Organizacinis ginklas. Globalinis valdymo aspektas

Ankstesniame straipsnyje „Didysis XX amžiaus karas. Kurstytojai ir suokalbininkai“ kalba ėjo apie I Pasaulinio karo pradžios mechanizmus, apie minėtą karą kaip išeitį iš pasaulinio valdymo krizės, būdingos prieš tai buvusiai epochai. XX amžiuje karai ir revoliucijos tapo svarbiausiomis pasaulio valdymo strategijomis, kartais karai ir revoliucijos vyko tuo pat metu, kartais – viena kitą pakeisdavo. Tarkime, link II Pasaulinio karo pasaulis ėmė ristis nuo 1929 metų, kada tiems, kuriuos Dizraelis dar XIX amžiuje vadino „istorijos šeimininkais“, pasidarė aišku, kad projektas „pasaulinė revoliucija“, kurios subjektu mėginta paversti TSRS, nesuveikė. Ir tada buvo imtasi projekto „pasaulinis karas“ pagal jau išbandytą Rusijos ir Vokietijos sukiršinimo schemą. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie ketvirto-penkto dešimtmečių pasaulio valdymą, būtina užgriebti klausimą apie pasaulio valdymą kaip apie viršnacionalinio valdymo formą (fazę) apskritai.

Be šito mes nesuprasime, nei pagal kokius mechanizmus buvo sukelti abu pasauliniai karai, nei fakto, kad jie buvo užprogramuoti (jau atsirado „žinovų“, nusikalbėjusių iki to, kad karai buvo atsitiktiniai), nei Miuncheno suokalbio esmės. Kaip sakė Leninas, „kas sprendžia taktinius klausimus, nesusidorojęs prieš tai su strateginiais, tas neišvengiamai kiekviename žingsnyje kliuvinės už tų strateginių problemų“.

Paprastai kai kalba užeina apie pasaulinį/globalinį valdymą, beveik viskas susiveda į nūdieną, einamąjį momentą, kai tuo tarpu šiuolaikinis globalinio valdymo etapas, o tiksliau, jo krizė, yra sunkiai suprantamas, jei neatsižvelgiama į istorinius procesus ir į tai , kaip viršnacionalinės struktūros valdė socialinius procesus. Akivaizdu, kad šiuolaikinė Rusija yra greičiau globalinio valdymo objektas, o ne subjektas ir tai iliustruoja jos vaidmuo globaliniame darbų pasiskirstyme. Neretai šios „objektinės“ būsenos apmąstymai apiforminami kaip išvados apie tai, kad šiuolaikinė situacija susiklostė atsitiktinai, kad globalinis valdymas priskirtinas kažkokių jėgų sąmokslo sferai. Realiai gi viršnacionalinį valdymą lemia kapitalizmo vystymosi ir pasipriešinimo jam logika bei pati prigimtis: neverta, tarp viso kito, pamiršti, kad TSRS buvo pasaulinio valdymo subjektas tiek Kominterno epochoje, tiek ir pokario metais iki devinto dešimtmečio pabaigos.

Na ir, suprantama, būtina suprasti, kad be viršnacionalinių valdymo struktūrų (nuo 1870 metų – pasaulinių, nuo 1980 – globalinių) kapitalizmas nesugebėtų išsilaikyti kaip sistema.

Viršnacionalinis valdymas – ne palaima, ne prabanga, bet priemonė, kurios dėka galima pašalinti svarbiausius kapitalizmo prieštaravimus. Ekonominis kapitalizmas – tai vientisa pasaulinė rinkos sistema, kai tuo tarpu politiškai jis yra ne vientisas, o suminis – kaip valstybių suma. Iš čia kyla trigubas prieštaravimas – tarp kapitalo ir valstybės, tarp visumos ir sumos, pasaulinio ir nacionalinio-valstybinio lygmenų.

Stambioji buržuazija, kad ir kokioje šalyje ji gyventų (ypač jeigu tai stambi šalis), visų pirma jos finansinis segmentas visada turi savų interesų, kurie išeina už nacionalinių ribų, už valstybinių sienų – savų ir svetimų – ribų. Ir realizuoti tuos interesus galima tik pažeidžiant įstatymus – savos valstybės ar svetimus, o dažniausiai ir vienus, ir kitus. Be to, kalba eina ne apie vienkartinius pažeidimus, o apie nuolatinius, sistemingus, kurie, galiausiai, turėtų būti kažkaip apiforminti. Vienas dalykas, kai kapitalui priešinasi silpna ar ne itin stipri politika Azijoje, nekalbant jau apie Afriką – čia pakanka jėgos varianto, „kanonierių diplomatijos“. O ką daryti tau lygių ar sąlyginai lygių pasaulyje: Anglija, Prancūzija, Rusija, Austrija, nuo antrosios XIX amžiaus pusės – Vokietija ir JAV? Tai jau visai kas kita. Sprendžiant problemas tokiame lygmenyje, prireikia jau nebe patrankų, bet organizacinių ypatingo tipo ginklų, kurie, sprendžiant pasaulinės kapitalistų klasės problemas, pašalintų prieštaravimus tarp kapitalo ir valstybės, viršnacionalinių ekonominių ir nacionalinių politinių interesų ir, pagaliau, tarp pasaulinio ekonominio vienalytiškumo ir pasaulinės valstybių politinės sumos.

Struktūros, kurios tampa tokio pobūdžio organizaciniais ginklais, turi būti:

✦ Viršnacionalinės (viršvalstybinės);

✦ Uždaros („slaptos“);

✦ Ilgalaikės pagal savo veiklos tipą ir principą, kadangi, šalia viso kito, jos atspindi ilgalaikius pasaulinės kapitalistų klasės viršūnių interesus.

Būtent tokios uždaros viršnacionalinio valdymo struktūros tapo reikalingos buržuazijai XVII-XVIII sandūroje. Tačiau gatavų struktūrų buržuazija neturėjo, dėl to pasinaudojo jau egzistuojančiomis, užpildžiusi jas nauju turiniu. Kalba eina apie masonų struktūras, kurių oficialus vystymasis prasidėjo nuo 1717 metų. Drauge su viršnacionalinio valdymo poreikiu ir pirmųjų tam skirtų struktūrų atsiradimu susidarė principinė galimybė praktiškai pritaikyti istorijos konstravimo metodus.

Vienas svarbiausių metaistorinių, organizacinių kapitalizmo ypatumų, kurių neturėjo prieš jį gyvavusios sistemos, yra tai, kad nuo tam tikro vystymosi momento, jo istorija įgauna vis labiau projektuojamą ir planuojamą pobūdį. Galimybė projektuoti ir pakreipti istorijos tėkmę kita vaga, ją konstruojant savais interesais, priklauso nuo kelių faktorių:

✦ Reikalinga organizacija, kuri galėtų išsikelti ir išspręsti panašaus pobūdžio uždavinius, t.y. organizacija, sugebanti strategiškai planuoti pasauliniu mastu ir veikti, remiantis tais planais;

✦ Reikalingas adekvatus objektas manipuliavimui, kaip priemonė spręsti istorijos projektavimo ir konstravimo uždavinius;

✦ Reikalinga finansinė bazė, kurios dėka galima įtakoti valdžią ir nuosavybę ir išlaikyti tvirtas pozicijas abiejose šiose sferose;

✦ Reikalinga informacijos srautų kontrolė ir žymus informacijos priemonių vaidmuo visuomenės, ar bent jau jos viršūnių gyvenime;

✦ Reikalingos racionalių žinių struktūros, analizuojančios istorijos dėsningumus, masinius procesus ir socialinių grupių kaip objektų elgesį bei projektavimo-konstravimo veiklos realizavimo priemonės.

Bet kokiu tradiciniu kolektyvu, turinčiu bendras normas, vertybes, ar tai būtų bendruomenė, klanas, gentis ar kasta ir pan., sunku manipuliuoti. Kitas dalykas – „vieniša minia“ (D. Rismenas) miestuose, ypač ikiindustriniuose ir ankstyvosios industrijos laikotarpio, kur dar neišsivystė „darbo klasė“ ir dar neatsirado „pavojingų klasių“, taip vaizdžiai aprašytų Eženo Sju. Tai adekvatus objektas plataus masto istorinėms manipuliacijoms. Atsiranda šis objektas, šita „medžiaga“ – masės – būtent XVIII amžiaus viduryje, kad sprogtų, o tiksliau, kad būtų išsprogdintas „revoliucijų epochoje“ (E. Hobsbaumas) – 1789–1848 metais.

Masių išėjimas į avansceną suteikė didžiules galimybes plataus masto manipuliatoriams. Būtent masė, t.y. tokia atomizuota žmogiškoji medžiaga, kurią sudaro prastai tarpusavyje susiję individai, yra adekvatus manipuliacijų objektas. XVIII amžiaus viduryje stebėtinu būdu sutapo, kad tuo pačiu metu atsirado ir adekvatus manipuliacijų objektas – masės („medžiaga“), ir labai galinga finansinė bazė (pinigai – „energija“), ir nauji informacijos srautai (informacija“).

Norint valdyti mases, reikia finansų ir informacijos kontrolės – ir vienam ir kitam dalykui būtinas organizavimas. XVIII amžiaus viduryje prasideda finansinis sprogimas. Jeigu antroje XVII šimtmečio pusėje finansinės viršūnės susirinko „ilgojo XVI amžiaus“ derlių, tai XVIII amžiaus viduryje formuojasi šiuolaikinės finansinės sistemos pagrindai.

Suprantama, ir ikikapitalistinėje epochoje, ir kapitalizmo aušroje XV-XVI amžiuje bankininkai galėjo daryti esminę įtaką įvykių eigai, tačiau jų masto negalima net lyginti su kapitalistinės epochos galimybėmis, kai poveikio objektais tapo ne atskiri įvykiai ar jų grandinėlės, bet istorijos eiga. Sprogimas bankinio kapitalo vystymesi, apie kurį eina kalba ir kuris padarė jį visagaliu, buvo nulemtas trijų faktorių, stimuliuojančių „aukštųjų finansų“ vystymąsi: britų ir prancūzų kova dėl viešpatavimo pasaulyje, Europos valstybių kolonijine ekspansija ir prasidėjusia pramonine revoliucija.

Ir, pagaliau, apie paskutinį iš eilės bet ne pagal svarbą dalyką – informacijos vaidmenį. XVIII amžiuje įvyko dar vienas kardinalus pokytis – smarkiai kokybiškai išaugo vaidmuo tam tikru būdu organizuojamos („įpakuotos“, struktūruotos, apibendrintos, katalogizuotos, dekoduotos ir t.t.) informacijos, kuri pateikiama kaip racionali, moksliškai pagrįsta, iš principo nauja kryptinga informacija. Šitie informacijos srautai pagrindė naujų specialių grupių ir jų sąjungininkų iš Senosios tvarkos pretenzijas dalyvauti valdžioje ir tapo galingu psichoistoriniu ginklu, kuriuo naudojosi slaptosios struktūros, performatuojančios elito sąmonę, socialiai verbuojančios adeptus, o tai daroma buvo kruopščiai parengtais valdžios perėmimais, pasitelkus į pagalbą masinius judėjimus. Pirmas toks atvejis – Prancūzų revoliucija 1789–1799 metais.

„Enciklopedija“ pademonstravo tą vaidmenį, kurį vaidina visuomenėje idėjinį krūvį turinti ir struktūruota informacija, pretenduojanti į naujumą ir socialinę orientaciją (specialios ir politinės paskirties informacija). Ji pademonstravo, kokį poveikį turi elitui, įtraukdama jį į konkretų informacinį srautą ir tokiu būdu padaranti elitą slaptų struktūrų poveikio objektu ar net įtraukianti dalį elito į tas struktūras. Iš esmės „Enciklopedija“ – tai pirmas Moderno epochos informacinio karo pavyzdys.

Tokiu būdu XVIII amžiaus viduryje-pabaigoje pirmą kartą istorijoje iki tol neregėtu mastu ir dar nebūta forma susijungė išėjęs į pirmą planą kapitalizmas, kaip „aukštųjų finansų“ sistema, informaciniai srautai ir didžiulės masės atomizuotų gyventojų. Įvyko tai dėka kapitalizmo prigimties apskritai ir dėka hegemonijų kapitalistinėje sistemoje vystymosi logikos.

Pažymėtina, kad viršnacionalinių valdymo struktūrų formavimasis vyko laikotarpiu, kai Olandijos hegemonijos apogėjus (1620–1651) nuėjo į praeitį, kai į pabaigą ėjo olandiškas kaupimo ciklas ir savo pirmuosius žingsnius žengė britų kaupimo ciklas bei pramonės revoliucija – ir viena, ir kita tapo pagrindu britų pergalėms prieš prancūzus (1756–1763; 1792–1815) ir britų hegemonijos įsigalėjimui (apogėjus – 1815–1873). Ir nors XX amžiuje britų hegemonija baigėsi, ją pakeitė amerikiečių hegemonija, t.y. anglosaksai jau du šimtus metų yra kapitalistinės sistemos hegemonais ir jų funkcionavimas šiame vaidmenyje glaudžiai susijęs, pirma, su viršnacionalinėmis valdymo struktūromis – angliškomis pagal savo kilmę ir, antra, su žydišku kapitalu, glaudžiai susiejusiu, tarsi susiuvusiu Ameriką su Anglija ir suteikusiu anglosferai papildomą vientisumą bei vienybę. Pastarųjų 200-250 metų kapitalizmo istorija – tai istorija viršnacionalinio valdymo, kurio struktūros paisė visų pirma britų (o paskui – britų ir amerikiečių), bei angliško, o vėliau ir amerikietiško kapitalo interesų.

