Bene žinomiausią iš „keistų“ faktų galima rasti Sečio I šventykloje Abidose.
Kaip jau minėjome anksčiau, iš visko sprendžiant, Setis I mėgino įvesti tvarką Ozirione, esančiame greta šios šventyklos. Visiškai įmanoma, kad Ozirionas tuo metu buvo gerokai apneštas smėliu. Ir Setis I turėjo organizuoti pačius tikriausius archeologinius kasinėjimus. Niekas nežino, ką jis ten galėjo surasti ar surado. Tačiau niekas ir nežino, iš kur šventykloje atsirado paveikslai, kurie daugiau niekur nesikartoja ir kurių egiptologai niekaip negali „iššifruoti“. Nors normaliam žmogui vargu ar šautų į galvą tuos vaizdus būtent „iššifruoti“.
Užrašas Sečio I šventykloje Abidose
Jeigu abstrahuosimės nuo visiškai natūralaus siekio sutapatinti paveikslus su mums iš šiuolaikinio gyvenimo pažįstamais aparatais, tokiais kaip sraigtasparnis, lėktuvas, tankas ar povandeninis laivas, tai iškyla klausimas – kas gi ten vis dėlto galėjo būti pavaizduota? Ar bent jau ką mėgino pavaizduoti senovės egiptiečiai Naujosios Karalystės epochoje. Tai, ką matė savo akimis, o gal jie tik atgamino senesnius atvaizdus, kurie dabar prarasti? Kam Sečiui I prireikė šventykloje tokių keistų ženklų?
Galima, žinoma, užginčyti pačią galimybę susieti Sečio I šventyklos paveikslus su šiuolaikiniu transportu. Ir netgi ne dėl to, kad tie vaizdai yra ant senovinių sienų.
Kodėl kalba turėtų eiti būtent apie šiuolaikines mašinas, kurių dar prieš šimtą metų niekas nežinojo. Net jeigu senovėje būta kažkokios itin išsivysčiusios civilizacijos, kodėl jos transportas turėtų būti tokios panašios formos kaip mūsiškis?
Bet iš kitos pusės, toks siluetų panašumas nėra jau toks negalimas. Juk sunkaus aparato judėjimas oru pasižymi konkrečiais ypatumais, kurie sukuria visą eilę apribojimų, o šie daro įtaką ne tik formai (tarkime, reikia atsižvelgti į aerodinamiką, kai konstruoji lėktuvą), bet ir transporto priemonės judėjimo būdui (kad ir tas pats sraigtasparnio sraigtas). Iškyla apribojimai ir renkantis formą kūnų, kurie juda skystoje aplinkoje (povandeninio laivo aptakumas). Kitaip sakant, tam tikri sutapimai vis dėlto įmanomi. Tik atpažinti juos galima tiktai tada, kai „atpažintojų“ išsivystymas pasiekia atitinkamą lygį.
Šia prasme dėmesį patraukia ir tie ženklai, kuriems dar nerasta paaiškinimų. Pavyzdžiui, keista kažkokio daikto forma, primenanti lyg ir transporto priemonę, kažką panašaus į „antigravitacines vežėčias“, kaip kai kas mėgina tai interpretuoti ir kaip tai komentuojama kai kuriose iliustracijose fantastiniams apsakymams.
Arba štai absoliučiai nesuprantamas brūkšnelių rinkinys, kuriame kai kurie tyrinėtojai įžvelgia šumerų dantiraštį ir kuriuose Dmitrijus Nečiajus įžvelgė panašumų su šiuolaikiniais kažkokių rūmų braižybiniais planais.
Tačiau tai – anaiptol ne vienas keistas paveiksliukas po Sečio I šventyklos lubomis. Tiesiog jie yra geriausiai žinomi ir labiausiai aptarinėjami. Yra čia ir daugybė kitų – netgi nenuvalytų nuo suodžių ir tūkstantmečiais besikaupusių dulkių (išvalyta tik nedidelė šventyklos paveikslų ir perdangų dalis). Ir niekas negali garantuoti, kad dar po šimto metų žmonės neatpažins dar kažkokių jiems pažįstamų vaizdų. Tų aparatų ar įrengimų, kurie mums kol kas dar nežinomi.
Sečio I šventykla apskritai traukia daugelio alternatyvių tyrinėtojų dėmesį savo paveikslais. Ir ne tik esančiais ant perdangų, bet ir ant sienų. Labai jau keistų elementų ten pasitaiko. Pavyzdžiui, kažkoks „stulpas“, kurį pagal paveikslėlio siužetą kažkas kažkam perduoda (šis elementas pasitaiko ne tik šioje vietoje, o veikiantys asmenys šiame siužete yra skirtingi).
Keistas „stulpas“ šventyklos freskose
Egiptologai mano, kad tai visiškai ne realus daiktas, o kažkoks religinis simbolis. Atvirai kalbant, jie jau seniai įprato laikyti visus nesuprantamus dalykus kokiais nors simboliais, neturinčiais realaus prototipo.
Tačiau esama versijos, kad „stulpas“ buvo visiškai realiu daiktu, kuris turėjo anaiptol ne simbolišką, o kažkokią pakankamai funkcionalią paskirtį. Kad tai buvo kažkas panašaus į „izoliatorių“, reikalingą, norint naudotis kažkokiu prietaisu, kuris veikia, naudodamas elektros energiją. Bent jau tokią funkciją šios versijos autorių nuomone jis atlieka piešinyje Denderos šventykloje, apie kurią pasakojome kiek anksčiau.
Atvirai kalbant, šioje versijoje mane trikdo labai daug dalykų. Pirma – kodėl tada „stulpas“ yra „lempos“ išorėje? Antra – kokio dydžio turėjo būti tos „lempos“, kurioms reikėjo žmogaus ūgio „stulpų“? Trečia – kaip buvo užtikrinamas „lempų“ hermetiškumas (juk tam, kad tokia lempa dirbtų ilgą laiką, reikalinga elektrodų apsauga nuo spartaus sudegimo, o tai savo ruožtu reikalauja, kad elektrodai nekontaktuotų su deguonimi)? Ir ketvirta – iš kur buvo imama tokios galios elektros energija? Nors apsilankius Denderos šventykloje mano abejonės susvyravo, tačiau atsakymų į šiuos klausimus vis dar nėra. Netgi nežiūrint į gana netikėtą istorikams radinį Mesopotamijoje.
1938 metais inžinierius ir archeologas Vilhelmas Kenigas, kasinėdamas netoli Bagdado, atsitiktinai aptiko molinius indus, kurių aukštis siekė apie 15 centimetrų. Kai jie buvo ištraukti ir sustatyti į eilę, Kenigas, juos apžiūrėjęs, padarė išvadą, kad tai galėjo būti elektros baterijos.
Kiekviename inde buvo patalpintas cilindro formos varinės plokštelės gabalėlis, apgaubiantis geležinę šerdį. Šitas varinis cilindras buvo padengtas švino ir cinko lydiniu (elementų santykis 60:40), o dugne būta varinio skrituliuko. Šerdis, kuri, Kenigo nuomone, atliko elektrodo vaidmenį, buvo laikoma vertikalioje padėtyje dėka asfalto kamščio. Ta pati bitumo masė tarnavo ir kaip izoliatorius.
Radinys sukėlė specialistų susidomėjimą. Kompanijos General Elektric laboratorijoje Pitsfilde, Masačiusetso valstijoje, buvo pagamintos tikslios indelių kopijos. Panaudojus kaip elektrolitą vario sulfatą, iš vieno indo buvo gauta 1,5 volto įtampos srovė.
Senovės Tarpupio teritorijoje aptiktas energijos šaltinis pasitarnavo kaip pagrindas dar vienai versijai, susijusiai su Sečio I šventykla. Čia esama analogiškų indų atvaizdų. Iš tų indų eina banguotos linijos. Versijos autoriai mano, kad kalba eina būtent apie elektros srovę ir jos šaltinius.
Srovės šaltinis freskoje, Sečio I šventykloje
O egiptologų nuomone čia pavaizduoti paprasčiausi indai, iš kurių teka vanduo – gyvybės šaltinis. Ji teikia faraonui jėgą ir papildomus gyvenimo metus, ką simbolizuoja ženklai „ankha“ (kryžius su lanko pavidalo „rankena“ viršuje).
Tačiau oficialioje traktuotėje esama ir ginčytinų momentų. Pirmas dalykas, „ankha“ reiškia (tų pačių egiptologų nuomone) papildomus 10 gyvenimo metų. Bet tada jų čia pernelyg daug. Antra – kodėl vanduo teka iš neapverstų indų? Ir trečia – kodėl indai sujungti į vieningą „bateriją“, kurią sudaro trys vienetai? Įprastais indais, sujungtais tokiu būdu tarpusavyje, naudotis, švelniai tariant, nepatogu. Ir apskritai toks jų sujungimas neracionalus. O štai jei laikysime juos elektros baterija, tada toks sujungimas įgauna prasmę.
Tačiau atsiranda visiškai kita prasmė ir pačiame atvaizde apskritai. Tai jau ne vandens srautai, bet elektros srovė. Energija, kuri duoda šviesą, vadinasi, irgi reikalinga gyvybei palaikyti.
Kitas reikalas, kad ir tokia versija neišsprendžia problemos su „lempomis“. Juk kelių voltų įtampos elektros lankui pernelyg mažai, o ilgai veikiančių lempų gamybai reikalinga aukštai išsivysčiusi technologija.
Taip kad dar vieno toje šventykloje esančio paveikslo mįslė vis dar laukia savo įminimo.
Ir ne tik ji. Pakankamai įdomūs ir kiti daiktai, kuriuos savo rankose laiko dievai. Egiptologai paprastai vadina juos vienokio ar kitokio dievo „atributais“, turėdami galvoje grynai simbolišką tų daiktų paskirtį. Tačiau kas gi yra „atributas“ pilna šio žodžio prasme? Tai – daiktas, būdingas konkrečiam šeimininkui. Ir tą daiktą galima traktuoti kaip unikalų, būdingą būtent tam konkrečiam dievui. Tik galvoje turimas jau ne simbolinis piešinys, o visiškai realus daiktas, kitados egzistavęs apčiuopiamoje realybėje. Jeigu jau dievai buvo realūs personažai – išsivysčiusios civilizacijos atstovai, tai kodėl ir daiktai jų rankose negalėtų būti realūs?
„Distancinio valdymo pultas“ freskoje, Sečio I šventykloje
Yra kažkas panašaus į distancinio valdymo pultą, pakibusį nuo dievo rankos ant trumpo laido ar dirželio. Nors pasitelkus fantaziją jį galima palaikyti ir mobiliu telefonu su ribotu mygtukų skaičiumi arba radijo ryšio įrenginiu su perjungimo mygtukais. Yra kažkas panašaus į nedidelius indelius, mažai kuo besiskiriančius nuo įprastų flakonėlių, bet visgi turinčių keistų detalių, tokių kaip nuolat bėgančių, bet grindų nepasiekiančių skysčio srovelių. Ir negalima atmesti varianto, kad toks traktavimas iš tikrųjų yra klaidingas, kad pavaizduotas visai ne skystis, o kažkas kito. Yra kažkas, ką egiptologai laiko „lūpų užvėrėju“ – gana keista konstrukcija, reikia pripažinti, jei turėsime galvoje, kad tam pačiam tikslui, kaip manoma, buvo naudojamas kur kas paprastesnis daiktas, panašus į paprastą žarsteklį. Minėtas „užvėrėjas“ labiau panašus į kažkokį medicinos instrumentą. Pavyzdžiui, į kažkokį prietaisą injekcijoms ar analizėms surinkti.
„Lūpų užvėrėjas“
Yra ir paprastesnės formos daiktų. Pavyzdžiui tai, ką kartais vadina cilindrais. Jie dažnai figūruoja įvairių faraonų skulptūrose. Esama netgi ištisos teorijos, kad du cilindrai skirtingose rankose buvo gaminami iš skirtingų metalų, dėl ko buvo užtikrinamas švelnus elektrolitiškas poveikis faraonų organizmams, šitaip jie palaikė savo sveikatą. Sumanūs šios teorijos šalininkai netgi suorganizavo tokių cilindrų gamybą ir pardavimus.
Bet jei įsižiūrėsime atidžiau į cilindrų atvaizdus Sečio I šventykloje, tai pastebėsime, kad jie yra šiek tiek netaisyklingos formos – truputį išlenkti ir kur kas labiau panašūs ne į kietus, o į minkštus daiktus. Pavyzdžiui, į nedidelius paprasto papiruso ritinius. Ir tas išlenktumas pastebimas, tarkime, tose skulptūrose Kairo muziejuje, kurių cilindrai išliko nepažeisti. Taip kad greičiausiai nieko, išskyrus komercinį susidomėjimą, už „sveikatos cilindrų“ teorijos neslypi.
Iš visų atvaizdų Sečio I freskose labiausiai mane sudomino vienas toks kombinuotas objektas, figūruojantis daugelio dievų rankose. Tai tarsi ilga lazda, iš kurios apatinio galo išsikiša kažkas panašaus į šakutę su dviem dantimis, o viršutinis lazdos galas apvainikuotas iškart trimis daiktais, kurių esama įvairiose freskose, skirtingose padėtyse vienas kito atžvilgiu. O ir apatinis „šakutės“ galas įvairiose freskose išsikiša nevienodu atstumu. Susidaro įspūdis, kad turime reikalą su kažkokiu sudedamu daugiafunkciniu daiktu, kurio paskirtis visiškai neaiški. Smegenų šturmas, surengtas interneto forume, deja, nepagelbėjo pasisemti kokių nors idėjų.
Keistas kombinuotas „dievų atributas“
***
Iš kur Setis I paėmė tokius vaizdus? Galbūt jis iš tiesų sugebėjo surasti kažką iš senovės dievų paveldo? Atsakymo negalima pavadinti vienareikšmišku.
Šia prasme gana įdomūs yra tekstai, pasakojantys apie vieną iš jo sūnaus – Ramzio II pergalę. Tekstas vadinasi „Pentaūro poema“ – pagal raštininko, užrašiusio jį ant papiruso, vardą. Poema taip pat iškalta ant šventyklų sienų Karnake, Luksore, Ramzeume ir Abu Simbele. Kopijų, ypač iškaltų ant sienų, gausa liudija apie įvykio grandioziškumą ir esmė čionai ne vien pergalėje prieš priešą (tokių pergalių Egipte būta nemažai), o greičiau tame, kaip būtent ta pergalė buvo pasiekta.
Tekste sakoma, kad faraonas vienas sugebėjo nugalėti tūkstančius priešų. Padarė jis tai ginklu, kurį „gavo iš dievo Amono“. Šio ginklo aprašyme kai kurie tyrinėtojai įžvelgia panašumų su spinduliniais ginklais. Kai kas mano, kad tai buvokažkas panašaus į lazerį, o kai kas – kad tai buvo dar nežinomas ginklas.
Dmitrijus Nečiajevas straipsnyje „Faraono super ginklas“ pažymi:
„Šlovinimas šlovinimu, bet mes turime reikalą su natūraliu vaizdu, kai priešo kareiviams daromas poveikis kažkuo paslaptingu ir nežinomu. To kažko galia aprėpia nemažą teritoriją, maždaug 100-200 metrų spinduliu, ir paralyžuojančiai veikia žmogaus organizmą. Pats Ramzis gi, būdamas spinduliavimo epicentre, paralyžuojančio efekto nepatiria. Grėsmingas garsas galėjo sklisti iš energijos generatoriaus, o „dieviška jėga“ – tai ne kas kita, kaip jėgos laukas. Galima daryti prielaidą, kad Ramzis įjungė ko koviniame vežime įrengtą aparatą, pasižymintį unikaliomis netgi mūsų akimis žvelgiant savybėmis“.
Ir dar:
„Negalima nepastebėti, kad faraonas buvo apsivilkęs kažkokia apranga ir iškart tapo panašus į dievą. Kariniės aprangos aprašymai pas egiptiečius nepaprastai šykštūs ir jau tuo labiau jie neturėjo ko nors panašaus į viduramžių šarvuotę. Karštame klimate tai neturėjo jokios prasmės. Galima, žinoma, manyti, kad Ramzis užsidėjo kažkokias varines apsaugas ant krūtinės, nugaros ir panašiai, bet turint galvoje tai, kas vyko toliau, protinga daryti prielaidą, kad tai būta kovinio dievų skafandro, tokia hipotezė turi ne mažiau teisių gyvuoti nei prielaida apie kovinį aparatą vežime. Ir, beje, būtent skafandro atveju faraonas galėjo ramiausiai „imti į nelaisvę“ – paralyžiuoti viena ranka ir šaudyti, kirsti – antrąja, jeigu atitinkami prietaisai buvo įtaisyti ant rankovių. Tokiu atveju reikia pažymėti, kad šis skafandras išties vertas dėmesio. Maža to, kad pragulėjęs tūkstančius metų nuo dievų epochos, liko veikiantis, tai dar ir turėjo fantastiškus netgi mūsų akimis žvelgiant parametrus. Jis sukurdavo galingą apsauginį jėgos lauką, o ekipuotei priklausantys prietaisai turėjo tokias naikinančias funkcijas kaip „paralyžuojantis“ efektas ir dar kažkas panašaus į lazerį“.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта