Praktinė konspirologija

Aš netikiu, kad viso pasaulio vadovai masiškai išprotėjo, kad prezidentai ir premjerai smuko į marazmą. Ir kad jų visų laukia beprotnamiai, tuo aš irgi netikiu. Bet kodėl tuomet mūsų civilizacija vis greičiau ritasi į siaubingą bedugnę? Kodėl Vakarų šalys ir visi jų gerbėjai imasi savo pačių tautų savižudybės? Esu tikras, kad ateities vadovėlių autoriai pavadins pramonės perkėlimą į Kiniją ir kitas panašias šalis beprotybe ir nacionalinių interesų išdavyste. Tiktai klausimas, kokiomis kalbomis bus parašyti tie vadovėliai ir kokios tautos dėl savo elitų nelabai suprantamų žaidimų visiems laikams išnyks.

Mūsų palikuonis stebins daugelio, jeigu ne visų pasaulio šalių vadovybės kvailumas, netoliaregiškumas ir akivaizdi išdavystė. Deindustrializacijos (veidmainiai sugalvojo tam terminą postindustrializacija) politika vykdoma nepriklausomai nuo kultūrinių ir politinių skirtumų. Jokio skirtumo, kas valdo – kairieji, dešinieji, centristai – niekas nuo to nesikeičia.

Kaip buvo anksčiau? Darbininkai gamykloje surinko automobilį, už tai gavo pinigų, tada nuėjo pas kirpėją. Už savo darbą šis ima pinigus, kurie jam kada nors vėliau leis nusipirkti automobilį iš savo klientų gamyklos, ir jo markės ar svarai sterlingų sugrįš automobilių gamintojams. Už šias lėšas jie įsigys žaliavų ir išmokės algas darbininkams, kad tie vėl galėtų apsikirpti.

Dabar viskas kitaip. Automobilius jau seniai renka Kinijoje, darbininko sūnus su baltais marškiniais ir kaklaraiščiu susirūpinęs pardavimų augimu pas konkurentą, o jo kolega telefonu bara kažkokį malaizietį už sužlugdytą komplektuojančių detalių pristatymo grafiką. Abu jie niekas nesilankė gamyklos cechuose, tačiau be jų, be dviejų „be galo svarbių“ specialistų, nė vienas automobilis nuo konvejerio nenuvažiuos.

Kirpėjo sūnus dirba tėvo vietoje. Jis nusipirko naują krėslą, kriauklę, žirkles. Tiesa, pirko į kreditą. Ir automobilį jis turi, puikus modelis su odinėmis sėdynėmis – irgi skolon. Jis ką – turi, kaip ir tėvas, taupyti normaliai mašinai? Ne, tiesiog nuėjo į banką ir per pusdienį problema buvo išspręsta. Tiesa, jam sugenda nuotaika, kai pradeda skaičiuoti savo skolas bankams ir procentus už tuos skolas, o taip pat procentus nuo procentų. Įsivaizduojate? Viską pirko, kaip jam konsultantas pasiūlė, atnaujino kirpyklos įrengimus, o čia krizė kaip tyčia užgriuvo. Žmonės varomi iš darbų, atlyginimai ir pašalpos apkarpomi, niekam neberūpi madingos šukuosenos. Iš konsultanto, beje, už skolas namą atėmė.

Pasikeitus ekonomikos struktūrai, atsirado daugybė „atliekamų“ žmonių. Jeigu anksčiau šio pasaulio galingiesiems reikėjo darbo jėgos, tai šiandien, kai gamyba išsikėlė tolėliau, darbuotojai nebereikalingi. Atsirado daugybė profesijų, kurias įsivaizduoti prieš šimtą metų būtų sunkoka. Sakykite, kam reikia tiek kosmetologų, visažistų, visokiausių dizainerių, šunų kirpėjų, konsultantų bet kokiais klausimais, psichologų? Kur dėti armiją apsauginių, divizijas sporto instruktorių ir legionus marketologų? Kuriems galams prisiveisė visi tie valdininkai, kam ofisams tiek planktono ir kodėl tiek daug žmonių profesionaliai užsiima sportu? Šimtai ir tūkstančiai futbolo, ledo ritulio, krepšinio klubų ir nesiliaujančios rungtynės tarp jų. O kerlingas? Argi nebeliko kur grindų plauti ir visiškai nebėra kuo užsiimti valytojoms? Anksčiau buvo tiesiog paprastas striptizas, o dabar tai – nauja sporto rūšis, ant strypo šokama, greitai į olimpiadas pradės važinėti. Prisigyvenome…

Dauguma šių žmonių užsiima kvailystėmis ir niekais. Tiesiog juos reikia kažkuo užimti, nes už ačiū pinigų duoti negerai – atsiras žmonėms daug laisvo laiko, pradės mąstyti, protingas knygas skaityti. Dar sumanys ką nors negero…

Visa tai puikiausiai galima apmokėti skolon. Ir šita skola, suprantama, nuolat didėja. Kažką labai smarkiai prispaudė, kažką nelabai, tačiau tendencija tokia, kad sulig kiekvienais metais bankų voratinklis apipainioja ištisas šalis ir tautas vis stipriau ir stipriau. Akivaizdu, kad amžinai taip tęstis negali ir tai puikiausiai matome iš naujienų laidų, o jei įsižiūrėsime geriau, tai pamatysime ir per nuosavą langą.

Kai šitas „vystymosi“ modelis buvo kuriamas, jo architektai negalėjo nežinoti, kuo viskas baigsis, į kokią katastrofą atves. Kam visa tai buvo daroma, papasakosiu truputį vėliau.

Paimkime kitą gyvenimo aspektą – demografiją. Įdomesnė čionai pati tendencija, o ne gyventojų skaičius konkrečiose šalyse. O tendencija tokia, kad greitai Europoje nebeliks nei švedų, nei anglų, nei vokiečių, o Amerikoje baltieji žmonės bus anaiptol ne dauguma. Visi girdėjome, kad Prancūzijoje vidinis prancūzių vaikų skaičius yra 1,8, o pas musulmones šioje šalyje – 8,1. tai perlenkimas. Realiai musulmonė moteris gimdo žymiai mažiau. Tačiau tai, kad Mohamedas tapo labiausiai paplitusiu naujagimių vardu Europoje – čia jau faktas. O kas bus po 20 metų, kai dabartiniai kūdikiai bus pašaukti į armiją? Už ką jie, jeigu prireiks, kariaus?

Kam to reikia? Kam tai naudinga? Juk tai tikras tautų susinaikinimas. Didieji prancūzų, anglų, vokiečių, japonų ir kitų tautų protėviai tikriausiai karstuose vartosi nuo viso to.

Kam buvo aktyvuota homoseksualizmo ir kitų iškrypimų propaganda? Nejaugi sunku suprasti, kad tai nepagausins gyventojų skaičiaus, o priešingai – žymiai jį sumažins? Manau, kad amoralu yra tai, kad kenksminga, netikslinga atskiro žmogaus ir ištisos tautos atžvilgiu. Tai štai – lytiniai iškrypimai yra žalingi dėl tos paprastos priežasties, kad dėl jų negausėja vaikų – būsimų darbuotojų, ūkininkų, prezidentų ir menininkų skaičius.

Kam įvedama juvenalinė justicija, iš principo aišku: reikia galutinai pribaigti šeimą kaip institutą, plius perparskirstyti vaikus kaip vertingą ir retą resursą. Skamba ciniškai, bet būtent taip ir yra. Tačiau juk šis resursas yra atsinaujinantis. Ar ne paprasčiau nutraukti agresyvią LGBT agitaciją ir padėti kurti normalias daugiavaikes šeimas?

Dėl kokios priežasties Amerika, šita kovotoja už bendražmogiškas vertybes, kuri bruka demokratiją visame pasaulyje fašistiniais metodais, griauna nuosavą valstybę vardan abejotinų karinių operacijų? Amerika seka Afganistano kalnų kaimus palydovais, kainuojančiais iki pusės milijardo dolerių, atakuoja didelio tikslumo raketomis, kainuojančiomis po pusę milijono, molines lūšnas. Karinės įrangos, degalų, technikos pristatymo į sunkiai prieinamus rajonus kaina muša visus įsivaizduojamus rekordus. Kokia ekonomika gali visa tai atlaikyti? Viena, ir ne pati silpniausia, kartą, prieš 20 metų, jau neatlaikė.

Kodėl jie pavertė griuvėsiais savo automobilių pramonės pasididžiavimą Detroitą? Kodėl nuodija didžiules, tegu ir retai apgyventas savo teritorijas skalūnais? Argi nebuvo daugiau kokio finansinio burbulo išpūsti? O gal pinigų spaustuvė sulūžo ir pas sauditus nebėra už ką dyzelino nusipirkti?

O kodėl Ukraina surengė visą tą cirką su skalūnų dujomis? Perka kurą molekulėmis iš Vengrijos ir kitų tranzitinių šalių, nors Rusija siūlo pigias dujas be jokių ekologinių rizikų. Rusija taip pat yra ir gigantiška rinka ukrainietiškoms prekėms, tačiau Janukovičius taip spardosi, tarsi jį vestų surištą į skerdyklą. Ką jam ten Vakaruose į ausį prikuždėjo?

Akivaizdu, kad skalūnų dujos neišspręs pigios energetikos problemos, be to, dar ir turint turint tokius partnerius kaip Shell ir Chevron drauge su produkcijos pasidalinimo sutartimis. O pridėti problemų tos dujos tikrai gali. Pirmoje vietoje, aišku, ekologinės problemos. Visiškai tikėtinos rimtos problemos, tiek prorusiškuose Rytuose, tiek provakarietiškuose Vakaruose, kurias sukels „skalūnų chemija“. Tai gali suartinti du subetnosus ir galbūt padės suprasti, kad dujas paprasčiau, pigiau ir patogiau išgauti drauge su rusais kur nors Sibire, kaip tai buvo daroma prieš kelis dešimtmečius. Mano manymu, tai labai prastas pretekstas aljansui ir integracijai. Integracija bus paskatinta bendrų bėdų, tačiau, deja, kitų mūsų tautą vienijančių jėgų kol kas nėra.

Grįžkim prie Ukrainos užsispyrimo. Jos vadovai nėra kvailiai, nes tokiu atvejų jų vietose sėdėtų visai kiti žmonės. Jiems, matomai, buvo pasakyta, kad atseit, Rytų partneris netrukus pasikeis, transformuosis, išnyks iš pasaulio žemėlapio ir panašiai. Jūs ten pakentėkite truputėlį, o morališkai (ne ne, tiktai morališkai, ne materialiai) mes esame už jus. Arba už Rusijos vairo stos mūsų žmogus, o jau tada viskas pasikeis, transformuosis, išnyks iš pasaulio žemėlapio ir panašiai.

Uzbekijos prezidentas įžūliai „pasiuntė“ Rusiją. Jis ką, nesupranta, kad Rusija yra žymiai arčiau už Ameriką? O gal deda viltis į kontinentų dreifą? Gal jam atskleidė kažkokias paslaptis ir paprašė pasirinkti, kurioje barikadų pusėje atsistoti? Gal giminės iš Izraelio įkalbėjo? Šiaip sau, be niekur nieko tokių staigių viražų seni politikos lapinai nedaro, tai jums ne kaklaraiščių valgytojas Saakašvilis…

Anksčiau aš palošdavau strategiją „Civilizacijos“. Nevarginsiu jūsų žaidimo taisyklėmis ir principais, pasakysiu tik tiek, kad norint pasiekti karinę pergalę, reikėjo užgrobti visų konkurentų žemes ir miestus. Kad būtų pasiektas šis tikslas, reikėjo tam tikru momentu visiškai nepaisyti savo piliečių interesų, „padėti“ ant sveikatos apsaugos, švietimo, demografijos, kultūros, galbūt net badą užleisti ir išprovokuoti nepasitenkinimą miestuose. Reikėjo akcentuoti karinę pažangą, o pramonės įmonės, keliai, užtvankos, žemės ūkis – visa tai į šoną. Reikėjo skirti neproporcingai daug dėmesio karinėms technologijoms, užsitikrinti pranašumą technikoje, o visa kita – antraeiliai dalykai, kadangi žaidimas baigsis visiška pergale prieš svarbiausią priešą.

Ekonomika iš karto smunka į minusą, o infrastruktūra labai greitai „užlinksta“ ir tu turi dvi išeitis: arba užgrobti turtingus varžovo miestus, arba likviduoti savo karinius pajėgumus, apkarpant išlaidas (tada apie svetimų žemių grobimą negali būti jokios kalbos).

Štai pritrauki savo kariuomenę prie naujos aukos, galbūt apsimeti, kad iš kažkur savo pajėgas išvedi (realiai pastumi jas link aukos), o varžovas, kvailelis, tarsi nieko nevyktų, statosi naujus miestus, tiesia vamzdynus, statosi atomines elektrines, stebisi savižudiškais konkurento veiksmais. Jis gi nežino, kad visos jo žemės jau seniai pasidalintos, o užgrobęs miestus varžovas gaus pakankamai aukso, kad padengtų savo išlaidas, ir netgi liks lėšų paskutinių konkurentų sunaikinimui.

Jums tai nieko neprimena? Imkime ir padarykime lošimą sudėtingesnį šimtą kartų, įveskime naujus faktorius ir gausime šios dienos realybę. Amerika, jos sąjungininkai ir vasalai planuoja baigti „žaidimą“ kiek galima greičiau, kitaip „karinių pajėgumų aptarnavimo kaina“ ir naujų vienetų kūrimas galutinai sugriaus jų ekonomikas, o tai reikš daugybės vasalų nepriklausomybės atsikūrimą bei agresoriaus krachą, stagnaciją, o gal ir pražūtį.

Amerikiečiai eina va bank. Jiems reikia baigti šitą žaidimą labai ir labai greitai, kitaip praras lyderystę ir atsiliks nuo konkurentų, kurių jau nebepasivys. Vėliau, po hipotetinės pergalės (ir tuo pat metu po viso likusio pasaulio pralaimėjimo) jie pradės naują žaidimą, jau pagal savas taisykles, o rankose turės vien tiktai kozirius. Visa ta bjaurastis, gausiai suvešėjusi Vakaruose ir leidžianti mūsuose savo metastazes – tai išsigimusios ateities, kuri yra parengta mums, daigai. Viskas, kas šlykščiausia ir žemiausia, viskas, kas dabar atrodo bjauriausia ateityje taps norma ir absoliučia tiesa. Už mus viską nuspręs kiti – ir kur dirbsime, ir kaip poilsiausime, ir kiek metų gyvensime, ir koks bus mūsų vaikų likimas. Tai paprasčiausias fašizmas, kur vietoje konclagerių ir spygliuotos vielos mus saugos Didysis Brolis.

Patys pasižiūrėkite. Stambios kariuomenės pratybos vyksta viena po kitos, mes intensyviai auginamės muskulus, stengiamės kuo greičiau aprūpinti kariuomenę nauja technika. Į rikiuotę sparčiai gražinami puikiai parengti, tačiau per kvailumą iš armijos atleisti specialistai.

O dabar pasižiūrėkime į priešo armijas. Pajėgumai pas juos pakankamai dideli. Tačiau kariavo jie prieš praėjusios epochos kariuomenes (Amerikoje tokia ginkluotė buvo naudojama prieš 50 metų) ir kariavo jie šiaip sau, atvirai kalbant. Apsiginklavę senienomis, tačiau labiau motyvuoti priešininkai (už savo žemę kariavo) neblogai įkrėsdavo agresoriams, o nugalėdavo NATO tiktai dėl techninio pranašumo. NATO kariuomenė praktiškai nesupranta tokių sąvokų kaip garbė, pasirengimas aukotis, narsa. Jeigu patiria juntamus (mažiau 1%) nuostolius, Amerikoje prasideda isterija ir neramumai. Dėl to amerikiečiai priversti „treniruotis ant kačių“, t.y. kariauti su iš anksto silpnesniais priešais, kad karstų į tėvynę nereikėtų skraidinti.

Būtina jų pergalės prieš mus sąlyga – tai ypatingų kovotojų-šnipų panaudojimas, kurie griaus moralinę dvasią, skatins abejones ir paniką mūsų gretose. Jų tikslai ir uždaviniai yra aiškūs, kaip ir metodai bei priemonės – be įprastų špionažo triukų jie kuria įvairiausius triukšmingus sambūrius, kurių tikslas – diskredituoti valdžią nuosavos tautos akyse, kad valdžia prarastų žmonių paramą, kai ateis valanda „Iks“.

Šioje situacijoje laikas dirba mūsų naudai. Visa ta jų ginkluotė, visos tos karinės bazės, lėktuvnešiai ir naikintuvai su „tomohaukais“ bei „patriotais“ yra labai brangūs ir sudėtingai aptarnaujami. Jie turi dirbti, „atidirbti įdėtas kūrimui lėšas“, t.y. grobti šalis ir jų resursus, kitaip labai greitai pavirs nenaudingu šlamštu. O mes, neprarasdami budrumo, palūkėsime…

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!