Respublika prieš Demokratiją

Bendžaminas Franklinas, Konstitucinio konvento narys, vienas iš JAV įkūrėjų, šitaip apibūdino demokratiją: „Demokratija – tai kada du vilkai ir ėriukas balsuoja, koks bus vakarienės meniu“.

Šiandien Demokratija ir Respublika netgi nepatenka į tą pačią prasminę kategoriją. O XVIII amžiaus pabaigoje, kai nauja amerikiečių valstybė gavo nepriklausomybę, šalies įkūrėjai aiškiai priešpastatė šias dvi sąvokas kaip valdymo formas. Kuo gi demokratija skiriasi nuo respublikos ir kodėl tėvai-įkūrėjai taip primygtinai stojo būtent už konstitucinę respubliką ir taip šalinosi demokratijos? Kad tai suprastume, turime prisiminti principinį skirtumą tarp šių dviejų sąvokų.

Demokratija. Valdo liaudies masės. Viską sprendžia dauguma, o mažuma paklūsta daugumai. Neegzistuoja jokių fundamentalių teisių – visos teisės gali būti paskelbiamos, pakeičiamos ar panaikinamos balsuojant liaudžiai ir priimamos paprasta balsų dauguma. Įstatymu tampa tai, už ką nubalsavo dauguma, nepriklausomai nuo įstatymo turinio. Kandidatai į oficialius postus irgi atrenkami balsavimu, ir nugali kandidatai, kurie surenka paprastą balsų daugumą.

Respublika. Įstatymų valdžia. Visi piliečiai turi konkrečias neatimamas teises, kurias garantuoja Konstitucija, net jeigu dauguma nubalsuos už tų teisių panaikinimą. Tokiu būdu mažumų teisės apginamos nuo daugumos įtakos ar pasikėsinimų. Rinkimuose liaudis balsuoja už atstovus, kurie veikia vyriausybėje juos išrinkusių piliečių vardu.

Žodynai apibūdina sąvokas „demokratija“ ir „respublika“ maždaug taip.

  • Demokratija – politinė santvarka, pagrįsta tautos valdžios, laisvės ir piliečių lygybės principų pripažinimu.
  • Respublika – valstybės valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso renkamiems atstovaujamiems organams.

Tačiau JAV armijos žodynas, išleistas 1928 metų lapkričio 20 dieną, apibūdina šias sąvokas šiek tiek kitaip.

Demokratija – tai liaudies masių valdžia. Vadovai renkami liaudies susirinkimuose arba kitais tiesioginio balsavimo metodais. Demokratija veda į ochlokratiją. Požiūris į nuosavybę – komunistinis, neigiama teisė į nuosavybę. Požiūris į įstatymus toks, kad daugumos norai visada bus svarbiausi, nepriklausomai nuo to, ar tie norai pagrįsti emocijomis, asmeniniais troškimais, šališkumu ar impulsyvumu. Visiškai nesirūpinant apie pasekmes. Visa tai išsilieja į demagogiją, visaleidžiamumą, neramumus, nepasitenkinimą ir anarchiją.

Respublika – vadovai renkami atstovavimo būdu, atstovai veikia tautos interesų vardu. Požiūris į nuosavybę – pagarba individualioms teisėms. Požiūris į įstatymus – teisinė valdžia su griežtomis taisyklėmis ir nustatytais principais, griežtai rūpinantis galimomis pasekmėmis. Išvengiama tironijos ir ochlokratijos kraštutinumų. Respublika pasireiškia kaip menas valdyti valstybę, kaip laisvė, teisėtvarka ir progresas. Tai „standartinė“ valdymo forma.

Jeigu Amerika – ne demokratija, tai kodėl šiandien ten visi, kas netingi – nuo TV laidų vedėjų iki prezidentų – kalba apie JAV kaip apie demokratiją ir, svarbiausia, nori įpiršti šitą pačią demokratiją likusiam pasauliui? Gal dėl to, kad nesupranta skirtumo? Taip kaip ir jų mokytojai bei tėvai irgi nesuprato skirtumo, apie kurį jų savo laiku irgi niekas nemokė. O gal respublikos vertimas demokratija vykdomas sąmoningai? Kodėl nauja valdžia taip bijo žodžio „respublika“, kurios troško šalies įkūrėjai?

Valstybės įkūrėjai labai gerai suprato skirtumą tarp respublikos ir demokratijos. Džeimsas Medisonas, ketvirtasis JAV prezidentas, įspėjo, kad demokratija yra nesuderinama su asmeniniu piliečių saugumu ir jų nuosavybės teisėmis. Aleksandras Hamiltonas, vienas valstybės įkūrėjų, tvirtino: „Mes – respublikinė valdžia. Tikroji laisvė niekad negali būti atrasta demokratijos despotizme ar kraštutinumuose“. Kai Bendžaminas Franklinas buvo paklaustas, kokią valdymo firmą jis su bendražygiais sukūrė, jis atsakė: „Respubliką, jeigu tik jums pavyks ją išsaugoti“.

Įkūrėjai suprato, kad yra ištisas piliečių laisvės laipsnių spektras. Viename spektro gale – 0% vyriausybės ir 100% laisvės, kitaip sakant – anarchija, kitame – 100% vyriausybės, t.y. totalitarizmas. Matuojant šia skale, demokratija yra pasistūmėjusi nuo centro link vyriausybės, t.y. į socializmo pusę. Šiek tiek toliau už socializmo mes patenkame į fašizmo sritį ir galiausiai atsiremiame į totalitarizmą.

Konstitucinė respublika, kurios įstatymai apriboja vyriausybę, gina piliečių gyvybę ir turtą ir suteikia jiems individualias laisves. Demokratija gi yra iš esmės minios valdžia, t.y. daugumos, arba minios nuomonė visada bus teisinga, nepriklausomai nuo to, kokias idėjas toji minia propaguoja. Valstybės įkūrėjai puikiausiai suprato šitą akivaizdžią demokratijos ydą ir būtent dėl to darė viską, kas tik įmanoma, kad jos išvengtų. Tikriausiai geriau nei kiti šitą mintį suformulavo Tomas Džefersonas, trečiasis prezidentas: „Demokratija – tai ne kas kita, kaip minios pasireiškimas, kur 51% žmonių gali atimti visas teises iš likusių 49%.“

Nežiūrint į tai, kad daugybė sprendimų Amerikoje visgi yra priimami demokratiniu principu – balsų dauguma, šie sprendimai negali būti priimti prieštaraujant Konstitucijai, pagrindiniam įstatymui. Tikroje, „grynoje“ demokratijoje tokio apribojančio faktoriaus nėra.

Per paskutinius 80-90 metų tam tikri elementai palengva, bet užtikrintai vertė Ameriką iš respublikos į grynąją demokratiją, o dabar šalis palaipsniui pereina socializmo stadiją ir artinasi link totalitarizmo, pažeidinėdama ir paprasčiausiai ignoruodama Konstituciją.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!