Nusikalstama „Gladius“ veikla

1982 birželio 17 ryte po Blekfrajerso tiltu Londone buvo aptiktas kilpoje kabantis italų bankininko Roberto Kalvio kūnas. O prieš keturis metus iki šio įvykio praktiškai tuo pačiu metu pasitraukė iš gyvenimo du įtakingiausi tuometinės Italijos žmonės: Romos popiežius Jonas Paulius I, miręs neišaiškintomis aplinkybėmis 1978 rugsėjo 29 dieną ir premjeras ministras Aldas Moras, kurį keliais mėnesiais anksčiau nužudė teroristai.

Pasaulis plačiai aptarinėjo kiekvieną šią mirtį, tačiau tik 10 dešimtmečio pradžioje pradėjo išplaukti į paviršių faktai, leidžiantys susieti šias tris mirtis tarpusavyje.

„Gladius“

1990 metais italų vyriausybė susidomėjo CŽV veiksmais, kurių tikslas buvo neleisti, kad komunistai ateitų į valdžią Italijoje. Du metus trukusio tyrimo metu buvo aptikta šalyje veikianti kraštutinių dešinių pažiūrų pogrindinė organizacija „Gladius“ (taip vadinamas trumpas senovės romėnų kardas). Organizaciją įkūrė 1965 metais italų žvalgybos tarnyba SIFAR. Finansavo „Gladius“ amerikiečių spectarnybos, kurios praktiškai kontroliavo pogrindininkų veiklą. Organizacijos branduolį sudarė daugiau kaip 600 agentų, apmokytų Sardinijos saloje, vadovaujant amerikiečiams ir britų specialistams. Slapti „Gladius“ ginklų sandėliai buvo išdėstyti po visą Italiją, o maždaug 150 000 savanorių buvo pasirengę įsijungti į veiklą.

Viena pirmųjų „Gladius“ akcijų buvo užkoduota kaip „Planas Solo“, jos tikslas buvo surengti valstybinį perversmą ir nužudyti premjerą krikščionį demokratą Aldą Morą. Jis neįtiko organizacijai tuo, kad ruošėsi pakviesti komunistus į vyriausybę (jie gavo 1963 metų rinkimuose daugiau kaip 25% balsų). Tiesa, realizuoti projekto nepavyko, tačiau dešiniosios jėgos, stovinčios už „Gladius“, nesirengė pripažinti pralaimėjimo. Kai 1974 metais Moras, būdamas užsienio reikalų ministru, susitiko su JAV Valstybės sekretoriumi Henriu Kisindžeriu, tasai įspėjo pašnekovą, kad ketinimai prileisti komunistus prie valdžios bus traktuojami Amerikoje kaip „klaidingi ir pavojingi“. O po Moro susitikimo su amerikiečių žvalgybos darbuotoju, kaip liudija ministro žmona, jis ėmė baimintis dėl savo gyvybės. Morą įspėjo, kad tam tikroms jėgoms spectarnybose gali būti paskelbta kovinė parengtis, jeigu jis nepakeis savo pozicijos. Šis signalas akivaizdžiai sklido iš „Gladius“. Moras savo pozicijos nepakeitė ir tai jam baigėsi tragiškai.

Kas „užsakė“ premjerą?

1978 metų pradžioje smogikai iš kairiosios pakraipos ekstremistinės teroristinės organizacijos „Raudonosios brigados“ pagrobė Aldą Morą, o po 55 dienų, per kurias jis ne kartą prašė vyriausybės įvykdyti teroristų reikalavimus, jį nužudė. Moro kūną, suvarpytą automato serijos, aptiko 1978 kovo 16 dieną automobilio bagažinėje.

Yra pagrindo manyti, kad nemaža atsakomybės dalis už šią mirtį tenka dešiniosios pakraipos ideologiją išpažįstančią masonų ložę P 2 (Propaganda Due), kuriai vadovavo didysis magistras Ličis Dželis. Jo „darbinė biografija“ ganėtinai marga.

Fašistinės diktatūros laikais Dželis priklausė „juodmarškiniams“, turėjo karininko rangą ir buvo atsakingas už ryšius su nacių Vokietijos SS organizacija. Tačiau baigiantis II Pasauliniam karui jis perbėgo į sąjungininkų stovyklą. 6 dešimtmetyje susikrovė turtą, pardavinėdamas ginklus Argentinai, kur susidraugavo su generolu Chanu Peronu, šios šalies diktatoriumi. 9 dešimtmečio pradžioje, vykstant Anglijos – Argentinos karui dėl Folklendų, organizavo tiekimą į Argentiną reaktyvinių sviedinių „Egzoset“. 1981 metais Dželis dalyvavo JAV prezidento Reigano inauguracijoje, o netrukus po to atsidūrė Šveicarijos kalėjime, iš kurio 1983 metais pabėgo į Urugvajų. 1987 metais jis sugrįžo į Italiją, kur pakliuvo į teismą dėl bankroto bylos.

Ložės P 2 statusas ir veikla

Apie P2, kurią ne be pagrindo vadino „šešėline vyriausybe“, galią byloja faktas, kad 1974 metų duomenimis ložei priklausė 4 ministrai, trys aukšto rango žvalgybos vadovai, generalinio štabo viršininkas ir 160 aukštų karininkų, daugelis parlamento narių, diplomatai, bankininkai, stambūs pramonininkai ir žiniasklaidos magnatai. Iš viso ložėje buvo daugiau kaip 1000 narių. Ir, kaip paaiškėjo, būtent per ložės vadovybę buvo finansuojama „šešėlinės vyriausybės šešėlinė armija“ – organizacija „Gladius“.

1972 metų balandį per bombos sprogimą netoli Venecijos žuvo trys policininkai. Kaip įtariamieji buvo suimti keli komunistai, tačiau greitai buvo įrodyta, kad jie niekuo dėti. Tik po 10 metų paaiškėjo, kad pasikėsinimą organizavo dešiniųjų ekstremistų grupuotė „Naujoji tvarka“. Lygiai taip pat ir kitas diversijas – sprogimą lėktuve „Argo 16″ 1973 metais, sprogimą Bolonijos geležinkelio stotyje 1980 metais, kurios buvo priskiriamos kairiesiems teroristams, atliko dešinieji ekstremistai. Ir daug kas liudija apie tai, kad šie teroro aktai buvo P2 strategijos dalis, kadangi ložė turėjo tikslą pasukti dešinėn visą Italijos politiką. Tokią strategiją palaikė ir JAV vadovybė. 1974 metais, per susitikimą su vienu iš Niksono administracijos darbuotoju, Dželis gavo patvirtinimą, kad finansinė parama jo kūriniui – „Gladius“ – bus padidinta.

Popiežiaus ir bankininko mirtis

Tačiau amerikiečių pinigų neužteko ir Dželis kreipėsi pagalbos į Robertą Kalvį, ložės P2 narį, stambiausio privataus banko „Banco Ambroziano“ direktorių. Dželis turėjo kuo šantažuoti bankininką, kadangi 1967 metais, po to kaip į P2m įstojo buvęs italų spectarnybų vadovas, Didysis Magistras gavo priėjimą prie 150 000 bylų apie tuometinės Italijos aukščiausius pareigūnus, tame tarpe ir Kalvį. 1971 metais jo bankas sudarė finansinę sutartį su Vatikano banku „Instituto per Opere di religione“. Po šito Kalvį netgi pradėta vadinti „Dievo bankininku“. Dėl šantažo, o gal ir dėl politinių įsitikinimų Kalvis sutiko nelegaliai pervesti stambias sumas iš savo banko per Vatikano banką į P2 sąskaitas.

Praėjus keliems mėnesiams nuo Aldo Moro nužudymo, popiežiumi buvo išrinktas 66 metų amžiaus Albinas Lučianis, pasiėmęs Jono Pauliaus I vardą. Dauguma Lučianį pažinojusių žmonių gerbė jį už sąžiningumą, taktą ir išmintį, tačiau tokios savybės atitiko ne visų skonį. Ypač kai kam nepatiko privatus tyrimas, kurį naujas popiežius pradėjo Vatikano banke, kuris disponavo daugiau kaip 3 milijardų dolerių vertės aktyvais. O ultradešinieji sluoksniai buvo labai nepatenkinti, kad naujasis popiežius nekovojo prieš komunistus. Visa tai nulėmė Jono Pauliaus I likimą. Praėjus 33 dienoms nuo vainikavimo popiežiumi, „besižypsantis popiežius“, kaip jį praminė žmonės, netikėtai mirė.

Tuo metu „Dievo bankininko“ banke susidarė 250 mln$ deficitas ir Kalvis, išplovęs didžiules narkodolerių sumas Karleonės mafijos šeimai, pradėjo slėpti dalį pinigų, kad išgelbėtų banką nuo kracho. Kad nuramintų banko investorius, reikalaujančius ataskaitos, ir kad pristabdytų Centrinio Banko pradėtą tyrimą, šitų sumų ja pritrūko. Pajutęs gresiančią katastrofą, Kalvis 1982 metais išvažiavo į Londoną, turėdamas vilties sudaryti sutartį dėl paskolos su Opus Dei, įtakingos katalikiškos organizacijos, vadovais. Sutartis galėjo išgelbėti Kalvio banką nuo kracho. Sėkmės atveju Kalvis ketino sugrįžęs į Italiją papasakoti apie P2 ryšius su mafija, manydamas, kad tokiu atveju sulauks valdžios atleidimo.

Toks įvykių posūkis netenkino nei P2, nei mafijos. Praėjus savaitei, susitarimo pasirašymo išvakarėse, bankininko kūnas buvo aptiktas po tiltu. Policija padarė išvadą, kad tai savižudybė, tačiau 1992 metais Frančeskas Maninas Manoja, valdžiai pasidavęs mafijos narys, papasakojo, kad mirties nuosprendžio, paskelbto Kalviui, įvykdymą organizavo Frančeskas di Karlas, mafijos emisaras, atsakingas už heroino realizavimą Londone. Įsakymas buvo gautas iš Pipo Kaljo, mafijos iždininko. Įkliuvęs vėliau policijai di Karlas prisipažino, kad iš pradžių Kalvio nužudymą iš tiesų pavedė jam, tačiau vėliau vykdytoju buvo paskirtas kitas žmogus, dabar jau miręs. 1997 metų balandį, pateikus kaltinimą Kalvio nužudymo organizavimu, areštavo ir banditų kasos saugotoją Kalją.

Po to kai „Gladius“ veiklos tyrimas buvo baigtas, 1992 sausio 29 dieną paskelbtame parlamento komisijos pranešime buvo kalbama apie nelegalios ginkluotos organizacijos, siekusios užgrobti politinę valdžią Italijoje, demaskavimą. Tačiau nebuvo nė žodžio pasakyta apie tai, kad ši organizacija prisidėjo prie popiežiaus ir žymaus valstybės veikėjo, o taip pat bankininko, kuris ketino papasakoti apie politikų sandėrius su banditais, mirčių.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!