TINKLAPIŲ SRAUTAS (LT)
balandžio 8, 2017

Operacija „emigracija“ ir kiti terminatorių nuotykiai

Operacija „emigracija“ ir kiti terminatorių nuotykiai

Nai nai, kaip oriai jie sėdi ir kokie gražūs, glotniai nusiskutę, sušlypsaisir iš pažastų nesmirda! Nai nai, koks tekstas, kokie žodžiai! Ir viskas teisinga, ir kaip reikia, ir principingi iki kaklo. Studijos akinamai apšviestos, veidai papudruoti, akutės gudriai tik blizga.

Kalba aršiai apie tai, kas nesvarbu, ką padarė tobulai, kokie geri ir kokie kiti blogi. Apie negailestingą kovą su korupcija, skurdu, sovietinėm įtakom ir rusais. Vis mes, mūsų, mums ir apie mus, ir demokratija, demokratijos, demokratijai, demokratijoje. Nesuvaidinta, jiems svarbu, nes apie save – ir kaip kitam skaudžiau įkąsti.

Ko bepaklaustum, mala ką iš anksto yra sugalvoję. Sapnuoja ir dieną naktį mąsto apie Lietuvą. Visada nauji ir tie patys, gaminami didelėmis serijomis ir nemirtingi, jie atsiųsti mums iš ateities ir yra ateitis. Sukant galvą kartais pasigirsta silpnas girgždėjimas. Po organika plastmasė, silikonas ir šalta geležis, spalvoti laidai ir šarnyrai. Terminatoriai.

Pilnai pakrauti masiškai aktyvuoja programėlę – pokalbių šou „Apie tai, kas svarbu“. Dabar jie mažins emigraciją. Vienas persimainiusiu veidu sako – pasirašys partijų susitarimą! Žmonės paskaitinės ir apsidžiaugę parlėks pigiais skrydžiais į Karmėlavą.

Prezidentė paaiškina – reikia broliams lietuviams informacijos apie būsto kainas, įsidarbinimus, mokesčius, verslo lengvatas – tai tada dar labiau ims grįžti! Ir dedeklė iš kažkokios kontoros, kuri turi padėti išbėgėliams dar labai labiau sugrįžti, kad pasius kudakuoti – trūksta finansavimo, trūksta finansavimo!

Tai gal darom Emigrantų Sugrįžimo Reikalų Ministeriją ir uždrauskim emigraciją nuo 10 iki 20 valandos? Iki šiol mat žalieji žmogeliukai nematė emigracijos ir savo darnybėse to neapmąstė. O dabar ūmai pamatė ir tuoj puls pasirašinėti visaliaudinius susitarimus su visais visais, tą pabėgimą sukėlusiais. Susitars ko nors nebedaryti ar ką nors padaryti, tik dar nelabai žino, ką.

Sužinos ir pasakys po kokio pusmečio. Ir pateiks priemonių planą, kurį ministerijų klerkai surašys. Ar pirmas kartas – atsidarys praeitų metų failus, pakeis datas ir bus gerai! Primena alchašų susitarimą: nuo pirmadienio – nei lašo!

Nusiraminkit, ponai deputatai ir deputatės, išgerkit ko nors… Žmonės išvažiavo ne pagal jūsų nutarimus, kalbas ar nekalbėjimus. Ir sugrįš, jei sugrįš, be jūsų programų ir pasifinansavimų. Sužinos, kad čia gyvenimas normalėja – ir sugrįš. Išskridę paukščiai neturi kompų ir telikų, bet pajunta ir sugrįžta, kai tik atšyla ir ima gyvybė žaliuoti.

Gerai, prastums emigracijos mažinimo programą iš 100 ar 250 punktų. Su atsakingais asmenimis, terminais, kaip priklauso. V. Adamkus, ką tik baigus auksinių Prezidentūros tualetų įrengimą, buvo priėmęs net skurdo mažinimo programą. Nutarimai paskelbiami, dūdų orkestrai pražygiuoja, susijaudinę komentatoriai būryje draugų pačirškia iš televizorių. Ir viskas.

Sako – iškovojom jums laisvę laisvai važinėtis kur norit! Bet kodėl išvažiuoja keliskart daugiau, nei iš Rytų Europos šalių? Dvigubai daugiau nei iš Latvijos, o estų tai jau daugiau parvyksta nei išvyksta? O juk starto sąlygos buvo praktiškai vienodos.

Nereikia būti finansavimo ištroškusiu specialistu, ir be bambalio aišku – tai ne posovietinė tendencija, priežastys – mūsų viduje. Užmirškim tą patogų, kaltai nekaltą, melavimus užmaskuojantį žodelį „emigracija“. Tai ne emigracija, o masinis bėgimas.

Iš laisvos šalies taikos metu patys savo noru pabėgo keliskart daugiau, nei prievarta buvo okupantų deportuota. Ir niekas kaip tremtyje ilgesingų sugrįžimo dainų nebedainuoja. Kitur šitokio lėksmo iš Tėvynės, gresiančio valstybės sunykimu, nėra, nors ten viskas taip pat. Tik valdžia kita.

Bėga kaip nuo gaisro, nuo baisaus užkariautojo ordų. Ne todėl, kad ten labai geriau, o kad čia nebeįmanoma, bėga ne „į“, o „nuo“. Nuo nevilties ir neteisingumo, kai negali gauti darbo, o gavęs negali minimaliai išgyventi. Nuo patyčių, kai tave ir tavo vaikus laiko nevykėliais. Nuo pašalpų dugno košmaro ir pažeminimų. Nuo baimės dėl ateities ir neužtikrintumo, kai kasdien nežinai, ar rytoj pragyvensi ir kaip bus senatvėje.

10-15 proc. sostinėje ir keliuose didmiesčiuose gyvena normaliai ir apie likusius galvos nesuka. Jie apie emigraciją gali išmaniai padiskutuoti. O kiti – lūzeriai, ko iš jų norėti, taip riebūs valdžios rašytojai moko! Mažuosius terminatoriai užprogramuoti pastebėti tik prieš rinkimus.

Jie nuožmiai grumiasi dėl pelnų ir įtakos, bet kaip mat susivienija, iškilus bendrai grėsmei. Dabar užėjo naujos modifikacijos gelbėtojai, bet esminių permainų nėra ir nebus, apie jas niekas net nekalba. Pakeisti susiklosčiusią sistemą reikia sprendimų, nenaudingų tiems, kuriems ta sistema naudinga ir kurie ją valdo. Joks politikas nesiims to, kas mažintų jo atstovaujamų galios centrų įtaką.

Norint išmėžti kas per dešimtmečius susikaupė ir vis labiau dvokia, reikia ne vienerių metų. Sistemai, besisukančiai nuo kadencijos iki kadencijos, tai iš principo neįmanoma. Belieka apšaukti priešininkus populistais, pačiam užsiimti nieko nekeičiančia populistine kosmetika ir ganytis tarp alyvų.

O gal rimtai svaigstat, kad apsunkinus šnapso nusipirkimą, sujungus ir atskyrus kelis mokesčius, urėdijas ar universitetus, ministerijų valdininkus su savo stalais pergabenus į kitą bildingą ir pamažinus deputatų, Lietuva esmingai pasikeis? Kad visi ūmai ims bent kiek geriau gyventi ir iš čia nebebėgs? Mažinkit dozę ir ilsėkitės ramybėje, terminatoriai tik to iš jūsų ir telaukia. Tautinio Juozuko kostiumėlio – ir to nebegausit.

Visi šitie gausūs atsistatydinimai, demaskavimai ir vis nauji šūviai spjūviai į antraeilius asmenis yra tik politinių konkurentų stūmimas iš įtakos ir pelnų lauko, vyraujančių aukštumėlių šturmas. Štai urėdijos, kurių vadus reikia pakeisti savais, staiga tapo pūliniais ir reikia steigti vieną valstybės įmonę. O Lietuvos geležinkeliai, kurių vadą pasisekė išgrūsti – jau geri ir valstybinę įmonę, sako, gal reikės skaidyti. Susodins savus ir labai blogos struktūros per vieną naktį pasidarys mielos.

Naujokus seniai puola ne dėl to, kad jie kitokie, o todėl, kad jie tiesiog kiti. Vyksta permainų imitacija, kad permainų nebūtų. Grumtynėse susikibę voliojasi, urzgia ir orą gadina dėl valdžios ir įtakos, o ne už mūsų ir jūsų laisvę.

Nejaugi nematot, kad šitie atneš dar daugiau reguliavimo, valdžios diktato ir chaoso? Nejaugi nesuprantat, kad prasidėjo artilerijos parengimas generaliniam mūšiui artėjančiuose prezidento rinkimuose, kada sostas ištuštės ir viskas spręsis iš naujo? Po poros metų dabartinių pirmųjų asmenų neliks nei kvapo, jie išskris į šiltus Briuselio ir Strasbūro kraštus. Tai, kas tada bus, sprendžiama dabar.

Permainos, keičiančios sistemą, ateis ne kai atžygiuos gelbėti kiti, geresni sistemos statytiniai. Tikrosios permainos prasidės, kada valdžia, kieno ji bebūtų, bus neišvengiamai priversta sistemą keisti tam, kad pati išliktų. Reformų pradžiai būtina pasiekti dugną, kur pasirinkimų nebėra. Iki jo mums šiek tiek liko, nes Europa dar duoda dykai milijardų.

Tai, kad demokratijoje sprendžia dauguma – gražus mitas ir akivaizdus melas. Dauguma balsuoja, o sprendžia mažuma – politinis ir verslo elitas per savo statytinius, kurį turime neatsakingą, lepų ir parsidavėlišką. Nes turtus ir politinę įtaką susikrovė ne garbingoje kovoje ar sąžiningu darbu, o nusikalstamoje privatizacijoje.

Nereikia neigti problemų ir kaltinti išvažiuojančius žmones, kad jie yra kokie yra ir gyvena taip, kaip įmanoma. Reikia kalbėti apie tai, kas yra ir kas bus. Tą ir darome kiek kas galim, nes nieko daugiau mes negalim. Tam, kad tautoje susidarytų kritinė masė suprantančių, kas vyksta. Kad ateina išbandymų metas, kai vėl reikės nemažai paaukoti, kad išliktum.

Ne atskiri atvejai ir veiksmai yra krizė, tai tik jos sudedamosios dalys. Sistemos krizė prasideda tada, kai ji nebegali funkcionuoti. Kai susiklosto padėtis, pavojinga pačių terminatorių egzistavimui. Tokio pasirinkimo dar nėra, bet jis artėja. Ir ne tik pas mus, tai globalus procesas.

Ką daryti nežino niekas, nes tie kurie gali – nenori, tie, kurie nori – negali. Pasaulis sustingo lūžio taške, kritinėje situacijoje, nuo kurios sprendimo priklauso kurlink pakryps likimas ir išlikimas artimiausiais dešimtmečiais. Kaip kadaise SSRS sistema, taip dabar ant briaunos Vakarų pasaulis – arba praras įtaką ir palaipsniui sugrius, arba apsivalys ir išliks.

Ir mažiau svaiginkitės rusais. Kremliaus grėsmė reali, bet veiksmai yra tik pasekmė naudojantis proga, kurią V. Putinui padovanojo Vakarai. Pati didžiausia grėsmė Vakarams yra jie patys. O ten – politinė klasė, nematanti problemų ir norinti išsaugoti sistemą tokią, kokia ji buvo, yra ir veda į susinaikinimą.

Esminis klausimas – kas stovės audros metu ant Titaniko tiltelio. Todėl tiek kalamasi JAV, nekreipiant dėmesio į priemones ir išlaidas, į mūšį mesta viskas, kas įmanoma. Sukilo visi didžiausi pasaulio pinigai, pajutę grėsmę sau ir savo pelnams. Susirėmė globaliai sprendžiančios politinės jėgos ir didžiausi įtakos ir finansų centrai. Tai matyti plika akimi ir už Atlanto, ir Europoje.

Kaip baigsis, nežino niekas. Mes tik žiūrovai pigiausiose vietose, arenos pakrašty. Gerai būtų, jei terminatoriai sugebėtų atskirti strateginius valstybės išlikimo uždavinius nuo jų programėlėse įdiegtos momentinės naudos. Ir pasirinktų ne tuos, kurie duos daugiau pinigų, nes krizių atveju taip būna visada.

Nebijokit, gal karo nebus – baisieji agresoriai patys jo bijo. Tačiau laukia įdomūs ir sunkūs laikai. Palinkėkime vieni kitiems stiprybės, kantrybės ir išlikti žmonėmis.

O emigracijos problemą išspręsti galima. Pasirašytų partijos susitarimą ir tegu emigruoja kur šilta. Pasistatytų sau Seimo kopiją – jiems būtų bobos arčiau, mums šviesiau. Prasidėtų lietuvių pavasaris. Ir kaip mat parskristų, po kokį šimtą tūkstančių per mėnesį.

Šaltinis

Comments are closed.