Paskendę kontinentai

Pradžiai reikėtų pasakyti, kad kai kurie tyrinėtojai traktuoja toponimą Mu kaip sutrumpintą „Lemūrijos“ pavadinimo variantą, kitaip sakant kaip antrą vieno ir to paties kontinento pavadinimą. O Pacifidė – tai jau kitas kontinentas, ir Mu su ja neturi nieko bendro.

Tačiau tie, kurie nepritaria tokiam pavadinimų „suskaldymui“, nurodo, kad dauguma tyrinėtojų patalpina Lemūriją Indijos, o Pacifidę (Mu) – Ramiajame vandenynuose.

Tiesa, kaip atrodė tais neatmenamais laikais vandens erdvė Žemė planetoje, ir ko būta dabartinių okeanų vietose – juk irgi tiksliai nėra žinoma.

Pagal vieną iš versijų, pavadinimas „Lemūrija“ turi gana įdomų paaiškinimą. 1830 metais anglų zoologas Filipas Latlis Skleiteris pastebėjo, kad lemūrai – pusbeždžionių šeimos gyvūnai – gyvena tiek Madagaskare (bet ne Afrikos kontinente), tiek Malajų archipelago salose. Suprantama, perplaukti Indijos vandenyno žvėreliai negalėjo. Tuo remdamasis, Skleiteris iškėlė hipotezę, kad gilioje senovėje, galbūt prieš kokius šimtą milijonų metų, Indijos vandenyne egzistavo žemynas, kuris vėliau paskendo. Bet jeigu tas kontinentas egzistavo taip seniai, tai žmonės jame gyventi negalėjo, nes žmonijos amžius vertinamas vos dviem-trimis milijonais metų. Tačiau XIX amžiuje kai kurie mokslininkai laikė Lemūriją žmonijos lopšiu.

Raudonai pažymėta Lemūrija, mėlynai – Hiperborėjos liekanos (iš Viljamo Skoto Elioto knygos „Lemūrija – pradingęs kontinentas“)

PULKININKO ČEČVORDO TYRIMAI

1868 metais britų kolonijinės armijos pulkininkas Džeimsas Čečvordas, tarnavęs Indijoje, susidraugavo su kažkokiu budistų vienuoliu, kiuris atskleidė jam, kur paslėpti keli tūkstančiai molinių lentelių, išmargintų paslaptingais simboliais. Pulkininkas tyrinėjo jas daugiau kaip dešimt metų ir galiausiai paskelbė, kad sugebėjo perskaityti jų tekstus. Jis tvirtino, kad tekstuose papasakota Mu kontinento istorija. Šiame žemyne, kuris nuskendo prieš 100 000 metų, gyveno 64 milijonai žmonių ir jų civilizacijos lygis gerokai pranoko mūsiškį.

Žemėlapis iš Čečvordo knygos

Kaip pasiturintis žmogus, Čečvordas ėmė keliauti po visą pasaulį, ieškodamas kitų šaltinių, kurie galėjo patvirtinti Mu civilizacijos ir kontinento egzistavimą. Jis pabuvojo Tibete, Vidurinėje Azijoje, Birmoje, Egipte, Sibire, Australijoje, Ramiojo vandenyno salose ir Centrinėje Amerikoje. Būtent čionai pulkininkas sužinojo, kad amerikiečių archeologas Viljamas Nivenas, kasinėdamas Meksikoje, aptiko griuvėsius ir lenteles, išmargintas keistais ženklais. Jas pamatęs, Čečvordas pareiškė, jog tai tokie patys ženklai, kaip ir lentelėse ir Indijos vienuolyno. Jie drauge iššifravo užrašus, kuriuose buvo pasakojama apie didžiulį kontinentą su gausiais gyventojais, egzistavusį Ramiajame vandenyne ir apie jo tragišką žūtį.

Apibendrindamas savo kelionių rezultatus, pulkininkas išspausdino visą eilę straipsnių, o taip pat dvi knygas: „Pražuvęs Mu kontinentas“ ir „Kosminės Mu galios“ ( The Lost Continent of Mu ir The Cosmic Forces of Mu – Niujorkas, 1931 ir 1934 metai atitinkamai).

UŽ IR PRIEŠ

Kai dėl lentelių, saugomų Indijos vienuolyne, tai be Čečvordo jų niekas daugiau nematė, kadangi pulkininkas, kaip pats teigė, pasižadėjo išlaikyti jų saugojimo vietą paslaptyje. Tuo pat metu visi, kas pažinojo pulkininką, tvirtino, kad jis buvo itin sąžiningas žmogus ir kad jau vien tas faktas, kad jis visą savo turtą išleido lentelėse surašytų duomenų įrodymui, byloja jo naudai. Be to, buvo žinoma, kur saugomos kitos lentelės – tos, kurias Meksikoje aptiko Nivenas.

Ir visgi kai kurie mokslininkai skeptiškai žvelgė į lentelių tekstų traktavimą, nors pačių lentelių autentiškumu neabejojo niekas. 1924 metais daktaras Morlis iš amerikiečių Karnegio instituto padarė apie jas tokias išvadas: „Aptikti daiktai yra autentiški, tačiau ant jų padaryti užrašai, kaip ir simboliai, išrėžti ant altoriaus griuvėsių, nėra panašūs į nieką, ką žino ikikolumbinės epochos archeologija“.

