Raudoni skydai (3)

RINKOS PRIEŠAS

„Faktorių“ politikos pabaiga tapo tai, kad šiandien ne tik Amerika, bet praktiškai visos šalys turi skolų, kurios, bendrai paimtos, sudaro astronominę sumą ir kurių padengti neįmanoma. Tokioje situacijoje patys pinigai jau nebekelia jokio susidomėjimo. Susidomėjimo sulaukė jų atsiradimo šaltinis: žaliavų resursai, gamybos procesų kontrolė ir mokslinė-techninė pažanga. Tačiau tokia situacija susiklostė ne iš karto, ji klostėsi palaipsniui.

„Iš maisto ir drabužių tiekimo armijoms bei vyriausybėms užgimė naujas žydų užsiėmimas – prekyba maistu ir duona, o taip pat siuvimo pramonė, kurioje žydai netrukus užėmė žymią vietą visose šalyse“ – Hana Arendt, „Totalitarizmo ištakos“.

Džeimsas Rotšildas oficialiai valdė belgų karaliaus Leopoldo I pinigus, 1876 metais, gavęs žymių bankininkų finansinę paramą, jo sūnus Leopoldas II įsteigė organizaciją, kuri, keisdama pavadinimus, galiausiai taps Tarptautine Kongo reikalų asociacija (Association Internacional du Congo), kuri deramai įvertino Kongo upės baseino resursus. 1885 metais Berlyne surengta „Afrikos konferencija“, pagal oficialų aktą „rūpindamasi čiabuvių moraline ir materialia gerove“, įsteigė „Laisvąją Kongo Valstybę“ (État indépendant du Congo), kurios vėliavos pagrindu tapo geltonai mėlynos Rotšildų dinastijos spalvos ir kurios suverenu tapo Leopoldas II. Asociacija jo vardu pasirašys 450 sutarčių su vietiniais vadais, kurie nė žodžio nesuprato, kas jose parašyta. Sutarčių prasmė buvo ta, kad vadai perduoda visą savo teritoriją ir resursus Asociacijai ir įsipareigojo aprūpinti ją darbo jėga. Pagrindiniu resursu tuomet buvo kaučiukas, gaminamas kone pusėje Kongo teritorijos.

Išrandant guminius ir guma padengtus apsiaustus, apavą, padangas, kaučiuko kaina ėmė pastoviai augti, dėl ko buvo įkurta kompanija „Anglo-Belgian India Rubber and Exporation Company“ (ABIR). Prancūziškas žodis „caoutchouk“ yra kilęs iš indiško, kuris reiškė „medis, kuris lieja ašaras“, kas Kongui buvo pranašinga. Kompanija Konge užsiėmė administraciniu valdymu ir prievarta, visa tai atrodė taip: firmų samdiniai ir Force Publique įžengdavo į kaimą, paimdavo moteris ir vaikus įkaitais ir nustatydavo nepakeliamas kaučiuko surinkimo normas, už kurių neįvykdymą sekė masinės egzekucijos ir rankų kapojimas. Kaip rašė savo memuaruose Ekvatorinio distrikto komisaras Šarlis Lemeras:

„Jeigu norite rinkti distrikte kaučiuką, teks kapoti rankas, nosis ir ausis“.

A. Tiurino tyrime aprašoma kaip už atsisakymą aprūpinti kompaniją darbo jėga, nešikais ar maisto produktais sekdavo totalus kaimo išnaikinimas. Šovinių išeikvojimą reikėjo patvirtinti nukapotomis plaštakomis, kurias konservuodavo atskaitomybei. Tokiu būdu gaminamo kaučiuko kaina buvo faktiškai nulinė, pristatymas į Antverpeną kainavo 1,35 belgiško franko, o ten jis buvo parduodamas jau už 10. kaučiuko kompanijų iš Kongo pelnai 1890-1904 metais išaugo 96 kartus. Anglo-Belgian India Rubber and Exporation Company pelnas 1897 metais siekė 700%. Per 6 metus tarp 1892 ir 1898 metų komapnijos akcijų vertė išaugo 30 kartų. Praturtėjęs iki 1908 metų 95.6 milijonais frankų karalius Leopoldas, kurį jo uošvis, Austro-Vengrijos imperatorius Francas Jozefas vadino „karūnuotu makleriu“, „gyventojų kontrolės“ reikaluose dalyvavo du kartus: uždirbdamas iš kaučiuko pristatymo į Europą, kur jis buvo naudojamas kontracepcijos priemonių gamybai, ir naikindamas gyventojus Konge.

1899 metais Konge pabuvojęs anglų keliautojas pasakojo: „Kai paviršutiniškai apžvelgdavau vietovę, į akis krito skeletai, visur – skeletai“. Misionierius 191 metais aptiko Mai Ndombės rajone vaikus, kurie gimė kaučiuko bumo metu. Moterys nunuodydavo savo vaisius, kad galėtų greitai pabėgti nuo kareivių.

Oficiali Belgijos komisija nustatė, kad per dvi kartas gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai. 1924 metais statistika priskaičiavo Konge 10 milijonų gyventojų, kolonijos įstatymų leidimo organo Congres nacional colonial komitetas pareiškė: „Pavojus slypi tame, kad mūsų čiabuviai gyventojai vieną gražią dieną gali paprasčiausiai išnykti, mes galime gauti savotišką dykumą“.

Nerimą sukėlė tai, kad nebuvo darbo jėgos, kuri buvo būtina Katangos provincijos kasyklų eksploatavimui. Kalba eina apie varį, auksą ir sidabrą, kuris atiteko firmai Comite Special du Katanga. 1907 atrasti deimantai teko firmai Societe Internacional Forestiere et Miniere du Congo (Forminiere) (1945 metais kompanija, išsaugodama De Beers monopoliją, gamino tris ketvirtadalius pramoninių deimantų, slapta aprūpindama jais nacių Vokietiją). 1922 metais atrastas uranas atiteko firmai Union Miniere de Haut Katanga. 1928 metais kompanijos susijungė į konglomeratą Societe Generale de Belgique, kuri kontroliavo 70% Kongo ūkio. 1940 metais, matyt nesulaukdamas rasinių įstatymų pritaikymo, kompanijos vadovas Edgaras Senžjė išvažiavo iš Belgijos į JAV, o jo kompanija aprūpino uranu per visą II Pasaulinį vokiečių „U Projektą“ ir amerikiečių „Y Projektą“.

1937 metais Mission d’ Immigration des Banyarwanda pradėjo prievarta vežti į ištuštėjusius Kongo regionus hutų genties šeimas iš Rusandos darbui Union Miniere de Haut Katanga įmonėse, o lygiagrečiai buvo kuriami būsimų etninių konfliktų židiniai. Kiekvienas kongietis turėjo asmeninį identifikacinį dokumentą, kuriame buvo nurodytas jo „etniškumas“. Identifikacinės kortelės pagimdė traibalistų grupuotes – žmonės grupavosi pagal vienodų identifikatorių dokumentuose principą, iš kur ir kilo pirmieji etniniai susidūrimai.

Ilgą laiką savarankiškas judėjimas Kongo keliais buvo draudžiamas, veikė komendanto valanda. Iki XX amžiaus vidurio Union Miniere buvo pasaulinis urano rūdos monopolistas (80%) ir kobalto gamybos lyderis (80%), ir netgi Rusijos kompanija „Norilsko nikelis“ kobaltu prekiauja per šios korporacijos struktūras. Kompanija užsiėmė vario, alavo, kobalto, cinko, kadmio, volframo, radžio gavyba. Užgimė ji 1906 metais, viskas prasidėjo nuo Kongo vario rūdynų įsisavinimo, ten pat 1922 metais buvo aptiktos dar ir urano atsargos. Iki XX amžiaus vidurį uraną išgaudavo vietiniai gyventojai, kurie pagal kontrakto sąlygas neturėjo teisės palikti spygliuota viela aptvertos teritorijos. Kontraktai buvo sudaromi ilgam laikui, bet ne daugiau kaip 9 metams, po kurių darbininkas tapdavo invalidu.

Pilietinis karas Amerikoje pagimdė ištisą plejadą kosmopolitinių „karališkųjų faktorių“ palikuonių: Diuponai ir DuPont per visą XIX amžių specializavosi ties viena preke – paraku. Tiekdamas proviantą abiem Pilietinio karo pusėms praturtėjo Džonas Rokfeleris, įsigijęs drauge su M. Klarku ir S. Endriusu 1863 metais pirmą žibalo gamybos fabriką Excelcior Works. Rokfelerio Standart Oil, Endriaus Karnegio US Steel ir Edvardo Harimano geležinkelius finansavo Kuhn, Loeb & Co. 1862 metais jaunas Džonas Morganas už 300 dolerių kyšį nutarė asmeniškai kare nedalyvauti, bet ir nenusišalinti nuo jo galutinai: jiedu su tėvu Džiulijumi, Anglijos banko Peabody, Morgan & Co bendrasavininkiu, tiekė šiauriečiams ginklus. Anksčiau Rotšildų pusbroliai Lambertai įsteigė Drexel & Company Filadelfijoje, 1871 metais kompanijos interesus atstovaujantis Entonis Džejus Drekselis ir Džonas Pirpontas Morganas įsteigė komercinį banką Drexel, Morgan & Co, per kurį į Ameriką ėjo investicijos iš Europos. Taip atsirado padaliniai Morgan Grenfell Londone ir Morgan et Ce Paryžiuje.

Savo laiku komunikacijų kontrolė užtikrino „faktorių“ iškilimą į istorinį olimpą, dėl to ir dabar Rotšildai tapo pagrindiniai geležinkelių tiesėjais pasaulyje. Tai buvo labai pelningas verslas. Surinkę Prancūzijoje iš indėlininkų 60 milijonų frankų, jie kasmet gaudavo 2,4 milijono pelno, iš kurių patiems indėlininkams tekdavo tiktai 400 000 frankų dividendų pavidalu.

Pagrindinis geležinkelių tiesėjas JAV New York, New Haven & Hartford Railroad Company priklausė bendrai Morganams ir Rotšildams, pastariesiems priklausė 81% akcijų. 1902 metais Džono Pirponto Morgano kontrolėje atsidūrė 70% JAV plieno pramonės ir 60% geležinkelių kompanijų. Vėliau Morgano finansuojama New York Central Railroad drauge su Kuhn, Loeb & Co užtikrino Rokfelerio Standart Oil lengvatinius tarifus pervežimams, kas padėjo kompanijai tapti monopoliste.

Prancūzijoje Dž. P. Morgano partneriu tapo bankas Lazard Freres, kuris priklausė Lazarių ir David-Veilių šeimoms, išeiviams iš seno Genujos bankininkų sluoksnio. Lazard Freres buvo bankas, aptarnaujantis Royal Dutch Shell ir tiesiogiai dalyvavęs kuriant Banque Worms et Cie, kurio savininkai irgi buvo susiję su Rotšildais. Šarlota Žaneta Rotšild ištekėjo už išeivio iš jau minėto Heseno miesto Vormso Benedikto Vormso (Benedikt Moses Worms) dar XVIII amžiaus pabaigoje. J.P. Morgan & Co parūpintos Europos bankų investicijos dalyvavo įkuriant tokias kompanijas kaip DuPont, AT&T, Generaql Motors, General Elektric.

Matyt, su siekiu monopolizuoti rinką susijusi žodžio „general“ unifikacija Rotšildams priklausančių kompanijų pavadinimas. Startą šiam reiškiniui davė Societe Generale, kurios prekės ženkle galima pastebėto to paties „raudonojo stogo“ simbolį. Tas pats pasakytina apie konsorciumą Societe Generale de Belgique, kuris siekė monopolizuoti žaliavomis turtingą Kongą. Sekdami Brodelio žodžiais „kapitalizmas yra rinkos priešas“, į naują hiperburžuazijos klasę susiformavę „karališkieji faktoriai“ ėmėsi kurti „laisvą rinką“, perduodama jos kontrolę nuosavoms monopolijoms. Pirmuoju pavyzdžiu tapo gyvsidabrio telkiniai Austrijos Idrijoje ir Ispanijoje. Kaip rašo F. Mortonas: „netrukus Rotšildai tapo monopolistais gyvsidabrio gavybos srityje – dabar kainą šiam metalui jie galėjo nustatinėti pagal savo norą“. Kaip ir reikėjo laukti, gyvsidabrio kaina šovė aukštyn.

Įdomi bankroto istorija. 1832 metais popiežius Grigorijus XVI apdovanojo Karlą Majerį baroną fon Rotšildą Išganytojo ordinu už 16 milijonų kreditą, išduotą metais anksčiau. Apdovanojimu popiežius užsitikrino kredito linijos pratęsimą su eiline paskola 1837 metais. Dar 2,16 milijono frankų popiežiaus dvaras pasiskolino 1845 metais. 1850 metais popiežiui Pijui IX prireikė jau 50 milijonų šveicariškų frankų, o 1882 metais Rotšildų grupė sąmoningai sužlugdė Catholic Union General, matyt tuo tikslu, kad Vatikanui daugiau nebeliktų finansinių alternatyvų.

Nesibaigiančiose tarptautinėse rungtynėse suverinitetai suplaukdavo į kreditorių kišenes drauge su palūkanomis už kreditinius įsipareigojimus. Tokioje situacijoje pralaimėti galėjo armijos, bet ne kreditoriai, nepriklausomai nuo to, kuo baigsis kautynės, skolininkais likdavo ir pralaimėjusieji, ir nugalėtojai, kadangi ir tie, ir anie armijas finansavo į skolą. O pralaimėjusieji skolindavosi, kad galėtų išmokėti kontribuciją.

Pavyzdžiu gali pasitarnauti Graikijos istorija, ši šalis 1889 metais gavo eilinę 135 milijonų frankų paskolą, kuri turėjo padengti anksčiau paimtų kreditų palūkanas. Paskolos aptarnavimu užsiėmė bankas Antony Gibbs & Sons iš Londono ir S. Bleichröder Bank – oficialus Rotšldų partneris nuo šimtmečio pradžios. Po metų Graikijai išdavė dar vieną 89,875 milijono frankų kreditą geležinkelių statybai. Kreditą suteikė Reichsbank ir C. J. Hambro & Son (būsimas Londono Hambros bankas), kurį įsteigė išeivis iš žydų šeimos Karlas Hambro. Galų gale bendras graikų įsiskolinimas pasiekė 570 milijonų frankų ir 1893 metais valstybė bankrutavo. Šansas atsilošti sužlugo po keturių metų, kai buvo pralaimėtas karas su Osmanų imperija, kuriai šiuolaikinius ginklus tiekė Krupo gamyklos. Dabar graikams teko išmokėti dar ir kontribuciją, kurios problemą sprendė šešios Europos valstybės, dėl ko 1898 metais Graikijoje buvo įvesta tarptautinė finansų kontrolė.

Osmanų imperijoje, karo laimėtojoje, tarptautinė finansinė kontrolė buvo įvesta pagal Mucharemo dekretą dar anksčiau, 1881 metais, o ginklams pirkti jai 30 milijonų markių kreditą išdavė Deutsche Bank. Be šio banko, iš karo pasipelnė firma Nordenfeldt ir jos žymusis atstovas Bazilis Zacharovas, pardavęs povandeninius laivus pagal principą, kuriuo jis pasigyrė prancūzų laikraščiams: „Aš specialiai kurstau karus, kad turėčiau galimybę pardavinėti ginklus abiem kariaujančioms pusėms“. Šitas „ginklų baronas“ su absoliučiai neaiškia praeitimi (kai austrų karinėje ministerijoje pasidomėjo jo praeitimi, asmeninė byla pasirodė esanti tuščia) sugebėjo gauti 300 ordinų iš įvairių šalių vyriausybių. Pulkininkas A. Leinas knygoje „Slaptoji ranka“ rašė: „Zacharovas galimai buvo vienas įtakingiausių žydų tuometiniuose užkulisiuose. Jį vadino „mirties pardavėju“ ir „ginklų monstru“.

1881 metais bankas Disconto-Gesellschaft, dalyvaujant S. Bleichröder Bank ir anglų N M Rothschild & Sons įsteigė bankų konsorciumą, tvarkantį Rumunijos paskolas, paimtas ginkluotei, tvirtovių statybai ir keliams tiesti. Be to, Rumunija įsipareigojo pirkti Vokietijoje įvairias medžiagas, kad leido įvesti ekonomikoje Vokietijos kontrolę. Šalies finansai tapo priklausomi nuo Vokietijos pinigų rinkos, kurioje 1895 metais buvo paimti trys penktadaliai visų Rumunijos užsienio paskolų. Ta proga Rusijos pasiuntinys Fontonas pažymėjo, kad vokiečių bankininkai jau užvaldė didžiumą rumunų vertybinių popierių, o Disconto-Gesellschaft kelias dešimtis metų žvelgė į Rumuniją kaip į melžiamą karvę.

„Deutsche Bank formaliai buvo vokiškas (stambiausias Vokietijoje), tačiau faktiškai – tarptautinis, kontroliuojamas Rotšildų“ – V. Katasonovas.

Kitas šaltinis teigia, kad banką kontroliuoja Varburgai. Formaliai banką įsteigė G. Symensas, kurio giminaitis įkūrė žinomą prekės ženklą radioelektronikos srityje. Taip pat įkūrėjų tarpe yra Liudvigas Bambergas, išeivis iš Mainco žydų bendruomenės ir jo gentainis Hermanas Markuzė. Tai įvyko 1870 metais.

Palaipsniui bankas prisijungė Davido Hanzemano įkurtą Disconto-Gesellschaft ir Openheimerio Sal. Oppenheim. Apie banko lygį ir priklausomybę liudija tai, kad jis dalyvauja kasdieniniame aukso fiksinge drauge su bankais Scotia Mocatta, Barclays Capital ir Societe Generale. XIX amžiaus devintame dešimtmetyje bankas užmezgė glaudžius ryšius su Osterreichische Landerbank AG, kuris drauge su banku Berliner Handels-Gesellschaft ir Paryžiaus partneriu 1884 metais išdavė Serbijos valstybės garantuotą 40,270 milijono frankų kreditą auksu ir dar 25 milijonų kreditą geležinkelio ipotekai. Vėliau Berliner Handels-Gesellschaft dalyvavo visose Serbijos paskolose, kurių didžioji dalis ėjo ankstesnių paskolų aptarnavimui ir gesinimui.

1895 metais prie eilinės paskolos, išduotos Karlsbade, prisijungė turkų Banque Imperiale Ottomane, nepaisant to, kad Turkijos finansams jau buvo įvesta kontrolė. Naujo kredito garantijomis tapo valstybinio geležinkelio Belgradas-Vranjė pajamos, taip pat pajamos, gaunamos iš herbinių dokumentų, tabako, naftos ir druskos monopolijų ir panašiai. Praktiškai būtent už tokus triukus buvo pakartas Jozefas Openheimeris. 1878 metais paskelbta Serbijos nepriklausomybė dar neprasidėjusi pasibaigė „Monopolijų valdymo“ žinybos sukūrimu, į jos administravimo tarybą įėjo vokiečių ir prancūzų atstovai, per Osterreichische Landerbank AG sutelkę savo rankose visas Serbijos skolas.

1889 metais, dalyvaujant Deutsche Bank, bankas Osterreichische Landerbank AG išdavė kreditą geležinkelių tiesimui Bulgarijai, kreditą garantavo abu statomi geležinkeliai su visomis stotimis, pastatais, nekilnojamu turtu ir garvežiais bei vagonais. Toliau Eugenijaus Gutmano įkurtas Dresdner Bank, drauge su Nationalbank für Deutschland AG ir Deutsche Bank ėmė dalyvauti visose Bulgarijos paskolose, imamose IXI amžiaus pabaigoje. Pastarasis turėjo Rytinių geležinkelių eksploatacijos bendrovės, kuri elgėsi Bulgarijoje kaip valstybė valstybėje ir netgi turėjo savo valiutą, kontrolinį paketą. Bergždžias bulgarų mėginimas 1893 metais išpirkti geležinkelius nepasisekė, o bandymas savarankiškai pastatyti geležinkelį į Novą Zagorą baigėsi tuo, kad G. Symensas, Deutsche Bank vadovas, blokavo naujo kelio vertybinių popierių išleidimą Berlyno biržoje ir privertė bulgarų vyriausybę pasirašyti susitarimą, pagal kurį Bulgarija įsipareigojo 25 metus netiesti geležinkelių, kurie galėtų konkuruoti su Rytų geležinkeliais.

Tokiu būdu, dalyvaudami karuose, „karališkieji faktoriai“ visada kariavo savo pačių pusėje, o jeigu ir simpatizuodavo kokiai nors ideologijai, tai čia tebuvo tiktai įrankis žaidime „nervų karai“, kai abi kovojančios pusės neteko suveriniteto, kurio galų gale liko tiek mažai, kad vokiečių rašytojas Liudvigas Biornas parašė: „Būtų tikra Dievo palaima, jei karaliai būtų nuversti, o jų sostus užimtų Rotšildų šeimos atstovai. Tik pagalvokite apie pranašumus. Nauja dinastija niekad neįklimps į skolas. Pradings korupcija ministrų tarpe. Tokio pobūdžio ydos nueis į istoriją ir moralė triumfuos…“

Kai dėl „triumfuojančios moralės“, tai reikia pastebėti štai ką: kai jūs kredituojate valstybę, tai pati didžiausia rizika – kad skolos negrąžins. Maža dėl kokių priežasčių valstybės galva paprašys jūsų palaukti ar dar blogiau – pasiūlys peržiūrėti sandėrio sąlygas savo naudai? Ir kaip tu jam nenusileisi, jeigu tasai valstybės vadovas turi stiprią valdžią ir jėgos struktūras? Kas nesukalbamą vadovą galima būtų pakeisti sukalbamu, valdžia būtinai turi būti keičiama – tai išsivysčiusios demokratijos požymis. Ypatingo demokratiškumo požymis – dažnas politikų keitimasis, toks greitas, kad politikai nespėtų susigaudyti situacijoje, o tiktai suspėtų pasirašyti sandėrius dėl naujų paskolų ėmimo. Valdžios kaitai reikalingos skirtingos politinės partijos su skirtingomis politinėmis pažiūromis, kurių debatai ir peštynės užmaskuos bet kokią betvarkę šalyje.

A. Fursovas rašo: „Dar vienas labai svarbus momentas, netelpantis į šiuolaikinių mokslų apie visuomenę rėmus. Kalba eina apie tai, kad nuo XVIII amžiaus vidurio prasidėjo istorijos projektavimas ir konstravimas. Pirmiausiai atsirado masės. Pamėginkite valdyti kaimą, kuriame yra tradicijos ir kastos, bet kokį valdytoją iš už kaimo ribų kaimiečiai labai operatyviai pasiųs tam tikra linkme. O štai mases, kurias sudaro atomizuoti žmonės, valdyti labai lengva.

Dėl to nėra nieko nuostabaus, kad pradėję laikyti save visų komunikacijų rūšių: finansinių, informacinių, tiekimo šeimininkais, „karališkieji faktoriai“ ėmėsi valdyti pasaulinę politiką. Nėra nieko keisto, kad valdo jie ją taip, kad jų galia tiktai didėtų ir nepaliktų šansų konkurentams, ar tai būtų socialinė grupė, luomas, tauta ar tiesiog konkuruojanti įmonė, kuri galėtų tapti pelno koncentracijos šaltiniu ir kurios savininkas pradėtų kelti potencialią grėsmę. Dėl to rinka bet kokia kaina turi būti monopolizuota ir kontroliuojama.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Raudonasis stogas (3)

Raudonasis stogas (2)

Raudonasis stogas (1)

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą