Pusantro šimtmečio falsifikacijų

Visose enciklopedijose ir visuose medicinos vadovėliuose šlovinami avantiūristo Pastero „amžiaus atradimai“ ir „nuopelnai žmonijai“. Su pasigėrėjimu aprašomas garsusis Pastero eksperimentas su avimis, atliktas 1881 metais, neva „puikiai pademonstravęs to laikmečio mokslo bendruomenei genialaus atradimo mokslinį pagrįstumą“. Tačiau mažai kur galime rasti „didžiojo“ Pastero paskutinių gyvenimo dienų aprašymus. Jau gulėdamas mirties patale, jis atgailavo dėl to, ką padarė ir, vaizdžiai tariant, „anuliavo“ savo „atradimus“. Ir iš tiesų, ne kiekvienas gali keliauti susitikti su Dievu, jausdamasis atsakingas už milijonų žmonių žūtį. Štai ir „didysis“ Luji savo paskutinę valandą bent jau savo paties akyse nepanoro likti niekšu ir piktadariu.

Jis iš tiesų buvo genialus, tačiau falsifikacijų, karjerizmo, intrigų, kyšininkavimo sočiai pakako jo gyvenime. O mediku jis, kaip ne keista, nebuvo. Jis buvo chemikas, o biologu tapo atsitiktinai, tirdamas rūgimo procesus pagal pažįstamų vyndarių užsakymą – ieškojo būdų, kaip užkirsti kelią kai kurių vyno rūšių „ligoms“ ir atrado, kad nuo sugedimo galima apsaugoti kaitinimu (vėliau tai imta vadinti pasterizacija). „Imunologijos įkūrėju“ jis pasidarė, iškėlęs kliedesingą skiepų idėją ir puikiausiai įrodęs ją savo pagarsėjusiu eksperimentu su avių banda, patekusių į visus vadovėlius, mokslines knygas ir enciklopedijas.

Idėja, priminsime dvejetukininkams, buvo ta, kad susilpnintos (pagal Pasterą – šviesos ir karščio poveikio pagalba) bacilos, įvestos sveikam žmogui, sukelia lengvą ligos formą ir suformuoja imunitetą rimtiems infekciniams susirgimams. 1881 metais Pasteras „atrado“ pirmą pasaulyje dirbtinę vakciną prieš juodligę (ją vėliau patyliukais pašalino iš apyvartos – kaip niekam tikusią, o bent kiek patikimesnės vakcinos nuo juodligės nėra iki šiol). Ir gyvulių fermoje netoli Paryžiaus pademonstravo tos vakcinos efektyvumą žymiuoju eksperimentu. 24 avys gavo stebuklingų skiepų iš 43 laipsnių temperatūroje „susilpnintų“ juodligės bacilų, tiek pat avių liko kontrolinėje grupėje. Paskui visoms avims įvedė normalių juodligės bacilų, kurias prieš penkis metus ii to laiko buvo atradęs mikrobiologas Kochas. Neskiepytos avys padvėsė, o skiepytos – išgyveno, nors joms ir būta tam tikrų sveikatos sutrikimų.

Pastero triumfas buvo absoliutus. Jį ėmė priiminėti parlamentuose ir akademijose, apdovanojo garbe ir pinigais, jis sukūrė ir ėmė vadovauti žymiąjam Pastero mikrobiologijos institutui, šiandien pavirtusiam labai stambia farmacijos korporacija. Tiesa, visi bandymai su avimis, atlikti Rusijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir Italijoje bei daugelyje kitų šalių, baigėsi nesėkme, „imunizuotos“ avys neišvengiamai gaišdavo. Ir dar 1883 metais Pastero bendražygiai prisipažino, kad vykdant žymųjį eksperimentą, Pasteras slapta pridėjo į juodligės, skirtos „skiepams“ preparatą kalio dichromato – nuodų, garantuotai užmušančių bacilas. Tačiau buvo jau per vėlu. Didžioji politika, oficialusis mokslas, kapitalas (Pastero institutas, be abejo, tam tikrą laiką buvo skiepų gamybos monopolistas, dėl ko teko visu greičiu įsukti ir falsifikavimo mašiną) – po to kai buvo įšvirkšta pačių galingiausių „skiepų“ – pinigų ir šlovės – patys „sėdo ant adatos“, ir taip stipriai, kad ir XXI amžiuje niekas nežino, ką dabar su ta afera daryti.

Mokslo pasaulis sumalė tą „atradimą“ į dulkes, tačiau prieš valdininkų ir komersantų „vakcinaciją“ pelnais mokslas liko bejėgis.

1885 metais Pasteras „atrado“ vakciną nuo pasiutligės (gerokai prieš atrandant patį pasiutligės virusą), jo partneriai iš vyriausybės pradėjo masinę vakcinaciją. O Pasteras, gavęs priėjimą prie sveikatos apsaugos ministerijos dokumentų, asmeniškai aiškindavosi su kiekvienu mirtinu atveju, nutikusiu po paskiepijimo. Tokių atvejų skaičius iki 1886 metų smarkiai išaugo, tačiau „atradėjas“ atrasdavo paaiškinimų, kurie ir šiandien liko nepasikeitę – „nekokybiški skiepai“, „saugojimo sąlygų pažeidimai“ ir panašiai. Visus tuos atvejus jis drąsiai išbraukdavo iš statistikos. 1887 metais skiepytojai apskritai „uždarė“ šitą statistiką. Ir nuo to laiko iki pat Pastero mirties 1895 metais, daugiau nebeatidarė. Ir neatidaro iki šios dienos.

Ir vis dėlto rusų, anglų, vokiečių mokslininkai, tame tarpe ir juodligės sukėlėjo atradėjas Kochas, parengė pakankamą mokslinę bazę, kad galima būtų pabaigti su ta stambiausia medicinos istorijoje afera ir su Pastero kūdikiu – jo vardą gavusiu institutu. Ir tiktai pasaulinis karas sutrukdė užkirsti kelią aferai tarptautiniu mastu ir sutrukdyti Pastero institutui tapti bene labiausiai klestinčia farmacijos įmone pasaulyje.

Šimtmečiu anksčiau analogišku būdu karas išgelbėjo grupę aferistų, vadovaujamą skiepų idėjos pradininko Edvardo Dženerio. XVIII amžiaus pabaigoje šitas anglų „gydytojas“ (niekad nestudijavęs medicinos ir pagal to laikmečio papročius nusipirkęs daktaro titulą už 17 ginėjų), nutarė įrašyti savo vardą į istoriją tokiu „atradimu“: karvių raupai, įskiepyti žmogui, neva apsaugo nuo žmogaus raupų. Kelis metus „daktaras“ nesėkmingai kaulijo iš akademijos pinigų tyrimams. Jį, pateikdami visus įrodymus, nuosekliai ir iš pagrindų paneigdavo. Buvo atlikta daugybė bandymų, surinkta gausi faktinė medžiaga, liudijanti, kad skiepijimas ne tik negelbsti nuo raupų, bet ir paskatina juos. Tačiau prasidėjus Napoleono karams XIX amžiaus pradžioje Dženerį staiga pripažino „žmonijos išgelbėtoju“. Buvo įkurtas Dženerio institutas. Skiepijimas nuo raupų buvo plačiai įdiegtas į gyvenimą. Tiesa, tiktai kontinentinėje Europoje, o savo namuose anglai pasistengė apriboti „atradimo“ praktinį taikymą. Tame pačiame XIX amžiuje buvo priimtas ir įstatymas, draudžiantis privalomus skiepus nuo raupų. Dėl ko netgi trečiame XX amžiaus dešimtmetyje, praėjus daugiau kaip šimtui metų, sergamumo ir mirtingumo nuo raupų rodikliai Anglijoje buvo 5-7 kartus mažesni nei toje pačioje Prancūzijoje ir kaimyninėse šalyse. Visa tai mažiausiai panašu į mokslą, o kur kas labiau primena biologinį karą, kurį Anglija sėkmingai kariavo prieš Napoleono užkariautą Europą. Ir užsitęsusį taip ilgai iš dalies dėl neapsižiūrėjimo, o iš dalies – sąmoningai.

Šiandien vakcinavimas egzistuoja dėka kolosalių pelnų, kuriuos atneša skiepų kūrėjams jų produktai, ir kuriais tie dalinasi su valstybinėmis žinybomis, vykdančiomis skiepijimo kampanijas.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą