Pasaulinė vyriausybė

Formaliai – neegzistuoja, kadangi ji neturi nei juridinio adreso, nei telefonų, nei kitų rekvizitų. Griežtai kalbant, formalaus juridinio statuso neturi ir pats Žemės rutulys, kaip vientisas administravimo objektas – ką gi tuomet valdys tokia vyriausybė? Tačiau žvelgiant tokiu formaliu požiūriu, galima teigti ir tai, kad neegzistuoja tarptautinis nusikalstamumas.

Ir vis dėlto Pasaulio Vyriausybė, kaip pasaulinės oligarchijos administracija, ne šiaip egzistuoja – ji formuoja visus pasaulinius procesus, žaisdama nacionalinėmis vyriausybėmis kaip autoritarinis prezidentas žaidžia ir perstatinėja savo provincijų gubernatorius. Viskas paprasta ir natūralu – pasauliniame lygmenyje veikia tas pats oligarchinis modelis, koks veikia, pvz., Rusijoje, o „demokratiškai išrinkti“ lyderiai – tai ne daugiau kaip vienkartinio naudojimo pirštinės ant gauruotų oligarchų rankų. Kadangi pasaulinė vyriausybė yra šešėlyje, tai formalios valdžios jai ir nereikia, kadangi vyriausybei paprastai reikalingas viešumas ir atsakomybė.

Tačiau oligarchija – tai ne tik 300 superbiznierių klanų, tai visiškai konkretus politinis stilius ir politinės technologijos, ne mažiau senovinės nei monarchija ar demokratija (paskaitykit Platoną), su savo specifika. Ir jeigu nacionaliniame lygmenyje oligarchija dar dalinasi valdžia ir funkcijomis su parlamentais ir prezidentais, tai globaliniu mastu pasaulinė oligarchija konkurentų neturi, ji su niekuo nesidalija valdžia, nors ir veikia per tarpininkus.

Tokiu būdu, Pasaulinė vyriausybė – tai šešėlinė pasaulio oligarchijos valdymo struktūra, veikianti per išsišakojusį tarpininkaujančių organizacijų tinklą.

300-ų dėsnis

Dėsningas klausimas – kodėl kalbama būtent apie 300 klanų ar šeimų, o ne, pavyzdžiui, apie šimtą ar tūkstantį? Ar ne vis tiek, kur nubrėžti pakankamai sąlygišką ribą tarp oligarchijos ir likusios masės? Pasirodo, ne vis tiek. Egzistuoja „trijų šimtų dėsnis“, pagal kurį bet kokioje ekonomiškai uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, valstybėje, susiformuoja elitas, kurį sudaro maždaug 300 šeimų, kurios valdo tos visuomenės „kontrolinį akcijų paketą“. Dviejų ar daugiau ekonomikų susiliejimas baigiasi tuo, kad iš 600 oligarchų naujoje erdvėje išgyvens tik 300, likusieji žlugs. 300-ų dėsnis veikia ir tada, kai kalba eina apie nefinansinę valdžią, pavyzdžiui, apie partinę ar feodalinę administraciją.

Jeigu XX amžiaus pradžioje kiekviena Europos valstybė turėjo savo nacionalinę oligarchiją, sudarytą iš svarbiausių aristokratų ir stambiausių buržuazijos atstovų, tai XXI amžiuje nacionalinė oligarchija baigia išnykti, liko tik tarptautinė oligarchija. Sienų tarp valstybių tirpimas neišvengiamai veda prie stambaus nacionalinio kapitalo naikinimo ir jo pakeitimo transnacionaliniu kapitalu. Ir džiaugtis šiuo procesu nėra priežasčių. Naujiems šeimininkams nereikia ne tik vietinių įmonių, jiems nereikalingi ir vietiniai gyventojai, juolab jie nesijaučia turintys čiabuviams kokių nors įsipareigojimų.

300-ų Komitetas – Pasaulinės valdžios branduolys

Pasaulinės šešėlinės vyriausybės centras, žinomas kaip „Pasaulio vyriausybė“ – tai tarptautinės finansinės oligarchijos viršūnė. Tai maždaug 300 turtingiausių pasaulio šeimų, kontroliuojančių maždaug tokias pačias pinigų sumas, kokios tenka likusiems 6 milijardams gyventojų. Fiziškai tai reiškia, kad kiekvienos tokios šeimynos finansinė apyvarta lygi maždaug 20-ties mln žmonių pajamoms (vidutinio dydžio valstybė), kurie tai šeimai dirba ir nuo jos priklauso, nors globalizacijos sąlygomis tasai milijoninis kolektyvas gali būti išsibarstęs po visą pasaulį, o jų priklausomybė gali būti dalinė, išsklaidyta, kas maskuoja patį jos buvimą.

Kodėl kaba eina ne apie atskirus asmenis, o būtent apie šeimas? Viskas labai paprasta: žmogus yra mirtingas, o kapitalas ir susijusi su jų valdžia yra paveldimi ir užtikrina dinastijai praktiškai amžiną gyvenimą. Dideli pinigai, kaip ir bet kuri kita didelė valdžia, yra geri ir saugūs tik chroniškai vartojant: aukščiau iššokus – skaudžiau nukristi.

Kaip matome, esant paveldimajai oligarchijai, rinkiminė „demokratija“ tampa silpna, nestabili ir nepilnavertė. Prezidentai, parlamenai ir vyriausybės – ne daugiau kaip laikini valdininkai, karaliai vienai valandai. „Amžinai laikinos“ valdžios tikslas paprastas: valstybės ir tautos turi žinoti savo vietą ir nesikėsinti į oligarchijos paveldimą valdžią. Kai dėl stambiojo kapitalo, tai nuo XIX amžiaus jis nepasikeitė – jis visada bus antinacionalinis ir antipatriotiškas, bet tuo pačiu jis dinastinis ir etniškas. Pasauliniai pinigai ir pasaulio civilizacijos gyvena pagal skirtingus dėsnius ir nugali arba pinigai, arba civilizacija.

Kiekviena iš trijų šimtų šeimų – tai valstybė valstybėje su savo prezidentais, daugiamilijardiniais biudžetais ir nuosavomis specialiosiomis tarnybomis. Tokia šeima gali mesti iššūkį bet kokiai nacionalinei vyriausybei, išlikdama jos nepažeidžiama. Ir jeigu toks Chodorkovskis, visgi, sėdo į kalėjimą, tai tik todėl, kad jis viso labo laikina figūra, valdanti svetimus pinigus. O jeigu trys šimtai šeimų susiaria ir apjungia jėgas (nors absoliučios vienybės nėra ir čia), tai priešintis tokiam spaudimui sudėtinga ne tik atskiriems žmonėms ar valstybėms, bet ir kariniams-politiniams blokams. Nors dauguma šiuolaikinių vyriausybių priešintis nė negalvoja.

Tarptautinės oligarchijos atstovai pastoviai tariasi tarpusavyje, susitinka už uždarų durų. Žinomiausios oligarchų sueigos – Bilderbergo klubas ir Trišalė komisija. Džiaugtis tuo, kad apie šiuos uždarus klubus kai ką žinome, nevertėtų. Tai uždaros bendruomenės, kurių tikri tikslai ir sprendimai pašaliniams neviešinami, o apie pačius su posėdžius sužinome jiems jau pasibaigus. Apie tokio pobūdžio organizacijas mes žinome tik tiek, kad jos egzistuoja ir tai, kad dalis jų narių yra itin įtakingi ir itin turtingi žmonės.

Reikia pasakyti, kad „300-ų komiteto“ valdžia neapsiriboja ritualiniais posėdžiais už uždarų durų. Pasaulinės oligarchijos gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja pačiose įvairiausiose srityse – nuo įvairiausių fondų ir „nevyriausybinių organizacijų“ valdymo iki privačių vizitų į įvairiausius „pasaulinius samitus“. Pasaulinio lygio oligarchai neskelbia tiesioginių dekretų tiesioginiams veiksmams, išeinantiems už jų finansinių imperijų ribų. Svarbu viena – stovintys už pasaulinio masto oligarchų pinigai ir valdžios resursai suteikia jų asmeniniams, dažniausiai – žodiniams, nurodymams ir susitarimams kovinio įsakymo galią. O įsakymų vykdymu rūpinasi ištisa sistema iš susijusių su Pasaulio vyriausybe (kaip taisyklė, jos ir sukurtų) struktūrų. Antroje eilėje randasi nacionalinės vyriausybės.

Tačiau svarbiausias „Trijų šimtų“ užsiėmimas yra savo nuosavybės, kapitalo valdymas, ir tai vyksta žiauriausios konkurencijos su savo pačių kolegomis iš „300″ kolegomis. Kaip ir bet kurioje kitoje vyriausybėje, čia vyksta negailestinga vidinė kova.

Vykdytojai

Nors dar Napoleonas sakė, kad pinigai yra karo nervas, be kovingos armijos pinigai karine galia netampa. Reali politika -0 tai tas pats karas, tik be šūvių. Ir jis reikalauja specialios organizacijos, kuri padaro realia galimybę dideliais pinigais valdyti pasaulį, apeinant oficialią valdžią, nuperkant reikiamą kiekį svarbiausių žmonių. Tam per pastaruosius 50 metų sukurtas platus tinklas iš įvairiausių „nevyriausybinių“, „tarptautinių“, o dažnai atvirai ekstremistinių ir mafijinių organizacijų. Šiandien globalizacijos, o tiksliau „Naujosios pasaulio tvarkos“ (amerikietiško fašizmo) labui dirba šimtai tokių organizacijų.

Tarp kitko, savo organizacijų,konvertuojančių pinigus į politiką, turi islamo ir kinų globaliniai projektai. Įtakos pasauliui struktūras turi visos reikšmingos civilizacijos.

Pasaulinės valdžios vykdomosios struktūros – tai ne įprasta TV žiūrovams „vertikalė“, bet daugiaaukštis globalinis tinklas, kurį sudaro autonominiai valdymo mazgai, dirbantys, kaip taisyklė, po priedanga. Oficialūs tų priedangos organizacijų tikslai neatitinka tikrųjų. Naujoji pasaulio tvarka apibūdinama greičiau terminais, susijusiais su „internetiniais karais“, netradicine ginkluote ir specoperacijomis, negu įprastos politologijos, nagrinėjančios parlamentinę demokratiją ir rinkimų technologijas, sąvokomis. Labai vertinami korupciniai valdymo metodai, taip pat manipuliacijos su kompromatu, kurio rinkimui naudojama ne tik JAV ir sąjungininkų žvalgybos bendrija bei privačios spectarnybos, bet ir sukurta globalinė kompromituojančios informacijos rinkimo struktūra, kuriai priklauso tokios organizacijos, kaip pvz., Transparency international“. Žemuosiuose valdymo lygmenyse valdymas apskritai bestruktūris, dėl ko valdymo objektas paprasčiausiai nepastebi, kad juo manipuliuojama.

Bestruktūrinis valdymas labai primena į žvejybą elektros pagalba. Nėra nei tinklų, nei masalų, nei kabliukų, tiesiog įjungta elektra. Tačiau ją įjungus, visa žuvis, nepriklausomai nuo veislės ir dydžio, „ABSOLIUČIAI SAVANORIŠKAI“ plaukia link elektrodo, kur ją susemia sietais. Maždaug taip veikia ir globalaus valdymo technologijos.

Tarp Pasaulinės vyriausybės (PV) vykdomųjų struktūrų yra tokia, kaip:

JAV: ekonominė ir karinė bazė

Amerika – ne šiaip stambiausia iš išlikusių „supervalstybių“, tai valstybė, kurią pasaulinė oligarchija įgaliojo realizuoti „Naujają Pasaulio Tvarką“(NPT) – vakarų civilizacijos globalinį pasaulio užvaldymo projektą. NPT ne veltui laikoma šiuolaikiniu fašizmo variantu ir Hitlerio „Naujosios tvarkos“ pratęsimu. Toli gražu ne atsitiktinis yra faktas, kad Ameriką valdė žmogus, kurio senelis, Preskotas Bušas, karo metu buvo teistas už III-ojo Reicho pinigų plovimą Amerikoje.

Kad įvykdytų misiją, Amerikai duotas doleris, masinės kultūros industrija, technologinė lyderystė ir galingiausia pasaulyje armija. Beje, dolerio sistema – grynai oligarchinis produktas, kadangi Federalinė rezervų sistema nėra federalinė nuosavybė, ji yra privačių komercinių bankų sistema.

Pasaulinio žandaro vaidmenį Amerika prisiėmė I-ojo pasaulinio karo pabaigoje, kai įstojo į karą paskutinė ir padiktavo taikos sąlygas tiek nugalėtiems, tiek nugalėjusiems. Įdomus faktas: 1917 metais generolas Peršingas, vadovavęs ekspediciniam korpusui Europoje, atliko pakankamai simbolinį aktą: išrikiavo garbės sargybą palei generolo Lafajeto, žymaus Amerikos nepriklausomybės karo, Prancūzų revoliucijos, o taip pat – masonų judėjimo dalyvio kapo. Prie kapo Peršingas treptelėjo koja ir sušuko: „Lafajete, mes sugrįžom!“ Nuo to laiko amerikiečiai iš Senojo pasaulio praktiškai ir neišėjo.

Ilgą laiką ypatingą JAV, kaip transnacionalinio biznio įrankio, vaidmenį maskavo konfrontacija su sovietais, turėjusiais nuosavą globalinį projektą. Sovietų projektą pražudė Stalino įpėdiniai, o paskui Sovietų Sąjunga apskritai sužlugo dėl vyriausybėje įsikūrusių išdavikų. Nuo to laiko ypatingas Amerikos, kaip oligarchijos įrankio, vaidmuo tapo akivaizdus, o globalizacija ir kitų nacionalinių valstybių likvidacija pajudėjo į priekį milžiniškais tempais.

Pavertę Ameriką savo pagrindiniu įrankiu, globalizatoriai patys demaskuoja savo pačių propagandą apie klasikinės nacionalinės valstybės „neefektyvumą“.

Smegenų trestai

Būtent jie ir jų pagrindiniai ekspertai formuoja NPS politiką ir jos ideologiją. Tarp žymiausių – „Rend“, „Paveldo fondas“, „Romos klubas“, Harvardo, Kolumbijos ir Jeilio universitetai. Pirmo ešelono smegenų trestai ne šiaip sau valdo, jie komanduoja vyriausybėms, kurdami pagrindinius normatyvinius ir doktrininius dokumentus. Pasaulinės valdžios sistemoje jie atlieka Generalinio štabo vaidmenį, kurdami doktrinas ir statutus, ruošdami karinių operacijų planus ir vadovybės įsakymus. Kartais tie centrai lyginami su buvusių Europos imperijų kolonijų ministerijomis, kurios buvo įsikūrusios metropolijose ir vadovavo atskirų kolonijų vykdomajai valdžiai. Nors kartais smegenų trestai ir pagrindiniai jų veikėjai – kad ir tie patys Bžezinskis su Kisindžeriu – neretai ir patys įsikiša į politiką.

Tarptautinės ir „nevyriausybinės“ organizacijos

Jos yra tarsi oficialusis PV fasadas. Tai – kolonijinė administracija, duodanti čiabuvių vadams nurodymus, o neretai ir veikianti per tų vadukų galvas.

Visų pirma tai Tarptautinis Valiutos Fondas, Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymo bankas, visa eilė JAV vyriausybinių struktūrų, tame tarpe Tarptautinio Vystymo Agentūra (US Agency of International Development), USAID ir, žinoma, visur esantis Sorošo Fondas. Truputį į šoną nustumta JTO ir jos dukterinės struktūros, kadangi JTO papildomai vykdo ir tiesioginio valdymo, sienų keitimo ir net karinių veiksmų vedimo vaidmenį, formuodama „taikdariškas pajėgas“.

Apie nesveiką tarptautinių organizacijų reikšmingumo augimą liudija ir tai, kad šiandien šios organizacijos ir personalas (tarptautiniai valdininkai) gauna diplomatinį imunitetą lygiai su valstybiniais diplomatais. Bent jau pastaraisiais metais diplomatinis imunitetas buvo suteiktas dešimtims įvairaus plauko „nevyriausybinėms“ organizacijoms.

Pagrindinis tarptautinių organizacijų darbo mechanizmas paprastas – priklausomos valstybės vyriausybei įperšamas kreditas finansuoti „reformų“ ar „vystymo“ projektui, kaip taisyklė, tipiniam, scenarijai tiražuojami daugumai šalių. Didžioji tokio kredito dalis – fantastiškai išpūstas atlygis „konsultavimo paslaugoms“ ir „patarėjams“, kurie faktiškai komanduoja vietiniams valdininkams ir jų vardu rašo įstatymus. Dalis pinigų iš anksto skirta vietinei valdžiai išvogti, kad galima būtų tvirčiau laikyti ją ant kabliuko. Likusi sumos dalis skirta personalo, administravimo apmokėjimui, ofisų pastatymui ir įrengimui, parodomosioms socialinėms programoms, žodžiu, pravalgymui, kas sukria „ekonominio augimo“ iliuziją. O vėliau ateina laikas grąžinti skolas.

Tokių operacijų rezultatas – įvairaus pobūdžio resursai ir pinigų srautai pereina tarptautinės oligarchijos žinion, valstybė ir jos ekonomika susilpnėja, kadangi grąžinti to paties TVF kreditus yra privaloma, ir dar su procentais, neatsižvelgiant į tai, kad įkainiai buvo išpūsti, o dalis sumos – išvogta. Valstybė, o tiksliau – jos piliečiai praranda teises į savo resursus ir yra priversti mokėti plėšikiškus procentus už įpirštas „paslaugas“, kai tuo tarpu vietinė valdininkija iš to gerokai praturtėja. Kai dėl nacionalinės ekonomikos, tai ji tampa kontroliuojama iš išorės.

Taip vykdomos „reformos“ visoje Rytų Europoje, pagal tas pačias schemas privatizuoti resursai, įmonės ir infrastruktūra Lotynų Amerikoje ir visur, kur veikia „tarptautinės“ organizacijos.

Jų vardas – legionas

Kalbant apie fondus ir organizacijas, kurių rangas kiek žemesnis, o vardas jų – legionas, tai jos sprendžia siauresnio pobūdžio uždavinius, mokėdamos už grantus nacionalinio lygmens ekspertams, valdininkams, žurnalistams – taip sukuriama įtakos sfera (įtakos agentūra) ir formuojama „objektyvi“ mokslo ir žurnalistinio pasaulio nuomonė. Ir nors šios organizacijos ne tokios didelės, užtat jų daug ir į jų orbitą įtraukiami milijonai žmonių, iš kurių susiformuoja galingas įtakos agentų sluoksnis.

Kaip visa tai veikia? Viskas labai paprasta. Kas yra milijardas dolerių? Žvelgiant kariniu požiūriu – niekai. Pusė povandeninio laivo arba eskadrilė lėktuvų. Bet iš kitos pusės – tai ištisas milijonas kyšių po 1000 dolerių! Už tokius pinigus, jeigu juos protingai išdalinsi per fondų sistemą galima nusipirkti visą nemažos šalies valdininkiją ir žurnalistiką. Juos, tiesą sakant, ir superka. Dar daugiau – turint valdžios struktūrose milijoną kyšių ėmėjų (atsiprašau – grantų, honorarų ir kelialapių į „kvalifikacijos kėlimo kursus“ gavėjų), galima nesunkiai susigrąžinti išleistus pinigus. Pavyzdžiui, per kreditus „reformų programai“, paimtus su valstybės garantija. Taip ir daroma.

Viską lemiantys kadrai

Jeigu toks globalinės valdžios modelis jums atrodo „pernelyg sudėtingas“, pamėginkite bent jau mintyse nusipiešti valstybės „valdžios vertikalę“ ir papildyti šią schemą bent jau viršutinio ešelono vietinių oligarchų valdymo resursais. Papildykite gautą schemą giminystės, korupciniais ir tiesiog lytiniais šalies vadovybės ir oligarchijos santykiais… Dar pridėkite ryšius su užsieniu… Nesigauna? Pernelyg sudėtinga? Bet nepriklausomai nuo mūsų išmanymo ir sugebėjimo braižyti schemas, šalies valdžia ir prie jos prisišlieję oligarchai gyvena ir valdo! Lygiai taip pat gyvena ir valdo Pasaulinė Vyriausybė, nesijaudindama, kad kažkam jos struktūra atrodo „pernelyg sudėtinga“.

Jei visgi sugebėjote nubraižyti realios šalies valdžios schemą – paskambinkit kuo greičiau, jūs – genijus. O iš tiesų valdžia sudėtinga tiems, kas jos neturi. Kuo didesnė valdžia ir didesni pinigai, tuo paprasčiau visu tuo naudotis. Ir jeigu mažas žmogelis klaidžioja valdžios labirintais, tai prie didelės figūros prisitaiko pati valdžia. Voratinklis pavojingas tik smulkiems vabzdžiams, stambieji jį sudrasko ir nuskrenda toliau.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą