Pinigai ir vergovė

Ankstesni mano straipsniai, palietę vergijos temą, parodė, kad žmonės paversti tokiais intelektualiniais zombiais, kad pats klausimas dėl gyvenimo „pagal kišenę“, be kreditų, sukelia nesupratimą ir kaltinimus absurdiškumu. Tai verčia detaliau panagrinėti klausimo esmę.

Visa vergovė remiasi pinigais. Ir pinigų valdžios naudojimu. Bet ar tai reiškia, kad išsivadavimas iš vergovės įmanomas tik likviduojant pačius pinigus? Žinoma, ne. Pinigai, kaip universalus apsikeitimo energija instrumentas, praktiškai yra nepakeičiami. Tačiau tai, ką galima ir reikia padaryti – pakeisti pinigų prigimtį. Ir, be abejo, turi būti likviduotas mechanizmas, suteikiantis pinigam tokią galingą valdžią pasaulyje – palūkanų procentas.

Būtent palūkanos yra tasai parazituojantis elementas, kuris pavertė pinigus iš paprasto žmonių ūkinės tarpusavio sąveikos įrankio tuo, kuo jie tapo šiandien – aukščiausia dievybe, kuri naikina gamtą ir pačią žmoniją. Palūkanų sunaikinimas automatiškai sunaikins ir parazitines galimybes pelnytis nieko nedirbant – pinigų gamybą iš pinigų, praleidžiant visas materialiąsias stadijas.

Kad išsiaiškintume skirtumus tarp tikrų ir virtualių pinigų, kuriais šiandien užtvindytas pasaulis, turime padaryti nedidelę ekskursiją į politinės ekonomikos sritį.

Ekonomikos pagrindas – materialių gėrybių gamyba. Būtent šitaip sukuriama kažkas naujo, kuo gali naudotis pats gamintojas ar kažkas kitas savo tikslais. Marksizmo klasikai vadino tai vartotojiška verte. Suprantama, kad primityvūs natūralūs prekių mainai, vystantis žmonijai, nustojo tenkinti žmonių poreikius. Iškilo objektyvi būtinybė sukurti naują universalų mechanizmą-tarpininką, kurio dėka įvairios prekės galėtų adekvačiai atitikti viena kitą. Kalba eina apie pinigus. Iš pradžių jokių problemų jų atsiradimas nekėlė. Pakankamai greitai pasaulyje atsiskaitymo priemone – pinigais – pradėta naudoti metalų triada – auksas/sidabras/varis. Kadangi šie metalai turėjo natūralią materialią formą, o jų paieška, gavyba ir gryninimas buvo susiję su realiomis darbo sąnaudomis, tai tokių pinigų pasirodymą visi ūkinių santykių dalyviai sutiko visiškai normaliai. Juk pinigai turėjo tokią pat realią vertę kaip bet kokia kita prekė ir pasižymėjo tik vienu privalumu – universalizmu ir kompaktiškumu. Be to, labai svarbu pažymėti vieną principinį momentą. Pinigai negalėjo pas ką nors atsirasti be realių darbo sąnaudų. Tarkim, kad gautų pinigų, medžiotojas pirmiausiai turėjo nudirti žvėries kailį ir tik tuomet iškeisti jį į pinigus. Pirklys, kad užsidirbtų, irgi turėjo iš pradžių gauti pačią pirmą prekę visoje prekybos grandinėje. T.y. pirmiausiai buvo pagaminama prekė ir tik po to prasidėdavo prekybos procesas. Tokioje schemoje pinigų kiekis apyvartoje niekaip negalėjo būti didesnis už tai, ką jau realiai spėjo išgauti kalnakasiai ir kalviai.

Palūkanų atsiradimas viską pakeitė ir padarė pradžią vergovei. Visa tai vyko kasdieniškai, tarsi lyg ir visų proceso dalyvių labui. Na, atrodytų, kas gi čia blogo, kad pirklys pasiskolino pinigų iš palūkininko, užpirko dvigubai daugiau prekių ir pardavė jas su dvigubai didesniu pelnu? O paskui pasidalijo dalimi pelno su palūkininku. Iš tiesų – juk visi patenkinti. Palūkininkas – gautomis palūkanomis, pirklys – pelnu, jo klientai – prekėmis. Tačiau visa tai tik iš pirmo žvilgsnio.

Esmė tame, kad visos prekės ir visi pinigai, išskyrus palūkininko pinigus, sukasi vieningoje dinamiškoj sistemoje. Išmeskime iš sistemos palūkininką. Procesas lieka nepakitęs. Nebent pirkliui teks suvažinėti į turgų du kartus. Pinigų kiekis apyvartoje atitinka prekių kiekį. Ir būtent pinigų kiekio apyvartoje didėjimas visuomet stabdė prekinės gamybos didėjimą. O kas įvyko po mūsų aprašytos operacijos? Apyvartoje likus tam pačiam prekių kiekiui, pinigų kiekis sumažėjo. Sumažėjo tiek procentų, kiek jų pirklys atidavė palūkininkui. Ir pinigų sumažėjo būtent pas pirklį.

Važiuojam toliau. Praėjus kažkiek laiko jau ne tik pirklys, bet ir jo potencialus pirkėjas bus priverstas kreiptis į palūkininką paskolos. Juk prekių vis daugėja, poreikiai auga, o pinigų mažėja. O paskolą gauti galima tik būsimosios gamybos sąskaita. Tokio sandėrio rezultatas – sulig kiekviena pagaminta preke gamintojas dabar gauna mažiau pinigų negu anksčiu. Dalį tenka atiduoti palūkininkui.

Visa tai tęsiasi faktiškai iki to laiko, kol visi pinigai nepereina į palūkininko rankas. Juk jis yra vienintelis, kuris gamina pinigus iš oro. O apyvartoje lieka tik jo paskolos. Pats nereikalingiausias ir bevertis visuomenei žmogus, parazitas, tampa grandimi, be kurio niekas nebegali egzistuoti.

Realybėje pasaulyje maždaug taip viskas ir vyko iki to laiko, kol palūkininkai nesugalvojo naujo serviso – skolų lakštus. Tai buvo nuostabus išradimas. Ir labai patogus klientams. Dabar jau nebereikėjo kur nors važiuoti, žvanginant monetas, kurias galėjo atimti bet koks „riteris plėšikas“. Monetas pakeitė vardiniai skolų rašteliai, pagal kuriuos pinigų galima buvo gauti vietose. Suprantama, už patogumus buvo paprašyta sumokėti. Labai nedaug. Taip sakant, už popierių, rašalą ir raštininko darbą. O kas atsitiko iš tikrųjų? O iš tikrųjų dabar jau visas realus fizinis auksas atsidūrė palūkininkų rankose, o tie su malonumu skolino jį visiems norintiems.

Europos istorijoje tokiais palūkininkais, dirbančiais visame žemyne, tapo tamplieriai. Dėka jų šlovingos veiklos visa Europos diduomenė, įskaitant karališku rūmus ir popiežiaus sostą labai greitai virto sumanių ordino narių skolininkais. To laikmečio valdžia išsigelbėjo tik dėl to, kad turėjo savo rankose jėgos struktūras – Ordino sutriuškinimas leido likviduoti dalį skolų drauge su pačiais riteriais ir jų skolų raštais. Tačiau šis bei tas išliko, o svarbiausia – išliko pats mechanizmas, kurio dėka savanoriškai parsiduodama į skolų vergiją.

Visų ir visko pavergimas galutinai susiformavo atsiradus centriniams bankams. Ir čia nėra taip svarbu, valstybiniai jie ar privatūs. Galų gale koks skirtumas, kieno vergas tu esi. Pinigų leidimo centralizacija, iš pradžių kaip įteisintas monetų kalimas, o paskui kaip valstybinių banknotų spausdinimas, buvo galutinau uzurpuotas valdžios. Juk pinigai į ekonomiką įliejami buvo tik už procentus. Tačiau kaip tas procentas galėjo būti išmokėtas, jeigu pinigai, reikalingi jam sumokėti, paprasčiausiai neegzistavo?

Tarkim, kuriame valstybę nuo nulio. Turime dešimt gamybos įmonių, 1000 gyventojų, du komercinius bankus ir vieną Centrinį. Pinigų kol kas nėra ir viskas stovi. Bet štai Centrinis bankas nukala 1000 monetų ir paskolina jas komerciniams bankams už kokius 2%. Komerciniai bankai skolina monetas gamykloms jau už 5%. Viskas pradėjo judėti ir dirbti. Įmonės veikia, žmonės gauna atlyginimus, ekonomika vystosi, visi patenkinti. Bet štai ateina laikas išmokėti palūkanas ir padengti skolas ir paaiškėja, kad pagrindinei skolai pinigų yra, o palūkanoms – pritrūko. Juk Centrinis bankas tų pinigų nenukalė. Tada CB vėl kala monetas, tik jau ne 1000, bet 1100.

Ir viskas sukasi toliau, bet tik iki sekančio skolų grąžinimo momento. Tokia sistema amžiams įtvirtino faktišką visos šalies vergavimą nuosavai valstybei. O atsiradus privatiems centriniams bankams (Anglijos bankas, FRS) – ir pačios valstybės pakliuvo pinigų gamintojų vergijon. Tai ir yra toji pati vergovė, turinti tiesioginį ryšį su visais, kas ima kreditus. Ji paliečia netgi tuos, kurie tiesiog laiko pinigus banke. Nors pastarieji rizikuoja viską prarasti. T. y. jų išeikvotą gyvybinę energiją, materializuotą pinigų pavidalu, panaudos kažkas kitas. O štai skolininkas paprasčiausiai neturi jokių šansų atsiskaityti. Kaip taip išeina? Juk aš galiu užsidirbti ir grąžinti? Žinoma, galite. Bet tik iki to laiko, kol jūsų kreditorius žaidžia su jumis šitą žaidimą. Žaidimo finale nei darbo, nei galimybės užsidirbti nenusimato. O nusimato tik reikalavimas grąžinti kreditą. Ir šis finalas jau ne už kalnų.

Kad galima būtų visiškai išsivaduoti iš skolų vergijos, būtina įstatymiškai panaikinti palūkanas. Tačiau pasakyti gerokai lengviau negu padaryti. Procentų už paskolas likvidavimas įmanomas tik esant šioms trims sąlygoms:

Pinigų emisija užsiima tik valstybė.

Ekonomika prisotinama pinigais be procentų, remiantis dalyvavimu galutiniame produkte, kitaip sakan, kaip užmokestį už pinigus valstybė gaus tik natūralų produktą ir tik po to pateiks jį pardavimui.

Valstybė įsipareigoja, kad visą laiką pinigų masė atitiks prekių masę šalyje. Ši priemonė panaikins infliacijos galimybę.

Visi bankai, įskaitant komercinius, dirba analogišku principu – dalyvauja projekte, gaudami jo dalį. Įskaitant visas solidarių rizikų rūšis. Ir lygiai taip pat bankai gali pritraukti pinigus iš klientų. Laikantis šio principo, visiškai neįmanoma gaminti pinigus iš pinigų, neturint materialių prekių. Panašiais principais šiandien vadovaujasi islamiškieji bankai.

Kitados, labai seniai, kai jau buvo pinigai, vergovės dar nebuvo. Ir greitai vėl ateis laikas, kai jos nebliks. Bet kad taip atsitiktų, žmonės turi praregėti.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!