Riaumojantys 60-ieji: tik muzika?

Penktas veiksmas. Himlerio „Anenerbė“ rimtai tyrė muzikos poveikį žmogaus psichikai. Esesininkai nustatė, kad paprasti, pulsuojantys atitinkamos moduliacijos, dažnumo ir garsumo ritmai daro hipnotinį poveikį. Pakeisk ritmą ir galėsi sugriauti asmenybę, paralyžuosi sąmonę ir sukelsi kolektyvinę isteriją. Tai kai vienas dalyvis tarsi užkrečia savo beprotybe kitus. Buvo nustatytos charakteristikos ir muzikai kuri atbukina kritišką realybės suvokimą. Ji tarsi atlapoja sąmonės vartus, kad galima būtų daryti jai išorinių programuojančių faktorių poveikį.

Naciams pralaimėjus, tokie patys tyrimai prasidėjo Amerikoje, pasiekę apogėjų 6 dešimtmetyje. Būtent nuo to laiko prasideda revoliucija jaunimo muzikoje. 6 dešimtmetis – pulsuojantis, ritmiškas rokenrolas. 7 dešimtmetis – „Bitlai“. Toliau ūžtelėjo devintoji roko ir apskritai jaunimo muzikos banga. 7 dešimtmečio pabaiga – jau sunkiojo roko laikmetis.

Mieli skaitytojai, vienas iš šio teksto autorių labai mėgsta „Bitlų“ muziką, o kitas – sunkiojo roko ir metalo gerbėjas. Mes tolimi nuo minties, kad „vabalai“ ir 7 dešimtmečio rokeriai – tai grynai demoniškų jėgų įsikūnijimas. Galų gale, „Bitlų“ muzika yra graži, melodinga, ji pateko į pasaulinį muzikinės kultūros lobyną. Šiandien ją groja Londono simfoninis orkestras, ir vienas iš autorių pats dalyvavo tokiame koncerte. „Liverpulio ketveriukė“ dalyviai buvo paprasti vaikinukai, labai nuoširdūs ir talentingi. Tokie pat nuoširdūs buvo ir kiti 7 dešimtmečio roko stabai – Džimis Hendriksas, Dženis Džoplin.

Bet kalba čia eina ne apie šitai,o apie tai, KAS iš tiesų pagimdė bitlomaniją – pirmą Vakarų pasaulio isteriją, kuri išplito smūginės bangos greičiu ir apėmė dešimtis milijonų žmonių. Isteriją, sukūrusią milžinišką jaunimo muzikos rinką, į kurią išvedamos vis naujos ir naujos grupės. Ir štai kas įdomu: rokerių kūryba vis labiau ir labiau tolo nuo gėrio link satanizmo, tamsių jėgų ir chaoso. Štai jau ir „Roling Stounai“ sudainavo savo „Simpatiją šėtonui“.

Esmė ne pačioje muzikoje, kur jai varžytis su XXI amžiaus muzika! Rokeriai tapdavo dešimčių milijonų sielų dievaičiais ir stabais. Juos mėgdžiojo, pagal juos „darė gyvenimą“. O rokeriai gyveno, įkūnydami visas griaunamas 7 dešimtmečio tendencijas: ir lytinį palaidumą, ir „laisvę nuo sąlygotumų“, ir satanizmo pomėgį, o svarbiausia – jie didžiavosi savo pažintimi su narkotikais. O jų gyveno stiliumi, puikiausiai programuodamiesi, sekė masės vaikinų ir merginų, sukurdami milžinišką kvaišalų rinką. O paskui šioms srovėms iš paskos pasileido ir muzika.

Ši muzika viliojo iliuzijų pasaulin, panaikindama ribą tarp vaizdinių ir realybės. Ji sinergetiškai stiprino 7 dešimtmečio faktorių poveikį: narkotikus, Frankfurto mokyklos literatūrą. Ji vis labiau virto antikrikščioniška, laužydama patį ankstesnės Vakarų kultūros stuburą. Antikrikščionybe pasižymėjo net senieji gerieji „bitlai“. Jau jie tapo tradicinės visuomenės griovimo adeptais. O ką jau kalbėti apie kitas grupes. „Bitlų“ vadas Lenonas gerai suprato, ką daro:

„Krikščionybė pasmerkta. Ji nuvys ir išnyks. Dėl to net ginčytis neverta, taip viskas akivaizdu. Aš žinau, kad esu teisus, ir visi kiti greitai įsitikins mano teisumu. Mes šiuo metu esame populiaresni už Jėzų…“ – pareiškė Lenonas viename iš 7 dešimtmečio interviu. Vienas iš keturių apaštalų, kokiu jį laikė Timotis Liris.

Roko mados 7 dešimtmetyje ir vėliau plitimą galima palyginti su valdoma branduoline reakcija. Vakarų „uždaras tinklas“ pagreitintais tempais sukūrė ištisą šios naujos muzikinės kultūros tiražavimo ir platinimo industriją. Jai tarnauti ėmė šimtai radijo stočių ir TV studijų, laikraščių-žurnalų verslas, kinas ir didžiausi prodiuseriniai talentai. Tai ne stichiška saviveikla, ne pavienių žmonių darbas – tai buvo pakankamai organizuotas procesas, kurio užkulisiuose stovėjo dideli pinigai, stiprios organizacinės struktūros ir aukščiausio lygio profesionalai.

Sovietų laikais mums tvirtino, kad visa ta muzika ir gyvenimo stilius – tai gigantiška operacija, skirta sugriauti raudonuosius idealus. Tai juokinga. Taip pat sėkmingai galima sugriauti kaimyno namą, driokstelėjus savo namuose atominę bombą. Kaimynui gal ir bus blogai, bet ir tau pačiam bus galas. Sovietų jaunimas beveik nesuprato dainų tekstų, jis buvo atkirstas nuo narkotikų ir visiškai izoliuotas nuo vakarietiškų bendraamžių „tūsų“. Sovietinis jaunimas nedalyvavo Vudstoke 1969 metais. Ne, istorijos inžinieriai šiuo konkrečiu atveju sudavė smūgį būtent Vakarams, būtent Amerikai. Jie griovė būtent Vakarų tradicinės kultūros pamatus.

Hipiai ir pacifistai, surinkdavę milžiniškus antikarinius mitingus 7 dešimtmetyje, narkotiniai „psichonautai“, pop atlikėjai ir studentai maištininkai užtikrino ne Sovietų pralaimėjimą, bet Amerikos – Vietname. Pralaimėti turėjo netgi ne pati Amerika kaipo tokia, bet visiškai konkretus amerikiečio tipas. Buvo naikinamas 4-5 dešimtmečio tipo patriotas, tas pats jau minėtas „skraidančios tvirtovės pilotas“, tikintis krikščioniškomis puritoniškomis vertybėmis, sugebantis ne tik arti kaip jautis korporacijos labui, bet ir negailestingai kautis už savo šalį. Buvo naikinamas būtent tas tipas, kuris ir iškėlė Vakarus į pasaulinius lyderius. O Sovietai tais laikais buvo tik šalutinis taikinys.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

1968 – didysis lūžis

Riaumojantys 60-ieji: tik muzika?

Grandiozinės operacijos „60-ieji“ rekonstrukcija

Aukojimas ant „Naujojo pasaulio“ altoriaus

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą