Pasaulio pabaiga jau buvo – ir ne viena?

Varginantis neįprastumo pojūtis apima mus kiekvieną kartą, kai išgirstame apie kažką naujo, apie mokslo nepaaiškintą faktą, kurį mums pateikia gamta arba senovės žmonių veikla. Ir iš tiesų – ar nenuneša mūsų į neištirtus fantazijų tolius spaudos pranešimai apie paslaptingus NSO, apie legendinę Atlantidą, apie daugelį kitų vaizduotę žadinančių dalykų.

Visų žemynų pakrantėse, kalnuose ir slėniuose galima susidurti su keistais akmeniniais statiniais. Kartais tai tiesiog akmeniniais luitai, „stalai“ ir „namai“ iš kolosalių akmeninių plokščių, kartais – ratai ir spiralės iš akmenų luitų.

Jeigu dėmesingai ištirsime į praeitį pasitraukusių bronzos epochos „megalitinių civilizacijų“ pėdsakus, aptiksime kažką daugiau, kažką, kas vienija visus tuos pasaulio rajonus, kuriuose aptinkami akmeniniai paminklai.

Pirmas ir neišvengiamas megalitinių civilizacijų požymis yra pats faktas, kad esama įvairių akmeninių statinių tipų: megalitų, menhyrų, dolmenų ir kromlechų arba sudėtingų konstrukcijų, kaip Stounhendže, sujungiančių savyje visų ar bent jau kelių statinių tipų bruožus. Menhyrai, dolmenai ir kromlechai aptinkami Europoje, Afrikoje ir Azijoje, ir nėra tokios megalitinės kultūros, kurioje koncentruotųsi vien tik menhyrai, dolmenai arba kromlechai.

Kitas ne mažiau svarbus megalitinės kultūros požymis – netoliese yra jūra. Iš esmės tai suprantama, kadangi žmogus apsygyvendavo daugiausiai Bretanės, Portugalijos, Ispanijos pakrantėse, Viduržemio jūros salose, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų, Vakarų kaukazo pakrantėse.

Dar vienas esminis daugumos megalitinių kultūrų požymis – jų ryšys su Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių kultais.

Norėtųsi stabtelėti ties dar vienu įdomiu faktu. Pasirodo, beveik visose megalitinėse kultūrose galima atsekti trauką link rajonų, turtingų metalais, visų pirma vario, alavo ar jo pakaitalais bronzos lydiniuose, telkinių.

Vieningos nuomonės apie aukščiau minėtus dėsningumus, susijusius su megalitinėmis kultūromis, deja, tyrinėtojai neturi. Kiek mokslininkų, tiek ir nuomonių, kurios mėgina paaiškinti daugybės akmeninių paminklų kilmę ir jų paskirtį.

O čionai mes pažymėsime, kad didelė dalis mokslininkų linkę laikytis nuomonės, kad visi mus pasiekę akmeniniai statiniai buvo suręsti kažkokios paslaptingos tautos, galbūt atlantų – likusių gyvų po katastrofos Atlantidoje, įvykusios XII tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje. Ir šie mokslininkai bei tyrinėtojai turi pakankamai pagrįstų argumentų, kuriuos mes čia ir pateiksime.

Žmonijos istoriniai „archyvai“ yra skurdūs. Mes paveldėjome tik senųjų šventyklų ir gyvenviečių griuvėsius, ne visai aiškios paskirties statinius, priešinius ant uolų ir stabus, kurie atseit įrodo šiuolaikiniams žmonėms jų intelekto ir žinių pranašumą, lyginant su protėviais.

Tačiau esama daugybės paskirų faktų, kurie įrodo nepaprastai aukštą mūsų protėvių išsivystymo lygį. Žinome, pagaliau, mitus, padavimus ir šventas knygas iš įvairių šalių ir tautų, kurie iš esmės yra patys seniausi žinių šaltiniai, atkeliavę pas mus iš tūkstantmečių glūdumos ir pateikiantys nuostabią informaciją apie mūsų civilizacijos priešistorę.

Daugelis šiuolaikinių įvykių ir reiškinių patvirtina faktus ir įvykius, apie kuriuos mes sužinojome ir liaudies epų ar religinių knygų. Ir tame nėra nieko paslaptingo ar neįprasto. Senosios legendos, neišvengiamai sugerdamos į save tautos atmintyje užfiksuotus duomenis, atspindi realiai vykusius įvykius. Dėl to svarbiu istorijos tyrinėtojų uždaviniu tampa aptikti, išskirti iš mitų ir senovinių tekstų tuos tikruosius ir racionalius dalykus, kurie juose slypi ir kuo pakankamai tvirtai gali pasiremti šiuolaikiniai mokslininkai.

Visa eilė iš praeities gelmių mus pasiekusių pranešimų kalba apie grandiozinę katastrofą, ištikusią praeityje planetą ir sunaikinusią kone visą žmoniją. Prisiminimus apie šį tragišką įvykį saugo praktiškai visos pasaulio tautos.

Štai, pavyzdžiui, ką rašo apie tai D. Filimonovas:

„Gerokai prieš mūsų erą Žemėje egzistavo super civilizacija, kuri žuvo per katastrofą… Senovės mitai tvirtina, kad mūsų planetoje egzistavo rasė žmonių, kurie savo galia prilygo dievams. Kas tai – išmonė, perlenkimas, pasaka? Bet juk, kaip sakoma, kiekvienoje pasakoje esama tiesos grūdo…“

Smalsus tyrinėtojas negali neatkreipti dėmesio į visą eilę keistumų. Pavyzdžiui, kodėl kai kuriose ankstyviausiose gentyse ir tautose, kurias skyrė jūros ir okeanai, kai kurios legendos kartojasi kone pažodžiui? Juk negalėjo jos perrašyti tas legendas viena nuo kitos.

Kaip galima paaiškinti neįtikėtinus panašumus, aprašant baisias katastrofas, sukrėtusias pasaulį? Kokiu būdu senovės gentys gavo matematikos žinias, leidusias joms sukurti grandiozinius statinius, kurių principus paaiškinti bejėgis netgi šiuolaikinis mokslas? Juk iki šiol mes negalime įminti meksikietiškų pastatų akustikos mįslių, klaidžiojame Egipto piramidžių labirintuose, labai sunkiai suvokiame Tibeto medicinos paslaptis, nesugebame atsakyti į klausimus, kuriuos kelia majų kalendorius… Ir iškyla „šventvagiška“ mintis: o gal mitai nemeluoja? Galbūt iš tiesų egzistavo super civilizacija, kuri žuvo per katastrofą ir paliko po savęs žinių nuotrupas, kurias išsaugojo senovės žyniai ir pranašai?

Pasaulio pabaiga jau įvyko. Ir ne vieną kartą. Taip mano Žemės paslapčių tyrinėjimo draugijos prezidentas, geologijos ir minerologijos mokslų kandidatas A. Koltypinas:

„Daugelyje senovės rankraščių ir padavimų esama užuominų apie tai, kad iki mūsų planetoje jau gyvavo kitos civilizacijos, kurias sunaikino globalinės katastrofos. Pavyzdžiui, senuosiuose actekų paminkluose, Velykų salos legendose, senovės indų šventojoje knygoje „Puranos“, Talmude, Biblijoje esama duomenų apie periodišką visa kas gyva Žemėje sunaikinimą. Apie ne vieną sykį vykusias žmonijos žūtis nuo ugnies, vandens ir kitų kataklizmų rašė savo kūriniuose Platonas.

Galima daryti prielaidą, kad kažkada, priešistoriniais laikais, egzistavo mums nežinomos galingos valstybės ir gausybė tautų, kurios, visiškai tikėtina, buvo pasiekusios aukšto išsivystymo laipsnio. Savo tobulumu jos užrūstino Visatos Kūrėją ir už tai buvo nubaustos ugnimi, potvyniais ir kitomis katastrofomis.“

Galima sutikti, kad galbūt viskas buvo ne visai taip, kaip mes šiandien įsivaizduojame, tačiau bendrais bruožais įvykių vaizdas pakankamai aiškus. Įvykusi katastrofa nubloškė žmoniją daugeliu tūkstantmečių atgal. Čionai iškyla principinis klausimas: ar žinojo šios senovinės civilizacijos atstovai (toliau mes juos vadinsime, pavyzdžiui, mokytojais arba atlantais) apie artėjančią neišvengiamą katastrofą?

Atsakymas gali būti teigiamas: taip, žinojo ir ruošėsi tam iš anksto.

O jeigu taip, tai neturėdami galimybės užkirsti katastrofoms kelią, jie turėjo imtis saugumo priemonių, kad įveiktų susiklosčiusią situaciją su kiek įmanoma mažesniais nuostoliais.

Pirmiausiai jie turėjo surasti saugiausias vietas, kad išsaugotų gyventojus. D. Filimonovas mano, kad dalis žmonių galėjo pasislėpti po žeme ir išeiti į paviršių tik tada, kai iš anksto iš ten išleisti gyvūnai sugrįždavo gyvi. Antra tokia vieta galėjo tapti kalnų masyvai žemynų gilumoje. Šiuos reikalavimus atitinka visų pirma Tibetas. Ar ne dėl to jame slypi tiek paslapčių ir mįslių? O ir pagal Indijos padavimus pirmieji žmonės nusileido iš kalnų, o paskui ėmė plisti po visą planetą. Šita aplinkybė negali būti paprastu sutapimu.

Puikiai suprasdami, koks tragiškas likimas jų laukia, atlantai negalėjo išnykti, nepalikę „žinutės“ apie save. Tuo tikslu įvairiuose planetos geografiniuose rajonuose buvo paliktos specialios informacinės kapsulės.

Grįžkime prie D. Filimonovo:

„…Esu įsitikinęs, kad žuvusi civilizacija paliko apie save žinių, bet pasistengė, ir tai pakankamai logiška, taip paslėpti duomenis, kad atsitiktinai jie nepakliūtų į rankas neišmanėliams ir nepražūtų. Tikriausiai jie numatė žmonijos atgimimą ir padėjo maksimalias pastangas, kad visos vertybės, žinios ir patirtis nepražūtų kartą ir visiems laikams…“

Po katastrofos gyvi išlikę žmonės nusileido iš kalnų, išlindo iš požeminių slėptuvių, prasidėjo lygumų apgyvendinimas. Suklestėjo Mesopotamijos, Egipto, Kinijos ir Centrinės Amerikos civilizacijos. Tačiau išlieka paslaptimi, kodėl naujos, jaunos civilizacijos nesugebėjo apsinaudoti protėvių žiniomis. Juk tam tikros žinios, išsaugotos ir perduodamos iš kartos į kartą tik žynių kastos ribose, buvo naudojamos daugiausia tam, kad žmonės būtų laikomi paklusniais. Kodėl žmonijai teko pradėti savo vystymąsi praktiškai nuo nulio?

Atsakymo į šį klausimą šiandien neturime. Galbūt surasime jį informacinėse kapsulėse, kurias kažkur paliko atlantai. Kur? Atsakymo vėlgi nėra. Kad jį surastume, reikia organizuoti platų tyrimų kompleksą ir kauti tam lėšų, sukurti pakankamai solidžią paieškų programą ir t.t.

Su mūsų nagrinėjama problema susišaukia ir fiziko V. Romanovo straipsnis „Žinia nuo Didžiojo Sfinkso“. Vienintelis ir principinis nuomonių skirtumas slypi tame, kad Romanovas svarsto galimybę aptikti informacines kapsules, paliktas prieš daug tūkstančių metų planetą aplankiusių ateivių. Tačiau sukeiskime juos vietomis, ateivius su atlantais ir Romanovo samprotavimai ims lieti vandenį ant mūsų malūno. Kad tuo įsitikintume, pateiksime kelias ištraukas iš straipsnio.

Tirdamas pagal įvairius literatūrinius šaltinius senovinius akmeninius statinius, Romanovas padaro tokią išvadą:

„…Jie gali būti suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmai grupei priklauso tie, kurie šalia savo architektūros daugiau niekuo nėra ypatingi…. Antrosios grupės statiniai pasižymi tuo, kad jie, be neįprastos architektūros, turi taip vadinamą astronominį aspektą, t.y. tam tikrą orientaciją Saulės, Mėnulio ir kai kurių žvaigždžių atžvilgiu.“

Susidomėjęs, kodėl taip yra, Romanovas daro išvadą, kad pirmykščiams žmonėms buvo būdingas „pirmykštis“ kvailumas, t.y. žemo lygio pažintinė kultūra, kas ir neleido jiems kovos už būvį sąlygomis užsiimti astronomija.

Plėtodamas mintį, straipsnio autorius išsako dar vieną prielaidą, kad mes turime materialinius pėdsakus, turinčius senovinių akmeninių statinių formą (su Saulės sistemos parametrų simbolika), kurie turėtų būti susiję su informacinėmis kapsulėmis.

Tokie seni statiniai gali būti kelių rūšių. Pirmai rūšiai priklauso tie, kuriuos galima pavadinti „rodyklėmis“, antrai – statiniai, kuriuos galima pavadinti „atskaitos taškais“, reikalingais aptikti kapsulėms ir, pagaliau, trečiai rūšiai priklauso senoviniai statiniai, kuriuos galima laikyti informacinių kapsulių saugyklomis.

„Rodyklės“ – tai, pavyzdžiui, milžiniškas trišalis ir pakilimo-nusileidimo takai Anduose, priešiniai Naskos plokštikalnėje, statulos Velykų saloje. „Atskaitos taškai“ – tai statiniai, tokie kaip Stounhendžas ir piramidžių kompleksas su Sfinksu Gizoje. „Kapsulių saugyklos“ – laiptinės Džoserio piramidės Sakroje…

„Tačiau kur ieškoti informacinės kapsulės, jeigu paieškai panaudosime senovinius „atskaitos taškų“ kategorijai priklausančius statinius?“ – užduoda klausimą Romanovas ir čia pat atsako:

„Turint galvoje šią hipotezę, Stounhendžo kromlecho plane nesunku įžvelgti paviršinę koordinatę – ji yra koncentrinių akmeninių apskritimų centre. Ten anksčiau gulėjo taip vadinamas Altoriaus akmuo, t.y. nurodyta paviršinė koordinatė buvo tiksliai pažymėta. Ją taip pat kelis karus dubliavo akmeniniai ratai…“

Kur ir kaip ieškoti informacinių kapsulių, paliktų mūsų tolimų protėvių, t.y. kaip nustatyti jų realias ilgumos-platumos ir gilumines koordinates – tai ypatinga problema, kuria žmonija kol kas dar neužsiėmė.

Praėjo tūkstantmečiai, o mes, dabartiniai planetos gyventojai, ne tik neaptikome mums skirtų „žinių“, mes jų net neieškojome. Ką mums norėjo pranešti protėviai? Iki ar po globalių katastrofų buvo suręsti akmeniniai paminklai, suteikiantys mums įvairiausią informaciją ir nurodantys kelius į vietas, kuriose palaidoti senovės „laiškai“. Kodėl gi mes negalime iššifruoti „rodyklių“, „atskaitos taškų“ prasmės ir surasti pačias kapsules?

Mes daug ko nežinome apie gyvybiškai svarbius mūsų gyvenimui gamtinius procesus – tai aksioma, suprantama daugumai mokslininkų, tyrinėtojų ir specialistų. Nebegrįžtamai praradome ištisus istorijos kodus. Būtent dėl to negalima nutraukti paties ploniausio ir trapiausio siūlelio, kurį įduoda mums į rankas akmeniniai statiniai ir kuris – tegu tai bus tik prielaida – gali atvesti mus prie atsakymų į daugelį klausimų, atvesti mus prie globalių planetinio masto paslapčių atskleidimo.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!