Reali Naujoji Pasaulio Tvarka

Kaip greitai puikiausiai suplanuoti projektai išeina iš mados! Naujoji pasaulio tvarka, iš visko sprendžiant, dažniausiai ateina palaipsniui, kaip užtemimas.

Ankstesnioji pasaulio tvarka pražuvo drauge su 16 milijonų žmonių, kurie žuvo per Didįjį Europos karą, prasidėjusį 1914 birželio 28, kai austrų sosto įpėdinis Francas Ferdinandas buvo nušautas serbų nacionalisto Gavrilo Principo Sarajeve (šiandien jį pavadintų teroristu). Šitas žmogžudystė įstūmė tautas, kurios neturėjo jokio noro kariauti, į patį baisiausią karą, kokį kada nors iki tol regėjo pasaulis.

Prieškarinę Europą sudarė šešios stambios imperijos ir visa eilė smulkių valstybių, dėl kurių imperijos nesuko sau galvos. Šešios stambios imperijos (Austro-Vengrija, Prancūzija, Vokietija, Anglija, Osmanai ir Rusija) pateko į karinių sąjungų spąstus (taip kaip dabar JAV), sąjungų, kurios buvo sudarytos tam, kad būtų išsaugota taika. Diplomatai, kaip ir mūsų dienomis, manė, kad suformuoti aljansai palaikys pusiausvyrą tarp įvairių blokų interesų ir sulaikys juos nuo vienas kito puolimo. Centrinės valstybės – Vokietija, Austro-Vengrija ir Turkija, o Antantę sudarė likusios imperijos. Taika, diplomatų nuomone, buvo užtikrinta. Tai kas gi nutiko?

Kada sosto įpėdinis buvo nužudytas, austrai, tvirtai tikintys savo karine galia (kaip šiandien amerikiečiai) nutarė nubausti Serbiją, kurią atakavo liepos 28 dieną. Tačiau serbai pateikė austrams labai nemalonų siurprizą kautynėse prie Cero ir Kolubario. Daug nuostolių patyrę austrai buvo nublokšti. Rusija atėjo į pagalbą etniškai giminingiems serbams, o Vokietija užpuolė Prancūziją per Belgiją ir Liuksemburgą. Anglija stojo ginti prancūzų, o turkai įstojo į karą Balkanuose Centrinių valstybių pusėje. Aljansai, kurie turėjo užtikrinti taiką, dėl vienos vienintelės politinės žmogžudystės buvo įtraukti į neregėto masto karą. Kai viskas baigėsi, pradingo tokios imperijos kaip Austro-Vengrija, Vokietija, Turkija ir Rusija, o Amerika, įstojusi į karą Antantės pusėje vėliausiai, tapo pasaulinio lygio žaidėja. Senosios pasaulio tvarkos nebeliko.

Amerikos prezidentas Vilsonas, siekdamas sukurti naująją pasaulio tvarką pagal senus modelius, pasiūlė savo Keturiolika punktų, norėdamas sukurti nepriklausomas šalis iš buvusių kolonijų ir užtikrinti taiką įkūrus Tautų Lygą (dar viena taika, kuriama pagal sutarčių schemą). Vokietijos ir Austrijos teritorijos buvo apkarpytos, atsirado ir atsikūrė daug naujų šalių Rytų Europoje, o tuo pat metu Prancūzija ir Anglija pasidalino turkų Osmanų imperiją savo nuožiūra. Naujoji pasaulio tvarka, įvesta senais metodais, tapo paprasčiausiu senosios tvarkos pertvarkymu. Ji neišliko ir neužtikrino taikos. Štai jums ir nuostabūs diplomatų projektai!

Vokietija atgimė 1933 metais, kai Hitleris tapo kancleriu. Jis irgi siekė įvesti naują pasaulio tvarką, kurioje viską valdytų Tūkstantmetis Reichas (imperija). Tuo tikslu jo politika buvo nukreipta į gyvybinės erdvės vokiečių tautai užkariavimą, išplečiant Vokietijos teritoriją. Austrija ir dalis Čekoslovakijos buvo prijungtos, o Lenkija – užgrobta. Tačiau, deja, Lenkija turėjo sutartį dėl abipusės gynybos (dar vienas aljansas, sukurtas taikai užtikrinti) su Anglija ir Prancūzija, taip kad sulig įsiveržimu į Lenkiją prasidėjo II Pasaulinis karas.

Kai viskas baigėsi, Vokietija vėl buvo sugriauta, o Anglija ir Prancūzija prarado didžiąją dalį savų imperijų. Amerika ir Tarybų Sąjunga (Rusija) pakilo į dar vienos senojo modelio naujosios pasaulio tvarkos viršūnę.

Valstybės nugalėtojos – JAV, TSRS, Kinija, Anglija ir Prancūzija vėl pamėgino užtikrinti taiką, sukurdamos JTO, kurią jos nutarė tvirtai laikyti savo rankose per Saugumo Tarybą, draudžiančią bet kokius JTO veiksmus be vieningo pritarimo. Tokia turėjo būti pagal seną modelį sukurta naujoji pasaulio tvarka. Tačiau ir jinai praktiškai iš karto ėmė buksuoti. Kiniją atstovavo ne žemyninė valstybė, tapusi komunistine, bet „nacionalistinė“, kurios vyriausybė pabėgo į Taivanį. Komunistinė Kinija greitai užėmė Kinijos vietą ir dvi komunistinės šalys susivienijo į bloką, o likusios trys kapitalistinės – suformavo savo aljansą. Jungtinės tautos tapo Suskaldytomis tautomis ir išlieka tokiomis iki pat šios dienos. Tokia pasaulio tvarka jau gimimo momentu buvo nebegyva.

Netrukus po 1950 metų (dėl slaptumo tiksli data nėra žinoma) Bilderbergo klubas, suprasdamas, kad Senasis ankstesnių režimų pasaulis ir visi tie mėginimai senoviškai sutvarkyti pasaulį, buvo pagrįsti nacionalinių valstybių, kurios ir toliau kariavo viena su kita, interesais, pradėjo mėginimus sukurti iš tiesų naują pasaulio tvarką. Deividas Rokfeleris rašo:

„Mes dėkingi Washington Post, New York Times, Time Magazine ir kitiems stambiems leidiniams, kurių direktoriai dalyvavo mūsų susitikimuose ir dėkingi jų pažadams būti apdairiems beveik keturių dešimčių metų laikotarpyje… Būtų neįmanoma plėtoti mūsų pasaulinių projektų, jeigu apie juos būtų kalbama viešai tais metais. Tačiau pasaulis įgijo patirties ir pasirengęs žengti link pasaulinės vyriausybės. Viršnacionalinis intelektualiojo elito ir pasaulinių bankininkų suverinitetas, be jokios abejonės, yra geidžiamesnis už nacionalinį apsisprendimą, kuris buvo automatiškai praktikuojamas praeityje“.

„Per daugiau kaip šimtą metų ideologiniai ekstremistai abiejose politinio spektro pusėse įsikibo į plačiai nušviestus incidentus, tokius kaip mano susitikimas su Kastro, kad atakuotų Rokfelerių šeimą už jos, kaip jie tvirtina, pernelyg didelę įtaką Amerikos politiniams ir ekonominiams institutams. Kai kas netgi mano, kad mes esama dalis klikos, veikiančios prieš Amerikos interesus ir apibūdina mane bei mano šeimą kaip „internacionalistus“, organizuojančius politinį sąmokslą drauge su kitais žmonėmis visame pasaulyje, kad būtų sukurta labiau integruota globalinė politinė ir ekonominė struktūra – vieningas pasaulis, jei norite. Jeigu tai kaltinimas – tai aš esu kaltas ir tuo didžiuojuos“.

Jeigu nebūtų nacionalinių valstybių, tai tarp jų nebūtų karų!

Kai kam atrodo, kad tarptautiniams bankininkams pavyko užgrobti pasaulį, bet jie taip ir nepanaikino nacionalinių valstybių. Realybėje esama požymių, kad nacionalinės valstybės gali subyrėti į smulkesnes. Škotija rengiasi referendumui dėl išstojimo iš Didžiosios Britanijos, Katalonija daro pareiškimus apie išstojimą iš Ispanijos, Čekoslovakija suiro į Čekiją ir Slovakiją, prasideda kalbos apie JAV valstijų atsiskyrimą ir niekas tiksliai nežino, kad iš tikrųjų vyksta arabų pasaulyje. Naujoji pasaulio tvarka ir viena vyriausybė? Jokiu būdu!

O viskas byrėti pradėjo 1950 metais. Iki to laiko kariaudavo armijos, už kurių nugaros stovėjo nacionalinės valstybės, ir tokių karų rezultatas buvo nuspėjamas. Karas baigdavosi tada, kai viena armija arba savanoriškai, arba priverstinai pasiduodavo. Toji epocha, iš visko sprendžiant, pasibaigė. Karai, būdingi senajai pasaulio tvarkai, kaip matome, išėjo iš mados.

Pasibaigus II Pasauliniam karui, Korėjos pusiasalis buvo padalintas į Šiaurės ir Pietų Korėjas, kontroliuojamas, atitinkamai, rusų ir amerikiečių. Balsavimas dėl susivienijimo turėjo įvykti 1948 metais, bet neįvyko. Amerikiečiai buvo tikri, kad rezultatai bus naudingi Pietums. Kai Šiaurės kariuomenė įsiveržė į Pietus 1950 birželį, įsiliepsnojo atviras karas. Kadangi tuo metu Tarybų Sąjunga boikotavo JTO Saugumo Tarybą, Amerika ir kitos šalys prastūmė per šią tarybą rezoliuciją, leidžiančią karinį įsikišimą. Karas su permaininga sėkme tęsėsi iki 1953 liepos, kai buvo pasirašytos paliaubos. Oficialiai karas tęsiasi ir šiandien. Amerikiečiai sudarė 88% 341 000 žmonių turėjusio tarptautinio kontingento, padėjusio Pietums. Rusija ir Kinija palaikė Šiaurę. Vakarų armija buvo internacionali ir, greičiausiai, pradėjo niekad nesibaigiančių karų epochą.

Po trumpos pauzės amerikiečių pasipūtimas privedė prie karo dėl viršenybės su Prancūzija. Baigiantis II Pasauliniam karui prancūzai mėgino išlaikyti savo kontrolėje Pietryčių Azijos koloniją Vietnamą. Tačiau kautynėse prie Djen Bjen Fu prancūzai patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir nutarė pasitraukti iš kovos. Išoriškas karinis amerikiečių spindesys leido JAV diplomatams manyti, kad Amerika sugebės padaryti tai, kas nepavyko prancūzams ir panaudoti Amerikos karines galimybes išlaikant Pietų Vietnamą bei suvienyti jį su Šiauriniu.

Pentagonas žvelgė į šį konfliktą kaip į tradicinį dviejų nacionalinių valstybių karą ir manė, kad amerikiečių kariškiams pakanka nugalėti primityvią Šiaurės Vietnamo armiją, kad pasiektų sėkmę. Kariškiai suklydo ir po 20 metų trukusios kovos, žuvus 58 000 amerikiečių karių ir milijonams vietnamiečių, amerikiečiai paspruko. Tačiau šiame kare pirmą kartą nutiko štai kas: armija, kuri laimėjo visus mūšius, pralaimėjo karą. Tokio dalyko istorijoje dar niekad nebūta. Šiandien, laimėjęs kautynes, nelaimėsi karo. Prasidėjo išties nauja era karo vedimo metoduose. Ko negalėjo suprasti Pentagono karvedžiai, tai kad šis karas nebuvo karas tarp dviejų valstybių. Tai buvo karas tarp įsibrovusios kariuomenės ir vietinės tautos, kurią galima buvo nugalėti tik visiškai ją sunaikinus. Amerikiečiai, ir bet kuri kita nacionalinė valstybė, neturėjo priemonių laimėti tokį karą.

Tačiau amerikiečiai – prasti mokiniai ir jie nieko nepasimokė iš Korėjos ir Vietnamo, taip kad po dviejų dešimtmečių nelaimių, kurios atrodė kaip pasisekimai (Grenada ir I-asis Persų įlankos karas) JAV vėl įvedė daugianacionalines pajėgas į Iraką bei Afganistaną. Po aštuonerių metų Irake ir ankstesnės vyriausybės ištrėmimo Amerika išėjo iš ten, nepasiekusi savo tikslų, palikusi Iraką, apimtą chaoso. Ir po beveik dešimties metų Afganistane panašus finalas atrodo jau nebeišvengiamas. Kaip ir Vietname, šie karai nebuvo karais tarp dviejų valstybių.

Tai karas tarp įsiveržusios armijos ir vietinių tautų, kurios vieningos pačios savaime ir nekontroliuojamos kokių nors vyriausybių, grupių ar vadų. Pasiduodančių armijų tokiose šalyse niekad neatsiras. Tačiau dabar įvyko dar daugiau pokyčių. Pajėgos, kurios priešinasi įsibrovėliams, sudarytos ne šiaip iš vietinių tautų. Toms tautoms padeda nevalstybiniai subjektai. Tautą, kariaujančią prieš Vakarus Afganistane, sudaro tos pačios grupės, kurios prieš Vakarus kariauja Libijoje, Alžyre, Sirijoje, Jemene, Malyje, Somalyje, Sudane ir daug kur kitur. Žmonės, kuriuos pavergė Vakarai ir kuriuos jie eksploatavo, pradėjo nepaskelbtą karą prieš Vakarus ir vakarietiškumą apskritai, ir pergalė šiame kare pareikalaus ne Vakarų pralaimėjimo, bet jų sunaikinimo. Vakarai negali to padaryti, nesunaikinę paties proceso.

Pasireiškia realioji naujoji pasaulio tvarka – pavergtieji prieš Vakarus ir jų marionetes, surogatines kolonijinio tipo vyriausybes. Šitie nevalstybiniai, bet analogiškai nusiteikę veikėjai lems būsimos pasaulio istorijos eigą. Tai toji šiandieninė naujoji pasaulio tvarka, kurios Vakarai negali kontroliuoti, negali užgniaužti karine jėga ir kurios nenumaldys nuolaidomis. Ankstesni režimai rėmėsi karine jėga, kad darytų įtaką įvykiams. Tikroji naujoji pasaulio tvarka padarė karinę galią nepajėgią veikti. Viskas, ko dabar galima pasiekti – tai žudyti dėl paties žudymo. Tai gryniausias barbariškumas, iki kurio nusirito Vakarų civilizacijos viltys. Kokį nuostabų pasaulį mes sukūrėme!

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!