“Seksas ir miestas 2″. Nuomonė

Galite laikyti mane senamadžiu ir konservatyviu, bet viskas, kas parašyta žemiau – tai mano nuoširdi nuomonė. Vakar ne savo noru pakliuvau į filmą „Seksas ir miestas“. Rašysiu su keiksmažodžiais.

Filmas pradedamas homoseksualistų vestuvėmis. Filme juos kažkodėl vadina gėjais. Kam įvestas šitas epizodas, man liko mįsle, kadangi su vėlesniu veiksmu jis neturi absoliučiai jokio ryšio. Turbūt, politkorekcija, atseit – žiūrėkit, pas mus žydri gali oficialiai paskelbti, kad jie žydri. Ir tame yra kažkas nesveiko. Politkorekcijos apoteozė Amerikoje įvyks, kai jų prezidente taps vienakojė juodaodė-lesbietė, serganti AIDS.

Nukrypau nuo temos. Pagrindinės herojės – keturios pagyvenusios ir akivaizdžiai baisios bobos. Būtent baisios – stambūs planai kartais šokiruoja. Visoms apie 50 plius minus keli metai. Dvi turi vyrus, dvi – neturi. Dvi turi vaikų, dvi – neturi. Viena iš jų, sulaukusi 52 metų, neturi nei vieno, nei kito. Ir būtent ją (pačią nelaimingiausią, matuojant normalių žmonių kriterijais) kažkoks režisierius pakviečia su draugėmis į Emyratus. Ar verta sakyti, kad šis dosnus žestas buvo užmokestis už laiku pražergtas apatines galūnes?

Emyratuose jos apstulbsta nuo prabangos, staiga užgriuvusios ant jų ne itin protingų galvelių. Moterėlės aktyviai lėbauja ir, suprantama, šliundrinėja (dvi iš keturių). Už seksą paplūdimyje viena iš jų pakliūna į policiją – musulmonų papročiai to netoleruoja. Tenka skubiai išvažiuoti atgal į Ameriką ir tuo, tiesą sakant, filmas ir baigiasi.

Eilinį kartą įsitikinu, kad nebūti kvailiu labai nepatogu. Apmąstymai apie tai, ką nori pasakyti filmas, kapitališkai sugadino nuotaiką. Ir taip – ką gi mes turime? Viena iš herojų – toji, kuri pati normaliausia pagal įprastą žmogišką supratimą (mylintis vyras ir dvi dukrelės), vaizduojama kaip durnelė, „neprotingai“ gyvenimą besitvarkanti moteris. Jai priešpastatoma gerokai pagyvenusi šliundra, kuri neturi nei vyro, nei vaikų, nei meilės, užtat galingai progresuoja klimaksas. Šitą nemalonumą ji bando atitolinti, vartoja kažkokius hormonus ir kitokias nesąmones, apie ką pranešama kas 7 minutes per visą filmą. Ji pateikiama kaip pati pažangiausia iš visų ir pagal autoriaus sumanymą turėtų kelti žiūrovui simpatiją. Materializmas ir godumas irgi parodyti teigiamoje šviesoje – hipertrofuota trauka prabangai iš svetimos kišenės vaizduojama kaip gyvenimo norma. O vos tik herojų kažkas paprašo užmokėti už viešbutį, šitos keturios kumelaitės tučtuojau susivynioja meškeres, kažkur nukišusios savo išdidumą ir honorą.

Trumpai tariant, viskas apversta aukštyn kojomis. Pasirodo, būti mylima žmona, mylinčia motina ir saikingai drovia moterimi dabartiniais laikais yra gėda. O nugyventi pusę gyvenimo be šeimos, negimdyti vaikų, praulioti gyvenimą, statant į pirmą vietą seksą ir pinigus – labai šiuolaikiška ir šaunu.

(autorius – nežinomas internautas)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!