Prezidentai prieš bankininkus

Šiuolaikinėje amerikiečių visuomenėje nepriimta prisiminti apie tai, kaip prezidentai Tomas Džefersonas, Džeimsas Medisonas ir ypač Endrius Džeksonas įspėjo amerikiečius: respublikai ir konstitucijai gresia pavojus. Finansininkų klanas negailestingai veikia valstybės politiką, siekdami gauti monopoliją pinigų emisijai.

PIRMI SUSIDŪRIMAI

Vienas iš Tėvų-įkūrėjų, Tomas Džefersonas, laikė privačių asmenų bankinę monopoliją didžiausia grėsme respublikos egzistavimui. Jis tarp viso kito rašė: „Jeigu amerikiečių tauta kada nors leis bankams kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai iš pradžių, pasitelkę infliaciją, o paskui – defliaciją, bankininkai ir korporacijos, kurios išdygs aplink juos, atims iš žmonių visą turtą, o jų vaikai liks benamiais kontinente, kurį įsisavino jų tėvai. Teisė leisti banknotus turi būti atimta ir bankų ir sugrąžinta Kongresui bei tautai, kuriai jie priklauso. Aš nuoširdžiai manau, kad bankų institutai yra labiau pavojingi laisvei, nei reguliarios kariuomenės“.

Iš kitos pusės, dar Aleksandras Hamiltonas, pirmasis JAV finansų ministras, 1790 metų gruodį pateikė Kongresui svarstyti įstatymo projektą, suteikiantį koncesiją privačiam Jungtinių Valstijų bankui. Tokiu būdu jis įtvirtino pirmąją privačią pinigų monopoliją JAV istorijoje – šiuolaikinės FRS pirmtakę. Hamiltono pasiūlymas dėl nacionalinio banko susivedė į tai, kad Kongresas suteiktų privilegijuotai mažumai teisę į monopoliją. Jungtinių Valstijų bankas dabar turėjo išimtinę teisę spausdinti valiutą, buvo atleistas nuo mokesčių, o JAV vyriausybė galiausiai tapo atsakinga už visus jo veiksmus ir skolas.

1811 metais koncesijos su Pirmuoju banku galiojimo laikas pasibaigė ir Kongresas atsisakė pratęsti sutartį dėl jos prieštaravimo Konstitucijai. Tačiau jau po metų karas Europos kontinente suteikė banko šalininkams galimybę pateikti naują pasiūlymą: atseit, vargana ekonomikos padėtis, kurią sukėlė karas, reikalauja finansinės paramos – naujo nacionalinio banko pavidalu. Galiausiai bankininkams pasisekė įpareigoti Kongresą ir Senatą priimti įstatymo projektą, leidžiantį įsteigti Antrąjį Jungtinių Valstijų banką. Įstatymas buvo patvirtintas 1816 balandžio 10 dieną, prezidentaujant Džeimsui Medisonui.

KIETAS RIEŠUTĖLIS

Tačiau politikai visiškai netroško klauptis ant kelių priešais finansininkus. Ypač žiauri priešprieša kilo tarp bankininkų ir prezidento Džeksono. 1832 liepą Kongresas suteikė Antrajam Bankui koncesiją, tačiau prezidentas vetavo įstatymą ir palydėjo šį aktą emocingu kreipimusi , kuris ir šiandien kelia didelį susidomėjimą tiems, kurie neabejingi Amerikos istorijai. Kai kas, tiesa, laiko laišką „pedantišku, demagogišku ir veidmainišku“, tačiau realybėje, Džeksono būgštavimai ir argumentai buvo tiesiog pranašiški Amerikos tautai.

Dar savo inauguracinėje kalboje 1832 metų sausį Džeksonas išdėstė savo požiūrį apie Banką ir koncesijos pratęsimą: „Sutarties su Jungtinių Valstijų Banku galiojimo laikas baigiasi 1836 metais. Ir, matomai, akcininkai kreipsis dėl savo privilegijų pratęsimo. Aš negaliu žengti šio žingsnio, kad išvengčiau ydų, kurias gimdo skubotas priėmimas įstatymų, susijusių su fundamentaliais principais ir užslėptais finansiniais interesais. Aš nesiryšiu to padaryti. Šio įstatymo atitikimas Konstitucijai yra ginčytinas, kadangi įstatymas akcininkams suteikia ypatingas privilegijas, galinčias turėti pavojingų pasekmių. Jo tikslingumu abejoja dauguma mūsų piliečių. Ir, reikia manyti, niekas neneigs, kad jis nesuderinamas su mūsų bendru tikslu sukurti vieningą ir stiprią valiutą visoje šalyje“.

Metais vėliau trintis dėl koncesijos peraugo į prezidento konfliktą su jo finansų ministru Viljamu Dveinu. Džeksonas reikalavo išimti visus valstybinius depozitus iš Jungtinių Valstijų Banko, priklausančio privatiems asmenims. Dveinas savo ruožtu priešinosi prezidento iniciatyvai. Prezidentas galiausiai nugalėjo ir ministras atsistatydino.

Laiške Amerikos tautai, parašytame 1833 birželio 26 dieną, Endrius Džeksonas detalizavo savo reikalavimus. Valstybės depozitams saugoti jis pasiūlė kiekviename mieste pasirinkti po banką, pageidautina – valstybinį ir turintį gerą reputaciją.

Tačiau Kongresas vėl pasisakė už koncesijos pratęsimą ir Džeksonas vėl vetavo įstatymo projektą, darydamas vis drąsesnius pareiškimus: „Banko pareiga – tvarkyti reikalus taip, kad būtų daromas kiek galima mažesnis spaudimas pinigų rinkai“. Galiausiai prezidentas nutarė nutraukti visus ryšius tarp valstybės ir banko: „Jungtinių Valstijų Bankas turi valdžios įgaliojimus ir tokiu atveju sieks išstumti valstybinius bankus, ypač tuos, kuriuos vyriausybė gali pasirinkti savo pinigams laikyti. Tai atves į skurdą ir visuotinius bankrotus“.

PRANAŠIŠKI ŽODŽIAI

Paskutinis Džeksono kreipimasis į amerikiečių tautą 1837 kovo 4 dieną tapo išties pranašiškas. Jis atvirai įspėjo amerikiečius dėl pavojaus, gresiančio jų laisvei ir gerovei (tai buvo paskutinis JAV prezidentas, kuris galėjo sau leisti tokią prabangą – nepriklausomybę nuo visagalio finansinio elito). Viename iš savo darbų rašytojas E. Satonas pateikia ištrauką iš šio kreipimosi: „Jungtinių Valstijų Bankas pradėjo tikrą karą prieš tautą, kurio tikslas buvo priversti paklusti savo reikalavimams. Vargas ir sumaištis, apėmusi ir sujaudinusi tuo metu visą šalį, dar negali būti užmiršti. Žiaurus ir negailestingas pobūdis, kuriuo pasižymėjo toji kova su ištisais miestais ir kaimais, vargetomis paversti žmonės ir klestėjimą pakeitusi tamsa – visa tai turi amžiams išlikti amerikiečių tautos atmintyje.

Jeigu tai banko „privilegijos“ taikos metu, tai kuo jos pavirs karo atveju? Tiktai laivų JAV piliečių visuomenė galėjo nugalėti tokioje kovoje. Jeigu jūs nebūtumėte kovoję, valdžia galėjo patekti į mažumos rankas. Ir toji organizuota finansinė klika, slapto sąmokslo būdu diktuotų savo valią aukšto rango valdininkams. Ir, siekdama savų interesų, priverstų jus skelbti karą ar sudaryti taiką“.

BANKININKŲ PERGALĖ?

Atsistatydinus Džeksonui, bankininkai vėl perėjo į kontrpuolimą. Tačiau susigrąžinti prarastas pozicijas jiems dar ilgai nepavyko. Ketvirtį šimtmečio viešpatavo taip vadinama laisvų bankų era, kurią pakeitė nacionalinių bankų įsigalėjimas. Paskutinį XIX amžiaus ketvirtį JAV ekonomika patyrė visą seriją krizių. 1907 metais įsiplieskė eilinė panika. Būtent ji ir tapo postūmiu įkurti Federalinę rezervų sistemą. Po trijų metų stambiausi JAV finansininkai susitiko Džekilo saloje, kur ir sukūrė kompromisinį sprendimą, susijusį su būsimo centrinio banko struktūra ir funkcijomis. Rezultatu tapo schema, kurią pristatė Kongresui.

1912 metais stambiausi bankininkai atvedė į prezidento postą žinomą istoriką, emocingą profesorių ir aršų protestantą Vudrą Vilsoną. Svarbiausias rinkimų kampanijos sponsorius buvo Niujorko finansininkas Bernardas Baruchas, kurį rėmė Džeikobas Šifas, Morganai, Varburgai ir kiti bankų pasaulio rykliai. Būtent prasiskolinęs Volstritui Vilsonas metais vėliau pasirašė įstatymo projektą dėl FRS įsteigimo. Bankininkų apetitai siekė ganėtinai toli – jie ruošėsi apskritai apsieiti be valstybės dalyvavimo. Tai jiems nesutrukdė pasipelnyti iš dviejų pasaulinių karų, o šiomis dienomis paversti JAV armiją vienu iš įrankių savo žaidimuose valiutų biržoje. Prezidentas Džeksonas visgi buvo teisus.

Тайны ХХ века

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą