Pilkųjų kardinolų valdžioje

Kaip rodo tyrimai, atlikti specialistų, užsiimančių sąmokslo teorijomis ir slaptos vyriausybės egzistavimo problemomis, tik 1 amerikietis iš 500 yra girdėjęs apie Tarptautinių santykių tarybą (TST) ir tik 1 iš 10 000 žino apie TST planus įvesti Naująją Pasaulio tvarką (NPT).

O TST tuo tarpu yra stambiausia mondialistų – pasaulinės vyriausybės įkūrimo šalininkų – struktūra. Tarybai priklauso įtakingiausi JAV ir kitų Vakarų šalių žmonės: buvę ir veikiantys prezidentai, ministrai, pasiuntiniai, parlamentarai, finansininkai, verslininkai, generolai, profesoriai ir žiniasklaidos atstovai. Pradedant 1945 metais, šios organizacijos būstinė įsikūrusi Niujorke, pastate, pavadintame žinomo masonų veikėjo Haroldo Prato vardu.

TST buvo įkurta 1921 metais, persidalinant pasaulį po Paryžiaus taikos konferencijos, kuri susumavo I Pasaulinio karo rezultatus. Įkūrėjai TST sumanė kaip savotišką užkulisinį papildymą Ženevoje įsikūrusiai visiškai legaliai ir progresyviai Tautų Lygai, be to, Taryba daugeliu atvejų tapo britų Karališkojo tarptautinių santykių instituto kopija. Iš visų TST organizatorių verta atkreipti dėmesį į Edvardą Mendelą Hausą, buvusį Vudro Vilsono administracijos pilkąjį kardinolą ir į žinomą finansininką Polą Varburgą, vieną iš FRS įkūrėjų.

Nuo pat pradžių TST buvo valdoma kaip korporacija – iš vienos pusės pirmininkas ir vice pirmininkas, iš kitos – prezidentas ir keli vice prezidentai. Einamuosius darbus atlieka vykdomasis direktorius ir sekretorius, turintys labai plačius įgaliojimus. Be vykdomojo direktoriaus yra daugiau kaip 30 paprastų direktorių, atsakingų už konkrečias veiklos kryptis. Esama ir atskirų struktūrų: iždininkas ir mokslinių tyrimų direktorius. Pirmuoju ką tik įkurtos TST prezidentu tapo Džonas Viljamas Devis.

Nuo 1927 metų didelį vaidmenį TST vaidino būsimasis CŽV direktorius Alenas Velšas Dalesas. Pradėjo jis kaip vienas iš daugelio direktorių, 1944 metais tapo vice prezidentu, o 1946-50 metais buvo prezidentu. Lygiagrečiai Dalesas užsiėmė ir žvalgybine veikla. Per II Pasaulinį karą vadovavo amerikiečių žvalgybos centrui Berne (Šveicarija), praktiškai tapo „slaptojo fronto prieš Antrąjį frontą“ vadovu ir vedė separatines derybas su naciais. 1945 metais Daleso veiksmai turėjo didelę reikšmę derybose, kurių rezultatu tapo vokiečių armijos Šiaurės Italijoje kapituliacija. Pirmaisiais pokario metais jis sukūrė liūdnai pagarsėjusį „Daleso planą“, kurio tikslas – sugriauti Tarybų Sąjungą iš vidaus.

Viename iš Tarybos posėdžių šis politikas paskelbė savo ardomosios veiklos prieš Tarybų Sąjungą doktriną: „Pasibaigs karas, viskas susitvarkys ir nusistovės. Ir mes mesime viską, ką turime, visą auksą, visą materialinę pagalbą ir resursus žmonių kvailinimui. Žmogaus protą, žmonių sąmonę galima pakeisti. Pasėję protuose chaosą, mes nepastebimai pakeisime žmonių vertybes netikromis ir priversime visus jomis patikėti. Kokiu būdu? Mes surasime bendraminčių, savo pagalbininkų ir sąjungininkų pačioje Rusijoje… Padorumas ir sąžiningumas bus išjuokiami ir taps niekam nereikalingi, pavirs praeities atgyvena. Įžūlumas ir chamiškumas, melas ir apgaulė, girtuokliavimas, narkomanija, gyvuliška baimė, kurią žmonės jaus vienas kitam, išdavystės, nacionalizmas ir tautų tarpusavio neapykanta – visa tai mes diegsime sumaniai ir nepastebimai… Mes užsiimsime žmonėmis nuo vaikystės, tvirkinsime jaunimą. Mes paversime juos šnipais, kosmopolitais. Štai taip mes visa tai darysime“.

Netgi vadovaudamas CŽV (1953-61), Dalesas nepaliko savo posto TST iki pat savo mirties 1969 metais. Tuo pat metu jis spėjo sudalyvauti dar ir komisijoje, tyrusioje paslaptingą Kenedžio nužudymą.

Šeštame dešimtmetyje svarbiausia figūra Taryboje tampa Deividas Rokfeleris. Direktorius nuo 1949 metų, vice prezidentas nuo 1950 metų, pirmininkas nuo 1971 metų, Rokfeleris tapo pagrindiniu organizacijos koordinatoriumi. Jis taip pat tapo Bilderbergo klubo ir Trišalės komisijos iniciatoriumi. Pasisakydamas 1962 metais Harvardo universitete, milijardierius pasiūlė programą „Federalizmas ir laisva pasaulio tvarka“, kurioje pasisakė už pasaulinės valstybės, kuriai vadovautų vieninga federalinė vyriausybė, sukūrimą.

8 dešimtmečio pabaigoje Tarybai priklausė apie 2000 stambiausių pramonininkų, finansininkų, politinių ir visuomenės veikėjų. 1978 metų rugpjūtį žurnalas W Magazine pacitavo Tarybos prezidento lordo Vinstono žodžius: „Trišalė komisija paslapčia pasauliui nevadovauja. Tuo užsiima TST“. 9 dešimtmečio viduryje ir Deividas Rokfeleris, ir lordas Vinstonas buvo pakeisti vadovaujančiuose Tarybos postuose kitais asmenimis iš bankininkų pasaulio. Tačiau Rokfeleris tebeliko neregimu visų mondialistinių struktūrų valdovu, koordinuodamas ir nukreipdamas jų veiklą. Visus tuos metus jis buvo žinomas kaip vienas iš svarbiausių globalizacijos ir neokonservatizmo ramsčių.

Ekspertai mano, kad dar 1939 metais TST praktiškai pajungė savo reikmėms Valstybės departamentą – JAV užsienio reikalų ministeriją. Per sekančius dešimtmečius Taryba, be jokios demokratinės kontrolės, kūrė ilgalaikes Valstybės departamento strategijas, siekdama sutarimo Amerikos valdančiojo elito tarpe, išskyrus izoliacionistinių koncepcijų šalininkus. Dar 1950 vasario 17 TST narys Džeimsas Varburgas atvirai pareiškė: „Patinka jums tai, ar nepatinka, tačiau pasaulinė vyriausybė bus sukurta. Jeigu žmonija nesutiks savanoriškai – teks priversti ją jėga“. Per sekančius dešimtmečius Taryba nulemdavo visų konfliktų, kuriuose dalyvavo JAV, tikslus. Iš TST gelmių iškilo ir „Nacionalinė istorija“, kuri skleidžia mitą apie tai, kad visa ši kišimosi į kitų šalių vidaus reikalus politika yra visiškai nesavanaudiška ir neigia tas kančias, kurias teko patirti pasauliui dėl amerikiečių kariaunos veiksmų.

Su Taryba susijusios stambiausios transnacionalinės korporacijos, tokios kaip General Motors, Coca Cola, Shell ir kitos. Tai ne tik padeda koordinuoti korporacijų veiklą, bet ir garantuoja disnų finansavimą pačiai organizacijai. Didelį vaidmenį TST veikloje vaidina Kolumbijos, Harvardo, Stenfordo, Kalifornijos univeristetai, taip pat Masačiusetso technologijos institutas. Su TST susijusios tokios masinės informacijos priemonės kaip CBS, New York Times, Time, Washington Post, stambiausios leidyklos ir Amerikos leidėjų asociacijos.

Publicistas Eliotas Bernšteinas yra pasakęs, kad Hitleris užgrobė valdžią Vokietijoje, pasinaudojęs ta pačia taktika, kokia naudojasi TST Amerikoje. Juk Taryba imasi kontroliuoti žiniasklaidą, o dar Gebelsas žinojo, kad nė vieno perversmo neįmanoma padaryti, jei nekontroliuoji informacijos priemonių. Bernšteinas atkreipė dėmesį į tai, kad Amerikoje praktiškai nebeliko politinių žurnalistinių tyrimų žanro. Už tai stambiausių Vakarų žiniasklaidos leidinių redaktoriai 1993 metais sulaukė padėkos iš Rokfelerio už tai, kad jie 40 metų laikė skaitytojus nežinioje apie mondialistų pažiūras, „kurios kuria ateities istoriją mūsų laikmečiu“.

Gana įdomūs TST dalyvių santykiai su pačia Amerika. Madlen Olbrait, būdama Valstybės sekretore, pagerbė savo dalyvavimu karines pratybas, per kurias buvo imituojami taikdarių iš europietiškų NATO narių Amerikos teritorijoje – tuo atveju, jei Amerikoje kiltų pilietiniai neramumai. O TST Europos skyriaus direktorius Čarlzas Kaphenas parašė knygą su daug sakančiu pavadinimu „Amerikos saulėlydis jau netoli“. Taip kad teisus, tikriausiai buvo admirolas Česteris Vardas, buvęs Amerikos karinio laivyno generalinis teisėjas ir priklausęs TST daugiau kaip 20 metų, kai parašė savo knygoje: „Jau seniai Tarybos valdančiosios viršūnės nusprendė, kad Amerikos vyriausybės politika turi remti NPT, kurią kuria bankininkai, ir diskredituoti bet kokią opoziciją. TST nesustos, kol nebus sukurta vieninga pasaulio vyriausybė. Deklaruojama JAV „nepriklausomybė“ tam nesutrukdys“.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!