Paslaptingi Mu kontinento ženklai

Prancūzų mokslininkas Roberas Karo savo „Žuvusių pasaulių knygoje“ pritaria Čečvordo išvadoms apie Mu civilizacijos egzistavimą ir ta proga pasakoja apie žymiuosius Tiahuanako miesto griuvėsius palei Titikakos ežerą. Griuvėsiai byloja apie tai, kad prieš kelis tūkstančius metų (kai kas mano, kad prieš 2030 tūkstančių metų) čia egzistavo išsivysčiusi civilizacija. Dabar miestas iškilęs 3915nmetrų virš jūros lygio, tačiau ant išlikusių kanalų krantinių archeologai iki šiol teberanda jūrų moliuskų kriauklelių. Visiškai įmanoma, kad tektoniniai poslinkiai Žemės plutoje, kurių dėka iškilo tie sausumos sklypai, kuriuose dabar stūkso Andai, tuo pat metu paskandino Mu kontinentą.

DAIKTINIAI ĮRODYMAI

Bene svariausias argumentas Čečvordo hipotezės naudai – tai įvairių statinių griuvėsiai dešimtyse Ramiojo vandenyno salų Polinezijoje ir Mikronezijoje. Jie be jokios abejonės yra pėdsakai kur kas senesnės civilizacijos už tą, kuri gyvuoja tose vietose nuo XIX amžiaus pradžios. Tai miesto statinių ir šventyklų griuvėsiai, nuostabių kolonadų ir prašmatnių kapaviečių liekanos, skulptūrų fragmentai. Jų dydis, architektūra ir meniškumas liudija apie tai, kad visa tai sukūrė tauta, disponavusi plačiomis žiniomis ir aukšta kultūra.

Panašių senovinių artefaktų kategorijai be jokios abejonės galima priskirti ir paslaptingo Nan Madolo miesto griuvėsius vienoje iš tokių salų – Ponapėje, Karolinų archipelage. Visiškai įmanoma, kad visas tas archipelagas yra dalis didelio kontinento, kuris paskendo okeane.

O štai dar keli pavyzdžiai.

Pitkerno saloje, esančioje už 2000 kilometrų į vakarus nuo Velykų salos, galima pamatyti gyvenamų namų, keturių metrų aukščio statulų ir senovinių šventyklų liekanas. Gambjė salose esama puikiai išsilaikiusių mumijų ir aukštų sienų, sudarančių pusratį, liekanų. Jau minėtoje Ponapės saloje yra iš akmenų pastatytas uostas, kuris, kaip byloja čiabuvių padavimai, buvo pastatytas „saulės karalių“. Tačiau kas jie tokie, iš kur atsirado ir kur pradingo – to niekas negali pasakyti.

Minėtoje Karo knygoje apie pražuvusius kontinentus įdėta nuotrauka, vaizduojanti didžiulę arką iš monolitinių akmenų. Arka stūkso Tongatapu saloje, Tongo archipelage. Ji sveria maždaug šimtą tonų, o visoje saloje nėra tokios vietos, kurioje galima būtų išgauti luitą tokiai gigantiškai detalei. Vadinasi, akmuo buvo iš kažkur atvežtas. Kas tai padarė? Kada? Kokiu būdu?

Vienoje iš Marianų salų – Tiniane – Čečvordas matė ištisą mišką iš kolonų, kurias vėliau detaliai aprašė archeologas Laris Talis.

Pulkininkas Čečvordas

ARCHEOLOGAI IRGI PATVIRTINO

Nėra abejonių, kad visa tai liudija, jog minėtose vietose labai tolimoje praeityje egzistavo aukšto išsivystymo lygio žmonių bendrija. Ir bene logiškiausia daryti prielaidą, kad toje planetos dalyje iš tiesų kitados būta didžiulio kontinento ir kad jame klestėjo civilizacija, tiesa, galbūt ne tokia sena ir ne tokia išsivysčiusi kaip atrodė pulkininkui archeologui.

1974 metų sausyje prancūzų žurnale Science et Vie buvo pranešama apie tai, kad netoli Naujųjų Hebridų salyno yra penkios salos, į kurias, kaip teigia vietiniai padavimai, po didžiulio žemės drebėjimo neatmenamais laikais suskilo Kuvajės sala. Archeologas Chosė Garangeris ištyrė gruntą tose salose. Rezultatas patvirtino senovės legendas. „Tai vėl įtraukia į dienotvarkę klausimą apie tai, kad senovėje egzistavo Mu kontinentas“ – taip baigėsi minėtas straipsnis.

Čečvordo manymu, tautos, kuri gyveno Mu kontinente, palikuonys – tai majai Amerikoje ir uigūrai Azijoje. Uigūrai gyvuoja ir šiandien – Kinijoje (apie 7,5 mln), Kazachstane, Kirgizijoje ir Uzbekijoje (170 000). Senuose kinų padavimuose kalbama apie galingą uigūrų imperiją, egzistavusią prieš tūkstančius metų.

1908 metais (kitais duomenimis – metais anksčiau) archeologinė ekspedicija, vadovaujama Centrinės Azijos tyrinėtojo P. Kozlovo, kuris vėliau tapo tikruoju Ukrainos mokslų akademijos nariu, Gobio dykumoje atrado senovinę uigūrų karalystės sostinę – Hara Hoto miestą. Vėliau, vykdant kasinėjimus, ten buvo aptiktas kažkokios karalienės, palaidotos prieš 15 000 metų, kapas.

Ir pabaigai – citata iš Robero Karo knygos: „Faktas, kad egzistavo Mu kontinentas, pagrįstas tokia gausybe archeologinių ir kultūrinių liudijimų, kad nesiskaityti su juo būtų paprasčiausia kvailystė“.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą