NAUJOJI PASAULIO TVARKA
kovo 23, 2012

Pagrindinės šiuolaikinio pasaulio problemos, arba keturi III Pasaulinio karo scenarijai

Pagrindinės šiuolaikinio pasaulio problemos, arba keturi III Pasaulinio karo scenarijai

Vakarų šalys, visų pirma JAV, artimiausiu laiku taps pasaulinio karinio konflikto dalyvėmis. Jas į tai stumia jų nuosava ekonomika.

XX amžių buržuaziniai ekonomistai ir ideologai išeikvojo tam, kad išvengtų krizės, kurią išpranašavo dar Marksas. Krizės, kurią gimdo natūralus monopolizmas ir, kaip pasekmė, ekonomikos stagnacija. Daugiau ar mažiau efektyvi antimonopolinių įstatymų sistema ir tai, kad dauguma didžiausių Vakarų šalių gyventojų tapo savininkais padarė tas šalis žymiai stabilesnėmis. Tačiau…

Natūralūs rinkos dėsniai atvedė į naują sisteminę krizę, nuo kurios Vakarai surado tik vieną vaistą – pasaulinių karų „chirurgiją“.

***

Kad suprastume naujosios krizės esmę, pasižiūrėkime, kaip veikia rinkos konkurencija antimonopolinių priemonių sąlygomis.

Kovodamos dėl vartotojų, konkuruojančios įmonės (gamintojai, prekių pardavėjai, paslaugų teikėjai) yra priverstos eikvoti vis didesnius resursus, mažinti kainas ir nuosavų pelnų dalį. Iš pirmo žvilgsnio tai labai naudinga vartotojui. Tačiau pelnas – tai resursai būsimoms investicijoms į gamybą. Vadinasi, pelno sumažėjimas beveik iki nulio nesibaigiančioje konkurencinėje kovoje – tai nuolat mažėjančios galimybės vystyti šalies ekonomiką. O tai anksčiau ar vėliau smogs visiems piliečiams. Išsigelbėjimu nuo konkurencijos natūraliomis rinkos sąlygomis tampa įmonių stambinimas, vienijimasis. Tačiau šiuolaikinis kapitalizmas sukūrė antimonopolinių įstatymų sistemą.

Tokiu būdu grėsmė, kad pelnai sumažės iki nulio ir problemos su investavimu į ekonomikos plėtojimą Vakaruose tapo realybe.

Tokiomis sąlygomis konkurencingumo padidinimas naujų technologijų kūrimu irgi pakankamai apsunkintas. Juk išradimai ir naujų technologijų diegimas irgi reikalauja didžiulių išlaidų, kitaip sakant – investicijų ir suteikia pranašumą prieš konkurentus labai trumpam laikui, kadangi technologijų vystymosi greitis pasaulyje didėja. Tiems, kurie nori išsilaikyti rinkoje, ar, tuo labiau ją užkariauti, reikalingos nuolatinės investicijos į naujų technologijų kūrimą.

Gauname užburtą ratą. Kad gautume pelną, reikia kurti naujas technologijas. Kad kurtume naujas technologijas, reikalingas pelnas, kurį galima išleisti investicijoms. Kas atsiliko – atsiliko visiems laikams. Visi žino, koks teisingas šis teiginys, kalbant apie trečiojo pasaulio šalis. Tačiau tos pačios priežastys gimdo problemas ir labiausiai išsivysčiusių šalių viduje, versdamos jas mėšlungiškai ieškoti išeities iš krizės.

Jeigu negalima visiškai sunaikinti konkurentų rinkoje arba su jais susivienyti, reikia didinti vartotojišką paklausą. Tačiau problema čia tame, kad natūralūs žmogaus poreikiai yra riboti. Vakarai pasuko dirbtinių poreikių kūrimo keliu. Kokiu būdu tai daroma?

Pirmiausia – sumažinant prekių naudojimo laiką. Dirbtinai apribojimas galiojimo terminas: technologiškai ir (arba) administracinėmis priemonėmis. Technologinio apribojimo pavyzdys: masinio vartojimo technika dabar jau neturi būti „amžina“, jai dažnai reikalingas remontas, detalių pakeitimas. Arba atsiranda nauji šios technikos aptarnavimo atributai, didinantys tarnavimo laiką, saugantys nuo gedimų ir panašiai, kas irgi didina vartotojišką paklausą. Administracinio apribojimo pavyzdys: padėvėtų automobilių naudojimo apribojimai daugelyje šalių. Tokiu būdu vartotojai verčiami dažniau keisti savo naudojamus daiktus. Iš kitos pusės tas pats naudojimosi laiko sumažinimo tikslas pasiekiamas ir pasitelkus reklamą, madą, kai masinis vartotojas skatinamas dažniau keisti naudojamus drabužius, buitinius aparatus ir kitus daiktus į „madingesnius“ ir „šiuolaikiškesnius“.

Yra ir neigiamų galiojimo laiko sutrumpinimo prekėms pasekmių – padaugėja šiukšlių, atsiranda jų utilizacijos problemų, visa tai – papildomas krūvis gamtai, taip pat eikvojama daugiau gamtinių resursų.

Antra kryptis dirbtinai didinant vartotojišką paklausą – naujų poreikių formavimas: realių (papildomi komforto atributai, išpūsti žmonių poreikiai vaistams, daiktai, skirti daiktų priežiūrai ir panašiai) ir virtualių. Ryškus žaidimo su virtualiais žmogaus poreikiais pavyzdys – kompanijos Microsoft veikla. Čia, šalia objektyviai augančių žmonijos poreikių informacinėms technologijoms, naudojamas ir dirbtinis poreikių kūrimas, pavyzdžiui, pastoviai atnaujinama programinė produkcija dėl įvairių programų kartų nesuderinamumo, žmogui taip pat ugdomas poreikis gyventi virtualiame pasaulyje, vadinasi, jam tenka tą virtualų pasaulį pirkti.

Tačiau dirbtinis poreikių kūrimas irgi turi savo ribas, priklausančias nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių faktorių: vartotojų piniginių storio vienoje ar kitoje šalyje, resursų deficito, gyventojų skaičiaus planetoje, ar, pagaliau, laiko, kurį žmonės gali skirti prekių ir paslaugų vartojimui.

Stabtelkime ties resursų deficito problema, susijusia su dirbtiniu paklausos prekėms išpūtimu. Kad būtų užtikrinta padidinta paklausa „auksinio milijardo“ šalyse (ne tik rinkos stimuliavimui, bet ir vidiniam socialiniam stabilumui palaikyti), eikvojami kolosalūs resursai, išpumpuojami iš trečiojo pasaulio šalių. Vien JAV suvartoja 40% pasaulio resursų. Dėl to pasaulio ekonomikos lyderiai nesuintersuoti nei besivystančių šalių ekonomikų pakilimu, nei jų gyventojų pragyvenimo lygio didėjimu. Juk tada tų šalių gamyba ir gyventojai patys ims vartoti resursus, kurie dabar tenkina „auksinio milijardo“ poreikius. Tačiau žemas pragyvenimo lygis trečiojo pasaulio šalyse riboja tų pačių ekonomikos lyderių galimybes didinti pelnus parduodant toms šalims prekes ir paslaugas. Jau nekalbant apie tai, kad gyvenimo lygio kritimas trečiojo pasaulio šalyse sukuria socialinį nestabilumą ir didina riziką rinkos dalyviams.

Planeta pasirodė esanti ne beribė ir išpūsti žmonijos vartojimą iki begalybės nepavyko. Rinka pasidarė per ankšta jos dalyviams.

O rinkos esmė yra ta, kad tik vystydamasi ir gaudama pakankamą pelną ji gali semtis resursus tolimesniam augimui. Pasaulinė kapitalistinė sistema pasiekė etapą, kai reikia imtis greitų priemonių, kurios pakeis situaciją pasaulio rinkoje, atvers naujas perspektyvas jos dalyviams, naujas rinkas.

Jeigu visi vaidmenys pasaulinėje rinkoje jau užimti, visos nišos užpildytos, kaip atlaisvinti vietos tolimesniam vystimuisi?

Sugriauti dabartinę rinką. Apvalyti nuo konkurentų senąją rinką, net jei prireiks sugriauti atskirų šalių ekonomikas. Tada rinkos varžybas galima bus pradėti iš pradžių. Universali priemonė, kuri sunaikina ekonomiką vienose šalyse ir stimuliuoja – kitose, yra karas.

Kapitalistinis pasaulis pradeda trečiąjį pasaulinį karą.

***

Remiantis objektyviomis šio karo priežastimis, galima numatyti keturis galimus jo plėtotės scenarijus.

PIRMAS SCENARIJAUS VARIANTAS

Karą pradės stambi imperialistinė valstybė, kad išgelbėtų savo ekonomiką nuo krizės. Šitas variantas jau realizuojamas: Amerika nesimaskuodama kišasi į visus planetoje vykstančius lokalinius konfliktus, aktyviai juos kursto ir kuria naujus. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad šie konfliktai išpučiami šalia labiausiai išsivysčiusių šalių (visų pirma – Europos), kurios gali konkuruoti su Amerika, arba regionuose, kurie tapo pasaulinių komunikacijų mazgais (Persų įlanka). Amerika faktiškai paskelbė kryžiaus žygį pasauliui, priėmusi riboto suveriniteto doktriną. Nereikėtų apsigauti dėl žmogaus teisių gynimo lozungo. Prisiminkime, su kokiais lozungais pas mus žygiavo kryžiuočiai. Grobikiškiems karams visuomet sukuriamos romantiškos aureolės.

Ir, kas pažymėtina, Amerika stengiasi įvelti į karinius konfliktus labiausiai išsivysčiusias šalis, prisidengdama bendradarbiavimu NATO bloke.

ANTRAS SCENARIJAUS VARIANTAS

Į karą įstoja, arba jį sukelia kitų šalių rankomis galinga pasaulio šalis, šalys, šalių sąjunga, kurios/kurių siekis – išstumti Ameriką iš pasaulio lyderės vietos. O norinčių tai padaryti netrūksta: Europa, Kinija…

TREČIAS SCENARIJAUS VARIANTAS

Stambios pasaulio valstybės ekonomikos krachas ir grandininė pasaulinės krizės reakcija – grandžių išmušimas iš susiklosčiusios pasaulinės ekonomikos sistemos. Tokiu atveju neišvengiamas karas dėl atsilaisvinusių pasaulinių ekonominių ir politinių nišų. Grynu pavidalu tokio varianto realizacija mažiausiai tikėtina. Vargu ar kokia nors galinga šalis ramiai lauks savo kracho ir nesuskubs inicijuoti karinio konflikto. Geriausia gynyba – puolimas.

Akivaizdu, kad visi III Pasaulinio karo plėtojimosi variantai bus vykdomi kompleksiškai.

***

Kad panagrinėtume paskutinį, ketvirtą scenarijų, kuris, kaip ir pirmasis, jau pradėtas realizuoti, reikia išsiaiškinti tokiuose reiškiniuose, kaip globalizacija ir antiglobalizmas.

Globalizacija – tai vieningos ekonominės ir visuomeninės santvarkos pasaulyje formavimas.

Tai objektyvus procesas, natūralus ir istoriškai neišvengiamas. Ekonomika įgauna planetinio masto proceso pavidalą, šalys ir regionai pasiskirsto vaidmenis. Ekonomikos šakų specializacija viskas čionai neapsiriboja. Vyksta socialinių vaidmenų pasidalinimas: šalių tarpusavio santykiai darosi panašūs į žmonių santykius visuomenėje.

Pasaulis dabar susidūrė su kapitalistine globalizacija. Jos instrumentu tapo rinkos mechanizmas ir taisyklės, kurias diktuoja stambiausios imperialistinės galybės, daugiausiai Amerika.

Kaip tokiomis sąlygomis vyksta socialinių vaidmenų pasiskirstymas tarp valstybių?

Aukščiau rašėme, kad esant dabartiniam vystymosi greičiui, tie, kurie atsiliko technologiškai, atsiliko visiems laikams. Besivystančių šalių ekonomika, neturėdama galimybės pasivyti pasaulinius lyderius, tampa nuo jų priklausoma. O svarbiausios kapitalistinės šalys suinteresuotos remti nuosavas ekonomikas, patiriančias krizę ir palaikyti nuosavą socialinį stabilumą. Dėl to resursai ir pelnai, išvežami iš trečiojo pasaulio – būtinas šaltinis aukštųjų technologijų vystymui ir socialinių garantijų palaikymui „auksinio milijardo“ šalyse. Prisiminkime paplitusią frazę: „Turtingi dar labiau turtėja, o vargingi – dar labiau skursta“.

Tokiu būdu susiklosto sudėtinga eksploatacijos sistema: ne tik stambios kapitalistinės šalies oligarchas išnaudoja besivystančios šalies darbininką, bet ir pats „auksinio milijardo“ šalies darbininkas išnaudoja besivystančių šalių oligarchus ir darbininkus. Susiformavo piramidė, kurioje vienos šalys išnaudoja kitas.

Dabar apie antiglobalizmą. Antiglobalizmas – tai judėjimas, apjungiantis savyje du bruožus: nacionalinį išsivadavimą (prieš ekonominius grobikus) ir revoliucinį (prieš engėjus). Dar daugiau: išsakoma netgi tokia nuomonė, kad antiglobalizmas pakeitė pasenusią komunistinę ideologiją.

Panagrinėkime ketvirtą III Pasaulinio karo plėtojimosi scenarijų.

KETVIRTAS SCENARIJAUS VARIANTAS

Trečiojo pasaulio šalys kariauja prieš savo engėjas – išsivysčiusias kapitalistines šalis. Šis variantas jau realizuojasi ir jo ideologija – antiglobalizmas, o taktika – terorizmas. Jeigu pirmi trys scenarijai – tai iš esmės kova dėl lyderiavimo tarp stambiausių pasaulio galybių, tai ketvirtasis variantas – visų pirma, engiamųjų kova su engėjais. Čia galima paprieštarauti, kad antiglobalizmas užgimė Europoje, o ne trečiojo pasaulio šalyse, tačiau taip atsitiko todėl, kad Europa pati pretenduoja tapti pasaulio lydere vietoje Amerikos, be to, Amerika europiečiams yra ekonominė engėja. Tai panašu į pasaulinio masto revoliuciją, subrendusią dėl ekonominių priežasčių. Ir ši revoliucija – itin kruvina ir praktiškai neišvengiama.

Iškyla klausimas – kas bus toliau, jeigu žmonijai pasiseks išgyventi?

Be lozungų apie „tikrą lygybę ir tautų integraciją“ grynasis antiglobalizmas nieko daugiau nepasiūlo.

Karas padarys savo darbą. Ir visas pasaulis netrukus vėl pradės kurti kapitalizmą. Vėl bus grobiamos rinkos, pasiskirstomi vaidmenys tarp valstybių… Tik viskas vyks žiauriau, kadangi visi jau įsisavino kovos rinkoje įgūdžius. Ir nacionalinė „auksinio milijardo“ sudėtis tikriausiai bus pasikeitusi.

Netgi po karo prieš imperializmą nebūtinai turi ateiti kažkas tobulesnio, žmoniškesnio už kapitalizmą. Priešingai, labiausiai tikėtina, kad pasaulis taps gerokai žiauresnis. Žmonija gali būti nublokšta atgal savo išsivystymo prasme.

Antiglobalizmas, nepasiūlantis realios, giliai apgalvotos alternatyvios visuomeninės ir ekonominės santvarkos, faktiškai pasieks rezultatą, absoliučiai priešingą tam, ką jis dabar deklaruoja. Realiai šiuolaikiniai antiglobalistai tapo Amerikos pagalbininkais kurstant karus, o iš kitos pusės pretenduoja tapti „auksiniu milijardu“ pokariniame pasaulyje.

Ir terorizmas, ir kryžiaus karas prieš teroristus – tai tik dvi to paties medalio pusės. Ir jos taip tarpusavyje susijusios ir panašios savo tikslais ir metodais, kad atskirti vieną pusę nuo kitos beveik neįmanoma. Dar daugiau, nebus nieko nuostabaus, jei paaiškės, kad abu šiuos procesus kursto viena ir ta pati jėga.

Alternatyvią kapitalistinei socialinę ir ekonominę santvarką realiai buvo pasiūliusi tik komunistinė ideologija. Tačiau ši praktika baigėsi nesėkme ir aklas jos kopijavimas neįmanomas. Analogiškus sunkumus patyrė ir tebepatiria visos šalys, kurios pasirinko komunistinę ideologiją.

Pasauliui reikalinga nauja ideologija, naujas žmonijos vystymosi modelis, kuris leistų užkopti ant naujos, aukštesnės pakopos ir atitiktų laikmečio reikalavimus.

Būtent čia slypi vienintelis šansas žmonijai. Priešingu atveju ji paklius į uždarą kapitalistinės rinkos ciklą, su visais persidalijimais ir sugriovimais, kol kuri nors būsima karta neištrūks į naują vystymosi etapą. Arba kol žmonija nesusinaikins. Reikalingas intelektualinis, informacinis, organizacinis proveržis.

www

 

Comments are closed.