Realiems Europos valdovams krizės nebaisios

Europos aristokratai – senų turtų ir titulų paveldėtojai – nemėgsta šmėkščioti žiniasklaidoje ir vengia Forbes miliardierių reitingų. Tai padeda jiems išvengti mokesčių, išmušinėti subsidijas iš ES, prekiauti suverinitetu ir tvarkytis ES kaip savo tėvonijoje. Realūs Europos šeimininkai vis dar yra tie patys, kaip ir prieš 500 metų. Tyrimai, kuriuos ne per seniausiai atliko Italijos Banko ekonomistai, parodė, jog per pastaruosius 600 metų patys turtingiausi Florencijos žmonės priklauso vienoms ir toms pačioms šeimoms. Daug kam tai sugriovė tokius įprastus ir visuotinai paplitusius šablonus.

Per visą XX amžių masinės informacijos priemonės eksploatavo aristokratijos nuopuolio ir „senų pinigų“ žūties temą. Apie senų didikų giminių nusigyvenimą buvo kuriami romanai ir rašomos poemos. Ekranus ir scenas užpildė nuskurdę, tačiau orūs aristokratai. Į šiuolaikinio europiečio vaizduotę buvo implantuotas tipiškas aristokrato vaizdinys – keistokas, komiškas seneliukas, sunkiai sugebantis apšildyti porą kambarių pusiau sugriuvusioje savo giminės pilyje su prakiurusiais stogais.

Ir staiga paaiškėjo, kad žinomos aristokratų giminės atlaikė visus socialinius kataklizmus, kad nežiūrint į visuotinę lygiavą, du pasaulinius karus ir revoliucijas, jos įsigudrino netgi pagausinti gigantiškus turtus, kuriuos šiandien sunku suskaičiuoti.

Štai kelios šeimos, skambių titulų paveldėtojos, kurios kaip ir anksčiau disponuoja vienu iš brangiausių žemyno aktyvu – žeme ir nekilnojamu turtu.

Grafai Kavdorai, kuriuos dar Šekspyras minėjo „Makbete“ ir šiandien gyvena savo šeimos pilyje.

Vokiečių kunigaikščiai Fiurstenbergai, kurių giminės pradžia siekia XIII amžių, irgi gyvena šeimos rezidencijose – Veitros ir Hailigenbergo pilyse bei kunigaikščių rūmuose Donauenšingene.

O legendinė Švarcenbergų giminė turi ištisą tuziną pilių ir rūmų. Efektyviausias jų nekilnojamas turtas – milžiniški rūmai Vienos centre.

Anglai paskaičiavo, kad 2010 metais trečdalis visos šalies žemės – pačios brangiausios pasaulyje žemės – buvo vietinių aristokratų rankose. Vestminsterio hercogui priklauso dalis žymiųjų Londono Meiferio ir Belgravijos rajonų. Grafo Kadogano nuosavybė – pačiame sostinės centre esanti Kadogano aikštė, dalis Sloustrito ir Kingsroudo. Baronienė Hovard de Valden valdo prestižines Lodono gatves Harlistritą ir Merilebon Haistritą. Visos patalpos šiuose rajonuose nuomojamos viena aukščiausių pasaulyje kainų. Nusipirkti žemės savininko pastatytą namą ten praktiškai neįmanoma – už šimtus milijonų perkama tik namų nuomos 35-iems metams teisė. Be to, pirkėjas kiekvienais metais primoka savininkui dar ir už žemės po pastatu nuomą.

Didikų pilyse ir rūmuose saugoma jausybė knygų, meno kūrinių, apskaičiuoti jų kainos neįmanoma netgi apytikriai. Čia glūdi viena iš priežasčių, dėl kurios Europos diduomenės atstovai retai patenka į „Forbes“ sąrašus. „Seni pinigai“, skirtingai nuo neseniai susikrautų kapitalų, mėgsta tylą.

Tik tokių žmonių kaip Geitsas ar Cukerbergas aktyvai sukasi biržose ir bet kuris pageidaujantis gali pasižiūrėti, kokia jų vertė rinkoje. Tuo tarpu didikų šeimų nuosavybė, sukaupta per ištisus šimtmečius, patikimai paslėpta nuo pašalinės akies. Anglai, pavyzdžiui, jau seniai bando nesėkmingai išsiaiškinti, kokias būtent žemes valdo Edvardas Viljamas FicAlanas-Hovardas, 18-asis Norfolko hercogas. Pats hercogas tuo tarpu kalba apie savo dvarus labai kukliai: „Aš viso labo po truputėlį ūkininkauju Vakarų Sasekse…“

Sunku „pasverti“ netgi tuos turtus, apie kuriuos paskelbta oficialiai. Kiek galėtų kainuoti, pavyzdžiui, Velaskeso ir Gojos drobių originalai, Kolumbo laiškai, rūmai Sevilijoje ir Madride bei pirmasis „Don Kichoto“ leidimas? Visa tai priklauso 19-ojo hercogo Albos šeimai Ispanijoje. Skirtingais skaičiavimais, jo turtas siekia nuo 600 milijonų iki 4,7 milijardo eurų. Jau pats skirtumas tarp šių skaičių liudija, kiek sąlygiški šie vertinimai.

Atrodytų, visų šių pasakiškų turtų savininkus jau seniai turėjo nuskurdinti valstybė. Bet koks mėginimas parduoti namą, paveikslą ar antikvariatą paprastam žmogui baigiasi labai nemaloniais mokesčiais. Ispanijoje šis mokestis siekia 34 procentus, Anglijoje – net iki 40. Tuo pačiu mokesčiu apdedamas paveldėjimas.

Bet jeigu paprasti europiečiai yra priversti iškart parduoti paveldėtą turtą, kad galėtų atsiskaityti su mokesčių inspektoriais, jų kilmingi tautiečiai naudojasi įvairiomis spragomis. Pati populiariausia – perduoti rūmus su visomis vertybėmis specialaus fondo nuosavybėn. Fondui vadovauja, savaime aišku, patys šeimos nariai. Ir naujos kartos pavelti be galo vertingą nuosavybę nemokėdamos į biudžetą nė cento.

Parduodant senienas, naudojama kita gudrybė. 2001 metais Hovardo pilies šiauriniame Jorkšyre savininkas pardavė Reinoldso drobę už 9,4 milijono svarų. Kad nereikėtų mokėti mokesčių, jie pareiškė, kad paveikslas – tai ne unikalus kūrinys, o dalis „audeklų ir apmušalų“. 2014 metais apeliacinis teismas pripažino, kad jis teisus.

Nežiūrint į visus XX amžiaus sukrėtimus, kilmingos giminės išsaugojo ne tik turtus, bet ir valdžią. 1999 metais Tonis Bleiras pabandė pravalyti Lordų Rūmus nuo paveldimų Perų. Nepaisant visų valymų, senosios britų šeimos ir toliau užsiima įstatymų leidyba. Nesibodi jos ir vykdomąja valdžia: Terezos Mei vyriausybėje, suformuotoje 2017 birželį, darbuojasi vienas grafas, vienas vikontas ir trys baronai.

Netgi tokioje šiuolaikiškoje struktūroje kaip Briuselio biurokratija, aristokratai sugebėjo rasti sau ėdžias. Kadangi jiems priklauso šimtai tūkstančių hektarų žemės, jie pozicionuoja save „fermeriais“, dėl to pretenduoja į solidžias subsidijas, kurias ES skiria žemės ūkio rėmimui. Subsidijų dydis tiesiogiai proporcingas žemės sklypo dydžiui. Kiekvienais metais tokie „fermeriai“ kaip, pavyzdžiui, Marlboro, Nortumberlendo ir Vestminsterio hercogai bei baronas Rotšildas gauna iš Briuselio nuo 700 000 iki 1 milijono svarų paramos. Šia prasme Brexit’as jų, žinoma, nepradžiugino.

Apie 18-osios hercogienės Albos, mirusios 2014 metais, valdas sakydavo, kad ji gali pereiti nuo Ispanijos šiaurinės iki pietinės sienos, nė karto neišėjusi už sau priklausančios žemės ribų. Visą tą „ūkelį“ dotavo ES. 2006 metais valstiečiai, dirbę šią žemę, surengė protesto akciją, reikalaudami, kad bent dalis milijoninių ES subsidijų tektų realiai su žeme dirbantiems žmonėms. Demonstraciją išvaikė, o protestuotojus hercogienė išvadino psichais ir banditais. Teismas priteisė jai 6000 eurų baudą, o ES toliau subsidijavo dvarus.

Šitos valstietiškos gudrybės atrodo visiškai smulkiai, kai pasižiūri į sėkminga komerciją, kurią išplėtojo hercogai, performatavę savo kunigaikštystes į ofšorus. Monako kunigaikštis pavertė savo valdas žymiausia slėptuve nuo mokesčių, skirta fiziniams asmenims. Liuksemburgo didieji kunigaikščiai lygiai taip pat aptarnauja firmas ir korporacijas.

Aristokratų reputacija ir žinomumas žiniasklaidoje neatitinka jų realios įtakos ir realaus turto – su aukštuomenės kronika jie linkę neprasidėti. Išimtį sudaro nebent Vindzorų karališkoji šeima ir nuo senatvės iš proto išsikrausčiusi hercogienė Alba. Ir toks kuklumas turi savo priežastis.

Pirmiausiai jis padeda išvengti visuomenės susidomėjimo milžiniškais turtais, nestandartiniais praturtėjimo šaltiniais ir bėgimu nuo mokesčių. Visuomenės susiskaldymo ir vidurinės klasės visuotinio nuskurdimo laikais tai itin aktualu. Antras dalykas – aristokratų kapitalai neretai buvo įgyti nusikalstamu būdu. Ir kalba eina ne vien apie legendinę praeitį, piratavimą, kolonijų grobimą ir prekybą vergais. Per visą XX amžių didikų šeimos išgyveno ir krovėsi turtus, bendradarbiaudamos su ne pačiais padoriausiais politiniais režimais.

Kunigaikščiai Borgezės ir Torlonijai rėmė Musolinį. Hercogas Alba oficialiai pristatė diktatorių Franką Londone per II Pasaulinį karą. Baronas Tysenas žėrėsi pelnus iš bendradarbiavimo su III Reichu, o jo dukra Margita priiminėjo savo pilyje esesininkus ir rengė jiems vakarėlius. Vienos tokios šventės metu girti svečiai iššaudė apie 200 žydų. Iš žydų konfiskuoti paveikslai paskui papuošė žinomą Tyseno meno kolekciją.

Nežiūrint į epochų kaitą, Europos aristokratai ir toliau klesti. Jų turtai – globalinės ekonomikos pilkoji zona. Jų paveldėjimo teisė ir neregima, nevieša valdžia – tai išvirkščia europietiškos demokratijos pusė.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!