Viršnacionalinio valdymo subjektu iš pat pradžių tapo viršutinis britų valdančiosios klasės segmentas, įskaitant Karūną. Šio subjekto struktūrinėmis formomis ilgą laiką, iki XIX amžiaus pabaigos buvo beveik išimtinai reguliariosios masonų ložės. Ir beveik nuo pat pradžios egzistavo dvi jų rūšys, du tipai – tame ir slypėjo svarbiausias viršnacionalinio valdymo, kuris iki XIX amžiaus vidurio įgavo pasaulinį mastą, principas ir svarbiausia jo paslaptis. Pirmam tipui priklausė salos ložės, antram – kontinentinės.

Salos ložės, kurių egzistavimas buvo slepiamas nuo „ne salos gyventojų“ – tai forma suorganizuoti tuos asmenis, kurie vaidina svarbų vaidmenį politiniame, socialiniame, ekonominiame ir dvasiniame Anglijos gyvenime. Salos ložių ideologija turėjo patriotinę, tautiškai orientuotą kryptį, rėmėsi grynai britiškomis tradicijomis, sekė principu „right or wrong, my country“. O salos ložių veiklos arena buvo visas pasaulis ir visų pirma Europa, kurioje veikė kitas ložių tipas – kontinentinės. Pastarąsias kontroliavo iš Anglijos.

Kontinentinių ložių nuostatos buvo diametraliai priešingos salos ložių tikslams – kosmopolitizmas, griaunantis valstybingumą, tradicijas ir religiją (visų pirma – katalikybę) kontinento valstybėse britų interesų labui. Vienais atvejais tai buvo nuostatos, susijusios su „tautų apsisprendimo teise“, kitu – „nacijų susivienijimu“ (taip vienijosi, kontroliuojamos ložių, Italija ir Vokietija). „Iš šių ložių gelmių, ložių, kurios, laikui bėgant, apnarpliojo savo tinklu visą pasaulį. – rašė kažkada baronas de Renas. – Užgimė taip vadinami liberalieji mokslai, skirti išimtinai eksportui: kontinentiniai „broliai“ buvo vedami keliu, kuris buvo absoliučiai priešingas tam, kuriuo žengė „saliečiai“. Naikindama tradicijas kitose šalyse, Anglija saugojo jas pas save kaip akies vyzdį, nes tai buvo svarbiausias dvasinis turtas. Išjuokdama išorines kitų tautų tradicinės buities formas, Anglija meiliai puoselėjo savas formas, savus papročius, savas ceremonijas, kaip faktorius, kurie atriboja ją nuo kitų rasių ir tautų, ir šitaip darydami, britai sekė kitos tautos pėdomis, tautos, kuri dėl tų pačių priežasčių persinešė per tūkstantmečius savo tautybę ir išsaugojo gyvybines jėgas iki šių dienų“. Šalia to, kad abu ložių tipai buvo ne kas kita kaip organizacinis ginklas, reikia pridurti, kad kontinentinės ložės, savo ruožtu, tapo saliečių ginklu.

Pirmoji iš tiesų stambaus – europinio masto su pasaulinėmis pasekmėmis patirtis projektuojant ir konstruojant istoriją buvo įgyta per Prancūzijos revoliuciją 1789–1799 metais. Pasinaudojęs realiomis problemomis, susikaupusiomis Prancūzijoje per šimtą metų ir stojęs vadovauti procesams, britų isteblišmentas, drauge su kontinentinėmis ložėmis ir šveicarų bankininkais sunaikino monarchiją Prancūzijoje, visiems laikams atsikratė Anglijos konkurentės ir atliko labai svarbų socialinį eksperimentą, kurio rezultatai buvo aktyviai naudojami daugiau kaip šimtmetį. Suprantama, buvo pasinaudota realiomis problemomis ir sunkumais Prancūzijoje, o ir viena, ir kitą jie patys žymia dalimi ir sukūrė (finansine ir informacine veikla). Toji veikla tapo lemiama, kadangi XVI, XVII ir pirmojoje XVIII šimtmečio pusėje socialinė-ekonominė situacija buvo prastesnė (neretai gerokai prastesnė nei valdant Liudvikui XVI), tačiau revoliucijos tais laikais nekilo. Kaip pastebėjo I. Tenas, Prie Liudvikų XIV ir XV prancūzai dar labiau badavo, tačiau toliau nedidelių maištų nenuėjo. 1789 metais prie sisteminio faktoriaus prisidėjo subjektinis (nepainioti su subjektyviu). Iš esmės prancūzų revoliucija tapo organizaciniu ginklu viršnacionalinių finansinių ir politinių slaptųjų struktūrų iš Anglijos rankose, šioms kovojant prieš Prancūziją, prancūzų monarchiją. Šitos viršnacionalinės jėgos ir tapo Europoje pagrindinėmis laimėtojomis Napoleono karuose, svarbiausiais benefiktoriais britiškame kaupimo cikle ir britų hegemonijos epochoje.

Prancūzų revoliucija pradėjo „revoliucijų epochą“ (1789–1848). „Revoliucijų epocha“ ir „ilgasis šeštasis dešimtmetis“ (1848–1867/73), kai pagal masoniškas schemas, prižiūrint britams, buvo kuriamos ištisos valstybės, tapo masonų įžengimo valdžion periodu, ir, kaip pasekmė, įvyko dalinis masonybės suvalstybėjimas, t.y. viršnacionalinių derinimo ir valdymo struktūrų triumfas. Tačiau būta ir problemų. Atėjusios įvairiose Europos šalyse XIX amžiaus viduryje į valdžią vienokia ar kitokia forma klasikinių ložių viršūnės paliko politiniame farvateryje nemenką dalį tų ložių narių. Be to, toli gražu ne visi revoliucinių judėjimų nariai buvo patenkinti Prancūzų 1830 metų revoliucijos rezultatais ir dar mažiau patenkinti buvo Europos 1848–1849 metų revoliucijos rezultatais. Valstybės pavidalu prieš šiuos žmones dabar kovojo valdžioje sėdintys masonai ir tai sudarė konfliktinę situaciją masonybės viduje ir slaptųjų struktūrų pasaulyje.

Rezultatas: nepatenkintieji ėmė kurti „laukines“ ložes, kurios pasičiupo iš monarchiją pakeitusių klasikinių ložių rankų „pasaulinės revoliucijos“ vėliavą ir dar pridavė tai revoliucijai klasinį pobūdį – antiburžuazinį ir antivalstybinį tuo pat metu. Tai atitiko ir „pavojingų klasių“, palaipsniui virstančių „darbo klasėmis“ kovą, ir užgimstančią proletariato kovą už savo interesus. Ne atsitiktinai tie, kurie plūstelėjo į „laukines ložes“ ir šiaip į revoliucines slaptąsias struktūras ėmė vadinti save karbonarais, t.y. „anglininkais“.

Tuo pat metu pradeda atsirasti viršnacionalinės struktūros, turinčios pretenzijų valdyti darbininkų kovą pasauliniu mastu – I Internacionalas, vadovaujamas Markso. Čia ne vieta analizuoti I Internacionalo sąsajas su masonais, karbonarais, stambiuoju finansiniu kapitalu ir britų žvalgyba, apsiribosiu tuo, kad viršnacionalinio valdymo principas ėmė veikti ne tik klasinėje horizontalioje plokštumoje, bet ir „vertikalėje“, persmelkdamas visuomenę nuo viršaus iki apačios.

Paskutiniame XIX amžiaus trečdalyje, veikiant finansininkams, revoliucionieriams ir spectarnyboms, pradeda sparčiai formuotis dviejų kontūrų pasaulio valdymo sistema: valstybinės struktūros bei atviros, „išoriškai įkūnijančios „demokratiškumą ir pažangą“ politinės formos (partijos, parlamentai) nacionaliniame lygmenyje tampa labai svarbia uždarų pasaulinio lygio struktūrų funkcija. Šiuo laikotarpiu taip pat pasidaro aišku, kad susiklosčiusioje politinėje ir ekonominėje situacijoje (1873–1896 metų ekonominė krizė, Anglijos hegemonijos nuosmukis, skilimas masonybės viduje į britų ir vokiečių sektorius, JAV ir Vokietijos iškilimas, Vakarų kovos dėl Rusijos resursų pradžia, klasių kovos paaštrėjimas ir t.t.) masonybė kaip viršnacionalinio valdymo forma nustoja būti adekvati naujai epochai. Iškyla poreikis kurti iš principo naujas formas, naujas struktūras, kurios, pirmas dalykas, turi sutelkti anglosaksus (britus ir amerikiečius) kovai prieš Vokietiją dėl Rusijos resursų, o antra – tapti iš tiesų pasaulinėmis struktūromis, kadangi masonybė buvo Europos sistemos, gyvavusios XVII-XIX amžiais atspindys.

Naujomis pasaulinio valdymo struktūromis (subjektais) tapo S. Rodso, A. Milnerio ir kitų britų sukurtos struktūros. Pasibaigus I Pasauliniam karui, šita linija buvo pratęsta kuriant viena į kitą prasismelkiančias viršnacionalines ir viršvalstybines struktūras. Kitaip sakant abu minėti valdymo kontūrai susisiejo tarpusavyje ir persimaišė, tuo pat išsaugant patį dviejų kontūrų principą. Vakarų valstybės vis labiau virto tiesiog pasaulinio valdymo struktūrų funkcijomis. O pasaulinis valdymas buvo pagrįstas finansais ir neformalia, tačiau labai efektyvia politine kontrole.

Analogiškas dviejų kontūrų sistemos formavimosi procesas trečiame dešimtmetyje vyko Tarybų Sąjungoje, sisteminio antikapitalizmo zonoje, tačiau čia vystymasis vyko priešinga kryptimi nei Vakaruose: jei Vakaruose valstybė pavirto „viršnacionalų“, finansinio internacionalo ir pan. funkcija, tai Tarybų Sąjungoje Stalino komanda, nutraukusi projektą „pasaulinė revoliucija“ ir pradėjusi statyti Raudonąją imperiją, pavertė pasaulinės revoliucijos personifikatorių – III Internacionalą (Kominterną) – TSRS valstybės funkcija, iš esmės šitaip panaikindama dviejų kontūrų principą. Leidęs laimėti Taryboms daug pergalių 1930-50 metais, vėliau šitas dviejų kontūrų valdymo sistemos panaikinimas skaudžiai atsiliepė ir socialistinei stovyklai, ir TSRS, ir komunistų partijai.

Pokario trisdešimtmetis, Vakarams tapęs neregėto suklestėjimo laikotarpiu, tam tikram laikui atidėjo būtinybę kurti naujas pasaulio valdymo formas ir struktūras. Tačiau jau baigiantis septintam dešimtmečiui atsirado rimti artėjančios krizės požymiai. Pasaulinės kapitalistinės klasės elitas, kad aplenktų įvykius, sukūrė naujo tipo pasaulinio derinimo ir valdymo struktūras – Romos klubą (1968) ir Trišalę Komisiją (1973). O kadangi smogiamoji jėga, sukūrusi tas struktūras, buvo korporatokratija – jauna ir plėšri pasaulinės buržuazijos frakcija, įžengusi į istorijos areną iškarto po karo ir buvusi ne šiaip pasauline, bet ir globalia savo orientacija ir potencialu, tai tos struktūros tapo jau globalinio valdymo įrankiais.

Jų uždavinys buvo pradėti globalizaciją ž kaip viršutinių kapitalistų klasės segmentų organizacinį ginklą kovoje su išoriniu (TSRS) ir vidaus (darbo klasė, didžioji dalis vidurinio sluoksnio) priešu. TSRA sunaikinimas kuriam laikui nutolino naują krizę – dėka to, kad Vakarai apiplėšė buvusią socialistinę stovyklą ir gavo galimybę nebaudžiami siautėti pasaulyje, nes be TSRS jau niekas negalėjo tam pasipriešinti. Tačiau dešimto dešimtmečio pabaigoje subrendo nauja krizė ir mes jau pusantro dešimtmečio gyvename globalios krizės sąlygomis. Be viso kito, ji pasireiškia ir kaip globalinio valdymo krizė. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie šitą „mūsiškę“ krizę, reikia, pirma, susumuoti pagrindinius viršnacionalinio valdymo evoliucijos etapus, o antra – tarti kelis žodžius apie tas viršnacionalinio valdymo krizes, kurių būta anksčiau.

Viršnacionalinio valdymo istorijoje galima išskirti evoliucinius ir revoliucinius (krizinius) periodus. Pirmasis periodas (evoliucinis) buvo beveik visas XVIII amžius. Paskui atėjo „revoliucijų epocha“ (1789–1848 metai), tapusi XVIII viršnacionalinio valdymo sistemos krizės epocha, tai buvo pačios struktūros krizė ir naujų formų paieška. 1850–1870 metų stabilizacija tik laikinai užšaldė šią problemą ir baigėsi 75 metų trukmės 1870–1945 metų krize bei iš principo naujų ž pasaulinių – viršnacionalinio valdymo formų atsiradimu. Toliau, kaip ir XIX amžiuje, sekė 30 metų trukmės stabilizacija, kurią pakeitė krizė – iš pradžių tą krizę „sušvelnino „banditiškas“ dešimtasis dešimtmetis, kai buvo apiplėšta buvusi socialistinė stovykla. Krizė pagimdė naujas viršnacionalinio valdymo struktūras – globalias. Paradoksas, tačiau globalizacija iš pat pradžių plėtojasi kaip krizė – globalinio valdymo krizė. Dabartinis višnacionalinio valdymo kursas, kaip ir ankstesnis – pasaulinis – labai glaudžiai susijęs su Rusija, jos istoriniu likimu, apie ką reikia atskirai pakalbėti.

Rusijos ir Vakarų priešprieša prasidėjo labai seniai – nuo to momento, kai iš mongolų išsilaisvinę rusai užėmė sužlugusios Bizantijos vietą. Nuo to momento prie ortodoksų ir katalikų priešpriešos prisidėjo priešprieša geopolitiniame lygmenyje. Jau trečiame XVI amžiaus trečdalyje Vakaruose atsiranda du planai, kaip įvesti Rusijos kontrolę – katalikiškas (Habsburgai, Šventoji Romos imperija) ir protestantiškas (Anglija). Abudu šie planai (su įvairiomis modifikacijomis) ėjo per šimtmečius ir baigiantis XX amžiui įgavo Rotšildų ir Rokfelerių veiksmų silpninant/griaunant TSRS pavidalą.

XIX amžiaus pradžioje, iškart po Napoleono karų, prasidėjo Rusijos kova su anglosaksais. Jei XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje tai buvo rusų kova su britais, turinti geopolitinį pagrindą, tai beveik visa antroji XX amžiaus pusė – tai tarybų ir amerikiečių priešprieša, kurioje JAV pusėje kovojo ne tik amerikiečių „pusbroliai“ britai, bet ir visi Vakarai. XX amžiuje prie geopolitinio kovos su anglosaksais aspekto prisidėjo sociosisteminis: TSRS kovėsi su Vakarais ir pasauliniu kapitalizmu ne šiaip kaip supervalstybė, o kaip sisteminis antikapitalizmas ir alternatyvi pasaulinė sistema.

Per britų ir amerikiečių kovą su Rusija nuo XICX amžiaus iki šių dienų eina dar dvi „raudonos linijos“, labai glaudžiai susijusios su višnacionaliniu/globaliu/pasauliniu valdymu. Pirmoji „startavo“ trečiame XIX amžiaus dešimtmetyje, drauge su rusų-britų kovos pradžia, o kita – nuo XIX amžiaus devinto dešimtmečio.

Pirmoji „raudona linija“ susijusi su jau trečiame XIX amžiaus dešimtmetyje pasireiškusiu Europos bankininkų, visų pirma Rotšildų, siekiu sukurti kažką panašaus į pasaulinę vyriausybę, šitaip oficializuojant viršnacionalinį valdymą. Skersai kelio šiam siekiui objektyviai atsidūrė Aleksandro I, o paskui Nikolajaus I Rusija, kas pavertė Romanovus ne tik britų, bet ir Europos bankininkų su Rotšildais priešakyje, priešais. Vėliau jie finansuos Krymo karą ir revoliucinius judėjimus Rusijoje. Situacija nepasikeitė ir po Spalio revoliucijos. Pasukusi „socializmo kūrimo vienoje šalyje“ kursu, t.y. pradėjusi kurti Raudonąją imperiją, Stalino komanda objektyviai stojo skersai kelio viršnacionalinio valdymo siekiams pavirsti pasauline vyriausybe – Stalinas tris kartus sužlugdė globalistų planus, tiek kairiųjų globalistų (Trockis), tiek dešiniųjų. Ir dėl to užsitarnavo tiek vienų, tiek kitų neapykantą.

Anglosaksų ir apskritai Vakarų kova su Rusija vyko ne tik ir ne tiek per valstybinę liniją, kiek per uždaras viršnacionalines struktūras, valstybės neretai tapdavo tiktai priemonėmis ir fasadais šioje kovoje. Galima netgi sakyti, kad pasaulinio valdymo formų evoliucija XX amžiuje žymia dalimi buvo nulemta Vakarų viršūnių kovos su Rusija logikos ir uždavinių. Prie to prisidėjo viskas, kas buvo susiję su antrąja „raudona linija“, startavusia 1880 metais ir susijusia su Vakarų siekiais įvesti savo kontrolę Rusijos resursų atžvilgiu.

Devintame XIX amžiaus dešimtmetyje pagrindinės pasaulio resursų zonos jau buvo kontroliuojamos Vakarų arba kaip kolonijos, arba kaip pusiau kolonijos. Kapitalas reikalavo naujų resursų zonų (o drauge ir rinkų prekėms bei pigios darbo jėgos šaltinių), šiuos reikalavimus stiprino neigiama ekonomikos konjunktūra – pasaulinė 1873–1896 metų krizė, smogusi visų pirma Anglijai.

1884 metais Berlyne įvyko konferencija, kurioje buvo priimtas sprendimas, kad šalys, turinčios gamtinių resursų, bet nesugebančios jų įsisavinti, turi atsiverti „tarptautinei bendrijai“, t.y. Vakarams. O tuos, kurie to daryti nenori, atvers per jėgą. Oficialiai buvo tvirtinama, kad kalba eina apie Afriką, bet tai, žinoma, neatitiko realybės: dėl Afrikos tokių konferencijų niekas nerengtų, tiesiog ateitų ir pasiimtų, ko reikia, kaip tai buvo padaryta XIX amžiaus pabaigoje tiek juodojoje, tiek baltojoje – būrų – Afrikoje. Realiai gi Berlyno konferencija pasiuntė įspėjimą Rusijai, tikrindama jo jauno imperatoriaus tvirtumą. Aleksandro III nervai pasirodė esantys pakankamai tvirti, o ir jo Rusija buvo pakankamai galinga, nė nesulyginsi su jo sūnaus nevykėlio Nikolajaus I Rusija. Jo laikais šalis dar nebuvo apipainiota skolomis ir dėl to Vakarų kėslai nepasisekė.

1884 metų konferencijoje išsikelti tikslai buvo pasiekti per I Pasaulinį karą ir 1917 metų Vasario revoliuciją – visa tai turėjo pašalinti Rusiją iš supervalstybių tarpo (programa minimum) arba suskaldyti ją ir įvesti joje jau ne tik ekonominę, bet ir politinę kontrolę (programa maksimum).

Trečiojo dešimtmečio pradžioje internacional-socialistinė Rusijos revoliucijos fazė ir Pilietinis karas suformavo situaciją, labai artimą tai, kurios siekė transnacionaliniai oligarchai. Atrodė, kad rusų resursai tuoj tuoj atsidurs vakarų rankose. Tačiau Stalino komanda užgniaužė NEP’ą drauge su projektu „pasaulinė revoliucija“ ir vos po dešimties metų nuo Trockio ištrėmimo iš TSRS sukūrė galingą karinį pramoninį kompleksą ir užtikrino pramonės autarchiją nuo kapitalistinio pasaulio (du iš penkių to laikmečio pasaulio pramonės „mazgų“ buvo įsikūrę TSRS teritorijoje).

Vakarų, visų pirma Anglijos mėginimai įvesti rusiškų resursų kontrolę, pasitelkus į pagalbą Hitlerį, sužlugo ir, nepaisant amerikiečių apskaičiavimų, TSRS atsikūrė po karo ne per 20, bet per dešimt metų, jau šešto dešimtmečio pradžioje sugrįžusi į supervalstybių tarpą. O šeštame-devintame dešimtmečiais Vakarams ne rusų resursai rūpėjo – vyko kova su sisteminiu ir geopolitiniu priešininku, tačiau TSRS žlungant ir ypač po jos žlugimo rusų resursų klausimas vėl pateko į Vakarų dienotvarkę, ypač turint galvoje naftos ir dujų svarbą šių laikų ekonomikai.

Prie rusiškų resursų šiandien prisideda ir dar vienas „prizas“ – rusų (šiaurės Eurazijos) erdvė. Esmė čionai ta, kad praktiškai visi specialistai sutinka su tuo, kad artėjant geoklimatinei katastrofai (problemos su Golfo srove, planetinio masto persitvarkymas, įvykstantis kas 11,5-12,5 tūkstančių metų ir pataikęs būtent į XX amžiaus pabaigą ir XXII amžiaus pradžią su aktyviausia faze 1990–2030 metais), vienintele stabilia ir resursais aprūpinta zona taps šiaurinė Eurazija, kitaip sakant – Rusija, ypač jos sritis už Uralo. Būtent dėl to Rusijos kontrolė tokia svarbi Vakarų elitui, kurio atstovai nesidrovėdami kalba apie tai, kad rusai vis tiek negali įsisavinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų, ir dėl to tie regionai turi atitekti tarptautinei bendrijai, t.y. transnacionalinėms korporacijoms ir globalinio valdymo struktūroms (1884 metų situacija kartojasi). Kalbama, kad rusų yra pernelyg daug, kad užtektų ir 15 milijonų, ar, daugiausiai, 50 milijonų, kad aptarnautų „vamzdžius“ (tai Vakarų požiūriu ir yra istorinė rusų paskirtis). Na o jų penktoji kolona Rusijoje aktyviai talkininkauja savo šeimininkams.

TSRS sunaikinimas turėjo išspręsti Vakarams visą eilę problemų ir plačiai atverti vartus globalizacijai. Visa eilė problemų išties išsisprendė, globalizacija išties įsibėgėjo, tačiau „istorijos klastingumas“ (Hegelis) atvedė į tai, kad globalizacija pavirto globaline krize, globalinio valdymo krize. Ir šita krizė suteikia Rusijai, kaip tai jau ne kartą būta per jos istoriją (XVII amžiaus pradžia, antrasis XVIII amžiaus ketvirtis, trečiasis XX amžiaus dešimtmetis), šansą išsprūsti iš istorinių spąstų. Tačiau atsitiktinumas padeda tik tam, kuris pasiruošęs juo pasinaudoti. Iš visų kitų jis juokiasi ir tas kvatojimas neretai skamba labai žiauriai.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą