – jau nebe užrašas ant tvoros. Tai – objektyvus faktas, kurio neįmanoma nepripažinti ir kuris akivaizdžiai nutolina Sfinkso pastatymo datą tūkstančius metų atgal ir nuveda mus į Egipto Aukso amžių, kada, kaip teigia egiptiečių mitologija ir senovės istorikas Menetonas, šalį valdė galingi dievai…
Tačiau egiptologai paprasčiausiai ignoruoja akivaizdžius faktus ir geologų išvadas. Tas pats Zachia Havasas vadina mėginimus pastūmėti Sfinkso pastatymo datą atgal visiškai neturinčiais pagrindo ir nepasivargina pateikti kokių nors argumentų.
Šiandien ant paties Sfinkso, tiesą sakant, sunku pamatyti pėdsakus tokios erozijos, kurią vienareikšmiškai galima būtų priskirti būtent vandeniui. Maža to, kad Sfinkso kūnas jau 80% padengtas kalkakmenio plytomis. Ekspedicijos dalyviams kilo rimtų įtarimų, kad ir likusi atvira viršutinė Sfinkso nugaros dalis kaip reikiant apvalyta. Ir labai panašu į tai, kad šis valymas buvo atliktas kaip tik vykstant paskutiniams „restauracijos“ darbams – po to, kai buvo paskelbti Vesto ir Šočo sensacingi pareiškimai. Dar gerai, kad tranšėjos aplink statulą „neatrestauravo“ panašiu būdu.
Ir dar vienas nedidelis pastebėjimas.
Vienas iš mūsų ekspedicijos dalyvių, istorijos mokslų kandidatas Andrejus Žukovas atkreipė dėmesį į dar vieną būdingą Sfinkso ypatumą – šio keisto monstro kūno proporcijos yra ganėtinai nutolusios nuo natūralių.
Keista, žinoma, kalbėti apie kažkokį žmogaus ir liūto hibrido natūralumą. Tačiau šiuo atveju, manau, mes galime tai padaryti, juk iš žmogaus šiame hibride beliko tiktai galva, o visa kita – liūtas. Arba, bent jau kažkas labai panašaus į liūtą.
Tai štai – ta pati galva atrodo visiškai neproporcingai mažyyė, lyginant su kūno ilgiu. Tai ypatingai pastebima, kai žvelgi į Sfinksą iš šono. Ir čia tiesiog piršte peršasi prielaida, kad iš pradžių Sfinksas turėjo visiškai kitą galvą, gerokai dilesnę. Maždaug pusantro karto. Ir jos dydis sumažėjo jau vėliau.
Visiškai įmanomas netgi toks atvejis, kad „pirminė” galva buvo visai ne žmogaus, o liūto. Kitaip sakant, tai visiškai ne monstras buvo.
Prielaidą apie vėlesnį Sfinkso galvos perdarymą patvirtina, tegu ir netiesiogiai, praktiškai visi kiti egiptietiški sfinksai. Pas juos galvos dydis visiškai atitinka kūną – proporcijos išlaikytos pakankamai tiksliai.
Kas galėjo būti Sfinkso perdarymo autorius? Ir kada tai galėjo būti padaryta?
Pirmoji mintis, kuri sauna į galvą – tai galėjo būti Hafra. Tarkime, Hufu neužbaigė kaip reikiant iki galo statulos remonto ir Hafra panaudojo likusius po pažidimų įskilimus galvos perdarymui.
Tačiau iš tikrųjų šią mintį pagimdo stereotipas iš to paties oficialiai pripažinto požiūrio apie Sfinkso sąsajas su būtent Hafra. Jeigu turėsime galvoje, kad realiai nėra jokių tokio ryšio liudijimų, tai versija apie tai, kad Sfinksą perdarė Hafra darosi niekuo ne geresnė už versiją apie tai, kad Sfinksą pastatė tas pats faraonas. Nebent perdarymo, o ne statybos versija vis dėlto šiek tiek geriau tinka primityviam visuomenės lygiui, būdingam faraonų laikų Egiptui.
Jeigu atsižvelgsime į tai, kad Hufu Inventoriaus stelos tekste eina kalba būtent apie Sfinksą, o ne apie liūtio statulą, tada gausis, kad Sfinkso perdarymas galėjo įvykti gerokai prieš Hufu. Nors čionai gali būti ir vertimo netikslumų, ir pati prielaida apie pirminę liūto galvą gali būti klaidinga ir panašiai. Tačiau mes negalime leistis pernelyg toli į grynai hipotetines prielaidas, kurios absoliučiai niekuo nepatvirtintos.
Įkvėptas Šočo tyrimų, knygos „Dievų pėdsakai” autorius Henkokas įžvelgė analogiškos erozijos pėdsakus ir ant kalkakmenio blokų, iš kurių dalinai sukrauta Granitinė šventykla. Jis rašo:
„Iš arčiau apžiūrėjus išorės plokštes ir laikančiųjų blokų paviršių, nuo kurio tos plokštės atskilo, paaiškėjo įdomus faktas. Pasirodo, senovėje, montuojant apdailos plokštes, jų užpakalinė pusė buvo apdorota pagal iki to laikmečio vėjo nušlifuotų laikančiųjų kalkakmenio blokų išsikišimų ir duburių formą. Tai, be abejonės, byloja apie tai, kad blokai buvo sumontuoti gerokai prieš tai, kai šventykla buvo apdailinta granitu.”
Atvirai kalbant, netgi ten, kur galima buvo pamėginti įžvelgti vandens eroziją, ekspedicijos dalyvių nuomonės išsiskyrė. Ir tvirtai teigti, kad tokių pėdsakų esama, tikriausiai nebūtų galima. Greičiau jau atvirkščiai – didžiojoje šoninės Granitinės šventyklos sienos paviršiaus dalyje matosi tik tai, kad ten anksčiau būta ankstyvesnės apdailos, tačiau vandens erozijos pėdsakų nėra. Jeigu erozija kur nors ir pasitaiko, tai tik palyginus nedideliuose plotuose ir ji yra vis dėlto panašesbė į vėjo ir smėlio eroziją. Ir ne tik išorėje, bet ir viduje – „antrame aukšte”, į kurį autoriui pavyko patekti.
Nors jeigu netgi padarysime prielaidą, kad kai kuriose vietose eroziją sukėlė lietus, tai ir šiuo atveju Henkoko išvados atrodys pernelyg kategoriškos.
Tarkime, pavyzdžiui, kad glaudžiai priglausti granitinius blokus prie kalkakmenio pagrindo statybininkams nebuvo būtina. Arba kad bėgant laikui, granitinė apdaila truputį atsiplėšė nuo kalkakmenio mūrų (pavyzdžiui, per žemės drebėjimą). Tada, jei turėsime galvoje, kad granitas gerokai mažiau pasiduoda erozijai, galime gauti visiškai kitokį įvykių vaizdą. Vanduo, prasiskverbęs į plyšį tarp granito ir kalkakmenio, išplovė pastarąjį ir tarsi nušlifavo kalkakmenio blokus pagal granito nelygumų formą. Ir Henkoko versija pavirsta vien nepagrįsta prielaida. Tačiau čionai, kaip ir Sfinkso atveju, susiduriame su dideliais vandens srautais, kurie būtini, kad gautume tokį rezultatą.
Granitinės šventyklos vandens nuoteka
Nors yra kur kas įtikinamesnių liudijimų apie tai, kad Granitinė šventykla buvo pastatyta gerokai prieš pirmuosius faraonus. Tai paprasčiausia vandens nuoteka, kurį galime pamatyti vakarinėje sienoje. Granitiniame bloke padaryta kruopšti pusiau apvali įduba. Karštame ir sausame faraonų laikų Egipto klimate tokia nuoteka buvo paprasčiausiai nereikalinga. Tačiau ji įrengta. Vadinasi, šventykla buvo statoma tais laikais, kai būta problemų su lietaus vandeniu. Ir statybos data tokiu būdu pasistūmėja tūkstančius metų atgal – į laikus, kada valdė dievai. Egiptiečių mitologija, skirtingai nei šiuolaikinių egiptologų versija, tuo pačiu yra patvirtinama objektyviais duomenimis.
Tarp kitko, analogiškų granitinių blokų su nutekėjimais vandeniui yra ir šventykloje prie Antrosios piramidės.
Blokas – nutekėjimas prie Antrosios piramidės šventyklos
Versiją, kad bent jau kai kurios piramidės pastatytos gerokai anksčiau, netiesiogiai patvirtina ir kiti šaltiniai.
Sakaroje, požeminėse patalpose po Laiptine piramide (pačia pirmąja iš visų piramidžių pagal egiptologų versiją), aptikta daugybė indų, datuojamų I ir II dinastijų epochomis. Ant vieno iš indų, kuris šiuo metu demonstruojamas Kairo muziejuje, esama užrašo apie kažkokius šventinius renginius, susijusius su Senovės Egipto nomų susivienijimu. Yra ir kitas indas su labai panašiu užrašu, kur kalba eina apie dar didesnį susivienijusių nomų skaičių.
Indas su piramidėmis
Kadangi nomų vienijimosi procesas galutinai baigėsi maždaug valdant II faraonų dinastijai, tai užrašų turinys visiškai atitinka šių indų datavimą (nors esama nuomonių ir netiesioginių duomenų, kad indai priskirtini ikidinastinei epochai). Tačiau ant abiejų indų yra vienas simbolis – trikampis arba piramidė. Tačiau pirmoji, tegu dar ir laiptinė, piramidė buvo pastatyta, kaip mano egiptologai, tik valdant III dinastijai, t.y. tuomet, kaip indai jau egzistavo.
Šitas simbolis Egipto raštijoje reiškia arba būtent piramidę, arba legendinį akmenį Ben-beną, kuris būna vėlgi piramidės viršūnėje. T.y. iš užrašų seka, kad indų sukūrimo laikais (maksimums II dinasitos valdymo laikais), egiptiečiai su piramidėmis jau buvo susipažinę. Dar daugiau, panašų ženklą aptinkame ant žinomos paletės, pasakojančios apie tai, kaip Egiptą suvienijo I dinastijos faraonas Narmeras. Ženklas aptinkamas paletės užpakalinės pusės kairiajame viršutiniame kampe, nors čia jis ir nėra labai panašus į piramidę. Tiesa, kai kurie egiptologai įžvelgia šiame ženkle simbolį, vaizduojantį papiruso ryšulį. Tačiau jeigu tai vis dėlto piramidės, tai išeina, kad ir prie Narmero piramidžių Egipte jau būta. Ar galėjo tai būti būtent Gizos piramidės? O kodėl gi ne?
Trikampis ženklas ant Narmero paletės
____________________
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта